Šri Durgos pudža, Viena, Austrija, 1982 m. rugsėjo 26 d. 

Šiandien yra pirmas kartas, kai mes darome tokią pudžą Austrijoje. Ši istorinė šalis yra patyrusi daugybę įvairių sukrėtimų, pereidama ji gyvenime išmoko daugybę pamokų. Bet žmonės nesieja katastrofų su jų pačių klaidomis. Tokiu būdu jie kartoja tas pačias klaidas vėl ir vėl. Atvykimas į Vieną buvo pavėluotas, todėl aš atvykau tą dieną, kai turėjo būti švenčiamas Machindrano (Sahadža jogų kūdikio) gimtadienis. Tai didelis džiaugsmas jums visiems švęsti jo vienerių metų gimtadienį. Aš laiminu jį visomis įmanomomis gėlėmis, visu jų grožiu ir palaima, taip pat  jo šeimą bei artimuosius. Yra tiek daug dalykų, daromų pirmąjį kartą. Turėčiau pasakyti, jog pirmą kartą aš esu Vienoje, Austrijoje, ir pirmą kartą esu vienerių metų vaiko gimtadienyje.

Taip pat pagal Aštami šiandien yra aštuntoji mėnulio diena – priešpilnis (suklapakši). Tai pirmas kartas, kai visi Devi ginklai bus garbinami. Tai yra puiki diena, nes tie ginklai, kurie veikia visą laiką – ne tik įveikiant blogį, bet ir saugant gėrį – niekada prieš tai nebuvo garbinami. Ir šiandien, jei žmonės suvoks šių ginklų didybę ir svarbą, tada daugelis problemų, tokių kaip atominės bombos ir t. t., bus išspręstos nukreipiant jų galią teisinga kryptimi – naikinti blogį ir saugoti bei puoselėti žmoniją. Tie patys ginklai gali būti naudojami ir blogiems tikslams, tačiau tinkamai naudojami jie gali būti Dievo darbo įrankiais. Viskas, kas sukurta žmogaus, iš pirmo žvilgsnio atrodo skirta destrukcijai, bet jei žmonės pažvelgs į tai išmintingai, pamatys, kad visi tie išradimai, atėję iš pasąmonės srities, yra skirti Dievo darbui. Visi moksliniai tyrimai, kas sukurta ir padaryta – viskas yra skirta Dievo valiai vykdyti. Kitais žodžiais tariant, žmonės sukūrė įvairius instrumentus, t. y. socialines, ekonomines ir politines institucijas tam, kad būtų vykdomas Dievo darbas. Pasąmonė veikė per žmonių darbus. Jeigu visos sukurtos institucijos netarnautų blogiui, galėtų veikdamos kartu sėkmingai pabaigti vykdyti Dievo valią Žemėje. Rytuose žmonės tiki, kad Dievas sukūrė nuostabų žmogaus kūną, o žmogui reikia sukurti gražius drabužius, tokius, kad padėtų atskleisti ir gerbti tą grožį, kurį mums davė Dievas.

Ir taip atsitiko daugelyje žmogaus gyvenimo ir veiklos sričių, ir taip turėtų atsitikti visose jose, jei jie pasinaudos savo išmintimi. Žinojimas, apie kurį kalbėjau prieš tai, yra labai svarbus. Pažinimas, kuris senų senovėje Adomui ir Ievai buvo uždraustas, žmonėms yra labai sunkiai suprantamas. Tai buvo tas atvejis, kai Dievas pirmą kartą sukūrė žmones, neskaitant dieviškųjų būtybių, jie buvo tobuli – taip Jis norėjo patikrinti, ar žmonės gali augti savo bendruomenėje ir vedami savo pačių suvokimo bei nekaltumo tapti Realizuoti. Tačiau žmonės nepateisino Jo lūkesčių, nes jie tobulėjo netinkama kryptimi, vedami žemesnių dalykų. Taip žmonės prarado savo nekaltumą.

