Easter Puja, „The Creation of Lord Jesus“. Nightingale Lane Ashram, London (UK), 11 April 1982.

Šiandien mes švenčiame dieną, kuri yra labai labai svarbi, galime sakyti, kad pats svarbiausias dalykas – diena, kai nutiko toks puikus įvykis.

Ir turėjo būtent taip nutikti, nes viskas tam tikra prasme buvo labai griežta. Paskutinėse paskaitose pasakojau, kaip Kristus buvo sukurtas, pirmiausiai – danguje. Knygoje „Devi Mahatmyam“, jei skaitėte, Jis buvo sukurtas kaip Mahavišnu, ir labai aiškiai paminėta, kad pirmiausiai Jis buvo sukurtas kiaušinio pavidalu. Tai yra parašyta šioje knygoje, kuri, gali būti, kad buvo parašyta prieš 14 000 metų. Tai knyga, kurioje išpranašaujama apie Kristų, ir štai kodėl žmonės, ypač Vakaruose, siūlo vieni kitiems kiaušinį kaip draugystės ženklą. Taigi, gyvybė atėjo į Žemę kiaušinio pavidalu, tai buvo Kristus, ir Jo dalis buvo laikoma šioje stadijoje, likusi dalis buvo panaudota Šventosios Dvasios, Mahalakšmi, kad sukurtų Kristų. Toje senovės knygoje Jis buvo vadinamas Mahavišnu, tai reiškia aukštesnę Višnu formą. Bet iš tikrųjų Višnu yra Tėvas, o Kristus yra Sūnus, sukurtas iš Šventosios Dvasios. Po paskaitos norėčiau, jei jūs turite tą knygą, jums perskaityti visą tekstą apie Kristaus sukūrimą. Ir kai Jis buvo sukurtas, Jis šaukėsi savo Tėvo, kaip šaukėsi Jo ant kryžiaus.

Daugelį metų Jis raudojo. Kristus, būdamas Mahavišnu, buvo palaimintas Tėvo, kuris pasakė: „Tavo vieta bus aukščiau nei Mano, ir Tu būsi Adhara“, tai reiškia Visatos gelbėtojas. Matote, kaip iš Muladhara čakros Jis tampa Adhara. Visa tai buvo padaryta dangiškame etape, galima sakyti, Vaikuntha etape. Kai Jis gimė iš Šventosios Dvasios, kuri buvo Kristaus Motina šioje Žemėje, kuri buvo ne kas kita kaip Mahalakšmi inkarnacija, tai reiškia, Ji buvo Radha. Ra-dha. „Ra“ reiškia energiją, „dha“ – tą, kuri palaiko energiją. Yra daug Velykų aspektų, kuriuos turime suprasti, bet labiausiai iš visų – kodėl Jis mirė ir kodėl Jis buvo prikeltas. Šio aspekto galbūt Aš dar nepaliečiau aiškiai. Tai ir yra esmė, apie kurią noriu šiandien pakalbėti.

Tik jūs, žmonės, galite suprasti Kristaus gyvenimo svarbą. Ir kai sakoma, kad jūs turite gauti savirealizaciją per Kristų, tai reiškia, kad Jis turi pereiti per Agija čakrą. Jis turi ten būti. Jei Jis nebūtų sukūręs šio plyšio vartuose, mes niekada negalėtume gauti realizacijos. Štai kodėl sakoma, kad jūs galite praeiti per Dangaus vartus tik dėl Kristaus malonės. Žinoma, tai nereiškia, kad dėl bažnyčios – visiškai ne dėl jos. Būdami Sahadža jogais jūs suprantate, kad turite pereiti per Agija čakrą. Pagaliau tai yra sunkiausia – žmonės turi pereiti, nes Agija čakroje jūsų ego ir superego yra pilnai išsivystę. Šis ego yra išsivystęs tik žmogaus stadijoje. Esmė – kaip galima įveikti savo ego.

