Easter puja. Temple of all Faiths, London (UK), 22 April 1984.

Šiandien švenčiame Kristaus prisikėlimą. Kartu su juo turime švęsti prisikėlimą žmonių, Sahadža jogų, kurie prisikėlė kaip realizuotos sielos. Su tuo turime suprasti, jog patenkame į naują suvokimą. Kristui nereikėjo patekti į jokį naują suvokimą. Jis turėjo ateiti ir dar kartą parodyti šiam pasauliui, kad jūs esate amžinasis gyvenimas, kad jūs gyvenate gyvenimą, kuris yra dvasinis, niekada nemirštantis. Turite pakilti į tą naują karalystę, kuri yra Visagalio Dievo karalystė − tai, ką vadinate Dievo karalyste. Ir Jis tai pasakė labai aiškiai Nikodemui [žydų fariziejui]: „Jūs turite atgimti“, ir kai jis paklausė: „Ar turėčiau grįžti į atgal į savo motinos gimdą tam, kad atgimčiau?“, Jis pasakė tai taip aiškiai! Tai taip suprantama. Tie, kurie nenori matyti, gali likti akli, tačiau Jis tai pasakė labai labai aiškiai: „Ne, nes tai, kas gimę iš kūno, yra kūnas, o tai, kas gimę iš Dvasios, yra Dvasia“. Turiu omenyje, jog aiškiau nebūna, kad tai turi gimti iš Dvasios. Žinoma, žmonės turi ypatingą gebėjimą viską iškreipti.

Jiems Dvasia gali būti knyga, gali būti žodžiai, gali būti organizacija, bažnyčia ar kas panašaus, ką jie yra sukūrę. Bet tai, kas sukurta žmogaus, nėra Dvasia; tai yra šis aiškus Kristaus pareiškimas, kurio žmonės norėjo išvengti ir pradėti savo pačių organizacijas, savo pačių idėjas, ir sukūrė išties pramanytą dalyką Jo vardu. Ir dabar atėjo laikas tam būti sugriautam. Tai tęsėsi jau tūkstančius metų, pasiglemžė tiek nekaltų žmonių, ir žmonėms tai patinka. Tačiau, kai atgimstate, kai tampate realizuotomis sielomis, turite suprasti, jog nuo šiol jūsų judėjimas yra vidinis, einate savo šaknų link, ne į išorę. Tad visa, dėl ko buvo stengtasi prieš Realizaciją , turi pasikeisti; turi būti pakeista kryptis. Ir šią esmę dažniausiai mes praleidžiame. Tai yra dalykas, kurį šiandien bandau jums paaiškinti: kad iki šiol žmogiškajam protui pramogos buvo svarbu − pramogos protui, ne Dvasiai. Tai, kas džiugina Dvasią, yra absoliučiai priešinga tam, kas džiugina protą. Pavyzdžiui, kažkas aną dieną skambino man ir sakė: „Motina, Sahadža jogoje nėra jokio jaudulio.“ Matote, jaudulys yra per daug.

Mes einame nuo to. Mes einame taikos link, ne jaudulio ir tokių elektrošokų link, kurių reikalaujame kiekvieną kartą. Matote, girtuoklis iš ryto jaučiasi gerai, tačiau vakarui atėjus jam reikia šoko, kažkokios injekcijos jo kūnui. Visi žmogiškieji sumanymai būdavo tokie, jie yra tam, kad suteiktų jaudulį jūsų kūnui. Nes jeigu tai, su kuo turite tvarkytis, yra negyva, tada turite tai sužadinti. Bet tuo, kas gyva, tuo, kas amžina, turite mėgautis, o ne sužadinti. Tad kryptis turi būti lygiagreti, ir daug Sahadža jogų to nesupranta. Kaip tai padaryti − štai kur esmė. Kaip galime savo dėmesį nukreipti gilyn, užuot ėję į išorę? Jeigu pradedate iškart po to, kai atgimstate, tai yra žymiai lengviau, nes tai − nauja kelionė, į kurią leidžiatės; tai − ramybė.

