„Neprisirišimas ir smegenų nušvitimas“, Šri Mahašivaratri pudžos kalba, Pandapure, Indijoje, 1984 m. vasario 29 d.
Taigi dabar visi atvykome, viskas gerai.
Ši vieta buvo pasirinkta, nes jie sako, kad ten yra daug baisių žmonių. Ir mes vis tiek tebeturime jų problemas. Gerai. Matote, kaip žinote, tai modernūs laikai, ir modernūs laikai labai sudėtingi. Ar visi atvyko? Pirmiau kalbėsiu angliškai, tada marathi. Nes šie žmonės nieko nesupras kitaip, ir taip nederėtų.
Šiais moderniais laikais vieta, kuri turėtų būti šventa, tampa pačia nešvenčiausia vieta. Viskas aukštyn kojomis šiais laikais. Ir kai bandome įtvirtinti kai ką nors fundamentalaus, tai prilygsta tarsi sėklytė turėtų prasibrauti tarp akmenų, suprantate. Reikia įveikti daug dalykų, tad turime išlaikyti smegenis nepaliestas, išlikti jautrūs viskam, ir bandyti pamatyti, ko galime pasiekti pasitelkę savo ramybę ir supratimą – tai labai svarbu. Šiandien, manau, didi diena mums visiems, nes ši vieta – Šri Viratos vieta, Šri Vithalos. Tai vieta, kurioje Šri Vithala pasirodė savo atsidavusiam sūnui, ir kai jis paprašė Jo: „Prašau, geriau atsistok ant akmens“, ir Jis atsistojo čia. Jie sakė, kad Jis stovėjo ir laukė.
Kai kurie sako, kad statula, kurią matome, pasirodė ant šio smėlio iš Motinos Žemės, ir štai ką Pundarikakša pasakė: „Tai tie, kurie atėjo pamatyti manęs, manęs ir mano tėvų, kai aš rūpinausi jais [tėvais], taigi jie tebestovi ant akmens, kurį jiems numečiau.“ Dabar visą istoriją reikėtų priimti labai protingai, sveiku protu. Dievui įmanomi visi stebuklai. Mes, kurie sukurti Dievo, darome tai, kas atrodo kaip stebuklas. Tarkim, jei paimsite maždaug 100 metų laikotarpį šio pasaulio, galime sakyti, kad šiandien matome daug dalykų, kurie atrodo kaip stebuklai. Prieš 100 metų niekas nebūtų pagalvojęs, kad turėsime tokias galimybes tokiose senovinėse vietose. Bet visi šie stebuklai atsiranda dėl Dievo galios.
Taigi esame šio mirksnio, trumpiausio šio stebuklo mirksnio kūrėjai. Taigi visi Dievo stebuklai negali būti paaiškinti ir neturi būti aiškinami. Jie aukščiau mūsų protų, ir, kad paskatintų žmones pajausti Dievo buvimą, Dievas gali padaryti viską. Jis gali judėti trijose dimensijose, taip pat gali ketvirtoje dimensijoje. Jis gali viską, ko panorėjęs. Štai ką matote dabar savo kasdieniame gyvenime, kiek daug stebuklų jums įvyksta, ir negalite suprasti, kaip tai įmanoma. Tai įmanoma net negyviems daiktams, žmonės labai nustebę, kaip tai įvyksta.