Kad įveiktume ego, tai turėjo padaryti Kristus. Iš pradžių Jis buvo sukurtas kaip Šri Ganėša: jūs žinote šią istoriją – kad „mala“ buvo nuimta nuo Parvati kūno, Šventosios Dvasios, nuimta, nes prieš Jos vestuves Ji buvo… Ji turėjo maudydamasi pasidengti įvairiais kvapniais dalykais. Ir visi šie dalykai buvo nuvalyti, ir tada pasireiškė Jos vibracijos. Ir Ji sukūrė šį vaiką, kad galėtų apsaugoti savo nekaltumą, Ji pastatė vaiką vonios prieangyje. Jūs žinote visą šią istoriją. Taigi, tame vaike buvo dalis žemės elemento. Ten buvo „pruthivi-tatva“ [žemės principas]. Visi kiti centrai, visi kiti centrai taip pat turi keletą to dalelių. Keli elementai, tokie kaip „pruthivi-tatva“, yra žemė. Tada turime vandenį, tada turime orą, ir tada ugnies elementą, tai yra ugnis.

Ir tuo metu Agija čakroje Kristus turėjo pereiti paskutinį elementą – ugnies elementą. Tai reiškia, kad Jis turėjo pasireikšti tikrąja Dieviškosios energijos forma – Omkara, galite tai pavadinti vibracijomis arba Absoliutu. Jūs vadinate tai logos ar panašiai? Pirmasis garsas – Brahma. Taigi, Jis turėjo tapti Brahmos principu. Kad juo taptų, Jis turėjo atsikratyti visų kitų elementų, esančių Jo viduje. Taigi, paskutinis buvo ugnies elementas, kurį Jis turėjo pereiti. Savyje Jis turėjo žemės elementą ir visų kitų elementų. Bet kai kalbame apie Agija, Jis turėjo atsisakyti visų elementų, Jis turėjo mirti, kad dėl visų Jame esančių elementų mirties taptų visiškai, absoliučiai tyras – Dvasia. Tai, ką Jis padarė subtilioje formoje veikia ir grubią formą, kad tai padarytų, Jis turėjo mirti.

Ir tai, kas Jame mirė, buvo tas mažas žemės elementas ir kiti elementai, o tai, kas iš Jo iškilo, buvo tyra Dvasia. Tyra Dvasia buvo prikelta, tyra Dvasia, tyras Brahma-tatva, kuris suformavo Kristaus kūną, kuris buvo Kristaus kūnas. Tai įvyko – Kristus padarė tai, kas apie Jį buvo išpranašauta – Jis yra gelbėtojas, nes Jis perėjo per tuos vartus, kad išvestų žmones iš šio kūniško būvio, t. y. to, kuris priklauso nuo elementų, ir nuvestų į Dvasios būvį. Taigi prisikėlimas yra virsmas – iš savo dėmesio jūs pereinate į Dvasios dėmesį. Kai jaučiate savo dėmesį, tada tampate Dvasia, tai yra įvykis, kuris taip pat nutiko jums. Bet Jis tapo tyra Dvasia, tyru Brahma-tatva, kai prisikėlė, ir prisikėlimas yra išraiška Dieviškosios energijos, kuri kilo iš Muladhara čakros kaip žemės elementas ir pradėjo augti. Tai užgimė ten ir pakilo į Agija čakrą, kur buvo sukurtas Kristus, kad pereitų visus elementus ir galiausiai įeitų į Sahasrara čakrą, kad taptų visišku Brahma-tatva. Ir tai buvo labai sunku, tikrai eksperimentiška. Šis eksperimentas buvo gana pavojingas. Jis galėjo nepavykti, nes savyje Jis turėjo žmogaus elementą, kenčiančio kūno elementą.

