Birthday Puja, „Overcoming The Six Enemies“. Sydney (Australia) 21 March 1983.

Kaip nuostabu būti su jumis, žmonės, šiandien, šią laimingą dieną, būti su australais, kurie įrodė esantys geri Sahadža jogai ir padarė progresą labai greitai savo dvasiniame gyvenime.

Man didžiausią džiaugsmą teikia būti su savo vaikais čia. Kaip žinote, turiu tiek daug vaikų visame pasaulyje, be tų, kuriuos išties fiziškai pagimdžiau. Šiandien turime galvoti apie visus tuos, kurie toli nuo mūsų, už tūkstančio mylių, meldžia Visagalį Dievą savo dvasinio kilimo. Reikia melsti tik dvasinio kilimo, nes kildami gaunate visa kita. Jei nekylate, negaunate to, ko reikia. Štai kodėl kyla problemų. Net ir šiandien turėjau išspręsti keletą problemų, prieš ateidama į pudžą. Jei nuspręsite, kad turite dvasiškai kilti viduje, tada gausite viską, ką turite gauti – visus palaiminimus, kuriais Dievas nori jus apipilti, kad taptumėte Jo didžiosios karalystės piliečiu, kur nebesate teisiami, kur nebesate baudžiami, kur nebesate išbandomi, kur gyvenate amžinoje Dievo meilėje ir Jo didybėje. Prieš maždaug dešimtmetį nebūčiau galėjusi patikėti, kad per dešimt metų galėsiu pasiekti šį rezultatą. Neturėtume vertinti Sahadža jogos progreso pagal kitus plastmasinius guru.

Net sukurti vieną šventąjį turi praeiti tūkstančiai gyvenimų. Tiek daug tapo pranašais, tai didžiulis jūsų visų pasiekimas. Pamirškime, kokius įlenkimus turime savo viduje. Turime žinoti, kad esame pranašai. Ši prielaida – kad esame pranašai – turi įsitvirtinti. Jei tik galite numanyti, kas esate, kuo tapote, skleisite Dievo didybę! Kai gėlė skleidžiasi, ji turi aromatą, sklindantį savaime, bet tik žmonės turi laisvę, net nenumano, dramatizuoja ar nenumano, kas jie yra. Net jei jie tapo pranašais, vis tiek įsikibę to, kas jie nėra, vaizduotėje, ir jie tebėra įbauginti, tebėra orientuoti į ego. Tai ne tiesa. Tai nėra jūsų tikroji prigimtis.

Tai kaip vaidyba spektaklyje, tapimas aktoriumi. Jei kas nors elgiasi kaip Šivadži, jis tampa tarsi būtų Šivadži: visas gyvenimo būdas, viskas pasikeičia – jis tampa Šivadži. Bet tas pats žmogus, jei jis elgiasi kaip Hitleris, jis tampa Hitleriu. Abu yra dirbtini. Bet dirbtinais jie tampa. Tačiau, kai tikrai esate pranašai, jums sunku būti tikra asmenybe, kuria esate, ir sugrįžta apsimestinė, kurios nebėra, su kuria baigta. Nusidėjėlis pražuvo, egoisto nebėra, įbaugintasis dingo amžiams – tu esi pranašas. Pakilkite tos asmenybės didybėje. Žmonės, kurie nėra pranašai, kurie nėra pamaldūs, kurie veikia prieš Dievą, gali manyti esantys pranašai. Bet tie, kurie išties yra pranašai, nemano, kad jie yra.

Vos tik pamanote, jūs tampate. Šiandien turime įveikti šį žaidimą, kurį mūsų protas žaidė iki šiol. Visa, kas ne tiesa, privalo atkristi. Žinoma, kaip ir sakiau, niekad nebūčiau svajojusi, kad per dešimt metų pasieksiu šių rezultatų, su tiek daug piktųjų dvasių, bandančių jus nuvilioti. Ir, kaip sakiau, tai privalo būti skirta jums, žmonės, kad, nepaisant visų kliūčių ir bėdų, kurias patyrėte, jūs pakilote, pakilote taip aukštai ir tapote nuostabiais pranašais. Jūs taip pasikeitę, kad tereikia tik suvokti, kas esate ir tai jus maloniai nuteiks. Kalbėjau su savo anūke, vyresnėle. Ji – tik maža mergaitė, vos vienuolikos metų, bet ji pasakė savo motinai: „Dabar nebegaliu kalbėti su močiute, nes ji – Deivė. Kaip galiu su Ja kalbėti? Man drovu.“ Tokio amžiaus!

