Kalba Sahadža jogams „Dėmesys ir džiaugsmas“, Londonas, Didžioji Britanija, 1980-05-26
Šiandien noriu su jumis pakalbėti apie dėmesį: kas yra dėmesys, kaip jis juda ir kokiais būdais bei metodais pakelti savo dėmesį, kaip jį tvirtai laikyti. Gerai? Bet, kai sakau jums šiuos dalykus, turite žinoti, kad sakau jums individualiai, tai neskirta kitiems.
Pirmiausia, ką visada daro žmonės – kai jums kalbu, bandote surasti, apie ką kalba Matadži! Tai geriausias būdas nukreipti savo dėmesį į ką nors kitą. Jei nukreipsite savo dėmesį į save: „Tai sakoma man ir tik man vienam“, tada tai turės poveikį, nes šie (mano žodžiai) yra mantros. Ir štai kodėl jos būna iššvaistomos, nes, kad ir ką gaunate, tai primetama kitam žmogui.
Taigi, dėmesys, kurį turite, yra vienintelis būdas pažinti realybę. Jūsų pačių dėmesys yra svarbus, ne kitų dėmesys jums ir ne jūsų dėmesys kitiems! Tai reikėtų aiškiai suprasti. Jeigu suvoksite šį momentą, jog viską turite sugerti patys, savo dėmesiu pakildami į aukštesnį lygį – tai pavyks. Antraip, tai lyg duoti jums maisto ir liepti nunešti jį kitam žmogui pamaitinti, o tuo metu patys negaunate nieko. Ir tas kitas žmogus taip pat negali pasimaitinti, nes jis nežino, kad viską perleidžiate jam. Taigi, šiandien, kai kalbėsiu jums apie dėmesį, turite suvokti, kad jūsų dėmesys turi sugerti viską, ką sakau. Tai neskirta kam nors kitam. Geriausia, sėdėkite bemintėje būsenoje; tai yra geriausias būdas, kad tai jus pasiektų. Kitaip tai tik paskaita, žinote. Tai, kad klausotės manęs, neveikia.
Kiekviena paskaita jus pakeis, nes galų gale juk aš kalbu. Bet dėl to, kad nuolat galvojate tik apie kitus ir apie savo problemas – apie kokias nors vykstančias nesąmones, dėl kurių rūpinatės, – dėmesys taip perkraunamas, kad ir ką sakoma, jūsų tai nepasiekia. Taigi, tiesiog dabar išnaudokite jį, būdami dėmesingi ir žinodami, kad visos šios nesąmonės yra bevertės. Yra tik jūsų dėmesys, kuris turi pakilti ir stiprėti. Taigi, dėmesys yra jūsų būties drobės visuma, dėmesys – tai visa drobė. Visa jūsų esybės drobė yra dėmesys. Kiek į tai įsigilinote, kiek tai atradote, kaip aukštai jį pakėlėte – tai jau kitas klausimas.
Dėmesys yra „čita“ ir Dievas yra dėmesys. Kaip stipriai jūsų dėmesys yra apšviestas, tai jau kitas klausimas. Bet jūsų dėmesys yra Dievas – jei nušvisite iki tokio lygio. Tai lyg drobė. Galite sakyti, kad tai yra tarsi drobė, išskleista filmui, ir kokių nusistatymų ar, galima sakyti, kliūčių ar judėjimo turi jūsų dėmesys, matosi toje drobėje. Nežinau tikslaus žodžio nusakyti „vritti“ angliškai. Tai ne nusistatymas, bet žmogus turi polinkį, kad jo dėmesys yra sutelktas į… Nežinau, ar yra toks žodis anglų kalboje – „vritti“. Ar galite pasiūlyti kokį žodį? Taigi, mūsų dėmesys yra tiesiog švari, absoliučiai švari drobė, ir jis yra veikiamas trijų mūsų turimų „gunų“, pradėkime nuo to. Ir tos trys „gunos“ jus pasiekia, kaip žinote, po vieną – iš jūsų praeities, ateities pojūčio ir dabarties. Dabar, kad ir kokia būtų jūsų patirtis kokio nors dalyko ar situacijos iki šiol, ji yra pilnai įrašyta jūsų atmintyje. Pavyzdžiui, jei matote juodą spalvą: viskas, kas susiję su juoda, įrašyta jūsų atmintyje. Vos tik pamatote šią juodą spalvą, prisimenate daugybę dalykų. Tai reiškia, vos tik pamatote savo dėmesiu, jis susidrumsčia, arba, galima sakyti, jūsų dėmesys nusidažo visais prisiminimais apie juodą spalvą. Ir tada imatės veiksmų, atsižvelgdami į tai, kaip jūsų dėmesys yra paveiktas. Pavyzdžiui, kas nors nusidegino šiomis liepsnomis. Dabar jūs visi tuo įsitikinote. Kitą kartą, kai vėl pamatysite liepsną, pirma, kas nutiks – elgsitės su ja atsargiai. Tai nepasikartos, bet jums iškils atsiminimai ir bandysite būti atsargūs arba perspėti kitus, nes jūsų dėmesys tai suvoks, vos tik tai išvysite, nes ta jūsų dėmesio drobė pati savaime ims rodyti vaizdinius, pati savaime, remdamasi jūsų praeities potyriais – ant drobės. Tai yra gyva drobė.
O galbūt turite kokių nors minčių, kurias anksčiau apgalvojote, apmąstėte apie ateitį. Pavyzdžiui, tikriausiai pagalvojote apie ką nors: „Jei pamatysiu tą žmogų, aš jam tai pasakysiu.“ Ir vos tik pamatysite tą žmogų, jūsų dėmesys ims kunkuliuoti tomis mintimis, kylančiomis apie tą žmogų, ir jūs į jį kreipsitės atitinkamai.
Viskas sutalpinta jumyse – tai būtų ateitis ar praeitis. Visa tai dėmesys paskirsto per kunkuliavimo procesą, kuris priklauso nuo jūsų prieraišios prigimties, nuo to, prie ko esate prisirišę. Tai vadinama „vritti“, tik nežinau, kaip tai vadinate anglų kalba. Nežinau, kaip vadinasi, kai esate į kažką linkę. „Vritti“ yra labai neutralus žodis. Jis nereiškia nieko blogo. Tik reiškia, kas jus traukia.
„Vritti“ reiškia temperamentą, kuris lemia jūsų polinkius. Ir koks yra jūsų temperamentas, taip jis ir veikia. Pavyzdžiui, jei matote einantį žmogų, tarkime, akląjį – jis negali nieko matyti: vienas ant to žmogaus supyktų, kitas jaustų jam gailestį, trečias prieitų jam padėti. Tai yra „vritti“ – temperamentas, kurį išlavinote per savo tris „gunas“. Ir būtent todėl šis dėmesys su jumis susitapatina. Ir kai su juo susitapatinate, su savo „vritti“, temperamentais, jūs vis dar esate netinkamoje vietoje.