Taigi turime tikėti, dabar, kai patys visa tai matėme, kad Jis yra Dievas, ir Jis gali viską, ko panorėjęs. Ir mes esame niekas. Mes esame niekas. Neturėtų būti jokio racionalumo bandant suprasti Dievo stebuklus. „Kaip tai įmanoma? Kaip tai gali būti?“ – jūs negalite paaiškinti. Tai įmanoma tik, kai pasiekiate proto būseną, kurioje patikite patys patirdami, kad Dievas yra visagalis. Tai labai sudėtinga. Suprasti sudėtinga, nes esame riboti žmonės, turime ribotas galias, negalime suprasti, kaip Dievas gali būti visagalis, nes neturime tokio gebėjimo. Taigi šis Dievas, kuris yra mūsų kūrėjas, mūsų saugotojas, tas, kuris panoro, kad egzistuotume, kuris pats yra mūsų egzistencija, tai yra Visagalis Dievas, Visagalis. Jis gali su jumis daryti, ką panorėjęs. Jis gali sukurti kitą pasaulį, gali sugriauti šį pasaulį. Jam tereikia panorėti.
Mano idėja atvykti į Pandharpurą ir atlikti Šri Šivos pudžą buvo tokia: Šiva reprezentuoja Dvasią, o Dvasia apsigyvena jūsų visų širdyse. Sadašivos vieta yra jūsų viršugalvis, bet Jis atsispindi jūsų širdyje, o jūsų smegenys yra Šri Vithala. Taigi atvesti Dvasią į jūsų protą reiškia apšviesti jūsų smegenis. Jūsų smegenų nušvitimas reiškia, kad ribotos jūsų smegenų galios turi tapti beribės, galėdamos pažinti Dievą. Naudosiu ne „suprasti“, o „pažinti“ Dievą – koks Jis galingas, koks Jis stebuklingas, koks Jis didingas.
Antra, žmogaus smegenys gali kurti, žinoma, iš to, kas negyva, bet kai Dvasia ateina į smegenis, tada kuriate gyvus dalykus, gyvą Kundalini darbą. Net negyva pradeda elgtis kaip gyva, nes paliečiate Dvasią tame, kas negyva. Kaip branduolys kiekviename atome ar molekulėje turi tos molekulės Dvasią. Ir jei tampate savo Dvasia… Galime sakyti, smegenys molekulės ar atomo yra kaip branduolys, branduolio kūnas. Bet ta, kuri kontroliuoja branduolį, yra Dvasia, kuri egzistuoja branduolyje.
Taigi dabar įgijote kūno dėmesį, visas kūnas – tai atomas, tada branduolys, o branduolio viduje yra Dvasia. Lygiai taip mes turime šį kūną, kūno dėmesį. Tada turime… Turime branduolį – tai smegenys. O Dvasia yra širdyje. Taigi smegenis kontroliuoja Dvasia. Kaip? Aplink širdį yra septynios auros, kurių gali padaugėti iki begalybės, 7 pakelta 1600 laipsniu, tai auros, kurios stebi septynias čakras, 7 pakelta 1600 laipsniu, 16 000 laipsniu, atsiprašau. Dabar ši Dvasia stebi iš šios auros, stebi, kartoju, stebi iš šios auros.
[Ar galite atsisėsti? Ar galite atsisėsti? Manau, bus geriau. Nereikia trukdyti, jei kartą pakėlėte.]
Ši aura stebi septynių čakrų elgesį jūsų smegenyse. Taip pat stebi, ar visi nervai veikia smegenyse. „Stebi“ – dar kartą. Bet kai atvedate Dvasią į savo smegenis, tada pakylate dviem laipteliais aukštyn, nes kai pakyla Kundalini, ji paliečia Šri Sadašivą, o Šri Sadašiva informuoja Dvasią. Informuoja ta prasme, kad atsispindi Dvasioje.
Tai yra pirma būsena, kurioje stebinčios auros pradeda veikti kartu su skirtingomis čakromis jūsų smegenyse ir apjungia jas. Bet kai atvedate Dvasią į savo smegenis – tai antra būsena, tada iš tikrųjų tampate realizuoti, pilnai, pilnai, nes tada jūsų Dvasia, tai, kas yra Dvasia, tampa jūsų smegenimis. Veiksmas labai dinamiškas, tada atveriama penktoji dimensija žmoguje. Pirmiausia, kai tampate realizuoti, kolektyviškai sąmoningi ir pradedate kelti Kundalini, pereinate į ketvirtąją dimensiją. O kai Dvasia ateina į jūsų smegenis, tada tampate penktosios dimensijos, tampate darytoju.