Kai jos pačios gyvenime, kaip jie sako, ji – klasės pirmūnė, ji – mokyklos žurnalo redaktorė. Ji – nuostabi ir ji – tokia kukli, kad pasakė mamai, jog ji drovisi kalbėti su močiute: „Ji – Deivė, kaip galiu su Ja kalbėti?“ O Rustomas man sakė, kad iš jos sklinda vibracijos. Štai taip turite augti. Pirmiausiai turite žinoti, kad esate pranašai ir privalote žinoti, kad Aš esu Šventoji Dvasia. Aš esu Adi Šakti. Aš esu ta, kuri atėjo į šią Žemę pirmą kartą šiame pavidale atlikti šios didelės užduoties. Kuo geriau tai suprasite, tuo geriau bus. Jūs be galo pasikeisite. Žinojau, kad vieną dieną turiu tai pasakyti atvirai ir tai pasakėme. Bet dabar jūs esate tie, kurie turi įrodyti, kad Aš esu tai.

Kristus turėjo mokinių, kurie net nebuvo realizuotos sielos, ir jie skleidė krikščionybę, kad ir kaip bebūtų. Tokiomis aplinkybėmis, kai Kristus buvo nukryžiuotas, jie buvo palikti bėdoje ir būdami tik dvylika žmonių jie kentėjo, bet ištvėrė. Jie buvo labai paprasti, jų bruožas buvo ypatingas kuklumas. Jie suvokė skirtumą tarp savęs, Kristaus ir Motinos. Taip pat jie suvokė skirtumą tarp savęs bei kitų ir pasirinko tyrus gyvenimus, apšviestus Kristaus vardo. Jie nebuvo realizuotos sielos. Jie apsivalė ir gyveno gražius gyvenimus. Taigi, Sahadža jogai negali sau leisti turėti šių šešių priešų. Pirmiausiai – pyktis, kuris tikrai netinka. Atjauta.

Pakeiskite pyktį atjauta. Šiandien yra 60-asis gimtadienis, o mes turime nugalėti savyje tik šešis priešus. Antra, ką dauguma jūsų padarėte, yra atitraukti savo dėmesį nuo iškrypimo. Dauguma jūsų tai padarė. Jūsų akys dabar daug geresnės, ramios. Bet jūs vis tiek dar egoistiški. Tuštybė. Žmonės vis tiek dar pavydūs, konkuruojantys. Jūs vis dar turite šiek tiek slypinčio materializmo. Naujas atsirandantis dalykas – jūs prisirišate prie savo šeimų.

Taigi, turite dabar tai pakeisti, panaudoti kitaip. Tas pats gali būti panaudota Dievo darbui atlikti. Tai gali būti panaudota kaip šešios Sahadža jogų rankos. Pirmiausiai – pyktis. Turite supykti ant savęs, kai elgiatės neteisingai, ne jaustis kaltiems, o supykti ant savęs dėl neteisingo elgesio. Kaltė – geriausias būdas tuo niekad neatsikratyti. Tai lyg asmeninio archyvo sandėlis, užrakinta. Aš daug kentėjau dėl jūsų kaltės reikalų, labai daug. Ir jie išlenda vienas po kito. Taigi, turite supykti ant savęs, kai jaučiatės kalti: „Kaip galiu jaustis kaltas?