Pažvelkime į atvejį, kai kažkas anksčiau buvo apsėstas. Dabar, atėjus į Sahadža jogą, jo apsėdimas išnyksta. Bet prisiminimas išlieka smegenyse, kad jis buvo apsėstas. Ir jei žmogaus atmintis yra stipresnė, kairė pusė yra stipresnė, tada tas prisiminimas išliks, ir vos tik tas žmogus sutiks kažką, kuo nors susijusį su praeities apsėdimu, tai suveiks. Viskas vėl jumyse užkunkuliuoja, ir galvojate, kad vėl esate apsėstas. Tai yra atmintis, kuri skatina tokias jūsų [reakcijas]. Tai mitas. Tai yra atmintis, sakanti jums: „O, tu vėl apsėstas!“, nes kairė pusė yra silpna, tai reiškia, kad gyvenate prisiminimais.
Jūsų atmintis yra stipresnė už jus. Jei taptumėte stipresni už savo atmintį, niekas kitas negalėtų jūsų apsėsti. Bet gavę Realizaciją, jūs vis dar nesate susitapatinę su ta būsena, kurioje matote savo ego ir superego kaip mitus. Vis pakliūnate į savo ego ar superego, todėl jūsų dėmesys vis dar susijaukęs. Esant grynam, tyram nekalto vaiko dėmesiui, jis viską mato kaip „pratjakšą“, vaikui tai reiškia dabartinę patirtį, nes vaikas neturi jokių atsiminimų. Taigi, jam reikės nudegti ranką, kad pajustų, jog tai degina. Jis turi paliesti ką nors šalto, kad sužinotų, jog tai šalta. Jo atmintis dar nėra susiformavusi. Taigi jis gyvena dabartine patirtimi. Bet dabartinė patirtis tampa atmintimi. Vos atmintis sustiprėja, visa asmenybė yra veikiama atminties. Visokie sąlygotumai kyla iš to; jūsų suvokimas, netgi visa atmosfera gali iš to kilti.
Matote, kartais jūs užuodžiate kokio muilo kvapą, ar, tarkime, rožę, jūs uostote ją, tada jus užplūsta visi rožės uostymo prisiminimai, ir kartais galite pasijusti labai pakylėti, o kartais labai nelaimingi, priklauso nuo situacijos. Taigi, galite jaustis laimingi arba nelaimingi. Nes, kad ir kokių patirčių esate įgiję, jos sukelia prisiminimus. Ši atmintis galėjo sustiprinti jūsų superego arba ego. Galėjo įvykti toks skanavimas, jei tai buvo ego ir superego. Gali būti, kad jei tai buvo ego, turėjote jaustis laimingi. Jei tai teikia pasitenkinimo jūsų ego, jaučiatės labai laimingi. Jei taip nėra, jei tai yra superego ir jus slegia, jaučiatės labai nelaimingi.
Taigi, abu pojūčiai – kaip laimė ir liūdesys – yra būsenos, kai vis dar esate mite, mitas tebeegzistuoja. Vis dar turite tai peržengti. Taigi, jei tam tikroje situacijoje jaučiatės laimingi, žinokite, kad taip jaučiatės prieš gaudami Realizaciją, nes tai šiek tiek padeda pūstis jūsų ego. O jeigu jaučiatės nelaimingi, turite žinoti, kad yra slopinamas jūsų ego ir vystosi superego. Taigi, abi situacijos jums nenaudingos, be naudos jūsų augimui, išskyrus tai, kad abi šios sritys vystosi taip greitai, kad atitolstate nuo dabartinės patirties. Dabartinė patirtis sustoja, nes jūsų dėmesys yra toks susidrumstęs.
Taigi, viena vertus, kai esate kairėje pusėje, jūsų dėmesys yra drumsčiamas baimės, skausmo, nepasitenkinimo, beviltiškumo, prislėgtos nuotaikos. Kita vertus, jeigu per daug nukrypstate į dešinę pusę, kad ir truputėlį, pradedate jaustis pakiliai, susijaudinę, per daug dominuojantys. Kairės pusės spalva yra mėlyna. Ir mėlyna spalva pavirsta juoda. O dešinė pusė iš pradžių būna geltona, šviesiai geltona ar net, galima sakyti, auksinė, vėliau – geltona, oranžinė ir galiausiai raudona. Taigi, būdami dešinėje pusėje linkstate į agresiją. Kairėje pusėje nukrypstate į visišką entropijos būseną, galima pavadinti, ar į būseną, kurioje atsiskiriate patys nuo savęs, į visiško sąstingio būseną. Taigi, vienoje pusėje tampate visiškai sustingę, o kitoje visiškai įkaitę. Jie abu vėlgi yra krypimas neteisinga linkme.
Netgi kai dėmesys yra laikomas centre (kai laikote savo dėmesį labiau centre) – ten taip pat, nes tai labai jautrus taškas, jis ilgai neužsilaiko. Pavyzdžiui, kai, tarkim, naudojame ugnį, galime panaudoti ją namui sudeginti. Lygiai taip pat galime ją naudoti dūmams sukurti. Bet mes galime naudoti ugnį tinkamai, jei naudosime ją tinkamais kiekiais maistui ruošti arba apšvietimui. Jeigu jos yra per daug, ji gali degti didele liepsna. Jei jos per mažai, ji gali tiesiog smilkti kaip dūmai. Bet būdami centre jūs žinote, kaip ją subalansuoti, tada galite ją naudoti savo reikmėms – maistui gaminti ar apšvietimui, taip pat pudžai.
Lygiai taip pat, kai tinkamai subalansuojame savo „gunas“, pamažu tampame tikraisiais padėties šeimininkais. Dėmesys nenukrypsta į reikalus, kuriuos atliekame, ar kuriuos suvokiame per savo prisiminimus arba savo patirtis, ar kad ir kas tai būtų, jis taip pat nesukrypsta į priekį, pernelyg į dešinę pusę, kad bandytume ką nors užvaldyti ar dominuoti. Nes jei per daug nukrypsite į tą pusę, matėte, tai virsta krauju. Žmonėms sunku suprasti, kodėl kai žmonės tampa labai religingi, kaip dabar Irane, judėjimas vyksta dešinėje: visos askezės, visa tai, viskas dabar virto kraujo praliejimu. Krikščionys taip pat darė tą patį. Brahmanai tą patį darė Indijoje. Budistai darė tą patį, net jei kalbėjo apie smurto atsisakymą, jiems teko pralieti kraujo, nes judėjimas prasidėjo dešinėje. Kairės pusės judėjimas nuves prie labai klastingų ir tamsių metodų.
Taigi, dešinės pusės žmonės, pavyzdžiui, didelės tautos, įsivaizduojančios, kad yra išsivysčiusios, pateisina karus: „Mums reikia turėti ginklų stojant vieniems prieš kitus.“ Bet visi, kiekvienas iš jūsų esate tokie patys žmonės Dievo akyse! Kodėl jūs kovojate? Kai Dievas klausia: „Kodėl jūs kovojate? Kam to reikia? Kodėl jūs deramai neatsisėdate ir nesiklausote vieni kitų? Dėl ko jūs kovojate? Jūs kovojate dėl žemės. Tai jūsų tėvų žemė? Ji priklauso Dievui! Dievas sukūrė šią žemę. Kodėl jūs kovojate?“ Bet jūsų dėmesys yra toks, kad tuojau pat susimąstote: „O, tai yra mano žemė, tai yra mano motinos žemė, tai yra mano tėvo žemė, tai yra mano brolio žemė.” O kaip bus su ta žeme, kuri yra jumyse? Ji – ne jūsų! Taigi, jei pasakysite tiems žmonėms, kad mums nereikia kariauti, jie neklausys.