Dabar mūsų smegenys, pavyzdžiui, sako: „Gerai, pakelk šį daiktą.“ Taigi paliečiate jį ranka, pakeliate. Esate vykdytojas. O kai smegenys tampa Dvasia, tada Dvasia yra vykdytoja, o kai Dvasia yra vykdytoja, tada jūs pilnai tampate Šiva – savirealizuotu. Šioje būsenoje, jei supykstate, esate neprisirišę. Esate prie nieko neprisirišęs žmogus. Jei turite ką nors, esate neprisirišę. Negalite prisirišti, nes Dvasia yra neprisirišimas, absoliutus neprisirišimas. Nesirūpinate dėl jokių prisirišimų. Nė sekundę nesate prisirišę.
Manau, kad suprastume Dvasios neprisirišimą, turėtume gerai, aiškiai save ištyrinėti: „Kaip esame prisirišę?“. Pirmiausiai esame prisirišę smegenimis, daugiausiai smegenimis, nes visi mūsų sąlygotumai yra smegenyse, ir visas mūsų ego yra smegenyse. Taigi visi emociniai prisirišimai yra mūsų smegenyse, visi egoistiniai prisirišimai taip pat. Štai kodėl yra pasakyta, kad po realizacijos kiekvienas turi praktikuoti Šivos tatvą praktikuodamas neprisirišimus.
[Prašau, paduokite man šalį. Taip šalta dėl Šri Šivos.]
Kaip praktikuojame neprisirišimą? Visi iš jūsų šiek tiek supranta angliškai, ar ne? Nes mes prisirišame prie ko nors, žinoma, savo smegenimis, bet savo dėmesiu, taigi bandome padaryti, ką vadiname Čita Nirodha, tai kontroliuoti savo dėmesį – kur jis eina. Sahadža jogos praktikoje, jei turite pakilti aukščiau turite patobulinti savo instrumentą, o ne kitų instrumentus. Tai aiškiai turi žinoti kiekvienas.
Dabar jūs tiesiog stebėkite savo dėmesį, kur jis eina. Stebėkite save. Vos pradėję save stebėti, labiau susitapatinate su savo Dvasia, nes jei turite stebėti savo dėmesį, turite būti Dvasia. Kitaip kaip tai stebėsite? Taigi, matykite, kur eina jūsų dėmesys. Pirmiausiai, prisirišimas pačiu grubiausiu būdu yra prie jūsų kūno.
Matome Šri Šivą – Jis neturi jokių prisirišimų prie savo kūno: Jis miega bet kur, Jis eina į kapines ir miega ten, nes nėra prisirišęs, Jis niekada neužsiterš jokiais bhutais ir niekuo kitu. Matote, Jis neprisirišęs. Neprisirišimas turi būti stebimas ir matomas per jūsų pačių prisirišimus. Kadangi dabar esate realizuotos sielos, dar ne Dvasia, ji dar neatėjo į jūsų smegenis, žinoma, bet vis tiek esate realizuotos sielos. Taigi, ką galite, tai bent jau stebėti savo dėmesį, tai jūs galite. Galite stebėti savo dėmesį labai aiškiai, matydami, kur eina jūsų dėmesys. Tada kontroliuokite savo dėmesį, taip pat tai galite. Labai paprasta: kontroliuojate dėmesį tiesiog perkeldami savo dėmesį nuo vieno prie kito. Bandykite pakeisti prioritetus. Visa tai reikia daryti dabar, po realizacijos – absoliutus neprisirišimas.