Jis kentėjo, nes kentėjo Jo kūnas, ne Dvasia: Dvasia nesikankina, kenčia kūnas. Taigi, Jis turėjo patirti kūno kančias, pereiti tai, iš to išsilaisvinti, o, kad tai padarytų, Jam reikėjo didžiulės drąsos. Tai buvo toks sunkus darbas. Be Jo niekas negalėtų to pasiekti. Jis žinojo, kad tai buvo nulemta, bet tai buvo vienas iš sunkiausių nutikusių dalykų. Įdomu, kiek krikščionių žino kiaušinio svarbą. Taigi, kiaušinis įprasmina etapą prieš realizaciją, kai jūs dar esate lukšte, kai jūs esate ponas X, jūs – ponia Y – visa tai. Bet, kai viduje pilnai subręstate, paukštis tampa pasiruošęs ir ateina laikas jums prasikalti. Tai yra jūsų antrojo gimimo laikas. Taigi, Kristaus prisikėlimas įprasmina, kodėl duodame žmonėms kiaušinį ir sakome: „Tu esi kiaušinis“, – primindami, – „šis kiaušinis gali tapti Dvasia.“ Taip rašoma, kad Jis atėjo kiaušinio pavidalu.

Pirma, Jis buvo sukurtas kaip kiaušinis. Pusė Jo liko Šri Ganėšos pavidalu, o kita pusė tapo Mahavišnu. Tada Jis atėjo į šią Žemę ir mirė kartu su visais savo elementais, o tyros vibracijos suformavo Jo kūną, ir pasiliko jumyse, kad būtų pažadintas, ir kai Kundalini nuveda jūsų dėmesį per šią vietą, jūs taip pat tampate Dvasia. Štai kodėl Jis pasakė: „Aš esu vartai, Aš esu durys.“ Jis sakė ne: „Aš esu tikslas“, o sakė: „Aš esu durys“, nes jūs negalite tapti Kristumi. Štai kodėl Jis nepasakė: „Aš esu tikslas“, nesakė, kad jūs turite pasiekti Jį, bet Jis sukūrė jums erdvę. Jūs galite dvasiškai pabusti, galite tapti Dvasia. Kristus yra inkarnacija, Jis buvo Dievo sūnus. Jis yra inkarnacija, ir ši inkarnacija atėjo į pasaulį tiesiog ištraukti jus iš jūsų elementų, priversti jus tapti Dvasia. Tad kodėl tai buvo sunkiausia? Nes žmonės savo smegenyse sukūrė įvairių dirbtinių barjerų, matote, ką bemanytume, ką bedarytume savo protu, viskas yra negyva, padaryta žmogaus, dirbtina, nes tikrovė yra aukščiau mūsų proto.

To negalima įsivaizduoti, to negalima paliesti. Tai, kas yra jūsų protuose, yra giliai. Taigi, žmogui priimti ką nors neapčiuopiamo – neįmanoma. Kristaus laikais tai tapo labai sunku, dėl romėnų ir visų kitų atvykusių. Ir mes vėl kartojame istoriją. Jie buvo orientuoti į ego, pilni ego. Kad būtų įmanoma sunaikinti jų ego, kažkas turėjo sukurti praėjimą. Savo mirtimi Jis įrodė daug dalykų: kad visi tie, kurie Jį nukryžiavo, buvo kvaili, jie buvo orientuoti į ego, jie buvo akli, jie nematė, kas Jis buvo, jie negalėjo matyti, kokia unikali asmenybė Jis buvo. Jie Jį nukryžiavo. Turiu omenyje, kad tai didžiulė kvailystė.

Jie Jį nukryžiavo, tai žinoma, nes tie žmonės buvo tokie kvaili, kad Jis vis tiek būtų nukryžiuotas. Ką dar jie galėjo padaryti? Kadangi jie savo mažais ego negalėjo pakęsti, to, kuris yra toks paprastas, unikalus, kuris yra tiesa. Taigi jie nukryžiavo Jį, ir šis nukryžiavimas tapo lūžiu mums. Bet mums skirta žinia yra prisikėlimas. Prisikėlimas, ne nukryžiavimas yra žinia mums, nes Jis tai padarė dėl mūsų. Tai žydai turi suprasti. Anądien skaičiau… Šiandien vyko pokalbis su Kanterburio arkivyskupu. Vyrukas uždavinėjo klausimus taip, tarsi klausinėtų paties Dievo. Tarytum sakytų: „Norėčiau šį klausimą užduoti Dievui“, arba „Kodėl tiek daug žydų buvo nužudyta?“ Jie to prisiprašė.