Realizacija – tai vienintelis būdas. Gavus Realizaciją, jūsų dėmesys pakyla ir atsiskiria nuo to sluoksnio, kuriame kunkuliuoja šie dalykai. Ar dabar suprantate mano poziciją? Kai sluoksnis pakyla, dėmesys pakyla į aukštesnį lygį. Ir šie dalykai… [Įrašo trikdžiai]. Judėjimas dešine puse sukelia „vikšepą“ [sumaištį]. Pirmiausiai gaunate sumaištį. Kiekvienas intelektualas, kad ir koks nuostabus, yra sumišęs. Ir kuo labiau jis sumišęs, tuo daugiau reiškiasi, nes jis yra pasiklydęs savyje, nepasitiki savimi, todėl pareiškia: „Tai yra taip, tai yra anaip.“ Turiu omenyje, jei yra taip, kam jums reikia pareikšti? Bet jis toliau pareiškia: „Tai yra taip!“ Taigi, supraskite, jis dabar juda link beprotnamio – tikrai! Ir tai, kaip jis visa tai teigia ir apie tai kalba nuolat, rodo, kad jis nėra įsitikinęs. Jis tampa panašus į apsėstąjį.
Kai jis aiškina viską, remdamasis savo protu, kad: „Tai yra taip. Tai yra teisinga. Mes visi turime daryti…“ – ir jis įtikina daugelį kitų, tokių pat sumišusių, kaip ir jis. Jie tampa nuo jo priklausomi. Jis tampa lyderiu, nes, matote, jie dar labiau sumišę, ir atsigręžia į tą, kuris bent jau išoriškai neatrodo taip sumišęs, jie prilimpa prie jo ir visi keliauja į karą ar kokį nors kraujo praliejimą, ar dar kur nors – jie nori matyti kraują. Jie tampa beširdžiai, bejausmiai, negailestingi, galite sakyti, neatjaučiantys, nemylintys žmonės.
Kitas judėjimas yra mėlyna puse, kaip mėlyna mėnulio šviesa. Taigi, prasideda romantika. Sėdėjimas mėnulio šviesoje, matote! Šios idėjos kilo iš Lordo Bairono. Ir jos pasiekia jūsų dėmesį, o tada virsta jumyse didžiule aistra. Galvojate: „O, aš vienišas, turiu surasti savo meilę!“, ir pradedate ieškoti savo meilės – ir to, ir kito. Tokie dalykai iš tiesų neteikia džiaugsmo. Štai kodėl daugybėje poemų parašyta : „Meilė yra pats skausmingiausias dalykas, tai blogiau nei mirtis.“ Ir daug tokių panašių poemų yra parašyta, bet kodėl vis dar į tai įsipainiojate? Turiu galvoje, tai jau aprašyta daugybėje knygų, tai kodėl jūs vis dar į tai patenkate? Jūs esate dėl to jau perspėti: „Nesek paskui meilę, meilė yra apgavystė, meilė tai viena, tai kita, ji labai laikina, ji trumpalaikė.“ Atsitiktinai, jei kas nors sugebėtų sustoti tame taške, susituokdamas su žmogumi, kuris yra pakankamai švelnus, ir suvoktų, kad meilė ir vedybos bei visi šie dalykai yra centre, yra kaip ugnis virtuvėje, kaip ugnis šventykloje – ją tik prižiūri ir nepersistengia dėl jos, – tada galbūt tai suveiktų.
Taip pat su judėjimu dešine puse pagal saulę. Jei žmonės mano, kad, taip, saulė – svarbu, mums reikia turėti saulės namuose, bet jums nereikia išsirengti bei įžeisti saulės ir gauti odos vėžį! Saulė neskirta jūsų odos vėžiui! Bet jei persistengiate, tai irgi yra pavojinga. Žmogus, kuris per daug įninka planuoti ir daryti viena ar kita, ar viską iš karto, gali susidurti su labai dideliais sunkumais.
Taigi, turite subalansuoti ir tą, ir šią pusę, turite būti centre, išlaikyti pusiausvyrą. Dabar žodis „pusiausvyra“ mūsų kasdieniame gyvenime neegzistuoja. Jis egzistuoja tik literatūroje arba gali būti vadinamuosiuose moksliniuose tyrimuose. Bet kalbant apie žmones, jie nežino, kas yra pusiausvyra. Dėl šios priežasties dėmesys, net ir gavus Realizaciją, pakyla viename iš kanalų ir nusileidžia šioje arba šioje pusėje, priklausomai nuo jūsų „vritti“. Ir kai šie susitapatinimai juose tebevyksta, žmonių dėmesys linkęs nukristi žemyn, vėl kunkuliuoti lygiai taip, kaip ir anksčiau.
Dabar žmogaus mintys turėtų prašviesėti ir jis turėtų galvoti: „Jau atmetėme visa tai, kodėl mes vis dar ten?“ Žmogus turėtų jaustis lengvesnis, atsikratęs naštos, nes esate čia, kad pakeltumėte savo dėmesį kuo aukščiau ir pasiektumėte tašką, kuriame susivienytumėte su Dievo dėmesiu. Jūsų dėmesys jau blaškėsi, nes savo dėmesiu galite matyti, kas negerai jums, galite matyti, kas negerai kitiems, ir galite matyti, kaip toli patys pažengėte. Bet progresas sulėtintas, nes nežinote, kad šis dėmesys yra gryna forma, o visa, kas į jį patenka, yra išgalvota, tai mitas. Jei palaipsniui pavyksta šio mito atsikratyti, viską vertinate kaip mitą, nepriklausomai nuo tapimo laimingu ar nelaimingu, tik matote patį dalyką – [tada] jūsų dėmesys pakils ir įsitvirtins daug aukštesniame lygmenyje.
Vietoj to kiekvieną kartą einant šiuo ar kitu keliu – tai vyksta maždaug taip – ir judėjimas aukštyn yra daug menkesnis. Taip pat netgi kildami Satva gunoje galite patekti ir į daug prastesnę padėtį. Pavyzdžiui, jei sakote: „Aš bandau būti Satva gunoje“. Būti Satva gunos būsenoje reiškia, kad pradedate viską matyti, vertinti savo supratimu, ne vibracijomis – supratimu: „O! Ar nereikėtų kaip nors atitraukti savo dėmesio iš čia?“, „Ar mums nereikėtų liautis tai darius?“, „Ar mums nevertėtų būti labdaringiems?“, „Ar nevertėtų tarnauti žmonėms?“ Yra žmonių, galvojančių: „O, ketiname padaryti kažką didingo!“ – kaip jūsų Gelbėjimo armija. Leiskite jiems būti išgelbėtiems patiems! Nežinau, kokį gelbėjimą jie vykdys.