Dvasios ramybė, Dvasios džiaugsmas, kuris yra ilgalaikis, jums nereikia iš jo jokio jaudulio, jis yra ilgalaikis, jis yra amžinas. Tad pirmas dalykas, ateinantis į galvą, yra visa tai, ką darome prieš Realizaciją, turime nustoti darę. Pirmiausia ir svarbiausia yra tai, jog Realizacija jums įvyksta be pastangų. Taigi, pastanga, kuri įdiegta jūsų kūne, pastangos energija: „Turiu padaryti tą, turiu padaryti aną, turiu padaryti šitą, turiu padaryti kitą“, − tai kuria įtampą, apie tai aš jums jau pasakojau. Tad ką mes darome? Mes nebandome konkuruoti su kitais, mes nebandome tvarkyti tam tikro laiko, datų, laikrodžių. Mes taip pat neskiriame dėmesio jokiam siekiui, kuriam reikėtų pastangų. Atpalaiduojame tą stengimąsi. Sanskrito kalboje tai vadinama „Prajatna Šaithilja’. Vakarietiškam protui labai sudėtinga šį dalyką suvokti, tad pabandykite suprasti.

Tai nereiškia letargijos, nereiškia letargijos. Taigi, niekad neturėtumėte painioti to, kas negyva, su gyvybine energija. Dabar bandome transformuoti savo energijas Dvasinės energijos link. Tad turite leisti Dvasiai tai perimti. Jūsų proto pastanga turėtų sumažėti ir Dvasios energija turėtų veikti per jus. Dabar kaip tai padaryti? Pirmiausia yra neprisirišimas. Neprisirišimas. Prisirišimas prasideda su mintimi; pamatykime mintį. Tai vadinama „Vičara Šaithilja“ − minties atpalaidavimu.

Dabar mintis kyla jūsų prote, kokia nors mintis: „Šiandien yra Motinos pudža, eime. Turime paskubėti, matote. Turime gauti tą“. Negavote gėlių, dabar turite vykti į 3-iąjį pasaulį ir gauti gėlių. Turite gauti tą ir turite gauti aną. Antra, ne, neprisiriškite. Stebėkite. Palikite tai Dvasiai, stebėkite, gausite tai. Daugelis jūsų yra tai pastebėję. Bet vis tiek šis protas, kuris yra gan kvailas, bando įrodyti, jog turite naudoti šį seną, netikusį proto įrankį.

Ir šis tvirtina: „Geriau naudokite“. Ir kai pradedate juo naudotis, pasirodo ego, tampate prie jo prisirišę, ir tai, ką prarandate, yra jūsų progresas. Ir taip sumažėja jūsų džiaugsmas. Kaip atsiriboti, neprisirišti? Žmogui, kuris yra absoliučiai neprisirišęs, yra labai sudėtinga paaiškinti, kaip neprisirišti, ar ne? Pabandysiu! Aš negaliu prisirišti, tai yra problema. Ir man taip sunku paaiškinti jums žodžiais, kurie yra žmogiški žodžiai, bet vis tiek dabar pabandysiu. Tarkime, iš pradžių bandžiau kai ką, ką daro žmonės, vien tam, kad pamatyčiau, kaip tai veikia, nes turėjau eksperimentuoti. Pavyzdžiui, kai man reikėdavo, sakykime, atvykti į pudžą ar kur nors, klausdavau: „Koks laikas būtų palankiausias?“ Tad jie man sakytų: „Šis laikas yra palankiausias“.

Tada kitas paskambintų, kad praneštų: „Šis laikas yra palankiausias“. Paklausiau: „Kaip gali būti du palankiausi laikai?“. Matote? Tai yra didelė žmonių problema. Tada jie pasakė: „Indijoje yra 5 „Pančangos“; tai reiškia, jog yra 5 knygos, į kurias atsižvelgus nustatomas palankiausias laikas. Štai ką padarė žmonės. Paklausiau: „Tada kodėl į tai atsižvelgti?“ Turbūt geriau, kad nebūtų 5 palankiausių laikų, ar ne?“. Tada šis palankiausias laikas turi būti virš laiko. Bet jis yra susijęs su laiku taip, kaip žmonės jį sukūrė, tad jis yra susietas su laiku. Indijoje to tiek daug, tiek daug, bet dabar čia yra kitaip.