Kodėl taip pasielgiau? Daugiau taip nebedarysiu.“ Taigi, išvystykite savo pyktį sau, o ne kitiems. Pyktis gali būti taupomas karo dienai. Antraip, kai prasidės karas, visi Ardžunos numes ginklus ir bus sakoma: „Ardžuna buvo puikus karys, kol neprasidėjo karas.“ Taigi, nešvaistysime savo energijos kovoti su dalykais, kurie tarsi šešėliai. Nekovokite su šešėliais. Seksas, iškrypimas turi būti pakeistas savo šeima, savo žmona – dabar jūs privalote gerbti savo tyrumą. Visas gyvenimas tampa ne kuo kitu kaip tyrumu, gyvenate tyrą gyvenimą. Būti ne šunimi, o žmogumi. Visas šis dėmesys turi virsti tyrumu, kuris yra jūsų galia, kuris yra jūsų apsauga, jūsų ryšys su Dieviškumu. Ne priverstinė skaistybė, o skaistybė su balansu ir supratimu.

Su savo šeima, savo žmona galite gyventi labai skaisčiai. Tas pats moterims, netgi pasakyčiau, daugiau moterims. Jos neturėtų susivienyti su kitais vyrais, apkalbančiais jūsų vyrus, nuteikinėjančiais jus prieš jūsų vyrus. Turėtų būti išmesti iš Sahadža jogos visi tokie vyrai, bandantys nuteikti moteris prieš jų vyrus. Tai švenčiausia iš švenčiausių vietų, kur neturėtume kištis prie jų vyrų. Niekas neturi teisės. Jei iškyla problema, turite pasakyti man. Tai kvailumo požymis. Tada tuštybė pavirsta puikybe. Turėtumėte didžiuotis, kad esate Sahadža jogai, labai didžiuotis.

Iškelkite galvas išdidžiai, kad esate Sahadža jogai. Išdidumas niekad neslegia, nuostabu didžiuotis. O tuštybė slegia. Iš tikrųjų išdidumas – tai ne kas kita kaip savigarbos išraiška. Maldavimas, skolinimasis mėgdžiojimas – visi šie dalykai kyla dėl menkesnio savęs suvokimo. Taigi tuštybė turi virsti išdidumu, o puikybė turi būti savigarbos išraiška. Savigarba labai skiriasi nuo ego. Viena – realybė, kita – absoliutus dirbtinumas. Vyrai turi elgtis kaip vyrai, o ne kaip moterys, paklusnūs kaip karvės, pririšti virve, kai tik jų moterys panori. Jie turi vesti visuomenę.

Moterys niekada nekovojo už moterų teises Indijoje. Kovojo vyrai. Jos niekada nekovojo. Kovojo vyrai, nes jie juk tėvai, broliai, ir jiems rūpėjo moterų gerovė. Moterys retai kovojo, nes jos žinojo, kad, kai pradėsi politines kovas su vyrais, tam nebus galo. Nes iš esmės jos žinojo, kad turės gyventi su vyrais, jos negali nugalėti. Bet vyrai kovojo patys. Netgi Amerikoje – tai Abraomas Linkolnas, kuris kovojo už moterų laisvę, o ne moterys. Taigi, turite būti ne egoistiški, o išdidūs. Didžiuotis, kad esate Sahadža jogai, kad gimėte tokiais laikais, kai turite pareigą vykdyti Dievo darbą.

Kad Dievas jus pasirinko tam, kad pakiltumėte iki to lygio! Pavyzdžiui, pastebiu, kad žmonės staiga tampa užsisklendusiais atsiskyrėliais Sahadža jogoje. Jiems niekad nebus atleista, nes Dievas davė jums tiek daug. Tarkim, kažkas jums duoda deimantą. Jūs didžiuojatės, pasipuošiate ir puikuojatės. Bet kai jums duota jūsų Dvasia, turėtumėte didžiuotis ir nesielgti kaip atsiskyrėliai. Kai kurie žmonės galvoja: „Dabar aš nebeturėčiau dirbti. Aš niekur neisiu, sėdėsiu namie ir medituosiu.“ Tokiems žmonėms nėra vietos Sahadža jogoje: „Negaliu to padaryti.“ Žodis „negaliu“ turėtų išnykti iš žodyno žmonių, kurie manosi esą Sahadža jogai Jūs tiesiog negalite sakyti: „Negaliu to padaryti.“ Taigi savigarba suteiks jums to dinamiškumo, reikalingo Sahadža jogai, diskretiško dinamiškumo, išmintingo dinamiškumo. Man daugiau nereiks spręsti jūsų problemų. Konkurencingumo ir pavydo savybės turi pakeisti kryptį.