Taigi, šios idėjos, sakyčiau, Satva gunos idėjos, taip pat gali jus sukaustyti ir tikrai atvėsinti visiems laikams, ir veikti jumyse tokiu klastingu būdu, galima sakyti, tokiu paslėptu būdu, kad patys to net nepajusite. Visos šios idėjos apie pagalbą kitiems, buvimą labdaringiems: „Įkurkime labdaros asociaciją!“ – baigta! Vos tik pradėsite dirbti labdaros asociacijoje, jūsų dėmesys užstrigs. Bet jei jūsų dėmesys pakyla aukščiau, tarkime, kaip mano dėmesys. Aš esu ne kas kita kaip dosnumas! Turiu omenyje, kas aš esu? Tai tiesiog teka. Jūs tiesiog tampate dosnumu. Taigi, skirtumas tarp realizuoto ir nerealizuoto žmogaus yra tas, kad dėmesys, pateikdavęs jums mitą kaip realybę, dabar išnyko, jis pakilęs aukščiau. Jis gali matyti, kad tai yra mitas.
Dėmesys gali aiškiai matyti, kad tai yra mitas, galite tai matyti patys ir save iš ten išvesti. Tam, žinoma, turiu jus pastūmėti, be abejonės, ir aš sunkiai dirbu, kad jus pastūmėčiau. Bet jūs taip pat turite žinoti, kad tų mitų turi būti atsisakyta, kitaip neaugsite. Visus mitus būtina atmesti. Ir geriausias būdas tai padaryti – būti bemintėje būsenoje, nes vos tik jūs peržengiate šias tris „gunas“, tampate sąmoningi be minčių. Turite peržengti Agija čakrą. Peržengus Agija čakrą, šias tris „gunas“, kurioje esate „gunatit“ – jūs esate absoliučiai virš „gunų“. Taigi, sąmoningai nieko nedarote, bet tai tiesiog suveikia.
Tačiau analizė yra viena iš Vakarų ligų. Ką jūs analizuojate? Ką jūs analizuojate? Paklauskite savęs. Man norisi tik juoktis iš visos tos analizės, kuri vyksta. Matote, jie atsisės, išraus plauką, padalins jį į šimtą dalelių! Ir didūs analitikai sėdi ten! Jie net negali paaiškinti, kaip chromosomos sukasi verpstės principu ir, turiu omenyje, kaip tuo momentu viskas veikia. Jie negali pasakyti, kaip dalijasi ląstelė. Ką jie analizuoja čia sėdėdami? Dabar jie analizuoja vienam tikslui – pasitarnaudami Dievui. Dėl jų analizės mano paskaitos dabar yra įrašomos. Dėl jų analizės galiu bet kada eiti į televiziją, jei tiek jie man leis, bet kada, bet analizė manyje netelpa; jie neleis, jie gali to neleisti, tai galėtų būti paspartinta. Bet, tarkime, jei nebūtumėte atradę šių dalykų, pavyzdžiui, jei mokslas nebūtų buvęs atrastas, jūsų dėmesys būtų buvęs mažų mažiausiai stipresnis.
Dėl mokslo jūsų dėmesys taip pat yra labai sutrikęs. Taigi, nežinau, ką labiau girti – ar mokslą, ar primityvumą. Kai jūs pakilote iki mokslo, nukrypote į kitą kraštutinumą kaip visad. Kol nesudeginote viso savo dėmesio, tol nebuvote patenkinti. Turiu omenyje, jei būtumėte išlaikę balansą moksle, tai taip pat būtų padėję, bet pusiausvyra buvo prarasta.
Duokite žmonėms bet ką, ir jie žinos, kaip tai visiškai sugadinti. Jie nukryps į kraštutinumą. Jūs duodate jiems žirgą, jie negali paprastai juo risnoti ar šuoliuoti, jiems reikia dvigubo šuolio, kol nukris ir užsimuš! Kur tik pažvelgsite, jie visada skuba. Taigi, pirmiausiai būtina nusiraminti ir sau pasakyti: „Visiems šiems mitams aš neleisiu patekti į savo dėmesį.“ Visi šie dalykai yra ne kas kita kaip mitai. Bet teikiate mitams tiek daug reikšmės. Jūs juos priimate taip rimtai. Bet jie yra mitas.
Dabar, turiu omenyje, būdami realizuoti, juokiatės iš žmonių, kurie pameta protą, tarkim, dėl nakties, apšviestos mėnulio. Ar ne? Bet paklauskite žmogaus, kuris taip elgiasi, jis atšaus: „Tu esi beširdis, tu neturi jausmų!“. Jis padeklamuos jums ilgiausią poemą apie tai. Jei susitiktumėte su žmonėmis, kurie išdidūs, kurie viską kontroliuoja, jums norėsis iš jų pasijuokti. Bet jie manys: „Jūs esate beverčiai, jūs nedirbate jokio darbo, jūs esate netikėliai, jūs – tiesiog veltėdžiai.“ Taigi, šiuo metu jums, nes esate nušvitę, reikėtų suvokti, kad jūsų dėmesys turi kilti kuo aukščiau, į aukštesnį lygmenį.
Tad kas gi iš tikrųjų vyksta realizacijos metu? Jūsų Kundalini pabudo ir pakilo, tarkim, tarsi plonytis plaukelis; vienas plaukelis, prasiskverbęs per jūsų Sahasrara, ir dabar palaima teka į jus. Bet tai – labai mažas įvykęs judesys, žinoma, kuris, be abejonės, labai sudėtingas judesys, bet jis įvyko. Bet jūs dar iki galo neišsiskleidėte. Jūsų čakros yra persmelktos tik per centrą, o likusi dėmesio dalis nėra paliesta. Iš esmės, tai taip nepaliesta, kad netgi nejaučiate, kad buvo persmelkta. Dabar turite išskleisti, atverti, kad kuo daugiau Kundalini gijų galėtų pakilti, ir jūsų dėmesys, esantis tuose centruose, išsiskleidžia. Skleisdamasis jis atmeta visa, kas yra mitas.
Kiekviename centre turime savo dėmesį, kuris yra nušviečiamas, šiai šviesai tekant per jį. Bet šviesos yra per mažai, lyginant su tamsa, kuri yra jumyse susikaupusi. Ypač žmonėms Vakaruose, sakyčiau: tos jūsų sumaištys – turite jų atsikratyti. Bet jūs tebesitapatinate. Jei jūsų ko nors paklausiu, pavyzdžiui: „Kaip gyvenate?“ Ką tai reiškia? Reiškia, jūs vis dar sumišę. Teisingai? Sumaištis turi dingti. Viena sumaištis buvo ten: „Ar tai Realizacija, ar ne?“. Tikiuosi, dabar tai jau baigta, žmonės. Dabar jūs bent jau tikite, kad tai yra Savirealizacija. Turėjau pasakyti žmonėms: „Ne, jūs esate realizuoti dabar, jūs esate!“ Bet jie vis tiek šokinės kaip žaislinis Džekas dėžutėje. Jie sakys: „Ne, mes nerealizuoti, Motina! Kaip galite sakyti, jog tai Realizacija?
Mes tikimės iš Realizacijos to, mes tikimės iš Realizacijos šito – kad išskrisime pro duris, jei būsime realizuoti“, – ar kitos panašios nesąmonės. Ačiū Dievui, tokių minčių dabar nebekyla. Bet kai esame realizuoti, yra šviesa, kuri nušvito mumyse. Turime ją auginti, tik atskirdami savo dėmesį nuo mitų. Viskas yra mitas.