Jie norėjo, kad kentėtų, nes nenorėjo priskirti kankinio vardo Kristui. Jie manė: „Mes visi turime kentėti“. Ego, tai yra ego. „Kaip drįsta kas nors kentėti už mus?“ – jie negalėjo priskirti šio vardo Kristui, ir jie vėliau mąstė: „Mes turime kentėti.“ Nesvarbu, ką mąstote, tai pradeda veikti kasdienybėje. Taigi Hitleris gimė ir privertė juos kentėti. Ir žmonių kvailumas yra sukėlėjas visų šių problemų, kurios sukuriamos šioje Žemėje. Kitas klausimas buvo: „Kaip vaikai suserga leukemija?“ Jis paklaustų Dievo: „Kaip vaikai tuo suserga?“ Jei tėvai paklaikę ir skuba, vaikai turi tai gauti. Jei nebūsite atsipalaidavusios, kai būsite ištekėjusios ir kai lauksitės vaikelio – galvosite apie skyrybas ir visokias nesąmones – tas nerimas paveiks vaiką. Psichologiškai tai – kairės pusės problema, ir vos gimęs taps leukemijos palatos pacientu. Yra kaip yra.

Taigi, problemas sukūrė žmonės dėl savo kvailumo. Nėra problemų, kurias Dievas būtų jums sukūręs. Jis išsprendžia visas jūsų problemas, jūs tai matėte Sahadža jogoje, kaip Jis išsprendžia pačias mažiausias problemas. Bet dėl savo kvailumo mes prikuriame daugiau problemų, dėl prisirišimo prie elementų, materialių daiktų, materialių įpročių. Materija sėdi mums ant galvos. Tai yra, galima sakyti, žemės elemento lygis. Kai turime tokių problemų kaip emocinis prisirišimas: „Tai – mano dukra, tai – mano vaikas, tai – mano. Aš taip prisirišęs prie savo vaiko“ ar „Tai – mano šalis, tai – tavo šalis“ – mes sukuriame problemų. Ta Folklando salų operacija… Šis Folklando salų reikalas yra dirbtinė problema. Turiu omenyje, žmonės ten atvyko patys, tie ispanai, jie visi turėtų būti atiduoti atgal Ispanijai.

Ir visi iš Brazilijos sugrąžinti atgal į Portugaliją. Ką jie ten veikia, jei tokia padėtis? Bet jie visi yra žmonės. Koks čia reikalas dėl teritorijų? Leiskite žmonėms laimingai gyventi ten, kur jie yra. Ką jie laimės iš šitos teritorijos? Dievas nesukūrė Argentinos, Čilės, Anglijos, Jis sukūrė vienalytę struktūrą, kad visi prižiūrėtų vieni kitus – kaip buvo sukurta širdis, kepenys, sukurtos smegenys, sukurta nosis. Jei tai pradės kovoti, sakykim, akis kovos su akimi. Juokiamės, bet mes, žmonės, darome tą patį. Mes nuolat tai darome.

Tai žmonių kvailumas kuria problemas. Ir kai tampi labai kvailas, kažkas siaubingas tuo pasinaudoja, ir taip į Žemę ateina toks kaip Hitleris, ir jis pabando jus pataisyti. Jums nereikia viso to. Jums reikia tik išminties ir jūsų realizacijos. Ir tai jūs šiandien padarėte – gavote realizaciją. Taigi, Velykos viso pasaulio Sahadža jogams yra svarbiausias įvykis, nes, jei tai nebūtų įvykę, būtų neįmanoma suteikti žmonėms realizacijos. Aš manau, Geivinas vėliau jums perskaitys, kas parašyta apie Kristų knygoje „Devi Mahatmya“. Šią knygą parašė Markandėja prieš 14 000 metų. Įsivaizduokite, prieš 14 000 metų jis taip pat kaip Bleikas žinojo, kas nutiks, kai ateis Kristus. Bet Jis buvo pavadintas Mahavišnu.