Nekaltumo praradimas buvo pirmoji įvykdyta nuodėmė, kuri vėliau įgijo skirtingas apraiškas. Tas žinojimas, apie kurį kalbėjau, nėra tikras. Tai yra avidya – netikras, mūsų ego sąlygotas žinojimas: „Aš esu kažkas“, „Aš viską darau“. Gyvūnų išsivystymo lygmenyje nebuvo ego, vėliau jis pradėjo sparčiai vystytis. Jis buvo pirmapradės nuodėmės įvykdymo pagrindas: „Aš esu kažkas“, „Aš kažką darau“, „Tai aš, kuris gali tai padaryti“. Suprantate? Taigi Dievas pasakė: „Pažvelkim. Įvertinkim jų menkutę drąsą ir leiskim jiems nuspręsti”. Taigi planai pasikeitė, dabar reikia galvoti, jog mes turime ateiti į Žemę, kad pagelbėtume žmonėms, padėtume jiems atgauti balansą, juos vestume dharmos keliu, kad jie laikytųsi to balanso. Bet kiekvieną kartą tas „Aš” atsisako būti balanse ir vis labiau tolsta nuo tikrovės. Ir šiandien aš matau, jog Sahadža jogai neauga taip greitai. Dėl šito „Aš” jie turi daug klausimų, abejonių ir problemų. Dėl pirmapradės nuodėmės žmonės negali labai greitai augti. Teiginiai „Aš esu tas. Aš esu laisvas” – kas tai? Kodėl? Kas esi tu, kad klaustum? Kas tave sukūrė? Ar save sukūrei pats? Ką tu padarei, kad gimtum žmogumi? Kodėl atsirado toks egoistinis elgesys prieš Dievą? „Kodėl Dievas mus sukūrė? Kodėl būtent taip?” – kas esi tu, kad keltum tokius klausimus?

Bet taip yra, klausimai kyla, ir tie klausinėtojai yra labai pavojingi Sahadža jogai. Jeigu jie ateina į pudžas, aš nerimauju ne dėl to, kad kas nors atsitiks pudžai, bet dėl to, kad mes galime juos visiškai prarasti. Tokie egoistiški, kvaili žmonės yra pasimetę. Būdama Motina aš jaučiu užuojautą ir meilę jiems, jaučiu, kad jie galėtų būti išgelbėti. Bet šis klausiantis protas gali juos sužlugdyti. Tai yra pirmapradė nuodėmė, kurią sukūrė žmonės. Taip pat mes turėjome problemų dėl to, kad esame į šį lygį atėję iš gyvūnų lygio. Taigi jumyse yra gyvuliškų, brutalių sąlygotumų. Vystantis toliau, atsirado kitų sąlygotumų, kurie buvo sukurti istorijoje to paties pono „Aš”, kuris pradėjo kurti institucijas ir religijas. Pavyzdžiui, krikščionybė.

Jėzus atėjo į Žemę, kad sudaužytų jūsų ego. Priešingai, žmonės iš to išpūtė didelį ego. Šiuo metu yra šiek tiek Sahadža jogų, kurie tiki, kad Sahadža joga yra krikščioniška Sahadža joga arba induistinė Sahadža joga. Tai vis tęsiasi ir tęsiasi, galvojimas, kad tai yra krikščioniška Sahadža joga. Krikščionims tai turi būti krikščioniška Sahadža joga, induistams – induistiška Sahadža joga. Musulmonams tai yra islamiška Sahadža joga; tai turi būti susiję su islamu, nes jie negali išsilaisvinti iš savo sąlygotumų, taigi tai turi būti su tuo susiję, tai turi paaiškinti viską, kas ten yra. Jie negali iš to išsivaduoti, matote? Tai taip pat galėtų būti katalikiška Sahadža joga ar protestantiška Sahadža joga. Gali būti dar giliau. Štai taip jūs matote, tai vyksta.

Taigi jūs traukiate Sahadža jogą į savo kategorijas, į savo pačių mažus puodelius. Bet iš tikrųjų viskas yra priešingai. Sahadža joga yra vandenynas, yra visuotinis dalykas, tai yra Maha joga. Tai nėra skirta krikščionims, induistams, musulmonams – tai yra skirta tokiems žmonėms, kokie jie buvo. Ar jūs turite gyvūnų, kurie yra krikščionys, induistai ar musulmonai? Visa tai kyla tik dėl pirmapradės nuodėmės, kad mes esame kažkas – krikščionys, induistai, musulmonai. Sahadža jogoje žmogus turi suprasti, kad visos upės – ar tai yra Gango upė, ar Jamuna, ar Temzė, ar Danubė – bet kokia upė, – kad visos jos suteka į tą patį vandenyną ir tampa vandenynu. Yra sakoma, kad kai visos upės suteka į Gangą, jos visos yra vadinamos Surasarit, tai reiškia „Dievų upė”. Žmonės daugiau nebevadina jų skirtingais intakų vardais, kurie ten yra. Lygiai taip pat Sahadža joga yra vandenynas. Jūs negalite jo sulaikyti. Netapatinkite jos (Sahadža jogos) su kitais dalykais. Jei pradedate tai daryti, tada jūsų protas pavirs tuo mažu puodeliu.