Aš taip pat žaidžiu su jumis, nes, kol nesijaučiate užtikrinti, neketinu teikti jums klaidingų minčių apie jus pačius. Noriu pamatyti, kaip toli vis dar nuklysta jūsų dėmesys, ir žinau, kad vis dar nesate įsitikinę, vis dar nepasitikite savimi – štai todėl pasitikėjimo vis dar nėra. Pirmiausiai turite išmokti vairuoti, tada būsite egzaminuojami. Penki akmenys bus pastatyti vienas šalia kito, atstumas bus tik toks, kad automobilis vos vos galės pravažiuoti, ir instruktorius sakys: „Važiuokite zigzagais!“ O jūs to negalite padaryti. Kodėl? Štai taip jis ugdo jus kaip meistrus.
Jūsų dėmesio meistriškumas pasireikš tada, kai pradėsite matyti, kad viskas, kas jus liūdina, yra tik mitas. Viskas yra mitas, kas mus liūdina. Tiesiog atmeskite tai. Tiesiog atmeskite ir supraskite, kad jūs esate amžinasis dėmesys, kad jūs esate amžinasis gyvenimas, kad vienintelis dalykas, skiriantis jus nuo to, yra neišmanymas, o neišmanymą taip lengva suprasti – jūs tiesiog priėmėte mitą kaip tiesą. Tiesiog atmeskite tai! Visa tai yra mitas! Nustebsite, kaip jūsų dėmesys pakils, ir matysite, kaip visi tie beprasmiai dalykai, kurie jus gąsdina ar džiugina, atkris, o jūs tik šypsositės tai matydami. Ir tik tada galėsite būti visiškai savimi patenkinti, nes jūsų dėmesį visiškai užplūs Savasties palaima. Aš sakau, jūs būsite, sakau, jūs jau esate užplūsti tos palaimos. Išlaikykite tai.
Dabar, kaip tai padaryti? Kaip mūsų kasdieniame gyvenime sunaikinti praeities prisiminimus? Sunaikinti praeities prisiminimus reiškia įgyti naujų prisiminimų. Jūs turite prisiminti, kai gavote savo pirmąją Realizaciją – visada galvokite apie tai. Vos tik jus užplūs kokie nors prisiminimai, [turėtumėte] galvoti apie tai, kaip gavote savo Realizaciją. Bet kokie varginantys prisiminimai ar netgi, taip vadinami, džiuginantys, pasistenkite tiesiog prisiminti, kaip jus pasiekė Realizacija. Jei kam nors jaučiate agresiją ar pyktį, pabandykite tik prisiminti, kaip pajutote atsidavimo džiaugsmą. Tik galvokite apie tą atsidavimo džiaugsmą, savęs ištirpdymą. Taigi, reikia sukurti naujus prisiminimus. Jei pradėsite kurti naujus prisiminimus, tada pradėsite kaupti akimirkas, siekdami įtvirtinti kitas akimirkas, kurioms būdingi tokie patys prisiminimai. Kaip prisiminimas, kai bandydami kam nors padėti pakėlėte to žmogaus Kundalini.
Dabar bus kita problema: kai kelsite kitų žmonių Kundalini, būsite bemintėje būsenoje, tad nebus jokių minčių, o mintys yra vienintelis dalykas, kuris įsimena. Bet tuo metu jūs galite įsiminti džiaugsmą, patirtą keliant Kundalini. Jei galite įsiminti džiaugsmą, patirtą keliant kitų žmonių Kundalini, pajusite, kad ims kauptis nauja gausa šių nuostabių akimirkų. Ir visi tie momentai, kurie jums kėlė sumaištį ar baimę, ar vadinamąjį liūdesio arba laimės jausmą, bus atmesti, ir išliks tik tyras džiaugsmas. Nes dabar dauguma jūsų sukauptų patirčių yra daugiau džiaugsmas. Džiaugsmas neturi minčių. Tai yra tiesiog potyris – „pratjakša“. Būtent todėl liepiau jums laikyti akis atmerktas. Tikiuosi, suprantate, ką jums noriu tuo pasakyti. Telaimina jus visus Dievas.
Siūlau mums visiems šiandien medituoti. Galbūt ši meditacija mums padės. Prašau, užsimerkite. [Įrašo trikdžiai] … visi meskite tuos dalykus į ugnį… Daglasai, paimk šiuos abu, šiuos daiktus ir mesk juos į ugnį. [Įrašo trikdžiai] … neprisirišdami savo dėmesiu šen ar ten, nesirūpindami. Rūpestis ir visi panašūs dalykai yra „vikšepas“ – tai yra sumaištis, tai kyla iš sumaišties. Esate apie mane girdėję, kad galiu vienoje pozoje išsėdėti devynias valandas. Turiu omenyje, esu tai dariusi, bet galiu daug daugiau. Taigi, kiekvienam reikia išlavinti „baithak“ – sėdėjimo laikyseną tam tikrą laiką.
Turite atsisėsti kokia nors poza. Gerai? Turėtumėte pabandyti tai ir atlikti visa, ko prireiks tam įvykdyti, nes tik taip jums pavyks. Jei vaikštinėjate, jūsų dėmesys vis dar klaidžios. Šiaip ar taip, jei yra judėjimas, tai ir laikas, ir vieta pradeda veikti, bet jei galite, įsitaisykite, jei turite vietą, kur prisėsti. Ir todėl šiuo atveju padeda nuotrauka. Jei ilgą laiką žiūrėsite į nuotrauką, neįtempę žvilgsnio – ne spoksodami visą laiką, o atpalaiduotomis akimis. Galite pagarbiai užmerkti akis, [tada] galite vėl jas atmerkti.
Sėdėdami šioje pozoje nustebsite, kaip jūsų dėmesys palengva pakils, pajausite tai. Tik dabar visi esate bemintėje būsenoje, taigi, panirkite į meditaciją. Jeigu negalite sėdėti ant žemės, atsisėskite ant kėdės, žiūrėkite, štai ten. Bet, kaip jau sakiau, drabužiai turėtų būti truputį laisvesni. Gerai, nukreipkite delnus į mane. Turite taip sėdėti maždaug 5 minutes. Aš neversiu jūsų ilgai sėdėti. Bet tikiuosi, kitam kartui patobulinsite savo sėdėjimą šia poza.
Dešinė ranka, uždėta ant širdies, manau, turėtų padėti. Dešinę ranką – ant širdies. Dabar darykite tai iš visos širdies. Darykite tai savo širdimi. Dešinė ranka – ant širdies. Viduje galvokite: „Aš esu amžinasis gyvenimas. Aš esu Dvasia.“ Sulaikykite kvėpavimą. Nekvėpuokite. Tuo momentu, kai sulaikote savo kvėpavimą, turėtumėte žinoti, kad Aš esu Visatos Motina ir pati galingiausia asmenybė. Ir Aš esu jūsų Motina, ir jūs visi esate saugūs. Sulaikykite kvėpavimą. Nekvėpuokite. Gerai. Jūs vis dar esate vaikai, turiu pasakyti. Argi nežinote, kad Aš esu labai galinga? Ar turiu jums tai sakyti? Net maži vaikai tai žino. Gerai? Atsipalaiduokite. Paklausykime muzikos ar dar ko nors. Na, ar kyla kokių klausimų?