Taigi, kūnas reikalauja patogumo, bandykite padaryti, kad kūnui būtų šiek tiek nepatogu. Bandykite. Tai, kas atrodo patogu, bandykite padaryti šiek tiek nepatogų. Štai kodėl žmones eidavo į Himalajus. Matote, keliavimas į tokią vietą savaime sukelia daug problemų. O ėjimą į Himalajus galite įsivaizduoti? Taigi po realizacijos jie nuvesdavo savo kūną į Himalajus: „Gerai, pereik visa tai. Pažiūrėkime, kai tu elgsies.“ Tai, ką jūs vadinate askeze, prasideda tokiu būdu, tai askezė, kurią galite atlikti labai paprastai, nes dabar esate realizuotos sielos. Džiaugsmingai, po truputį stenkitės priversti šį kūną…
Šivai nesvarbu, Jis kapinėse ar savo Kailaše, ar dar kur. Kur jūsų dėmesys, suprantate? Jūsų žmogiškas dėmesys beviltiškai blogas. Labai paini nesąmonė. „Darėme tai dėl to“ – yra pasiaiškinimas. Kitiems būtina pateikti pasiaiškinimą. Nereikia pasiaiškinimų pateikti, nei priimti, nei prašyti. Jokių pasiaiškinimų. Gyventi be pasiaiškinimų geriausia. Paprasta hindi kalba: „Jaise rakhahu taise hi rahu“ – „Kaip su manimi besielgtumėte, aš išliksiu šioje būsenoje ir mėgausiuosi.“ Toliau šiame eilėraštyje Kabiras sako: „Jei liepsite man joti ant dramblio“ – karališkos keliavimo priemonės – „Aš josiu. Jei liepsite man eiti, aš eisiu.“ „Jaise rakhahu taise hi rahu.“ Taigi jokios reakcijos į tai, jokios reakcijos.
Pirma, jokių pasiaiškinimų, jokios reakcijos. Antra, dėl maisto. Tai pirmiausia, ko ieškojo žmonės, būdami gyvūnais. Jokio dėmesio maistui. Turite druskos ar ne, turite tai ar ne – jokio dėmesio maistui. Iš tikrųjų turėtumėte neatsiminti, ką valgėte ryte. Bet mes galvojame, ką valgysime rytoj. Vartojame maistą ne kūnui maitinti, o labiau dėl liežuvio pamaloninimo. Pradedate suprasti, kad malonumas tėra grubaus dėmesio požymis, bet koks malonumas yra labai grubi pojūčių forma. Labai grubi. Bet, kai sakau: „Jokių malonumų“, tai nereiškia, kad turėtumėte tapti rimtais žmonėmis, tokiais, tarsi, kas nors iš jūsų šeimos būtų miręs! Bet turite būti kaip Šri Šiva. Tokie neprisirišę.
Jis atjojo ant buliaus (bėgusio labai greitai), kad spėtų į savo vestuves. Jis sėdėjo ant buliaus pėdas sudėjęs štai taip, matote, o bulius bėgo greitai, ir Jis laikė bulių kojomis štai taip! Ir Jis atvyko į savo vestuves. Su Juo atvyko žmonės, kurie turėjo vieną akį, be nosių, visokie juokingi žmonės atvyko su Juo. O Jo nuotaka jautėsi ganėtinai sutrikusi dėl to, kokias nesąmones žmonės kalbėjo apie Šivą. Jam nerūpi, kokia bus Jo reputacija. Bet tai nereiškia, kad turite tapti hipiais. Matote, tokia problema: vos pradėję taip galvoti, jūs tampate hipiais. Daug žmonių tiki, jei bandysi elgtis kaip Šiva, tapsi Šiva.
