Public Program, „The Essence of Sahaja Yoga“. Holborn Library, London (UK), 6 June 1983.

Kas yra Sahadža jogos esmė, esu tikra, p. Govindramui pavyko paaiškinti.

Ir tiek daug jūsų yra Sahadža jogų. Taigi man nereikia aiškinti jums visų detalių, bet šiandien turime suprasti viena – gimėme labai rimtais, sunkiais laikais. Žvelgdami į gyvenimą nesuprantame, kad jei praleisime šį savo evoliucijos šansą, praleisime ne tik dėl savęs, ne tik dėl Anglijos ar tik vienos šalies, bet praleisime tai dėl visos kūrinijos. Bėda ta, kad prisidengę Dievo vardu, evoliucijos vardu, aukštesnio gyvenimo vardu atėjo tiek daug apsišaukėlių, kad tapo neįmanoma įtikinti ką nors, kad yra likę kas nors tokio kaip tiesa. Dėl šių aplinkybių kažkas turi kalbėti apie tiesą, bet kalbėjimas apie tiesą nesuteikia jums jokio tiesios patyrimo. Diskusijos nesuteiks to, tai skirtinga sritis, į kurią turite patekti, tai naujas suvokimas, kurį turite įgyti, kad suprastumėte tiesą, kuriai, nežinau, kiek daug yra pasiruošusių, ir kiek daug norėtų žinoti, ir net iš norinčių žinoti, kiek daug tai pasieks. Taigi problema yra atvirkštinė. Ne problema, kad turite mažai žmonių, ne problema, kad Sahadža jogai negali jums duoti Realizacijos, ne problema, kad nesužinosite tiesos, bet visa situacija tokia, kad visa, kas netiesa, suklastota, paika, kvaila, reikalauja masių. Kartais jaučiu, kad sukūriau metodą, kuriuo galiu duoti Realizaciją masiškai visame pasaulyje, būtinai turiu. Bet išlieka problema – masėms tai neįdomu.

Tėra vos keli, kurie smarkiai susidomės savo evoliucijos procesu ir norės atsisakyti neišmanymo, kuriame gyveno. Visose į ego orientuotose šalyse sunku įtvirtinti, kad tebesame neišmanantys, kad turime daug sužinoti. Tai labai sunku, nes jie mano: „Mes žinome viską, nes buvome Mėnulyje.“ Kaip rusai sako: „Niekada nematėme Dievo, buvome Mėnulyje, Dievo nematėme.“ Tas pats, kas sakyti, kad užlipau į trečią aukštą, o Dievo nemačiau. Kur gyvena Dievas? Kur Jis pasireiškia mumyse? To, kaip Jis pasireiškia, nenorime matyti. Iš visų jėgų stengiamės matyti, kad jei negalime pamatyti Dievo, tai Jis neegzistuoja. Štai kokia mūsų pozicija. Bet geriau sakyti „Ne“ viskam, ko nežinome, iš visų jėgų, nes tiek daug nežinome apie Jį. Taigi Jis neegzistuoja.

Taigi sukatės urve, pamatę savo šešėlius, tikite tik jais ir sakote: „Nieko kito neegzistuoja, šviesa neegzistuoja.“ Tokia pozicija egzistuoja arba nenyksta, kokią matau. Kartais nežinau, kaip jiems duoti Realizaciją. Kaip sakau, viskas yra priešingai. Turite ieškoti. Turite prašyti to. Turite tikrai paprašyti. Niekas nekris jums po kojomis ir nesakys: „Gerai, gaukite Savirealizaciją. Gerai, turėkite tai, dėl Dievo meilės!“ Tiesiog turėkite! Nes niekas čia to neparduoda. Esate labai pripratę prie pardavinėjimo, matote, galvojame, jei kas nors parduodama, žmonės turi įtikinėti, prašyti jūsų, galite sutaupyti, matote, dėl išpardavimų ir pan.

Niekas nėra išparduodama. Labai sudėtinga pasiūlymą suprasti dabartinėje atmosferoje, kai nežinome, ar galite ką nors gauti ne per išpardavimą. Bet, tikiuosi, pamažu visi tai gausime. Kaip nors. Kažkas turi sunkiai dirbti. Kartais erzina ir kvaila, kaip žmonės reaguoja, kad nežinau, net ką pasakyti. Anądien buvo susitikimas Braitone, visąlaik juokiausi. Bet tai taip liūdina. Vienas ponas atėjo į mūsų programą, ir skundėsi, galvojo, sakė: „Aš buvau nufilmuotas.“ Matote, kas turės laiko jį filmuoti, kam įdomu jį fotografuoti? Turiu omeny, jis sako: „Aš esu vykdomasis direktorius.“ Taigi?

Ką Dievo akivaizdoje reiškia vykdomasis direktorius, ką karalius – kas tai? Tik pagalvokite. Kas jis? Ką jis mano apie save ir kuo dėl mūsų skundžiasi? Tikiuosi, dėl to jis nesikreips į policiją. Net įstatymai kartais kvaili. Nesuprantu, kaip kas nors gali skųstis, jei atėjo į programą, kurioje buvau filmuojama, ir esi nufotografuotas. Kaip gali skųstis? Jaučiu, iš vienos pusės yra tokie kvaili, beverčiai žmonės, iš kitos – didūs ieškotojai. Kaip juos pasiekti?