Rungtynės turi būti jumyse: tarp to, kas buvote, ir to, kas esate. Kas laimi? Arba jūsų praeitis, arba dabartis. Jūsų dabartis turi vystytis greitai, greičiau ir greičiau, paliekant praeitį už savęs, kiek tik įmanoma. Tarp Sahadža jogų neturi būti konkurencijos. Kartais matydavau varžybas šaukimo, rėkimo ir grubumo kitiems – vyksta didelės rungtynės. Varžykimės atjauta, švelnumu, gerumu, gražiu elgesiu. Kas kultūringesnis, kas džentelmeniškesnis, kas gilesnis, laikykite idealu sau tą, kuris, jūsų nuomone, yra labai džentelmeniškas žmogus, ar dama, kuri išties yra dama. Bet priešingai, jei moteris, kuri elgiasi kaip vyras, yra jūsų idealas, tai taip pat nėra gerai. Arba vyras, kuris elgias lyg moteris, irgi nėra idealas.

Priešingai. Moteris, kuri bando parodyti, kad moterys skiriasi nuo vyrų, ir moterys privalo suprasti… Sahadža jogoje nėra nieko tokio – moterų ir vyrų, kad moterys turi gauti tą, o vyrai turi gauti aną. Esate Dvasia, bet pavidalas, kurį turite, kūnas, kurį turite, šviesa, kurią turite, lempa, kurią turite, skiriasi, kad būtų išlaikyta deganti šviesa, moteris turi būti moterimi, o vyras turi būti vyru. Kaip vakar jums sakiau, kad obuolys neturi bandyti būti mangu, o mangas neturi bandyti būti obuoliu. Gerai būti geriausiu obuoliu ir gerai būti geriausiu mangu. Taigi, atsiskyrėliai, sakantys, kad turite atsiriboti ir elgtis ne kaip žmonės, o kaip, nežinau… Kokie gyvūnai taip elgiasi? Pavyzdžiui, jei gaunate pašalpas, negalite tapti tingūs, negalite. Kalbant apie tai, man nepatinka žmonės, imantys pašalpas. Tai nėra gero Sahadža jogo ženklas. Visi jūs turite būti darbštūs, privalote turėti kvalifikacijas, be viso to, turite būti geri žmonės.

Gabūs studentai, geri virėjai, geros motinos, geri tėvai, geri administratoriai. Iš kur mes gausime šiuos žmones? Mes negalime būti indų plovėjai, ar ne? Taigi konkuravimas tarp vyrų ir moterų privalo liautis. Moterims reikia turėti savo vietą, o vyrams – savo. Ir moterys turi žinoti, kad vyrai yra jų rankos. Jei esate šakti, jie yra aparatai, tad nesunaikinkite aparato, šaukdamos ant jų, rėkdamos ant jų, žemindamos, gėdindamos juos. Mes neturėsime vietos. Mes turime paskatinti juos dirbti Dievo darbą. Turite remti juos, prižiūrėti juos, nes jie yra aparatas, jie yra rankos, o jūs esate energija.

Žinoma, jei šios rankos veiks prieš energiją, jos kentės. Taigi, negali būti konkuravimo tarp vaikų ir jūsų: mano vaikas, jo vaikas – neturi būti tokio konkuravimo, pamirškite tai. Turi būti absoliutus dalinimasis. Konkuravimas turi baigtis dalinimusi. Kiek mes dalinamės? Kiek galime dalintis? Matot, girtuokliai negali sėdėti ir gerti vieni. Jie turi su kažkuo dalintis. Vagims reikia turėti dešimt žmonių vogti. Bet, kai tai Dievo meilės nektaras, kaip galime turėti jį vieni?