Tada skaičiuojate − turite laikrodį. Matote, tam, kad įveiktų visas šias kliūtis, žmonės taip pat gamina tam tikrus prietaisus. Taigi tariesi, koks čia yra palankiausias laikas. Išvyksti tuo laiku. Tada tai − didžiulis galvos skausmas, nes yra 5 knygos, į kurias reikia atsižvelgti, laikrodis gali klysti, tai gali klysti, taip gali nutikti. Bet jeigu esate Dvasia, tada Dvasia pasirūpina palankumu. Dvasia yra ta, kuri pasirūpina palankumu. Ir įsivaizduokite, kai taip mąstote, kiek daug įtampos atslūgsta. Pirmiausia turite būti savo laikrodžio vergu, tada turite būti knygų vergu, tada turite būti turgaus vergu, taip pat salės, vietos, kurią turite išsinuomoti. Bet jeigu leidžiate viską spręsti Dvasiai, tada viskas išsispręs.

Ir tada pasieksite momentą, kai tai yra palankiausia. Tad kaip tai priimti? Tiesiog priimant. Taigi štai dabar, jeigu paliekate savo „satą“, savo būvį, patenkate į savo Dvasios būvį. Jūs atsisakote savo būvio, tai yra jūsų ego būvis, ar galbūt jūsų superego būvis, jūs atsisakote ir bandote stebėti, kaip dalykai išsisprendžia. Dabar kaip tai išbandyti? Kaip tai išbandyti? Tai tiesiog išsisprendžia − štai kaip išbandyti. Tai išsisprendžia. Leiskite tam išsispręsti.

Nekreipkite savo dėmesio. Dėmesys yra antroji šios įtampos dalis. Ir nebandykite sakyti: „Kodėl ne šiandien? Tai turėjo įvykti šiandien, mes tikėjomės, jog tai įvyks. Kodėl ne šią akimirką?“. Tai − jūsų ego. Tai bus padaryta. Tad mintis, kuri pradeda kirbėti visą laiką jūsų prote, kuri kuria įtampas, nėra Dvasios mintis. Taigi turėtumėte kartoti: „Ne ši mintis. Ne ši mintis.

Ne ši mintis, ne ši mintis, ne ši mintis“. Ir stebėkite, kaip atsipalaiduojate, dabar jūs atsipalaiduojate: „Ne ši mintis, ne ši mintis“. Tiesiog atsisakykite priimti bet kokią mintį. Tada patenkate į Nirvičarą. Šioje būsenoje jaučiate Dvasią. Kristus atliko didžiausią darbą, susijusį su tuo, turėčiau pasakyti, bet mes nesuprantame. Jo gyvenimas buvo tarsi mikroskopinis, matote, per 3 metus… Tad mes turime į jį pažvelgti, kad pamatytume, ką Jis atliko. Jis davė mums didžiausią ginklą − atleidimą. Kai atleidžiate žmogui, ką darote? Pirmiausia priimate situaciją.

O tada atleidžiate viską, kas manote, kad buvo jums padaryta blogo. Bet todėl, kad nieko blogo negali būti padaryta jūsų Dvasiai, jūs tiesiog atleidžiate, nes esate Dvasia. Ir kai atleidžiate, pajaučiate, kaip nebelieka jūsų įtampos. Taigi net mintyse sakykite: „Gerai. Atleidžiu šiai minčiai, atleidžiu šiai minčiai“, nes minties taip pat nereikia bausti. Atleiskite šiai minčiai, atleiskite šiai minčiai, atleiskite viską. Ne pamirškite, o atleiskite, nes kitaip pamiršite ir tai, jog esate Dvasia! Bet atleiskite: „Visoms man kylančioms mintims“, − tiesiog kartokite. Tai yra mantra. Kas yra mantra?