Negana to, jei  ateinate iš organizuotų religijų,  svarbu suprasti, kad organizuotos religijos padaro jūsų puodelį dar tvirtesnį, nesudaužomą. Jei tai neorganizuota religija, tada tai yra molinis puodelis, kuris gali ištirpti šiltame vandenyne. Bet jei tai yra kietas, dailus porcelianas – Meisen – nėra jokių šansų. Tada jūs laikotės visų tų sąlygotumų, visų „kietumų”, ir tada tai  labai sudėtinga. Visą laiką jūs turite įtraukti Jėzų, Mahometą, Zaratustrą arba dar ką nors panašaus, kas turėtų būti ir nukreiptų jus tinkama linkme. Dabar jūsų vedlys yra jūsų Dvasia, kuri yra beribė, taigi jūs neturite įtraukti nė vieno iš jų. Jie visi yra jūsų viduje. Jie visi yra neatskiriama jūsų dalis. Bet būti prilipusiam prie vieno žmogaus yra dar vienas ženklas, kad jūs neaugate. Jūs žinote, kad esate viskas. Jūs turite Šri Krišną savyje, kuris yra pažadintas, jūs turite Kristų savyje, turite Ganėšą, Brahmadevą ir Mahometą. Ir jūs turite juos visus. Mozę… Visus savyje. Taigi kaip jūs galite būti susitapatinę su vienu žmogumi? Priežastis slypi tame, kad jūs vis dar sąlygoti ir norite įterpti tai į savo paties sąlygas. Taigi pabandykite pastatyti tai į tokią padėtį, kur nėra jokių sąlygų.

Matome, kad mūsų sąlygotumai stiprėja, esant tokiam mūsų būdui, nes kaip žmonės mes turime įprotį formuoti uždaras sektas, ir tai esame mes patys – pirmiausiai uždarome save kaip „Aš”. „Aš” esu X, Y, Z. Tada mes galime susiburti, sakydami: „Tarkim, mes esame žmonės, kurie naudoja šakutes ir peilius”. Čia gali būti žmonių, kurie ką tik naudojo šakutes ir peilius, tokiu būdu jie susivienytų, bet gali būti ir kita grupė. Matote, taip tęsiasi visokios kvailystės, kurias žmonės susieja. Gerai, naudokite tai taip, kaip jums patinka, nėra jokio skirtumo. Jūs valgote tą patį maistą, jis virškinamas taip pat, tai veikia taip pat. Bet vos tik kur nors susivienijama, vos tik tai pasiekia žmonių veiklą, jie naudos šakutę ir šaukštą skirtingai, kažkas valgys rankomis, pirštais, ir kažkas, nežinau, gali naudoti durklus. Nežinau, kaip jie sugeba prieiti prie to, kas riboja. Taigi taip jau yra. Darant ką nors, atliekant bet kokį darbą, tik žmonės padaro tai uždarame rate, neva: „Taip darome mes, o taip daro jie“, o „taip“ reiškia kitos partijos ar kitokių žmonių metodus. Šis grupavimas yra pats blogiausias ir nukreiptas prieš gamtos dėsnius.

Jūs galite būti atskiras iki tol, kol jūsų išvaizda yra susijusi, iki tol, kol jūsų plaukų spalva yra susijusi, ar jūsų akių spalva yra susijusi; tai yra tokie, kokius Dievas jus sukūrė. Bet visi kiti dalykai, kuriuos jūs sukūrėte, yra mirę. Visi kiti grupavimo metodai, kuriuos jūs sukūrėte, visiškai beverčiai. Jie yra tiesiog mitiniai. Juose visiškai nėra tiesos, nieko, į ką būtų verta atsižvelgti. Tai yra tiesiog mitas! Taigi kiekvienas turi suprasti, kad Sahadža joga nėra krikščioniška, protestantiška ar katalikiška Sahadža joga. Aš labai subtiliai pastebiu, kad kalbėdami apie kolektyviškumą žmonės nesupranta, jog mes nesame kolektyviški, nes turime tiek daug uodegų, suprantate, prisijungusių prie mūsų kaip mūsų pačių darbo sąlygotumai. Tai gali būti Šveicarijoje, tai gali būti Austrijoje, Romoje arba Indijoje – bet kur. Tai sąlygotumai, kurių turime atsikratyti.