Kaip deimantai, storai padengti purvu. Storai purvu. Visa tai purvas. Siekiant tame surasti šiuos deimantus, reikia panerti į neišmanymo purvą ir ištraukti tuos pamestus deimantus. Tai toks rūpestis, kartais jaučiu, kad šis purvas padegs jų smegenis, ego – viską, ir jie negalės gauti Realizacijos. Jie gali praleisti šį tikslą. Tiesą pasakius, Dieviškumas nežino, ką žmonės sukūrė. Tikrai, sakau jums, Dieviškumas nežino, kokias nesąmones aplink sukūrėte. Visokių nesąmonių sukūrėte dėl neišmanymo, ego, savo pasirinkimų. Negaliu paaiškinti, kodėl žmonės sukūrė tokį neišmanymą, kuris negali būti sulaužytas, panaikintas.

Nes jie yra taip susitapatinę. Tai kaip įspaustas antspaudas, kurio negali nutrinti nuo žmonių. Ir kai taip nutinka, jaučiatės: „O Dieve!“ Visa kūrinija buvo sukurta, visas darbas atliktas, žmonės augo taip puikiai, nuo amebos buvo pakylėti iki tokio lygio. Šiais laikas aptinkate, kad žmonės tokie kvaili, tokie kvaili, ir apgaudinėja kitus savo kvailystėmis. Kaip priartėsime prie žmonių, kurie tikri ieškotojai, amžius buvo ieškotojai, kurie daug metų ieškojo kartu, visus savo ankstesnius gyvenimus, kurie paklydę? Kartais tai labai labai nuvilia. Bet vis tiek viltis išlieka, tikiuosi, pasieksime visus kampelius šios Visatos, kur rasime visus žmones, kurie yra tikri ieškotojai. Jų teisė žinoti, jų galia pažinti Dieviškumą. Tai ne kiekvienam, nes kažkas yra vykdomasis direktorius, karalius ar panašiai. Koks skirtumas?

Dievo akivaizdoje jie visi bus išstumti. Jiems nebus leista įžengti į Dievo Karalystę. Kam bus leista įžengti į Dievo Karalystę? Tiems, kurie pažinos. Taip pat ne tiems, kurie tik kalba apie Dievą. Tiems, kurie sako: „Mes – Dievo garbintojai, išmokome tiek daug“, jie pasakys: „Gerai, eikite su savo knygomis ten, iš kur atėjote.“ Žinojimą turite pasiekti supratimu, suprasdami turite pasiekti žinojimą. Supratimas turi būti apšviestas. Ne tai, kas yra žmoniškas supratimas, kuris tame pačiame taške, jis turi smarkiai užaugti. Pirmiausiai turi būti pažadintas, tada augti savo šviesoje. Mūsų laukia didelė kelionė, net po Realizacijos.

Kartais nėra kada duoti Realizaciją daugybei žmonių. Žinau, tai nutiko daugybei. Bet jie net nežino, ko turi siekti. Ego yra toks siaubingas šlamštas, kad žmonės nenori matyti, ko dėl jo netenka, kas paslėpta, ir ko jie yra nusipelnę. Jie taip susitapatinę su ego ir patenkinti tuo, kad nenori matyti, koks grožis juose, Dvasia, Dievo meilės atspindys, didžiausia ir nuostabiausia, apie ką galite pagalvoti. Anglijoje nežinau, kiek skaičiau paskaitų, ir kaip sunkiai dirbau. Žinoma, yra rezultatų. Bet taip lėtai. Palyginus su apgaulėmis, palyginus su apsišaukėliais, su tais, kurie pelnosi iš jūsų, su tais, kurie išnaudojo jus, pražudė jus, Sahadža joga veikia labai lėtai. Nebūčiau tokia nusivylusi, jei tai būtų Kristaus laikai, nes tuo metu tebuvo keli ieškotojai.

Netgi žvejai, kuriuos Kristus surinko, nebuvo ieškotojai. Jūs esate tiesos ieškotojai. Daugelis gimėte, kad ieškotumėte tiesos. Ir kur einame? Ką dėl to darome? Kokios mūsų idėjos apie tiesą? Ar galime turėti savų idėjų, sampratą apie tiesą? Ar ne ego pateikia daugybę idėjų? Ar nėra taip, kad nenorime matyti tiesos? Šioje šalyje sutinku visokių žmonių.

Turiu pasakyti, jie užima aukštas pareigas, labai, kai kas – lordai ir ledi, kitos svarbios asmenybės ir pan. Bet jie sako: „Kas nori keistis?“ Atsakau: „Tikrai. Tai tiesa.“ Nes jie mano, kad yra didingiausi iš visų gimusių, ir ketina pasiimti visus savo titulus į dangų. Jie klausia: „Kas nori keistis?“ Tada atsakau: „Galima daug apie tai pasakyti, bet, jei nenorite keistis, tai pabaiga, visiška pabaiga.“ Negalite su jais kalbėti. Dabar tai, turiu pasakyti, gali pavykti tik tiems, kurie tikri ieškotojai, kurie nori sužinoti, suprasti, kas yra tiesa. Turite pažinti savo Dvasią. Nepažinę Dvasios, nepažinsite tiesos. Ką besakyčiau, visa tai veltui, visiškai veltui, nes šiandien nepasiekėte to supratimo, kad žinotumėte, apie ką aš kalbu. Taigi pirmiausiai prašau tapti Dvasia. Tokio paprasto dalyko.