Neįmanoma mėgautis. Nebelieka jokio malonumo. Taigi, būkime švelnūs ir malonūs vieni kitiems. Žmonės, kurie mėgausis nektaru, turėtų varžytis dėl dalinimosi tuo nektaru, tai darydami jie gauna jo vis daugiau ir daugiau. Kas duoda daugiau? Kas dosnesnis? Materializmas turi atskleisti savo grožį. Galite panaudoti savo ranką vienam dalykui, kuris yra daug nuostabesnis, nei pinigų vaikymasis. Pinigų skaičiavimas – jūs išties tampate bepročiais. Skaičiuojantys pinigus nuo ryto iki vakaro yra tikri bepročiai.

Jie visada netenka pinigų, kažkas negerai jų smegenims. Padėkokite Dievui už Jo palaiminimus. Pamatykite gyvybę, grožį materijoje, kaip veikia gyvybė. Pažiūrėkite į medieną. Aš matau raštą, sukurtą joje – gyvybę. Bet jis nėra niūrus, jis nemiręs, jis nėra negyvas, jis – kunkuliuojantis. Galite matyti mene, visame, kas gražu, Dievo kūrybinės energijos atspindį ir džiaugsmą, kurį Jis norėjo skleisti dėl jūsų laimės. O jūs tuo metu tapote materijos vergais. Jis niekad nesiekė to. Jūs esate mokytojai.

Galų gale yra prisirišimas prie jūsų vaikų, prie jūsų žmonos – jūsų, jūsų, jūsų. Kad ir kas bebūtų mano, tai ne „aš“. Mano namas – tai ne „aš“. „Mano šis, mano tas“ turi liautis, prisirišimą reikia sunaikinti. Vietoj to turėtumėte sakyti – „mes“. „Mes“ – puikus žodis. Aš tiek daug kartų sakau „mes“. O žmonės pradeda svarstyti, vieną dieną kažkas paklausė: „Motina, kai tu sakai „mes“, ką turi galvoje? Kaip gali mums taip leisti jaustis, tarytum esame vienas, kai sakai „mes“? Paklausiau, o kodėl ne?

Jūs visi – neatskiriama mano kūno dalis. Nejau nesame „mes“? Ar atskiriu savo pirštą nuo širdies? Jei esate neatskiriama mano kūno dalis, tada aš turiu kalbėti kaip „mes“, nes suvokiu šią kolektyvinę būtybę, sėdinčią čia. Taigi, mes turime kalbėti kaip „mes“, o ne „aš, mano“. O kai turite kreiptis į save, kalbėkite trečiuoju asmeniu. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Ši Nirmala dabar vyks į Londoną.“ Iš tikrųjų, tai tiesa, nes mano kūnas važiuos ten, bet mano širdis liks čia. Taigi, sakyti, kad aš vykstu, neteisinga. Jei esu Adi Šakti, kur Aš vykstu? Aš niekur nevykstu, Aš – visur.

Kur galiu keliauti? Nėra vietos, kurioje Aš negyvenu ir, jei turiu vykti į kokią vietą, tai tik pragaras, kur vykti nenoriu. Taigi, sakau dabar: „Ši Nirmala dabar išvyksta. Palieka Australiją.“ Rytoj išvyksiu. Taigi, kas nutinka? Tik šis kūnas privalo judėti – tik tiek. Štai taip jūs pradėsite kalbėti apie savo kūną. Šis mano protas – šis pono tokio ir tokio protas. Kreipkitės į save ponu, ponia ar panele. „Na, panele, ar kelsiesi, prašyčiau?“ Geriau kreipkitės į save.

Vaikai taip kalba. Trečiuoju asmeniu. Nustebsite, matydami viską kaip pokštą. Žinosite, kaip iš savęs pasijuokti. „Taigi, pone, einam? Dabar jis elgiasi štai taip.“ Jūs tapsite savo mokytojais, nes žinosite, kaip susitvarkyti su šiuo kūdikiu. Tai jums suteiks tą brandos pojūtį. Taigi sakyti: „Tai – mano vaikas, tai – mano žmona…“, žinoma, turite rūpintis savo žmona ir vaikais, nes jie – jūsų atsakomybė, bet padarykite dėl kitų vaikų daugiau, nei siekiate padaryti dėl savo paties vaiko. Šis absoliutus susitapatinimas su savo vaikais, perdėtas rūpestis jus kamuos. Turite tikėti, kad jūsų šeima – tai jūsų Tėvo šeima, o ja rūpinasi jūsų Motina.