[Jogas] Turiu klausimą. Ar galėtumėte paaiškinti skirtumą tarp džiaugsmo ir laimės?
[Šri Matadži] O! Labai paprastai žinai. Džiaugsmas neturi tokios priešpriešos kaip laimė ir nelaimė. Džiaugsmas yra vienaskaita, absoliutas. Tai absoliutas. Jis yra bemintis. Jis yra pilnatvė. Laimė visada užtemdoma nelaimės, tai yra dvipusė moneta, dvi monetos pusės. Laimės būseną keičia liūdesys, o liūdesį – laimė. Tai reliatyvi sąvoka. Bet džiaugsmas yra absoliutas, absoliutas. Jis peržengia minčių ribas. Tai palaima.
[Jogas] Tai labiau kaip pasitenkinimas?
[Šri Matadži] Pasitenkinimas gali būti sąlygotas. Bet tai yra viskas viename. Džiaugsmas yra, kai jau nieko nebeprašai, tiesiog esi. Jis tada tiesiog sklinda. Tiesiog sklinda. Jūs nieko nebetrokštate, jis tiesiog užplūsta. Tai neturi nieko bendro su jūsų racionalumu, jis negali būti suvokiamas racionaliai. Tai aukščiau, jūs tiesiog tai jaučiate. Džeremi?
[Džeremis] Kodėl mes sapnuojame? Kas sukelia sapnus?
[Šri Matadži] Sapnai? Taigi, sapnai yra, matote, įprastai egzistuoja trys mūsų sąmonės lygiai, be ketvirtojo – „turija“, kuriame esate dabar, bet įprastai yra trys lygmenys.
Trečiasis lygmuo, vadinamas „sušupti“, kuriame būdami jūs giliai miegate. Tuo metu susiliečiate su savo viršsąmone. Tiksliau viršsąmonė ateina į jūsų dėmesį, ir jūs pradedate iš jos gauti informaciją. Bet žmogus, kuris dar nėra realizuotas, nėra iki galo pabudęs tame lygmenyje, tam tikra prasme, kad ir ką jis įsimintų, vėl tampa miglota, kai jis grįžta atgal per tuos lygmenis <…>. Jis pereina per pasąmonės sritis, galima sakyti, per daug sričių, kol išeina iš visų jame esančių pasąmonės sričių, kylančių iš pasąmonės, ir tada galiausiai patenka į sąmoningą protą. Daugelis dalykų tai užtamsina, tarsi uždengia, taigi interpretacijos ar netgi prisiminimas apie sapną gali būti labai painūs.
Bet gavę Realizaciją, galite pasinerti dar giliau, nes įžengiate į viršsąmonę. Ne viršsąmonė turi ką nors atlikti, o jūs įžengiate į viršsąmonę. Jūsų dėmesys keliauja į dėmesį ir įrašo tai, ką ten pamato. Kuo labiau tampate realizuoti, tuo labiau atsitraukia sapno būsena. Pavyzdžiui, aš niekada nesapnuoju. Turiu omenyje, iš esmės aš esu sapne. Niekada nesapnuoju, tam tikra prasme, kai aš taip vadinamai sapnuoju, iš tikrųjų dirbu. Ir su kitų pagalba galiu užtikrinti, kad tuo metu buvau su jumis. Jis sako: „Taip, taip buvo.“ Taigi, matote, mano lygmuo yra kitoks. Bet iš esmės tai vyksta, jūs niekada nesapnuojate, jūs visada esate realybėje.
Bet tai – kitas dalykas. Ir galiausiai, kad ir ką įrašytumėte iš viršsąmonės, turėtų būti jūsų pačių. Tačiau dažniausiai žmonių sapnai būna migloti, todėl sapnas neturi didelės reikšmės. Tačiau Sahadža jogoje jūs esate tiek nušviesti, kad savo sapnuose matote, ką viršsąmonė nori jums iš tikrųjų pasakyti. Ir tai nepainu, tai nemiglota, tai yra absoliučiai tai, kuo esate pažadinti. Turiu omenyje, pavyzdžiui, galėjote matyti mane sapnuose daug kartų ir gauti iš manęs patarimų. Noriu pasakyti, kad dirbu tik per sapnus, per viršsąmonę. Bet kai kurie žmonės visada sakys: „O, esu Jus kažkur matęs. Esu Jus matęs daug kartų. Nežinau, kur Jus mačiau. Ar buvote Niujorke?“ Atsakau: „Ne.“ „Tai kur aš tada Jus mačiau?“ Jie matė mane per miegus, matote. Bet jie negali susieti, kad tai buvo sapnas, kur jie matė mane. Jie nėra realizuoti žmonės, bet jie mane matė.
[Jogė] Ar galite duoti žmonėms Realizaciją, jiems miegant?
[Šri Matadži] Ne. Ne. Negaliu. Aš net nenoriu duoti Realizacijos žmonėms, kai jie nežiūri į mane ar į mano nuotrauką, ar į Sahadža jogus. Taip neturėtų būti. Nes atpažinimas yra vienintelis metodas Sahadža jogoje. Šiuolaikinė Sahadža joga veiks tik, jei mane atpažinsite! Jei manęs neatpažįstate, tai nesuveiks. Tai yra vienintelis būdas. Tai yra vienintelis raktas? Nes iki šiol jūs niekada neatpažindavote. Tik atpažįstant jums bus atleista už visas praeities nuodėmes, viskas bus padaryta. Bet jei jūs atsisakote mane atpažinti ar darote tai lėtai, jūsų progresas bus lėtas. Esu tai jau sakiusi jums atvirai.
Nors tai gana nepatogi užduotis, turiu jums pasakyti. Tai faktas. Taigi, sapne negalite duoti Realizacijos, bet sapne galite matyti situaciją, kurioje ji bus duodama, kaip ją turėtumėte duoti. Jums bus pasiūlyta būdų, kaip prieiti prie tam tikro žmogaus. Bet negalite duoti Realizacijos niekam. Jie turi žinoti, kad gavo Realizaciją per Matadži Nirmala Devi. Taip jau yra, kad jei duosite jiems Realizaciją, jie neturės iš to jokios naudos. Jei jie manęs neatpažįsta, tai neturės jiems jokios naudos.
Vis dėlto patarčiau žmonėms per daug neanalizuoti savo sapnų. Ir vėl kils ta pati problema. Nes žinau, jog Jungas ir kiti žmonės tai darė. Tuo metu tai buvo gerai, nes jie nebuvo realizuoti žmonės, arba jie buvo realizuoti labai painiu būdu, labai painiu būdu, tam tikra prasme, jie patys nebuvo tuo tikri. Bet jūs, žmonės, nesivarginkite taip su sapnais. Sapnai aplanko jus, kad parodytų problemų sprendimą. Viršsąmonė padeda jums sapnuose. Pavyzdžiui, kai vykstu į Indiją, dauguma jų sapnuoja, kad Motina atvyksta. Turiu omeny, tai veikia kaip televizija!
[Sahadža jogas] Sapnavau Jus po pirmojo karto, kai čia apsilankiau.