Tarkim, dabar turiu pažvelgti į jūsų odą, turėsiu pasinaudoti mikroskopu. Tada žmonės pasakys: „Gerai, matote per mikroskopą, o plika akimi negalite.“ Gerai? Tarkim, noriu paklausyti širdies, tada žmonės sakys: „Naudokitės stetoskopu, kitaip neišgirsite širdies.“ Gerai. Nieko tuo metu neklausite, tiesiog priglausite tai ten ir stengsitės išgirsti. Kodėl lygiai taip pat nedarome dėl Dvasios, kodėl nedarome, kas pasakyta: kad turite gauti Realizaciją, kad pirmiausiai turite tapti Dvasia, nes kol supratimas neapšviestas Dvasios, tol negalite matyti? Tai lyg pasakoti aklam apie spalvas, turite atsimerkti, bet šio paprasto dalyko žmonės nepriima. Priežastis – žmonės labai naivūs. Jie nežino, kas tai, ir nenori to suprasti. Dabar matote čia stovintį medį ir daug medžių aplink, turite žinoti, kad čia yra ir šaknys. Bet kažkas jums pasakė, kad ten yra šaknys.

Galite netikėti, bet kodėl nepažiūrėjus? Štai kur esmė. Kodėl nepažiūrėjus, yra šaknys ar ne? Tarkim, pasakysiu: „Būdami išorėje labiau esate viduje.“ Tad kodėl nepažiūrėjus? Turime sau užduoti paprastą klausimą: „Kodėl turėčiau kurti barjerus matymui, jei man tai suteiks, kas geriausia pasaulyje? Jei man tai suteiks bent menką numanymą apie nuostabų dalyką – Dvasią, kodėl to neturėti?“ Jums nereikia už tai mokėti, dėl to įsitempti, nereikia nieko daryti, tik trokšti. Tai esmė, kurią bandau parodyti: jei netrokšite širdimi, Dievas nekris jums po kojomis: „Dabar trokšk manęs“. Ar ne? Taip paprasta, ir jūs, žmonės, turite suprasti, kad tikrai turite to trokšti, nes tai užburtas ratas, turiu pasakyti, nes ši Kundalini – schemoje jos nėra – Kundalini – tai tyras troškimas jumyse. Tai dar nepasireiškęs troškimas, dar nepažadintas, ta prasme, kad jis turėtų veikti, bet dar neveikia.

Taigi, jei yra taip, kaip svarbu jums trokšti tapti išvien su Dieviškumu, būti jogoje, būti išvien su savo Dvasia? Troškimas turi būti stiprus, nes jei jis nestiprus, jūs kenkiate savo Kundalini, jūs prieš Kundalini, ir tada ji nepakils. Bet šios smegenys tiek daug pasiekė, tik pažvelkite. Turite suprasti, ko pasiekėme šiomis smegenimis. Pavyzdžiui, šis vykdomasis direktorius atėjo ten, paklauskite, ką jis gero kam nors padarė, ką jis žino apie dvasinį gyvenimą, ką supranta apie Kristaus gyvenimą. Bet, jei jis atsiunčia laišką, spauda labai noriai apie tai parašo. Tik pažvelkite į viso reikalo kvailumą. Nesuprantant, kad visa, kas skirta masėms, turėtų būti jautru, iš jautraus žmogaus, kuris galėtų būti autoritetas dvasiam gyvenimui, apie kurį jis kalba. Ką tas vyrukas gero padarė – niekas apie tai neskaito. Bet, jei ką nors parašau arba Sahadža jogai sako: „Pažvelkite, tapę Sahadža jogais atsikratėme blogų įpročių, išsigydžiau vėžį“ ar pan., niekas nenori jūsų klausyti.

Mano, kad jūs pakvaišę. Bet jei toks žmogus parašo, jie tai skelbia. Taigi tai labai aiškiai parodo, kad, matote, gyvename su žmonėmis, kurie ne tik pakvaišę, bet ir visiškai kvaili, kurie nė nenutuokia, kaip turėtų gyventi ir kaip turėtų judėti. Štai ką supratome apie daugelį žmonių dabar, kartais jūs, žmonės, turite ryžtis įsigilinti ir išsiaiškinti, kas yra tiesa. Būtent jūs turite tai išsiaiškinti. Pamatysite, tai bus, tarsi dabar pasakyčiau: „Šioje vietoje daug deimantų“, taip pasakyčiau, arba: „Šiame urve, jei pateksite, čia yra, sakykim, daug aukso.“ Auksas pats iš ten neišlįs, ar ne? Tai paprasta. Jūs turite eiti aukso ir jį rasti arba ne. Jūs turite jo eiti, bet čia aš nesakau, kad turite eiti ko nors ar daryti ką nors panašaus, tiesiog turite trokšti, trokšti iš visos širdies. Neįmanoma, kad pakelsiu Kundalini, jei jūs netrokštate, nes troškimas, tyras troškimas yra Kundalini.