Jei manote, kad galite pasirūpinti savo šeima patys – pirmyn! Taigi, pernelyg nesirūpinkite, per daug nesijaudinkite, nesisielokite dėl savo šeimos. Ir išlaikykite labai visuomenišką temperamentą, kad jūsų vaikai taip pat tokie netaptų. Išmokykite juos dalintis. Jei vienas vaikas nukrenta, paprašykite kitų vaikų pagalbos. Sukurkite spektaklių, kuriuose parodytumėte vaiką, negalintį tvirtai vaikščioti, kaip kiti vaikai stengiasi, ir suraskite būdą, kaip padėti jam atsistoti. Mokykite juos pjesėmis ir pasakomis, įvairiomis priemonėmis, kas yra gerumas. Privalote padėti negalvodami, kad padedate. Tai – malonumas, tai – privilegija. Tai – didelė garbė, kad galite tai atlikti.

Privalote visiškai pakeisti mūsų suvokimą. Daugelis žmonių įpratę pirmiausiai patenkinti „savo“ vaiką – tai absoliučiai vulgaru, tai parodo prastas manieras. Pirmiausiai privalote patenkinti kitus, o tada – savo šeimą. Saugoti ką nors savo vaikams, slėpti truputį maisto savo vaikams – visa tai požymis žmogaus, kuris yra kaip „kupamanduka“ – varlė, gyvenanti šulinėlyje. Įveikite tai. Pabandykite, vyrai, suburti savo vyrų grupę, o moterys turėtų suburti savo moterų grupę. Iš vyrų pusės neturėtų būti per daug nurodinėjimo moterims. Tai nepridera. Atradau tiek keistų dalykų, negaliu suprasti, kaip tokie reikalai susiklosto. Nes iš vienos pusės, jaučiate, kad jūsų šeima vargina, jūsų vyras vargina, jūs privalote būti absoliučiai izoliuota nuo visų, arba, iš kitos pusės, kad turite visiškai palikti savo vyrą: jis niekam tikęs, santuoka nevykusi, ir tęsti ką nors kito, kas turėtų būti koks nors aukštesnis susinaikinimo tikslas.

Taigi abu atvejai nėra geri. Turite ginti savo vyrą ar žmoną, ar savo vaikus, kai reikia. Bet neturėtumėte to daryti aiškiai, akivaizdžiai. Turėtumėte sakyti savo vaikui: „Gerai, aš suprantu, bet nenoriu to daryti viešai.“ Žmonės taip pat neturi žinoti, kad jis – jūsų vaikas. Kai jis susimaišo su kitais, būna su kitais, dalinasi su kitais – toks turėtų būti Sahadža jogas. Žinote, kalbant apie mane, kol kas net nedaviau realizacijos savo vaikams. Ar galite tuo patikėti? Net nekalbu apie Kundalini pažinimą. Jūs galite jas išmokyti. Žinau, galiu joms skirti, kiek tik noriu savo laiko.

Bet aš visai neskyriau joms laiko, joms laiko nėra. Jei pamatytumėte, kiek laiko praleidžiu su savo dukterimis – labai mažai. Per visus šiuos metus tebuvau su ja tris dienas. Taigi, šiuo metu svarbiausi ryšiai yra su Sahadža joga ir su Sahadža jogais. Mačiau kai kuriuos Sahadža jogus, rašančius savo tėvams, savo motinoms, savo broliams daug daugiau, nei jie rašo kitiems Sahadža jogams. Tai labai stebina. Savo tėvams, bet ne kitiems Sahadža jogams. Privalote pradėti rašyti kitiems Sahadža jogams. Tie, kurie gyveno Londone, kiek jų rašo žmonėms iš Londono? Ar jie susidraugavo su kuo nors?

Nieko panašaus. Jie užsiėmę savo pačių problemomis, jiems nerūpi sukurti tą meilės saitą. Tarsi Sahadža joga jų nedomintų. Jie gyveno ašrame, Londone. Kiek jūsų rašo jiems laiškus? Londono jogams? Kiek laiškų parašote? Dabar susitikote su jais šioje programoje. Kiek jūsų rašo laiškus jiems ir palaiko ryšius? Kiek tereikia laiškui parašyti?