Dauguma tiki, kad vartodamas hašišą tapsi Šiva, nes Šiva vartojo hašišą. Jis vartojo, kad sunaikintų tai šiame pasaulyje. Koks Jam skirtumas, tai hašišas ar kas kita? Duokite Jam bet ką, Jis niekada neapgirs, jokių abejonių. Jis sunaikins visa tai. Arba jie mano, kad jei gyvens kaip Šiva, tokiu būdu, kaip Jis buvo neprisirišęs prie daiktų. Mažiausiai Jis rūpinosi savo išore. Kam Šivai visa tai: kad ir kaip Jis bepasirodytų, Jis pasirodys visu savo grožiu. Jam nieko nereikia daryti. Taigi bet kokie prisirišimai – bjauru. Bjauru, nesąmonė.
Galite rengtis, kaip norite, net jei vilkite pačius paprasčiausius drabužius, atrodysite pačia didingiausia asmenybe. Bet nėra taip, kad sakytumėte: „Gerai, tokiu atveju vaikščiokime apsisiautę audeklo gabalu.“ Grožis, kuris reiškiasi jumyse per jūsų Dvasią, suteikia jums tokią galią, kad galite vilkėti, ką norite, ir tai neturės jokios įtakos jūsų grožiui, jūsų grožis visada su jumis. Bet ar pasiekėte šią būseną? Ją pasiekiate tik tada, kai jūsų Dvasia ateina į smegenis. Į ego orientuotiems žmonėms tai labai sunku, štai kodėl jie negali mėgautis. Dėl mažiausių dalykų jie krenta. Ir Dvasia, kuri yra džiaugsmo šaltinis, tiesiog neateina, nepasirodo.
Džiaugsmas savaime yra grožis. Ir tai ta būsena, kurią reikia pasiekti. Prisirišimai kyla įvairiais būdais. Toliau tai leidžiame, tada turite prisirišimų prie savo šeimos: „Kas nutiks mano vaikams? Kas nutiks mano vyrui? Kas nutiks mano mamai, mano žmonai?“ – visa tai nesąmonės. Kas yra jūsų tėvas ir kas jūsų motina? Kas jūsų vyras ir kas jūsų žmona? Šiva nežino visų šių dalykų. Jam Jis ir Jo Energija yra neatskiriami.
Taigi, Jis pasirodo kaip vienas asmuo. Nėra dualumo. Tik kai yra dualumas, jūs sakote: „Mano žmona“. Tęsiate sakydami: „Mano nosis, mano ausys, mano rankos, mano mano mano mano.“ Kuo toliau, tuo daugiau. Kol sakote „mano“, išlieka dualumas. O kai sakau: „Aš – nosis“, tada dualumo nėra. Šiva Šakti, Šakti Šiva – nėra dualumo. O mes visą gyvenimą gyvename dualiai, dėl to ir yra prisirišimai. Jei nėra dualumo, kokie prisirišimai, matote? Jei esate šviesa ir lempa, kur dualumas? Jei esate mėnulis ir mėnulio šviesa, kur dualumas? Jei esate saulė ir saulės šviesa, esate žodis ir reikšmė, tada kur dualumas? O kur yra skirtis, ten yra dualumas, ir dėl šios skirties jūs jaučiate prisirišimus.
Nes jei esate tai, kaip būsite prisirišę? Suprantate, kur esmė? Dėl to, kad yra skirtumas ir atstumas tarp tavęs ir tavo, esate prisirišę. Bet tai aš, kas tada yra kitas? Visa Visata yra aš, kas tada yra kitas? Viskas yra aš, kas tada yra kitas? Negali būti, kad tai tik smegenų banga ar ego banga smegenyse.
[Sėskite, sėskite. Pasakysiu, jei ko prireiks. Trukdote kitiems. Sėskite. Kalbame apie labai svarbią temą. Man nieko nereikia šią akimirką. Net jei atsisėsiu devynioms valandoms, man nieko nereikės. Prašau atsisėsti, nesijaudinti. Neturite trukdyti. Sėskite.]