Dabar suprantate mano problemą? Tyras troškimas – Kundalini. Ir jei jūs prieš savo tyrą troškimą, ką aš galiu dėl to padaryti? Ar galiu priversti? Negalite priversti, matote? Tai kaip sėkla: jei turite, jei norite, kad ji sudygtų, turite pasodinti į Motiną Žemę, bet negalite ištraukti daigo iš sėklos ir sudaiginti. Ar ne? Tai gyvas procesas, o gyvam procesui reikalingas tyras troškimas. Ir jei šio troškimo nėra, jaučiu, tarsi galva skaldyčiau akmenis. Labai svarbu jums suprasti, kad šis troškimas – aukščiausias.

Bet jei esate patenkinti daiktais, kurie beverčiai ir beprasmiai, tada ką man dėl to daryti? Pasakykite man, jei kažkas domisi beprasmiais daiktais, kaip aš dabar juos įtikinsiu. Turiu omeny, nėra psichologijos, kuri juos įtikintų, matote, nes turite trokšti, kad visas būtų gerai. Bet tai kai kas įgimto, šis procesas savaime yra gyvas ir neveikia, jei žmonės nejaučia tyro troškimo. Tai parašyta seniai. Tai negali būti pakeista, priversta, paaiškinta ir išdiskutuota, užginčyta, nieko negali būti padaryta, tai turi suveikti jumyse. Net, jei jums pavyks tai kažkam padaryti, galite nepasiekti rezultatų. Tai įmanoma. Galite arba ne. Taigi, kai situacija tokia sudėtinga, ir kur vaikai yra tokie nepalaužiami, ką gali padaryti Motina?

Pastūmėti juos. Matote, aš labai susirūpinusi, nes šis ego, kuris kartais toks savanaudis ir pasipūtęs, toks patenkintas savimi ir laimingas, kad neleidžia jums pasiekti taško, kur jūs tvirtai stovėtumėte, kur įgytumėte visas savo galias, kur jūs sau šeimininkai. Jis neleidžia. Susitapatinimas su ego toks, kad lengva čiupti jautį už ragų, bet patraukti į ego orientuotą žmogų praktikuoti Sahadža jogą labai sunku. Šiandien aš prastos nuotaikos, šiek tiek pasibjaurėjusi, turiu pasakyti, bet taip pat mane užplūsta absoliuti atjauta ir didžiulė meilė, kad turiu kaip nors įkrėsti supratimo į šių žmonių galvas. Kai kas turi jiems nutikti, nes kitaip, tai, ką matau, yra visiška nesėkmė. Tai įvyks, patikėkite manimi, tai įvyks. Nenoriu jūsų gąsdinti kaip ponia Tetčer dėl rusų. Galima įsivaizduoti, bet tai tikra, ir sakau jums, tai nutiks mums. Tai ištiks kaip ligos ir savidestrukcija.

Bet didžiausia nesėkmė bus Dieviškumui, nes negalės bendrauti su jumis, žmonės, kurie buvote sukurti specialiai, įkurti šioje Žemėje šiuo metu, kurie turėjote pasiekti Dangaus karalystę. Staiga aptinkate, kad jie visi išsijoti. Kartais Sahadža jogai jaučiausi labai sužlugdyti, žinau. Kas bebūtų, kol tuo rūpinuosi, aš jaučiu didžiulį troškimą šiuo metu. Esu nieko netrokštanti, jei šis troškimas taip pat neįvyks. Matote, aš nieko netrokštanti asmenybė. Ką dabar daryti? Taigi aš prašau Sahadža jogų trokšti, kad žmonės pajaustų stiprų troškimą tapti Dvasia. Tai daugiausia, ką galime duoti savo broliams ir seserims, palikuonims, žmonėms, kurie šiandien yra vaikai, šiam nuostabiam pasauliui. Mums reikia šių gražių šviesų ir gražaus meto, kad jie visi mėgautųsi.

Tikiuosi, tie, kurie atėjo pirmą kartą, supras mano sunkumus ir pasistengs suprasti, kad jūs trokštate tik Savirealizacijos ir nieko kito. Tiesiog trokštate to. Prašau jūsų trokšti Savirealizacijos ir viską pamiršti, net, jei jūs vykdomasis direktorius ar karalius Jurgis Penktasis. Suprantate? Geriau palikite savo batus lauke ir rūpinkitės tik tuo, kad taptumėte Dvasia. Skirtumas tarp manęs ir Kristaus yra toks: Jam visko buvo per daug ir Jis tarė: „Leidžiuos nukryžiuojamas.“ Turiu omeny, toks buvo planas, Jis turėjo būti nukryžiuotas, bet, manau, tai neišspręstų problemos dabar. Turiu matyti, kad jūs kaip nors atgyjate. Tai kaip motinos troškimas, kuri nori išprausti vaiką, kad jis taptų švarus. Taigi koks būdas jums patinka – mėgstate šokoladą ar būti šiek tiek pabarti? Ar patinka koks nors kitas būdas?