Nieko. Tikiuosi, kad vos tik grįžę šiandien, visi parašysite laiškus apie šiandienos gimtadienį – kaip gražiai jis buvo švęstas. Ne savo šeimai, ne saviškiams, o kitiems. Visi jie pasklidę, žinote, kas jie tokie. Parašykite jiems, nes žinote, kad jie yra vadovai. Tarkim, parašykite Greguarui, arba galite parašyti Ruth į Italiją, galite parašyti Ženevjevai į Ženevą. Sutikote juos visus – turite parašyti! Moterys turi rašyti moterims, o vyrai – vyrams. Arneau yra Lozanoje, kodėl neparašius jam? Jis ten.

Dabar, ar žinote, kad jo žmona gimdyti turi skristi į Ameriką? Mes turime labai artimai vienas kitą pažinti. Apie kiek žmonių žinau tiek daug dalykų, visas smulkmenas? Štai taip, turite panirti į šią meilę. Rytoj vyksite į Ameriką ar į vieną iš tų šalių, jūs turite ten savo brolius ir seseris, jau įsikūrusius. Parašykite jiems apie savo Motiną, ką jūs manote. Jūs rašote tik man kartais, bet niekada vienas kitam. Nerašykite per ilgų laiškų, ypač man. Bet rašykite gražius, švelnius, poetiškus laiškus, jie pasijus laimingi, tai lyg gėlių siuntimas. Pasisemti iš ten idėjų bus gera mintis.

Tokiu būdu jūs įveiksite šiuos šešis priešus, pavergsite ir panaudosite juos savo tikslams. Tada jie taps puikiais dalykais. Tada jie taps jūsų padėjėjais, tada jie bus jūsų armijos vadai, jie bus jūsų puošmenos. Viskas jūsų rankose. Turite tai atlikti išmintingai. Šiuo metu, šiame amžiuje, kurį pasiekiau, visada buvau ten, to paties amžiaus, visada buvau tokia brandi, tokia kaip vaikas, tokia kaip jauna mergaitė ir sena moteris – visa kartu, kasmet, kiekvienu momentu, bet aš neabejotinai subrendau suprasdama žmones. Aš neabejotinai įgijau geresnį supratimą ir brandą, kiek tai susiję su mano žiniomis apie žmones, nes kai gimiau, jie buvo man nepažįstami – tik nepažįstamieji, įsivaizduokite, kad Adi Šakti tai pasakytų, bet tai tiesa! Nepaisant to, kad jus sukūriau, buvau visiška nepažįstamoji. Bet dabar Aš užaugau, Aš jus perpratau, žinau, kad jūs – Mano vaikai, žinau, kaip Mane mylite ir kokie artimi Man esate. Kodėl jis tiek verkia?

Jis nori į tualetą. Leiskite jam nueiti. Jis nori, kad eičiau kartu. Jis turi eiti pats. Leiskite jam eiti, matot, taip yra, šie vaikai labai užsispyrę. Tai bhutiška, argi ne? Leiskite jam eiti. Jis neklausys. Geriau eik. Matot?

Gerai, nuveskite jį. Ką padarysi, matot, labai užsispyręs. Tai bhutai. Toks didelis berniukas negali nueiti į tualetą. Tik tam, kad sutrukdytų. Privalote būtinai pliaukštelėti jam dabar, jei pliaukštelėsite porą kartų dabar, jo bhutas išeis. Pora pliaukštelėjimų ir kitąsyk jis to nedarys. Matot, tokiu atveju privalote pliaukštelėti nestipriai, bet leiskite jam suprasti, kad jums tai nepatinka. Bhutai kartais gali išeiti tik pliaukštelėjus. Mačiau tai nutinkant ypač vaikams.