Taigi kas yra kitas? Niekas! Tai įmanoma, kai jūsų Dvasia ateina į smegenis, ir jūs tampate neatskiriama pačios Viratos dalimi, Virata yra smegenys, kaip jau sakiau. Tada visa, ką darote – kai rodote savo pyktį, savo meilę, atjautą – bet ką, tada reiškiasi Dvasia, nes smegenys netenka savo tapatybės. Taip vadinamos ribotos smegenys tampa beribe Dvasia. Nežinau, tikrai nežinau, kokią analogiją pateikti tam. Bet ką galime padaryti, tai suprasti, jei įlašinsime dažų į vandenyną, vandenynas netaps spalvotas – tai neįmanoma. Bet pasistenkite suprasti, jei truputį dažų, truputį įlašinsime į vandenyną, dažai praras savo tapatybę visiškai.
O dabar įsivaizduokite atvirkščiai: jei vandenynas yra nudažytas ir prasiskverbia į atmosferą ar į bet kurią kitą dalį, ar mažiausią dalelę, ar į kokį nors tašką, arba atomą, arba į bet ką kito – visa tai tampa spalvota. Taigi Dvasia kaip vandenynas, kuris savyje turi šviesą. Ir kai šis vandenynas prasiskverbia į mažą jūsų smegenų puodelį, puodelis praranda tapatybę ir viskas tampa dvasinga. Viskas. Galite viską padaryti dvasingą, viską. Paliečiate bet ką, ir tai tampa dvasinga: šis smėlis tampa dvasingas, žemė tampa dvasinga, atmosfera tampa dvasinga, dangaus kūnai tampa dvasingi. Viskas tampa dvasinga.
Taigi Dvasia yra vandenynas, kol jūsų smegenys ribotos. Taigi neprisirišimas prie ribotų smegenų turi būti įgytas. Visi smegenų ribotumai turi būti pralaužti, kad kai šis vandenynas pripildys šias smegenis, tai sudaužytų puoduką, kiekviena puodelio dalelė turi tapti spalvota. Visa atmosfera, viskas, kur bepažiūrėtumėte, turi būti spalvota. Dvasios spalva yra Dvasios šviesa, ši Dvasios šviesa veikia, dirba, galvoja, koordinuoja, daro viską. Štai kodėl šiandien aš nusprendžiau suteikti Šivos tatvą smegenims.
Pirma procedūra – nukreipti smegenis į Šivos tatvą sakant: „Pažvelkite, kur keliaujate, ponios Smegenys? Kreipiate dėmesį į tai, kreipiate dėmesį į kitą, įsitraukiate, dabar atsiskirkite, tapkite smegenimis. Tik smegenimis. Atsiskirkite. Atsiskirkite.“ Tada išlaikykite tas neprisirišusias smegenis pilnai užpildytas Dvasios šviesos. Tai įvyks savaime. Kol turėsite visus dėmesio apribojimus, tol tai neįvyks. Kiekvienas turi tikrai, ryžtingai atlikti šią „tapasiją“. Kiekvienas individualiai. Aš su jumis, taigi tokiu būdu jums nereikia jokios pudžos. Bet reikia pasiekti šią būseną, o kad pasiektumėte šią būseną, jums reikia pudžos.
Tikiuosi, dauguma iš jūsų taps Šivos tatva Mano gyvenime. Bet nemanau, kad prašau jūsų kentėti. Augime nėra jokios kančios. Jei suprantate, kad tai absoliutaus džiaugsmo būsena, laikas, kai jūs tampate Nirananda. Toks vardas džiaugsmo Sahasrara čakroje, džiaugsmo vardas – Nirananda, ir žinote, kad jūsų Motinos vardas – Nira. Taigi jūs tampate Nirananda. Taigi šiandienos Šivos garbinimas turi ypatingą prasmę. Tikiuosi, kad viskas, ką darome išoriškai, grubiai, taip pat įvyksta ir subtiliai. Stengiuosi pastūmėti jūsų Dvasias į jūsų smegenis, bet aptinku, kad tai sudėtinga kartais, nes jūsų dėmesys tebėra įsitraukęs. Stenkitės atsiskirti. Pyktis, troškimai, godumas – viskas. Pabandykite sumažinti.