Aš pasiryžusi jį naudoti, bet, prašau, bent jau trokškite gauti Savirealizaciją. Telaimina jus visus Dievas. Tikiuosi, kad tie, kurie gaus Realizaciją, pažiūrės į tai rimtai, supras, kad jūsų atsakomybė šiandien, jog gimstate šiandien čia, šioje šalyje, kuri yra svarbi man ir Sahadža jogai ir, kad turėtumėte gauti Savirealizaciją, ją labai gerai suprasti, suvokti, įsigilinti ir tapti labai labai stipria asmenybe, kokia ir turite būti. Bet netgi dėl tokio nieko kaip šis jie sakė: „Nusiaukite batus“, nes, matote, avėdami batus esate suvaržyti. Net jei jų paprašai tik tiek, jie elgiasi tarsi būčiau paprašiusi šimto svarų! Netgi tokio nieko jie nenori padaryti, tad kodėl jie čia, nesuprantu, tokį kelią įveikė dėl ko? Jūs nenorite gauti Realizacijos? Nenorite gauti didžiausio Dievybės palaiminimo? Ką man tada daryti? Kaip elgtis su jumis?

Galite būti labai išsilavinęs žmogus, puiku, išsimokslinęs, tačiau dar daug nežinote. Tai atsitinka guru, tai atsitinka kiekvienam, jie prilimpa prie guru, tampa priklausomi nuo guru, negali paleisti savo guru, kas jis bebūtų, tai yra kita ego rūšis, nes jie mano: „Gerai, valgėme varnieną. Na ir kas, jei valgėme? Valgėme varnieną! Taigi, taip ir toliau.“ Tai yra kita kategorija žmonių, kurie nenori liautis darę nesąmonių. Trečia kategorija žmonių – kurie tiesiog laukia: „Gerai, tegul įvyksta katastrofa. Tiesiog lauksime.“ Turiu omeny, jie man sakė: „Motina, nesvarbu, nesijaudinkite, mes visi laukiame katastrofos, nelaimės. Kada gi ji įvyks? Tik mums pasakykite. Mes visi jos nekantriai laukiame.

Jei ji įvyks, bus gerai, esame susitaikę su situacija.“ Paryžiaus gatvėse, jei nuvyksite, sutiksite daug tokių, diskutuojančių, kada susidurs dešimt žvaigždžių taip, kad visi būsime sutrinti į uogienę. Mes nebūsime sutrinti į uogienę, turiu pasakyti, bet kažkas baisaus, tūkstančius kartų blogiau už tai, ką darote Paryžiaus gatvėse. Bet tokia visų trijų žmonių tipų pasaulėžiūra. Nežinau, mąstau, kad buvau Londone tiek daug dienų ir mano išvykimo laikas artėja, nežinau, kas dabar turi įvykti, nes patys Sahadža jogai desperatiški ir visi nori apsigyventi Indijoje. Aš tol neleisiu jiems apsigyventi Indijoje, kol mažiausiai pusė anglų nebus gavę Realizacijos. Taip, tai labai rimtai. Jei galvojate, kad dabar Motina išvyko ten, taigi pasiimkime bagažą ir keliaukime ten – į gražų, mažą ašramą mėgautis savimi nieko neveikiant, jūs turite sunkiai dirbti. Turite suteikti Realizaciją mažiausia pusei britų kokiu nors būdu. Jei negalite to padaryti, jums negalima mėgautis jokiu poilsiu, aš taip pat negalėsiu ilsėtis gyvenime, jei šie dalykai neįvyks. Tikiuosi, jūs visi suprantate mano rūpestį, mano didžiausias rūpestis ir meilė britams, susirinkusiems čia, kurie taip pat turi suprasti savo vietą šiame didingame Dievo darbe, kaip jie turi įsilieti.

Telaimina jus visus Dievas. Aš norėčiau atsigerti šiek tiek vandens. Manau, geriau gal pasitrauksiu. Paspauskite koja. Man čia daug geriau. Ar turite klausimų? Prašau! Taip, jūs čia? Kaip malonu jus matyti! Kas vyksta Vaito saloje?

Ar jūs ten? Aš? Aš ne iš Vaito salos. Aš iš Hempšteto. Ar mes ten turime keletą žmonių? Nežinau. Mes turime išbandyti visus būdus. O dabar kokie būtų klausimai? Aš negaliu skaityti jūsų minčių. Prašau, pasakykite man.

Viskas gerai. Jiems čia viskas gerai. Kokie būtų klausimai? Nėra klausimų? Turėtų būti klausimas: „Kaip trokšti?“ Ar ne? Jei man kas užduotų štai tokį klausimą: „Kaip trokšti, Motina, pasakyk mums?“, matote, tai būtų „Kaip trokšti valgyti ledus?“ Suprantate? Kartais nežinote, verkti ar juoktis. Būna taip. Kiek žmonių šiandien atvyko pirmą kartą? Pakelkite rankas.

Daugybė. Gerai, gerai, gerai… Sakyčiau, tie, kurie atvyko pirmą kartą, turėtų ateiti į priekį, o Sahadža jogai galėtų pasitraukti toliau. Nagi pajudėkite atgal. [NESIGIRDI] Sugrįš. Taip, ateikite. Sėskite, sėskite, sėskite, taip. Pirma ir antra eilės tegu užsipildo. Ar jums patogu? Tikrai? Taip, taip… Ar jums bus ten patogu, ten, gale?