Jis buvo ne Višnu, Jis buvo Višnu sūnus. Ir kiek krikščionių supranta tai apie Velykas? Jie nežino. Jie, t. y. šiandieninė krikščionybė yra tik protinė veikla, kuri yra negyva, tai yra nesąmonė. Kaip ir kitos beprasmiškos religijos, tai tapo dar viena kvaila, lėkšta religija, kuri neturi prasmės. Nebent gausite realizaciją, nebent pajausite vibracijas, nebent pajausite šią mus supančią Dieviškąją energiją. Kaip jūs suprasite? Nes tai yra vienintelis dalykas, tiesa, tai yra vienintelis realus dalykas. Kol to nepajautėte, kaip kitaip sužinosite apie Kristų? Kovosite dėl Jo.

Kaip galima dėl to kovoti? Aš tikrai negaliu to suprasti. Man tai – kvailumas, pasiekęs kitą kraštutinumą. Tokiu būdu, ką jūs iš tikrųjų darote, tai naudojate šias didžias inkarnacijas žudyti vienas kitą. Ar įsivaizduojate? Dalykai, kurie atsirado jus pakylėti, paversti jus aukštesnėmis esybėmis, yra naudojami žudyti vienas kitą, pargriauti vienas kitą. Daugių daugiausia, kai pasiekiate tašką, kur nieko nebesuprantate, jie pradės sakyti: „Tai – paslaptis“. Kokia paslaptis? Sahadža jogoje nėra paslapčių. Visa tai – čia.

Man paslaptis yra žmonės. Aš jų nesuprantu. Aš negaliu jų suprasti. Dabar Kristaus prisikėlimas turi tapti kolektyvinis. Tai yra Maha joga. Turi būti kolektyvinis prisikėlimas, ir dėl šio kolektyvinio prisikėlimo pirmiausiai Sahadža jogai turi ryžtis būti kolektyviški. Kadangi po Kundalini pažadinimo jūs pereinate, be abejonės, jūs pereinate, įžengiate į kolektyviškumo zoną. Ir jeigu jūs neleisite kolektyviškumui užlieti jus, tada nukrisite žemyn. Tarkim, jūs pasiekiate būseną aukščiau visų elementų, būseną, kurioje esate kolektyvinė būtybė, suvokiate savo kolektyviškumą, suvokiate, kad esate visumos dalis, suvokiate, kad turite padėti savo nosiai ir akims, nes esate neatskiriama visumos dalis. Pasiekiate būseną, kurioje suprantate: „Aš esu tiek pat svarbus kaip ir kitos ląstelės, ir aš turiu padėti kitoms ląstelėms, ir jos turi palaikyti mane, mes – kaip vienas“ – turi būti visiška darna.

Šis suvokimas atsiranda po realizacijos. Ir jeigu jūs nesuprantate, kad šis suvokimas, šis kolektyvinis suvokimas yra vienintelis būdas išlikti toje būsenoje, tada išeikite. Pradėsite kasti savo mažus šulinius ir juose skęsti. Kuo daugiau plėsitės, tuo aukščiau kilsite ir vėl būsite su savo bhutais ar kas ten bebūtų. Bet jei galvosite: „Aš turiu gyventi už visus. Aš atsakingas už visus. Aš atsakingas už branduolio ląstelės sukūrimą, kuri prižiūrės visumą, ir jei aš nukrisiu žemyn, visi taip pat kentės. Aš negaliu nukristi, nes buvau pakeltas iki šio taško. Aš įžengiau į kolektyviškumo būseną, kur mano būtis, kuri yra Dvasia, yra kolektyvinė būtis ir aš turiu čia likti. Aš turiu čia būti, nuopuolis nėra mano gyvenimo kelias.“ Bet mačiau, kad ir po realizacijos žmonės negali išlįsti iš savo lukšto.