Mes privalome žinoti, kad esame žmonės, sukurti Dievo, ir, kad visa, kas yra tikra mumyse, yra sukurta Jo, tai vienintelis dalykas, kuriuo mes turime būti; visa kita yra sąlygotumai, ir jų mes turime pabandyti atsikratyti. Viskas papildo vienas kitą. Iš šios vietos jūs turite ko nors pasimokyti, iš tos vietos jūs turite ko nors pasimokyti. Kiekviena vieta turi ką nors, iš ko jūs galite pasimokyti ir kai ką suprasti. Ir nėra nieko, ką kai kurie žmonės galėtų atsiminti kaip ką nors aukštesnio ar žemesnio. Bet, žinoma, kur ego išsivystė labiau, ten ir ši pirminė nuodėmė išsivystė labiau, yra galimybė, kad tokie žmonės sukūrė daugiau sąlygotumų. Natūraliai sąlygotumų yra žymiai daugiau. Arba tose vietose, kur žmonės visiškai nejudėjo religijos link, Dievo link ir buvo užstrigę, kaip, galima sakyti, Afrikoje ir visose tokiose vietose, ten gali būti taip, kad sąlygotumai buvo dėl kitų priežasčių, vadinamų Adibhautik, reiškiančių tuos, kurie buvo sukurti iš to, ką sukūrė Dievas. Kaip, pavyzdžiui, jei jie mato mėnulį, jie bijo mėnulio, jei mato medžius, jie bijo medžių. Tai mitinės idėjos apie pačią gamtą.

Taigi yra dvi rūšys, kaip jūs jau žinote. Viena yra, kai jie sukuria mitiškas idėjas apie pačią gamtą, mitišką gamtos pusę, kas yra Adibhautik, o Adidaivik yra mitinės idėjos apie tai, ką jūs galite padaryti, jūs esate Dievas, jūs esate dievybės, ir jūs norite sukurti tai. „Aš esu tas, aš esu tai”. Taigi yra dvi rūšys sąlygotumų, kurie veikia šiais moderniais laikais, tai yra toks painus dalykas, kur šios dvi pusės veikia. Pavyzdžiui, aną dieną aš ėjau pro kapines Vienoje, ir buvau apstulbusi, kad tai buvo kapinės, nes blokavosi dešinioji Svadistana čakra. Taigi aš pasakiau: „Visi bhutai greičiausiai dabar veikia, nes aš nesuprantu, kaip kapinės gali turėti dešinę Svadistana čakrą”. Tai gali būti paaiškinta taip, kad visi bhutai dabar yra aktyvūs; arba galbūt jie yra dar kartą gimę, matote. Jie yra mirę šimtus kartų, jie sukūrė daugybę kapų, ir tik čia yra tušti kapai, ir jie dabar yra aktyvūs. Arba tai reiškia, kad patys bhutai yra aktyvūs, jų daugiau ten nebėra, jie visi iš ten dingo. Taip galėtų būti.

Taigi mes dabar turime tikrinti vibracijomis, o ne savo supratimu, ne tuo, ką manome ar ką suprantame šiomis smegenimis. Klausinėdami ir per daug kalbėdami jūs negalite suprasti Sahadža jogos. Dėl Sahadža jogos jums reikia turėti aukštesnę proto būseną, kurioje jūs galite priimti vibracijas, galite jas jausti ir būti su jomis visiškoje jungtyje. Jei ego uodega vis dar yra tokia stipri, kad jūs vis dar svarstote apie Sahadža jogą ir be paliovos galvojate apie save, geriau būtų, kad toks žmogus nedalyvautų pudžose, nedalyvautų pudžose. Taip geriau jam pačiam. Geriau jam pačiam, kad toks žmogus, kuris turi abejonių, nedalyvautų pudžoje, nes pudža yra skirta tik tiems žmonėms, kurie yra pasiekę, gavę tą proto būseną, kuri yra vadinama Nirvikalpa, kur nėra vikalpos, kur nėra jokių abejonių jūsų prote. Jei vis dar yra abejonių jūsų prote, jis vis dar yra labai galingas ir nusmukdys jus žemyn. Taigi verčiau prieš pudžą liepkite savo protui patylėti. Liepkite jam dabar nešnekėti: „Geriau dabar patylėk, dabar aš turiu augti ir gauti dieviškuosius palaiminimus. Taigi tiesiog patylėk, nes, jei tu negali patylėti, aš negaliu dvasiškai augti”.