Ne, jūs galite sėdėti antroje eilėje, jei norite, jei jums nepatogu, nelengva sėdėti ant grindų. Kodėl nesustatote kėdžių ratu štai taip? Jie jums atneš kelias kėdes ten ir kelias kėdes čia. Ar galite atnešti kelias kėdes čia, į pirmą eilę? Tiesiog pastatykite čia. Galite nunešti jas… [MOTINA KALBA HINDI] [NESIGIRDI] Kas yra – jos pritvirtintos? Pritvirtintos, tikrai? Man labai gaila. Galite atnešti jį visą, taip, taip. Sėskite ten, turite sėdėti patogiai, mano vaike.

Tegu ji… Jai bus patogu. Jūs turite jaustis patogiau, tai svarbiausia. Gerai? Jei jums patogu, prašau atsisėsti. Gerai. Matote, tiek daug naujų žmonių. Tai taip puiku. Viskas, viskas, jie nenori… Jie, jie yra… Jie sako, jiems čia gerai. Dabar… Tai labai paprasta, kad Kundalini turi būti pažadinta jumyse, nes ji ten, ji ten buvo ir pati savaime pabunda, spontaniškai, nereikia nieko daryti. Viskas yra jūsų.

Viena, ką Gavinas turėjo pasakyti, kad uždegta žvakė gali uždegti kitą žvakę. Tokiu pačiu būdu, jei aš esu nušvitusi, jūs turėtumėte pasiekti nušvitimą. Ir tai veikia akimirksniu, turėtų veikti iškart. Jei galite, padėkite delnus štai taip. Dabar turiu jums paaiškinti, neketinu iš jūsų nieko imti. Tai reikalinga tik tam, kad jūsų pirštai rodo centrus. Čia yra penki pirštai, šeštas ir septintas yra kairės pusės centrai, šie yra dešinės pusės centrai. Kai jie tarpusavyje susikryžiuoja, sukuriate centrinį kanalą, kurį vadiname „Sušumna“. Taigi centrinis kanalas išreiškia tai, ką vadiname mediciniškai parasimpatine nervų sistema. Dabar šis centrinis kanalas turi vieną kairėje, vieną dešinėje ir vieną centre.

Taigi padedame delnus štai taip, nes šie jautrūs galiukai yra simpatinės nervų sistemos baigtys, tai reiškia, kairė ir dešinė simpatinė sistema yra apšviečiama, fiksuojama čia štai taip. Matote? Taigi tiesiog nukreipiame delnus į mane, nespausdami ir neįtempdami delnų. Jauskitės patogiai. Jauskitės patogiai. Dabar galite atlaisvinti tai, kas galbūt varžo ar neleidžia jaustis patogiai, tai viskas. O pėdos… Geriau, jei sėdite ant žemės, gerai bet kokiu atveju, bet jei jos yra ant Motinos Žemės, tai padeda. Bet jei jums gerai taip, kaip sėdite, viskas gerai, nesvarbu. Padėkite delnus štai taip. Nesvarbu, kaip padedate, tik pirštai turi būti nukreipti į mane, tai viskas.

Veidas, atsuktas į mane. Dabar visiškai nesvarbu, kokios jūs rasės, tikėjimo, spalvos, iš kur atvykote. Taip pat visai nesvarbu, ką veikėte iki šiol. Visi esame čia ir dabar. Šis momentas man yra svarbus. Šiuo metu esate čia, kad patektumėte į naują Savirealizacijos suvokimą. Taigi tai pats svarbiausias momentas man ir jums. Šią akimirką pamirškite viską apie praeitį ir ateitį. Tarkim, kažkas galvoja, kad yra kaltas dėl ko nors, turiu omeny, dabar labai madinga, jaustis kaltam dabar madinga. Vakaruose dabar tai mada.

Tiesiog dėl nieko, kam jaustis kaltam, nesuprantu. Indas niekada nesijaus kaltas, kad ir ką padarytų. Bet ši kaltės jausmo mada tikrai kartais mane spaudžia nuo čia iki čia, kai kalbu su žmonėmis iš Vakarų. Iš pat pradžių turite žinoti, kad Dievo akivaizdoje esate visiškai nekalti. Dievo akyse esate nekalti ir jums visiškai nereikia savęs smerkti, nes ketinate tapti Dievo šventykla. Ir dabar nebesijauskite kalti. Nesukūrėte sau net nosies, tad kodėl jaučiatės dėl ko nors kalti? Tiesiog pozityviai galvokite apie save, kad esate nekalti, kad ketinate tapti Dvasia, grožiu ir didybe, kuria esate. Nėra dėl ko jaustis kaltiems! Tai labai svarbu.