Kaip maistą, vakar sakiau Vorenui: „Paprašyk jų valgyti mažiau, ne kaip rajūnams.“ Kartą, didelio pobūvio dieną ar panašiai valgote daugiau, bet negalite tiek valgyti kasdien. Tai ne Sahadža jogo požymis. Stenkitės kontroliuoti. Kontroliuoti savo kalbą. Visa, kaip išreiškiate pyktį savo kalba, arba užuojautą, arba apsimestinę užuojautą – bandykite kontroliuoti. Žinau, kai kurie iš jūsų negali daug padaryti. Viskas gerai.
Stengsiuosi daug kartų jums pakartoti. Stengsiuosi jums padėti. Bet dauguma gali tai padaryti ir turėtų pasistengti. Taigi šiandien gilesniame lygyje pradedame savo Sahadža jogą, ko dauguma iš jūsų gali nepasiekti. Bet dauguma iš jūsų turi stengtis gilėti. Kiekvienas. Jums nereikia išsilavinusių ar daug pasiekusių gyvenime asmenybių. Ne, visiškai ne. Reikia žmonių, kurie medituoja, nusprendžia gilėti, nes jie yra kaip pirmos šaknys, kurios turi siekti giliau dėl kitų, kad kiti galėtų sekti paskui juos.
Šiandienos pudžoje bus labai trumpa Ganėša Atharva Širša. Neplausime Mano pėdų ir nieko daugiau, o tiesiog pasakysime Atharva Širšą, ir galite dėti… Šivos pudžos metu nereikia plauti Mano pėdų, Jis yra tyras. Šiva visada tyras, švarus, tyras, nesuterštas. Kam jums plauti tai, kas nesuteršta? Galite sakyti: „Motina, kai plauname Tavo pėdas, mes gauname vibruoto vandens.“ Bet tai toks neprisirišimas, kad jums nereikia plauti, būsenoje, kurioje jūs visiškai išplauti, visiškai išvalyti. Tada turėsime Šri Devi pudžą, nes Šri Gauri, kuri yra nekalta, bus garbinama. Taigi pasakysime 108 Šri Gauri vardus, tada darysime Šivos pudžą.
Atleiskit, negaliu jums visko pasakyti trumpoje kalboje apie tai, bet neprisirišimas turi pasireikšti jūsų realizacijoje. Neprisirišimas. Kas atiduodama? Niekas, nes kai esate neprisirišę, atsiduodate savaime. Kai laikotės kitų dalykų, nesate atsidavę, visiškai. Ką reiškia atsidavimas Man? Aš tokia neprisirišusi asmenybė, nesuprantu viso to. Turiu omenyje, ką aš gausiu iš jūsų. Aš tokia neprisirišusi. Nieko. Taigi šiandien tikiuosi, visi melsimės: „O Viešpatie, suteik mums stiprybės ir šaltinį tokio potraukio, dėl kurio atsisakysime visų kitų potraukių ir malonumų, ego džiaugsmo, visko, apie ką galvojame, ir panirsime į tyrą džiaugsmo formą Šivos tatvos. Visiškai.“.
Tikiuosi, sugebėjau jums paaiškinti, kodėl esu čia šiandien, ir kodėl šiandien tokia didi diena. Jūs visi, kurie esate čia, esate ypatingi, labai laimingi žmonės, kurie turi galvoti, kad Dievas buvo geras jums, nes pasirinko jus šiandien būti čia ir klausytis to. Ir vos tik tapsite neprisirišę, pradėsite jausti atsakomybę – Abhijukta – atsakomybę. Atsakomybę. Ne ego, o atsakomybę, kuri vykdoma pati savaime, reiškiama pati savaime, pasireiškia pati savaime.
Telaimina jus Dievas.