Keli antausiai per veidą ir jie tvarkoj. Nes tai bhutai, matot, ir jie turi išeiti. Kad ir ką jums sakiau vakar apie vaikus, būkite atsargūs. Jūs turite paversti vaikus savo turtu, o ne įsipareigojimu Sahadža jogoje. Bandykite juos tinkamai išauklėti. Išugdykite, jie nusipelno pylos, kad susitvarkytumėte su jais. Iš pradžių turite būti labai griežti ir bausti juos, jei jie prasikalsta, kad jie atskirtų, kas gerai, kas blogai. O kai jie užauga, nustebsite, koks turtas jie yra. Kai kurie jų yra labai geri vaikai, bet jei blogų vaikų įtaka per daug dominuoja, jie gali sugadinti gerus vaikus lygiai taip pat. Tad geriau skatinkite vaikus, kurie yra geri, kurie yra labai meilūs.

Galvoju apie savo jaunas dienas, apie savo vaikystę ir svajonę, kaip ji išsipildė. Kad ir apie ką svajojau, tai – už mano fantazijos ribų. Tai atlikta, kalbant apie mane, jums manęs daugiau nebereikia. Aš pasakiau jums viską, kas buvo reikalinga jums patarti. Aš išmokiau jus metodų, kaip išgelbėti kitus, kaip juos nuraminti. Jūs viską žinote. Dabar jūs esate šio meno mokytojai. Pamiršdami savo praeitį. Jūs visi esate puikūs žmonės, visi jūs. Taigi, kitąmet turėčiau jus pamatyti, sėdinčius šioje kėdėje, nebe ant mano kelių, o pačius, mokančius savo vaikus.

Leiskite dabar pradėti antrajai kartai. Pirmoji karta parengta, dabar antroji karta turi ateiti, o jūs turite prižiūrėti antrąją kartą. Noriu būti tikra močiutė daugeliui anūkų, tai ypatinga privilegija, tikras paskatinimas ir branda. Pažiūrėkite [pliaupia lietus]. Jis užtvindys jūsų Paramatą. Nes Aš pasakiau, kad esu Šventoji Dvasia. Visi atrodo labai laimingi ir džiaugsmingi. Taigi, ačiū jums visiems, kad Mane pakvietėte, ir pagalvokite apie visus Sahadža jogus visame pasaulyje – visus. Šiandien, manau, turėtume išsiųsti kelias telegramas, apie 12 jų, jei įmanoma, į visus centrus, pranešdami, kad Motinos 60-tasis gimtadienis buvo švenčiamas džiaugsmingai. Ji siunčia palaiminimus, ar panašiai.

Jie bus labai laimingi. Bet pagal indišką metodą, tai 61-asis, nes aš gimiau 1-ą dieną, tai buvo irgi gimtadienis. Tai buvo tikrasis gimtadienis. Taigi, jie vadina jį 61-uoju, ir mes turėsime didelę programą Indijoje taip pat. Jūs esate ypatingai apdovanoti žmonės, tikiuosi, jūs mane irgi ypatingai apdovanosite. Šiemet viliuosi, kad jūs visi imsitės naujo vaidmens ir naujo gyvenimo būdo, dėl kurio tapsite švelniais žmonėmis, ne paklusniais vyrais, o švelniais žmonėms ir nuolankiomis moterimis. Moterys turi būti nuolankesnės, jaukesnės. Jos gražiai atrodo. Jos tampa nuolankios, daugiau šypsosi, teikia tokį džiaugsmą. Esam, kad keltume džiaugsmą, o ne mėgautis keliomis teisėmis, kurios yra dirbtinos.

Kiek džiaugsmo sukeliame? Kiek džiaugsmo teikiame kitiems? Taigi šiandien šia didinga proga mes turime jausti džiaugsmą savo širdyje. Labai giliai mumyse slypi tas džiaugsmo šaltinis. Turime giliai panirti į save ir pajusti savo šešiasdešimtmetės Motinos džiaugsmą, kurį jaučiu viduje. Panirkite, jis – ten, mėgaukitės ir perduokite jį kitiems. Jūsų džiaugsmas turi lietis kaip fontanas. Telaimina jus Dievas. [vėliau] Paskelbkite visoms tautoms, kad Aš esu Šventoji Dvasia ir atėjau šiuo ypatingu metu, kuris yra atgimimo metas.