Iš pat pradžių prašyčiau nejausti kaltės. Tai pirma, ką turite padaryti. Nuoširdžiai turite sau pasakyti: „Aš dėl nieko nekaltas.“ Nes čia yra didelis blokas, tiesiog dabar kiekvieno kairėje pusėje. Jie suserga taip stipriai, kad ir aš vienądien susirgsiu, kaip tie žmonės suserga. Turime visai nejausti kaltės, turime apsispręsti dėl to. Kad ir ką jums sakė žmonės, kad esame didžiausi nuodėmingieji ir pan., Dievo meilės akivaizdoje negalime jaustis kalti, nes suabejojame Jo galia atleisti. Jis turi galią atleisti, ir atleidžia rimtas nuodėmes, tad kaip galime prasikalsti. Ar ne? Tad tiesiog nesijauskite kalti, tai pirma, ką jums paaiškinau. Skaitydami šias baisias knygas, manau, žmonės taip pat pradeda jausti kaltę.

Nežinau, kaip, kokie yra… Kokios priežastys, bet tai labai bendra patirtis, nežinau, kur jie prekiauja kalte, bet žmonės aiškiai jaučiasi kalti dėl niekų. Tad prašyčiau nesujausti kaltiems, nukreipkite delnus į mane ir užsimerkite. Tiesiog užsimerkite. Kaip dabar su tuo susitvarkysiu? Turiu pasakyti dabar. Man tai labai paprasta. Darau taip: savo dėmesiu patalpinu jus, jus visus, savo širdyje. Aš galiu tai. Tarkim, žinote, kaip kažką patalpinti savo širdyje, galite tai taip pat lengvai padaryti. Jūs visi esate mano širdyje.

Tarkim, pajaučiu jus savo širdyje, sakykime taip, ir pakeliu savo Kundalini, sutelkiu momenėlio srityje, kur yra mano Dvasios vieta, ir tada paliečia, mano Kundalini paliečia Dvasią, Dvasios vietą, ir kai tai nutinka, pajaučiate, kad gavote Savirealizaciją. Jaučiate Realizaciją. Štai kaip tai nutinka. Bet, kai jūs, žmonės, gaunate Realizaciją, įgyjate tų pačių galių. Galite duoti Realizaciją kitiems, tiesiog pakeldami rankomis iš nugaros žmogui, kuriam norite duoti Realizaciją. Tai lengvas metodas, labai paprastai veikiantis dėl natūralaus, gyvo evoliucijos proceso. Dabar užsimerkite, nukreipkite delnus į mane, to rezultatas – pirmiausiai pradedate stebėti savo mintis, paklauskite savo proto: „Ką galvoji?“ Būkite užsimerkę, visiškai, tai svarbu. Aptiksite, kad nėra atsakymo. Daugelis aptiksite, kad atsakymai pabėgo. Kai bandote pagauti atsakymą, jo nėra, jis pabėgo.

Tai geriausia situacija. Kai protas ilsisi prieš pasikeitimus, matote, jis negalvoja. Kai tai nutinka jumyse, turime pradėti veikti, pasitelkę savo troškimą. Karė ranka simbolizuoja troškimą, kurį turime, taigi laikykite karį delną, nukreiptą į mane, o dešiniu delnu turime veikti dabar. Jokiu būdu neatsimerkite, prašau, jokiu būdu neatsimerkite. Uždėkite dešinį delną ant širdies. Jei vilkite paltą, uždėkite delną po paltu. Uždėkite kairėje, ant širdies. Kairį delną nukreipkite į mane. Atgniaužtą.

Dabar paklauskite savo širdyje: „Motina, ar aš esu Dvasia?“ Paklauskite. Jūs esate tai! Bet pirmiausiai paklauskite, nes dabar toks nusistatymas: „Dvasia aš ar ne, net, jei taip sako Motina, turi tuo netikėti.“ Tiesiog paklauskite: „Motina, ar aš esu Dvasia?“ Būkite tvirtai užsimerkę. Nuoširdžiai paklauskite. Dabar, jei esate Dvasia, turite būti ir patys sau šeimininkai. Dabar uždėkite tą patį delną žemiau ant kito centro, kairėje pilvo pusėje. Ant pilvo, kairėje pusėje, šiek tiek žemiau, ir paklauskite kairiajame centre, centrinėje pilvo dalyje, paklauskite: „Motina, ar aš pats sau šeimininkas?“ „Ar aš pats sau guru?“ Paklauskite mažiausiai dešimt kartų. Nuoširdžiai, pasitikinčiai paklauskite: „Motina, ar aš pats sau šeimininkas?“ Dabar vėl uždėkite dešinį delną ant širdies. Šiame taške turite pasitikinčiai pasakyti: „Motina, aš esu Dvasia.“ Pasitikinčiai pasakykite: „Motina, aš esu Dvasia.“ Pasakykite, prašau, dvylika kartų. „Motina, aš esu Dvasia!“ Jūs esate Dvasia.

Kiekvienas turi pasakyti, kad yra Dvasia. Ir jums skirta gimti vėl. Tiesiog patvirtinkite. Dabar perkelkite delną aukščiau, kaklo apačioje, kairėje pusėje. Vėl dirbame kairėje pusėje dėl troškimo. Kaklo apačioje, kairėje pusėje, kur, kaip sakiau, yra didelis blokas dėl kaltės. Jei esate Dvasia, kaip galite būti kalta? Nes Dvasia niekad nedaro nuodėmių, ji – nekalta, tobula, absoliuti. Taigi dabar pasakykite: „Motina, aš esu nekaltas“, visiškai pasitikinčiai šešiolika kartų, o jei esate per daug kalti, pasakykite 32 kartus. Tai… Tai geresnė bausmė.