[Šri Matadži] Po to, kai čia apsilankei? Ne prieš tai? Bet yra žmonių, atvykusių pas mane, nes jie taip pat mane sapnavo. Tai yra geras dalykas. Sapnuoti mane, reiškia, esate labai giliai pažengę. Gaunamas patvirtinimas.
[Sahadža jogas] Kai čia buvau, uždėjote savo ranką ant šios akies, tai sapnuodamas pajutau, lyg kažkas būtų iš jos ištraukta, lyg kristalas. Jis nukrito ant grindų ir tarsi jam būtų išaugusios kojos, nubėgo šalin. (Juokas). Man skaudėdavo galvą, o nuo to laiko nebeskauda.
[Šri Matadži] Matote! Tai tiesa. Tai tiesa. Turiu omenyje, tai vyksta šitaip. Papasakosiu jums kitą labai konkretų pavyzdį. Vienas vyras ateidavo į Sahadža jogą ir buvo labai giliai joje pažengęs. Vieną dieną Radžnišo pasekėjai siekė jam pakenkti. Taigi, jie pasikvietė jį ir sako: „Norėtume tau pasiūlyti betelio lapų („paan“) – žiūrėk, mes juos valgome“, – ir panašiai. Iš tikrųjų jie jį užhipnotizavo ir davė betelio lapų. Jis tuos lapus suvalgė. Tai įvyko po programos, apie 10:30 valandą vakaro, ir jis nukeliavo į pasąmonę. Bet jis atgavinėjo sąmonę, o jie jį įtempė į taksi ir mušė. Bet jie negalėjo mušti! Jis galėjo matyti, kad jie bandė prieiti ir mušti jį, bet jų rankas kažkas laikė. Jis visiškai nejautė smūgių. Jis tai grįždavo į sąmonę, tai vėl tapdavo nesąmoningas, ir galiausiai jis tapo visiškai sąmoningas. Jis matė juos jį mušančius, bet skausmą patirdavo jie, lyg mušami būtų jie, o ne jis. Jie paliko jį ramybėje, pavogė jo auksinę grandinėlę ir ant piršto mūvėtą žiedą su tikru rubinu, visa tai paėmė, paliko jį kažkokioje vietovėje. Ir jis parėjo pėsčiomis nuo ten iki savo namų.
Taigi, mačiau visa tai vykstant ir bandžiau užtvoti, trenkti jiems ir pan. Aš visa tai mačiau, aš ten veikiau. Taigi, ankstų rytą, apie šeštą valandą, atsikėliau, paskambinau jam į namus ir paklausiau, kaip jis jaučiasi. Jo žmona atsakė: „Jis grįžo labai vėlai. Turiu omenyje, jis grįžo ryte, apie 5 valandą. O dabar jis miega.“ Pasakiau: „Leiskite jam miegoti. Jis turėjo didelių nemalonumų praeitą naktį, daug kentėjo, ir tie Radžnišo žmonės pridarė jam daug bėdų“, – pasakiau jai. Ji buvo gana nustebusi, ji nežinojo visų šių dalykų! Jam pabudus, ji paklausė: „Kur tu buvai?“, ir jis papasakojo visą šią istoriją. Tada jis paskambino man ir pasakė: „Motina, Jūs buvote ten, kad išgelbėtumėte mane!“ Atsakiau: „Teisingai.“ Pasakiau jam, bet dažniausiai to jums nesakau. Bet tą dieną tiesiog norėjau išsiaiškinti. Tada jis pasiguodė: „Pamečiau žiedą, dovanotą mano tėvo, ir tikrai dėl to liūdžiu.“ Taigi atsakiau: „Nieko tokio, tu jį surasi. Abu daiktus atgausi.“ Ir lipdamas laiptais žemyn, jis rado ten gulintį raudoną ryšulėlį. O jo žmona paklausė: „Kodėl čia guli tas raudonas ryšulėlis?“ Jis jį pakėlė. Viduje buvo jo žiedas ir grandinėlė. Tada jis iškart man paskambino: „Motina, aš radau abu daiktus, kaip Jums tai pavyko?“.
Matot, tai gali būti įvykdyta. Visa tai buvo padaryta dėl jų, supraskite, kad tai padaryti įmanoma. Taip tai vyksta. Bet turite suvokti, kad visa tai daroma Brahmos galia, tai Adi Šakti švytėjimas. Visa tai daroma per tai. Visa kita tėra tik mitas. Jei nesibaiminate dėl mito ir nepripažįstate jo, esate virš jo! Bet jūs vis dar pripažįstate jį. Tai problema.
[Sahadža jogas] Tarkim, esate mokslininkas, ar norite pasakyti, kad nereikėtų tęsti mokslinio darbo?
[Šri Matadži] Ne, ne, ne. Jei jūs mokslininkas, tada, po realizacijos, jūsų tikslas turėtų būti susieti mokslą su realizacija. Galite aiškinti mokslą ir realizaciją kartu. Turite paaiškinti realizaciją mokslo metodais. Jūsų pastangos turėtų būti nukreiptos nauja kryptimi, nes išsiaiškinote, jog esate realizuotas, išsiaiškinote, kad egzistuoja visa persmelkianti Energija, o dabar, jei galite visa tai nusakyti moksliniais terminais, galėsite paaiškinti kitiems. Taigi, žinios nešvaistomos veltui. Tarkim, esate geologas; daugelį geologijos dalykų, kurių iki šiol negalėjote paaiškinti, dabar – dėl realizacijos – galite. Taigi, tiesą sakant, jūs suteikiate mokslui pačią pilnatvę! Yra tiek daug klausimų, į kuriuos jie negali atsakyti.
Kiekviena sritis: politika, viskas – kodėl nepavyko, kas atsitiko, kokia priežastis – gali būti paaiškinta Sahadža jogos mokymu. Viskas! Kodėl kas nors suveikia ar nesuveikia, kur yra esmė, kur slypi nesėkmė – viskas gali būti paaiškinta. Žmonių elgesys – viskas. Taigi, naudokite savo žinias mokslo sritims, apgaubtoms neišmanymo, nušviesti. Tarkime, kuriate filmus ar panašiai, naudokite tai Sahadža jogai.
Turite surasti būdų ir metodų, kaip tai pritaikyti Sahadža jogai. Tarkime, esate dramaturgas – panaudokite dramą. Sukurkite dramą apie Sahadža jogą. Nukreipkite savo mintis ta linkme ir sugebėsite. Pavyzdžiui, kas nors studijuoja žurnalistiką, tada jis turi panaudoti žurnalistiką Sahadža jogai propaguoti. Turite pamėginti ir geologijoje, ir bet kokioje kitoje srityje rasti Sahadža jogos šviesą, kurios taip trūksta mokslininkams, geologams, psichiatrams ir visiems kitiems, nes dabar visas mokslas lieka nuošalyje, skendi tamsoje ir neturi ryšio su visuma.
Matote, jūsų ugnis yra čia, ar ne? Dabar, kai ten uždedu savo ranką, nutinka taip, kad ši ugnis nušvinta. Ši galia sugeria iš jūsų, iš bet kurio iš jūsų, kurie yra realizuotos sielos, tai, kas yra jūsų viduje, kas gali būti sudeginta ugnies – ji tai sudegina. Šią ugnį analizavote nieko neišmanydami, bet dabar esate nušvitę.