Jie lieka lukšte. Jie negali išskleisti sparnų ir giedoti, išlįsti iš lukšto ir tiesiog skristi. Jie negali to padaryti. Jie vis dar laikosi savo gyvenimo takelio – takelių kiekviename kely. Vykstate atostogų. Kodėl jūs norite atskirų atostogų. Kodėl? Atostogų metas, sakoma „Holy-day“ [holy – šventas]. Šventa. Tai yra šventa diena, kai esate kartu su Sahadža jogais, tada jūs tikrai mėgaujatės atostogomis.

Kur kitaip jūs džiaugsitės atostogomis? Koks kitas būdas? Tikros atostogos – tai būti su jais. Štai ką turėtumėte suprasti – kad jūs turite plėsti savo kolektyviškumą. Jei neišplėsite kolektyviškumo, būsite niekas. Būsite nereikalingas Sahadža jogos kūrinys, kuris, atleiskite už pasakymą, bus nuleistas. Tokie žmonės taip pat iš pradžių pasirodo, bet palaipsniui jiems pradeda gerėti ir gerėti. Kai pilnai įsitvirtinate būsenoje, tada jūs tikrai mėgaujatės vienas kito draugija be jokių baimių dėl jų, be jokio savininkiškumo, nieko iš jų nesitikėdami, o tiesiog vienas kitu džiaugiatės. Tai turi įvykti. Išsidėsčiusios… Štai taip visos mūsų ląstelės.

Jei jos taip gali padaryti, kodėl mes – ne? Nes mes turime daugiau suvokimo, bent taip manome, kad suvokiame daugiau nei ląstelės. Bent jau tikimės, nes esame taip smarkiai išsivystę iš vienos ląstelės iki šios būsenos. Ir kai tampame Dievo kūrinio įsikūnijimu, esame svarbiausi žmonės. Tad kodėl gi ne? Kai atgimstate, pirma, kas jums turi nutikti – tai suprasti, kad jūs esate nebe individuali, o kolektyvinė būtybė. Nebe individuali. Visa, kas apibrėžia jūsų asmenybę – meskit tai lauk. Jūs nebe individualus. Visos asmeninės problemos yra visiškai bevertės, netikros, eikvojančios.

Galvokite apie bendras problemas. Mėgstu tokius žmones. Kaip anądien Ferdžis nerimavo dėl Bristolio: koks požiūris ten, kokios vibracijos sklinda iš Motinos Žemės. Jis nerimauja dėl Bristolio – visų jamaikiečių, tada dėl visų Didžiosios Britanijos žmonių, tada turėtų būti neramu dėl viso pasaulio. Taip turėtų galvoti visi. Nereikia galvoti: „Kaip mano dukra ištekės? Kaip galėčiau nusipirkti bilietą, kad ten nuvykčiau?“ Turi būti atsisakyta visų šių absurdiškų idėjų, nes dabar įžengėte į Dievo karalystę, ir Jis jumis pasirūpins. Kadangi savyje įtvirtinote šią būseną – kad esate kolektyvinė būtybė – visa kita dings. Palaipsniui kiekvienas susiformuos, netgi patys sunkiausi, esu mačiusi, pasitaisė. Bet kaip jūs – tie, kurie taiso kitus, kaip jūs?

Kaip toli esate? Kokio gylio jūsų tikėjimas, jei žinote: „Aš įžengiau į Dievo karalystę ir kiekvienas mano veiksmas yra stebimas ir valdomas Jo galybės, ir aš tai suvokiu. Suvokiu, kad įžengiau į Dievo karalystę, ir tai išreikšta mano kolektyviškumu“? Kolektyviškumas yra Sahadža jogos prigimtis. Ir tai mes turime suvokti. Telaimina jus Dievas. Ar dabar viskas gerai? Kaip tik laiku. Nesuprantu, kaip susitvarkau be laikrodžio.