Aš esu jums sakiusi daug kartų, tai yra kaip asilas – protas yra toks pats kaip asilas. Jei prieini prie asilo iš nugaros, jis spardo tave, jis tau pasakys, kad esi blogas žmogus, esi pats blogiausias žmogus, ir kils beribis savęs gailėjimasis. Jei eisite pirmyn su asilu, jis uždės jums savo ausis, galite laikyti tai ego, matote. Jūs galite eiti, kur tik panorėję, daryti, ką panorėję – „Kas čia tokio?” Jis jūsų nekontroliuos. Jei sėdėsite ant asilo, jis vis dar žais su jumis, kad pamatytų, kaip su tuo susidorojate. Taigi, jei leidižiate savo protui eiti tai šen, tai ten, per akis ar dėmesį, ar dar per ką nors, ar per liežuvį, ar per pojūčius jis sakys: „Gerai.” Asilas ės žolę pakraščiuose ir nejudės. Jis pasislinks į šią pusę, paės žolės, po to į kitą pusę.

[Greguaras] „Dabar, kai Jūs apie tai šnekate, ar turėčiau greitai išversti prancūzams, kurie nesupranta angliškai?

[Šri Matadži] O, tu nori išversti viską?

[Greguaras] Galėčiau per dvi minutes.

[Šri Matadži]  Manau, vėliau, Greguarai, būtų geriau, jei galėtum išversti, nes „tekėjimas” yra geresnis dabar, gerai? Taigi šis asilas… Asilas nori ėsti žolę. Jis žino, kad jūs nieko prieš, kad jis ės žolę. Gerai, jis vaikšto aplinkui, ėda žolę, visokį purvą, nešvarumus, kad ir kas tai bebūtų. Kad ir ką jūs jam leidžiate, jis ėda, tebeėda visus nešvarius dalykus, visas nešvarias mintis, visas purvinas mintis ir įvairius dalykus neklausdamas. Suprantate? Tik Sahadža jogoje jie ateina ir klausinėja, bet tik ne kai turi ėsti purvą ir nešvarumus, ir visokius nešventus dalykus, ir nuodėmingus dalykus – tada jie neklausinėja. Tada jie pasakytų: „O kas čia tokio?” Bet kai ateina į Sahadža jogą, jie klausia: „Kas yra visų švenčiausia? Kas yra visų didingiausia?” Tik šie vartai yra atverti jums. Taip jūs gaunate tai, niekaip kitaip, tai uždrausta visiems žmonėms pasiekti. Vanduo, kuris plauna Mano Pėdas, yra ambrozija, yra tirtha, kas buvo uždrausta net gydytojams senovėje. Vaidijams buvo neleidžiama, ir jie turėjo kautis dėl to. Tik Dievams buvo leidžiama tai gerti. Tik Dievams buvo leidžiama tai gerti. Šiandien jūs esate Dievų padėtyje. Bet ar jūs sugebate tai? Ar jūs to nusipelnėte? Ar jūs vis dar klausinėjate ir vis dar turite problemų? Tada geriau, kad jums tai būtų uždrausta. Tai itin reta, kad galite paimti šią ambroziją. Tai yra Devi Purana Bhagavatam, jei paskaitytumėte, kad jiems buvo uždrausta tai imti.

Taigi yra taip, kad protas eina lyg asilas. Bet jei asilas žino, kas yra vadeliotojas, žino kelius ir kaip kontroliuoti protą, žino, kur jis turi dirbti, tas pats asilas, tie patys instrumentai, tos pačios institucijos, tie patys dalykai, kuriuos jūs turite aplinkui nuves jus ten daug greičiau, labai patogiai. Taigi pasakykite savo protui, kad mes jau turėjome užtektinai žaidimų su juo. Dabar norime būti ten, Dievo Karalystėje. Pasakykite savo protui, visiškai pasakykite savo protui. Tai yra svarbu. Tai yra protas, kuris jus atvedė prie įvairių dalykų; jis jums davė visą nešvarą ir purvą, ir visa tai. Taigi tiesiog pasakykite savo protui. Telaimina jus Dievas! Mes turėtume pasakyti, kad šiandienos uždavinys mums yra patiems tapti nekaltiems ir jausti Viratos nekaltumą.