Nes aš kenčiu dėl jūsų kaltės. Dėl bet ko – netgi rūkymo, gėrimo ar kito – nesijaukite kalti. Pamirškite tai. Dėl rimtų ar kasdienių dalykų nesijauskite kalti. Turite gerbti save, ar ne? Jei esate Dvasia. Dabar. Geriau dabar. Nes jūs tikrai nežinote, kas esate, todėl jaučiate kaltę, tikrai jums pasakysiu. Kai sužinosite, kas esate, būsite sužavėti tai žinodami.

Prašau, patikėkite manimi. Neteiskite savęs visai. Jokių išpažinčių. Jokios praeities šią akimirką. Prašau užmiršti praeitį. Nesistenkite jų visų po vieną suskaičiuoti. Šiuo metu tai labai svarbu. Aš žinau, ką darote, kai kurie iš jūsų. Pamirškite tai. Tiesiog pamirškite.

Kad ir ką pasakė kiti, tiesiog pamirškite, dėl Dievo meilės! Dabar uždėkite dešinį delną ant kaktos. Tiesiog. Tai karūna ant jūsų galvos, kur negalite atleisti kitiems. Tas, kuris nešioja karūną, turi atleisti kitiems. Taigi turime pasakyti: „Motina, aš atleidžiu visiems.“ Tai lengviausia padaryti, nes, tie, kurie sako, kad sunku, nežino, kad tai mitas. Kai atleidžiate sau, kitiems, ką darote? Nieko. O kai neatleidžiate, ką darote? Nieko.

Viena, kai neatleidžiate, tiesiog kankinate save, ir leidžiatės manipuliuojami žmonių, kurie nori kenkti jums. Taigi nuoširdžiai pasakykite: „Motina, aš visiems atleidžiu.“ Dabar uždėkite delną ant galvos. Viršugalvio centre, kur momenėlio sritis buvo minkšta vaikystėje, ir paspauskite delnu patys sau, jūs priimate Savirealizaciją, taigi paspauskite delnu pagal laikrodžio rodyklę, pagal laikrodžio rodyklę. Visu delnu viršugalvyje, priekyje, truputėlį, tai ne priekis, paspauskite ir pasukite delnu štai taip, taip, delnu. Pasukite. Tvirtai prispauskite. Šiame taške turime pasakyti: „Motina, aš noriu Savirealizacijos.“ Nes, kaip sakiau, negaliu pažeisti jūsų laivės. Turite pasakyti: „Motina, parašau, suteik man Realizaciją.“ Kitaip negaliu to padaryti, atsiprašau. Tai mano bėda, kad negaliu to pati padaryti. Todėl prašau pasakyti: „Motina, aš noriu Realizacijos.“ Gerai, jūs tai gavote.

Dabar pakelkite delną maždaug 4 colius (10 cm) ir patikrinkite, ar kyla vėsus vėjelis. Turite patys įsitikinti. Ten? Tai yra ten. Gerai, pakeiskite delnus ir patikrinkite. Neatsimerkite, tiesiog pakeiskite ir patikrinkite. Nukreipkite dešinį delną į mane. Dešinys delnas štai taip, dabar nukreipkite kairį delną, patikrinkite, ar kyla vėsus vėjelis. Patikrinkite virš galvos, ar iš galvos sklinda vėsus vėjelis. Dabar apie tai negalvokite.

Negalite galvoti, galvojant tai ne… Ten? Tai labai subtilu. Pirmiausiai delnuose, paskui pakyla iki galvos. Tai veikia, veikia, veikia. Vėl pakeiskite delnus, kurį norite. Pakeiskite delnus. Patikrinkite ir nesijaudinkite, jei nejaučiate, turime čia daug žmonių, kurie gali vėl suaktyvinti tai. Nesurimtėkite, tai įvyks. Tiesiog nesijaudinkite.

Nė vienam netrūksta Kundalini. Galiu užtikrinti, ji visa ten. Kai kuriems prireiks daugiau laiko, kai kuriems – mažiau, nesvarbu. Nesmerkite savęs ir nesurimtėkite. Nuleiskite delną, pakelkite tai aukščiau, tai žemiau. Kai kurie gali pajausti delne. Kai kurie pajaus delne, delne, kuris nukreiptas į mane. Čia, paprašykite jų patikrinti čia. Sahadža jogai gali patikrinti, bet nekalbant ir neliečiant, tiesiog jie patikrins, ar jaučiate. Jai pavyko.

Tai labai subtilu. Pavyko? Kaip jam? Pirmyn, tiesiog patikrinkite, ponas šalia tavęs yra realizuota siela. Ji jau ten. Taigi, matote, šis ponas pasiekė, ir vėl jis galvoja apie tai. Dabar negalvokite apie tai, prašau, negalvokite. Nuostabūs žmonės čia, Holborne, turiu pasakyti. Čia nuostabi vieta. Ateiti pas jus?

Na, gerai? Tai veikia. Patikrinkite jo delnus. Ei? Grehemai? Matau…