Indijoje daviau realizaciją keliems mokslininkams, dirbantiems žemės ūkio srityje. Jie pradėjo naudoti vibracijas žemės ūkiui ir liko nustebinti, kai sugebėjo gauti dešimt kartų didesnį derlių. Turiu omenyje, kad galite pastebėti skirtumą tarp auginamų produktų, ir jie atlieka didžiulį tiriamąjį darbą šioje mokslo srityje. Jie paskelbs tyrinėjimus ir išvadas, jie tai daro. Taip pat galite matyti, kaip vibracijos veikia atomo branduolį. Jos veikia per mezotronus (elem. daleles, atsakingas už atomo branduolyje esančias jėgas). Jei tai matytumėte, mezotronai staigiai reaguoja, nes jie yra nesuvaržyti. Nustebtumėte, kaip galite juos valdyti, veikti juos vibracijomis, jei žiūrėtumėte pro mikroskopą.
Jei norite įsigilinti, įsigilinkite, nes pirmiausiai turite įtikinti tuos baisius žmones, kad gali būti ir kitaip, atsisakyti viso kito, ir tiesiog priimti tai, būti tame. Gydome žmones be jokio mokslo mumyse. Gydome išprotėjusius žmones be jokio mokslo. Galų gale viskas skirta žmonijos gerinimui. Mes išsprendžiame maisto problemą. Mes išsprendžiame netgi materialinę problemą, visiems pagerėja, turiu omenyje, Lakšmi Tatva pasitaiso juose. Visi šie dalykai gali būti padaryti. Mokslininkai gali įrodyti, kad jei mokslas taikomas iki kraštutinumo, jis nuves mus prie susinaikinimo, nes tai nebus susieta su visuma. Jei judate viena kryptimi, linijiniu judėjimu, tai tiesiog atriedės atgal ir grįš atgal pas jus. Bet jei esate susiję su visuma, tada žinosite, kaip tai subalansuoti, priešingu atveju pradės augti nosis arba ausys – tai piktybiška.
Mokslo raida, modernaus mokslo, yra piktybiška. Netgi Žemėje, jei Žemės dalis imtų augti, pavyzdžiui, vienoje pusėje, visas balansas ir pusiausvyra Žemėje išnyktų. Ar ne taip?! Turiu omenyje, jei matote tikrą gamtos visumą, tada pastebite, kad egzistuoja toks balansas. O mokslas juda viena kryptimi kaip aklas arklys. Kokia nauda? Tada einate prie atomo, o nuo atomo – prie atominės energijos, o iš ten – į susinaikinimą. Bet jei būtumėte laikęsi tiesos ir visumos, jūs nebūtumėte taip toli nuėję. Gerai, tai mums naudinga, naudokite tai.
Analizė jus naikina, naikina mūsų visų charakterį, viską. Jei jūs pradėsite analizuoti save, būsite sunaikinti. Priimkite save kaip visumą. Pažįstu žmonių, kurie ir mane analizuoja. Tokių kvailų pamišėlių esu mačiusi. Taip, yra tokių. Neįtikėtina, kaip žmonės gyvena su savo menkomis smegenėlėmis! Jie nieko negali paaiškinti Sahadža jogoje. Kai jums reikia atrasti „aukštąjį mokslą“, pamirškite „žemesnius mokslus“. Turiu galvoje, kai buvote varlė, jaudinotės vien tik dėl šulinio, kuriame gyvenote, bet šiandien esate žmonės, jaudinatės dėl kitų dalykų. Jei tampate superžmonėmis, turėtumėte jaudintis dėl „aukštųjų mokslų“. Tai, ką iki šiol pasiekėte dėl mokslo, galime pasiekti per sekundę su Sahadža joga.
Jūsų materialinę padėtį galime pagerinti per sekundę. Jei gavote savo Realizaciją, materialiai jums seksis geriau. Daugelis žmonių yra pripažinti komoje ir mirę, arba išprotėję ir prapuolę <…> Jie nesugebėjo išgydyti jokio pamišėlio. Jeigu jis tik nuvyksta į beprotnamį, iš ten grįžta kaip lavonas. Jis niekada negrįžta kaip sveikas žmogus. Ko jūsų mokslas pasiekė iki šiol? Ir kokiu būdu? Pagalvokime apie bet ką – politines problemas – bet ką. Bandote vystyti politiką, tarkim, demokratiją – sukūrėte „demonokratiją“ (demonų valdymą). Norėjote turėti komunizmą – tai ne kas kita, kaip tik visų žudymas. Viskas yra aukštyn kojomis. <…>
Ar yra kitų klausimų? Gal reikėtų šiek tiek muzikos?
[Jogas] Motina, kokia yra tikroji Jūsų vardo Šri Bhagavati reikšmė? Susidūriau su keletu skirtingų šio vardo vertimų.
[Šri Matadži] Matote, jie visiškai skiriasi vienas nuo kito. „Bh“ „ga“: „Bhaga“ reiškia šešis dalykus iš karto. Tai yra šeši Dievo atributai. Bhagavati yra Dievo galia, todėl Ji taip pavadinta. Šeši pagrindiniai Dievo atributai. Pirmoji yra nekaltumas, antroji – kūrybiškumas, trečioji yra <…> <…> tėviškumas, galima sakyti, bet tai yra, kas maitina. Matote, jei kartu sudėtumėte sodininką ir Motiną Žemę, kokia būtų bendra jų savybė? Tai maitinimas auginant, prižiūrėjimas, dar vadinama „palanhaar“. Angliškai turėtų būti koks nors žodis. „Globėjas“? Bet „globėjas“ neišreiškia viso to, ar ne taip?
[Jogas] Žemdirbystė?
[Šri Matadži] Žemdirbystė? „Žemdirbystė“ angliškai skamba juokingai! (Juokas). Kažkas panašaus.
[Jogas] Tėviškas, Motina, tėviškas.
[Šri Matadži] Bet tai yra ir motiniška, suprantate?
[Jogė] Prižiūrėtojas?
[Šri Matadži] Prižiūrėtojas susijęs tik su kontrole. Matote, visi šie dalykai kartu vadinami „palanhaar“.
[Jogas] Palaikytojas.
[Šri Matadži] Palaikymas ten taip pat yra. Bet gerumas, kontrolė, priežiūra, ravėjimas. Didžiausia palaima ir džiaugsmas matyti savo kūrinį. Augimas. Tas, kuris suteikia mums galimybę augti. Tada Jis yra visagalis. Visagalis. Nėra galingesnio už Jį. Jis yra galingiausias. Ir Jis apima viską. Jis yra visa persmelkiantis ir Jis žino viską – „Sarvarupa“. Jis žino viską, yra visažinis. Tai yra „Bhaga“. O Bhagavati yra Dievo galia. Be Bhagavati Dievas praranda esmę. Tai kaip mėnulis ir mėnulio šviesa, kaip saulė ir saulės šviesa. Jūs negalite išskirti. Jie yra vienas ir tas pats. [Jogas] Tada ar Bhagavati yra Adi Šakti? [Šri Matadži] Adi Šakti yra tas pats kaip Bhagavati. Ji vadinama daugybe vardų. Vienas iš jų taip pat yra Nirmala.