Ganėšos Viratos klausimas arba, galima sakyti, Viratos Ganėšos. Čia, Viratoje, mes turime pajausti nekaltumą, kad taptume nekalti, mūsų nuodėmės būtų panaikintos, ir mus apvalytų tas nekaltumas, kad tas „Aš“ išnyktų, ši mūsų prigimtinė nuodėmė taptų nuplauta, ir mes tampame ta gražia esybe, kuri yra garbingas Dievo vaikas, šios kūrinijos laimėjimas… Telaimina jus Dievas!

Dabar, Greguarai, tu gali išversti. Viskas gerai. Gali išversti. Žinau, tai ilga kalba, bet kartais matau, kad nėra išlaikomas tekėjimas…

[Greguaras] Atsiprašau, Motina, aš neturėjau jūsų pertraukti.

[Šri Matadži] Ne, viskas yra gerai, viskas  gerai. Tu gali pakartoti įrašą – paleisti jį tyliau ir tada galėsi spontaniškai kalbėti. Ar taip bus gerai? Pakartoti įrašą? Tai duos tau tinkamą…

[Greguaras] Aš kaip tik galvojau tris minutes kalbėti prancūziškai ir tris minutes itališkai, labai koncentruotai.

[Šri Matadži] Tu gali?

[Greguaras] Taip, galiu.

[Šri Matadži] Gerai. Daugelis manęs anksčiau taip pat klausė: „Motina, kodėl mes tapome tokie? Kodėl Dievas nesukūrė mūsų jau pažįstančių save, nedarančių visų šių klaidų? Ir kodėl mes turime eiti šiuo užburtu ratu?” Tuo metu aš nenorėjau pasakyti, kad jūs nusidėjote prigimtine nuodėme, kad jūs nepaklusote Dievui. Nes viskas būtų išsisprendę greičiau, nebūtų užsitęsę taip ilgai. Nes jei aš jiems taip pasakysiu, tada jie pradės jausti kairį kanalą ir jausis kalti dėl prigimtinės nuodėmės.

Taigi mes turime „persikelti” nuo ego į prigimtinę nuodėmę, kaip jo dalį. Bet šios dalies jūs vengiate, galima tik pasakyti, jog iš pradžių ši evoliucija nebūtų įvykusi be jums duotos laisvės, todėl laisvė buvo pirmiausiai patikrinta. Jūs gyvenote gražioje vietoje, gyvenote visiškai apsaugoti Dievo Edeno soduose, galima sakyti, gražiame… Viskas buvo nuostabu. Nieko ten netrūko. Bet nepaisant to, žmonės, turėdami laisvę, kai tik buvo ketinama ją patikrinti, iš karto ėmėsi žemiausių dalykų, tada Dievas turėjo pakeisti visus planus, nes žemiausi dalykai buvo vis dar labai patrauklūs, net ir turint visus Dievo palaiminimus. Visas gyvūniškumas ir gyvūniški jausmai, galime sakyti, buvo vis dar patrauklūs žmonėms – visa tai labiausiai stebino. Ir kai visa tai vyko, aišku, laisvė pati savaime turėjo praeiti patobulinimo išbandymą. Todėl visas žmogiškųjų būtybių sukūrimas buvo šis patikrinimas. Bet pasakius, kad vien tik prigimtinė nuodėmė sukūrė problemą, jie atsakytų: „O, Dieve, kodėl Tu sukūrei prigimtinę nuodėmę?“ Taigi geriau jiems sakyti, jog tai neišvengiama jūsų evoliucijai, kad jūsų laisvė turi būti tikrinama, nes, jei jūs turite įžengti į absoliučią laisvę, pirmiausiai turite žinoti, galėsite ją išlaikyti ar ne. Ir matant tai… Taigi jūsų augimas užtruko labai ilgai; suvokti, jog žmogus nemoka elgtis su laisve, jis nemoka elgtis su pinigais, pozicija, nemoka elgtis su patogumais.

Ir tai yra tai, ką mes dabar matome Sahadža jogoje: kai jie pradeda patogiai gyventi, jie tiesiog įninka į tai. Vos tik jie laiminami kokia nors materialia gerove, tada įvyksta tas pats, kas jau vyko anksčiau – ir vėl tas pats – Edeno sodai artėja prie jūsų, ir kai jie artėja prie jūsų, jūs vėl grįžtate ten pat. Tai nėra gerai. Dabar jūs turite suvokti, kad turite būti tobuli, taigi  turite tai įvaldyti. Niekas nėra svarbu, niekas nėra svarbu, vien tik Dvasia yra svarbu. Tik tada jūs galite išsilaisvinti… Tai taip pat gali būti kaip pagunda jums. Visi palaiminimai, kurie duodami jums, yra pagundos. Taigi jūs turite būti pasiruošę. Taigi, matote, niekas nėra svarbu, išskyrus Dvasią. Mes esame viskam pasiruošę, kad pasiektume Dvasią.

Mums nerūpi, kokius palaiminimus mums siunčia. Bet tai, ko norime, yra Dvasios laisvė, kuri paskui nieką nesitampo, yra nesusijusi su materialia gerove. Taigi jūs turite būti kaip lempa, kuri teikia šviesą, nepriklausančią nuo pačios lempos. Iš ko ji bebūtų – aukso, sidabro ar dar kažko – ji gali degti, teikti šviesą, net jei ji pagaminta iš molio. Tai yra tai, ką Sahadža jogai turi pasiekti, turi suvokti, nes tai yra labai nepastovi stadija. Ir aš matau, kaip žmonės vėl grimzta atgal. Taigi mes turime tapti nuolankūs, pasakyti: „Aš nieko nežinau, Motina, bet turiu sužinoti“, nes tai yra šaknų žinios, kurias jūs turite pažinti. Jums tai yra naujas žinojimas. Ko jūs galite paklausti?

Jūs nieko nežinote. Jūs turite pažinti šaknis. Taigi nusižeminkite, ir tik tada jūs gausite šio naujo augimo palaiminimus. Tai yra vidinis augimas, į vidų, Antar joga. Kol jūs netapsite nuolankūs, tai nepradės veikti. Jūs turite tapti nuolankūs, nes kai klausinėjate, tai ne kas kita kaip jūsų ego. Taigi nusižeminkite, kad augtumėte, eitumėte tolyn pažindami šaknis. Neįtikėtina, kad Indijoje žmonės siekė vien tik šio žinojimo, ir jie nusileido labai giliai. Štai kodėl kiekvienas iš jų turėjo atvykti į Indiją. Netgi Kristus atvyko į Indiją, kad sužinotų, kaip žmonės ieško, kad paremtų juos, padėtų.

Taigi svarbu sužinoti apie šaknis vietoje, kurioje tai yra labiausiai įmanoma. Lengviau tai vyksta ten, kur šaknys nėra pažeistos, ir ta šalis buvo Indija. Indijoje – kur žmonės to ieškojo. Bet kai jie pradėjo augti į išorę, tada tapo kvaili, bukapročiai, ir tada mes matome juos, matome, jog jie yra išorėje. Bet mes nematome to didelio, milžiniško pranašų indėlio Indijai. Aš turiu omenyje, kad pakanka vieno iš jų tam, kad suteiktų jums pilną Sahadža jogos esmę. Pavyzdžiui, paprastas žmogus kaip Sai Nathas, kuris buvo – pažiūrėkite į jį – labai paprastas žmogus, bet kokį milžinišką žinių vandenyną jis turėjo. Jis nebuvo išsimokslinęs ar panašiai. Niekas nežino, kur jis gimė, kas nutiko, iš kur jis atėjo ir kur gyveno, kaip  pasiekė šią stadiją. Niekas nežino apie jį.

Arba, pavyzdžiui, Adi Šankaračarja ar Kabiras, ar dar kuris kitas. Paimkite, pavyzdžiui, Mačindranathą. Jei jūs paskaitytumėte apie Mačindranathą, tai  nieko nesuprastumėte, manytumėte, jog tai kažkokios mistinės žinios, kurias jis perteikė. Tai didis darbas! Jie perėjo kairę ir dešinę – jie padarė viską, visokiausių eksperimentų. Jei pamatytumėte knygas, kurias jie parašė apie Navnathus, Devynis Nathus ir apie Mačindranatho gyvenimą; Mačindranathas, pasinėręs į tokias gilumas, sužinojo apie vietas, kur moterys buvo valdytojos. Aš manau, ta vieta buvo Belgija, ten moterys valdė, o vyrai buvo kaip kopūstai. Jis suprato, kaip tai įvyko, ir bandė tai ištaisyti. Tai yra judėjimas kita kryptimi,  matote, šaknų kryptimi, kaip šios šaknys nyko ir išaugo tokie siaubingi medžiai čia ir ten, ir kaip jis visa tai išsprendė. Tai yra taip simboliška, kad norėdami suprasti jų darbą,  turite panirti iš tiesų labai giliai, ir žmogaus protas negali suvokti dydžio to darbo, kurį jie atliko.

Neįmanoma to pamatyti. Pavyzdžiui, jei jūs pažiūrėtumėte, kaip Adi Šankaračarja ar Markandėja aprašo Motiną, stebina, kaip tokius smulkius smulkius dalykus jis galėjo matyti. Iš kur, iš kokių pozicijų. Ir kiekvieną smulkmenėlę apie Motiną jis galėjo matyti taip, lyg matytų vaikas, visiškai arti prie Motinos. Tai reiškia, kad nekaltumas buvo absoliutus ir tobulas. Nes kitaip jūs negalite matyti visų šių dalykų, kuriuos jie matė, visos smulkmenos – tai lyg trys Motinos sluoksniai. Kaip įmanoma pamatyti? Bet vaikas gali įžvelgti, kad Motina turi tris apvalkalus savo kūne. Vien tik vaikas gali tai matyti. Tai tauru, aš sakau jums, tai galinga, kad nekaltumas gali prasiskverbti ir turi drąsos. Drąsa reikalinga norint tobulinti tą įžvalgumą.

Taigi nekaltumą pirmiausiai reikia pasiekti, bet tai neturi būti per Kristų ar Ganėšą, tai privalote turėti jūs. Vadinasi, jūs esate, jūs esate nekaltumas. Jūs neturite to sakyti,  neturite veikti per kažką. Jūs esate tai, jūs tiesiogiai galite tai turėti. Nes visa tai skirta žmonėms, kurie nėra realizuoti, žmonėms, kurie yra kvaili, kurie negali to tiesiogiai pasiekti. Jūs visi galite tai tiesiogiai pasiekti. Bet jūs turite pasiekti tą nekaltumo būseną, kai tampate itin subtilūs – sukšma, nes  nekaltumas yra toks subtilus, jūs įžengiate į tas vietas, kur galite sužinoti apie šaknis, Gyvybės Medžio žinias. Ir tai nėra skirta kvailiems, egoistiškiems, nesusivokusiems žmonėms. Jie tampa rakšasais, aš jums sakau, jie yra rakšasai.

Taigi mes nesiruošiame sekti jų keliu, turime eiti kitu. Taigi  turime nusižeminti savyje ir pabandyti pažadinti savo nekaltumą. Tai yra šventas nekaltumas, tai pavitra – nekaltumas jūsų viduje. Stebėtina, bet sanskrito kalboje nėra žodžio, reiškiančio nekaltumą, nes jiems tai, kas šventa, palanku – viskas… Tiesiog neegzistuoja toks žodžis kaip „nekaltumas“ , nes jie negali galvoti, kad nekaltumas yra kas nors, atskirai egzistuojančio ore. Tai turi būti kažkieno viduje, matote, vanduo visada turi būti kokiame nors inde. Jie negali pagalvoti, kad vanduo gali būti tiesiog ore. Jam reikalingas koks nors puodelis. Taigi jie sakys: „Palaimintas laikas, palaimintas žmogus, palaimintas daiktas, palaiminta naktis, diena. Viskas yra patalpinta, dėžėje, tarsi dėžėje. Dėžėje, kuri talpina savyje nekaltumą, jūs matote. Taigi palaimintas. Vėl palaimintas. Tai yra būdvardis. Nėra sakoma, vien tik nekaltumas – šubha. Šubha pati savaime yra būdvardis, nėra tokio daiktavardžio, nusakančio nekaltumą. Nekaltas gali būti, bet nekaltumas jiems savaime neegzistuoja, nes jis visur. Tai yra nekaltumas. Tai tokia plati sąvoka, tai plati Virata Ganėšos sąvoka. Tai yra visoje Viratoje, kaip jūs galite išskirti vien tik nekaltumą? Tai yra taip sakšat, per daug subtilu, kad pavertumėte daiktavardžiu. Tai per daug subtilu, ir mes turime tapti subtilesni. Telaimina jus visus Dievas!