Tai yra ta žodžio jėga, kuri išreiškia Dvasią. Taigi, tai, ką mums davė Jėzus, yra labai svarbu − atleidimo ginklą. Visi turi šį ginklą, visi gali naudoti šį ginklą. Jums nereikia jokių pastangų. Jums nereikia už tai mokėti, tiesiog turite pasakyti: „Aš atleidžiu“. Nustebsite, kaip nusiramins visi jūsų nervai, ši įtampa, šių modernių dalykų spaudimas sumažės, jei kartosite: „Aš atleidžiu, aš atleidžiu jiems“. Pavyzdžiui, einate ir matote ką nors… Turiu omenyje, jeigu netikėtai pamatote ką nors labai bjauraus Dvasine prasme, galbūt tai labai smagu, pasak „normalių“ žmonių, bet mes esame „nenormalūs“ žmonės, ir jeigu mums tai atrodo gan šlykštu, tada geriausiai tai įveiksite: „Aš atleidžiu, nes jie nežino, jie yra akli, jie dar nepasiekė to, kur aš esu. Aš esu tas, kuris yra palaimos šaltinyje, ramybės šaltinyje, o šie žmonės − ne. Todėl aš atleidžiu“. Ir jūs nustebsite, kad šis Kristaus jums duodamas atleidimas veikia „Vičara Šaithilja“ − atpalaiduoja mintis.

Dabar šis priešingas judėjimas, kuris turi vykti tam, kad augtumėte, pirmiausia turėtų prasidėti nuo atleidimo kitiems. Kas įvyksta, kai kam nors atleidžiate? Tai reiškia, kad jūs nereaguojate. Jėgos reaguoti į kieno nors įskaudinimus, įžeidimus nebėra. Ir kai šios jėgos nebėra, tampate galingu žmogumi, nes dabar niekas negali jūsų įveikti, nes niekas negali jūsų nužudyti, niekas negali jūsų nuskriausti, niekas negali jums nieko padaryti. Bet vėlgi, pakartosiu, tai nėra begėdystė. Matote, žmonės gali manyti, kad tai yra begėdystė. Tad jeigu kas nors jums pasako ką nors šiurkštaus ir ką nors blogo, to nepriimate. Bet, tarkime, aš pabaru kurį nors, „bhutai“ pabėga. Daug kartų esate matę, kad turiu pabarti žmones tam, kad pabėgtų „bhutai“, nes jie reaguoja ir tiesiog pabėga, tačiau Dvasia švyti.

Taigi, Sahadža jogoje turite suprasti, jog yra tik šis centrinis kelias, balansas, kuris yra svarbus, tai yra be jokių kraštutinumų. Ir kai sakome, kad turite visiems atleisti, tai nereiškia, jog imatės kraštutinumų − kad kai padarote ką nors blogo ir kitas jums pasako, jūs to nepriimate − tai nereiškia to. Vėlgi subtilumas yra jūsų judėjimo variklis. Tad turite pastebėti: „Jeigu jie sakė kažką panašaus, ar tai tiesa, ar veikiau prieš savo Dvasią?“. Kitaip, jeigu ką nors jums pasakau, atsakysite: „Gerai, atleiskite, Motina“. Matote esmę? „Atleiskime jai, kad taip sakė“, − ne. Negalite man to sakyti. Nes tada pradedate galvoti: „Kodėl Motina taip sakė? Ką aš padariau?“.

Dabar pagalvojate taip, taigi vėl pajudate. Tai yra labai siauras takas, kuriuo turite praeiti. Vienoje pusėje − didžiulis, milžiniškas Gibraltaras, jūsų ego Gibraltaro uola, o kitoje pusėje yra superego. Tarp jų yra šis siauras subtilumo takas, kuriame turite matyti abi puses. Jeigu daužotės į Gibraltaro uolą arba krentate į superego slėnį, turėtumėte pamatyti, kad naudojate savo subtilumą. Tad kitas dalykas, kurį reiktų atsiminti, yra tai, jog visa, ką darėte prieš Realizaciją, tėra ėjimas į kraštutinumus. Pavyzdžiui, dabar jūs pradedate tam tikrą judėjimą. Tarkime, sakote: „Turėsime klasikinius dalykus“. Gerai. Tada jūsų ėjimas toks klasikinis, kad tai tampa mechaniška.

Dabar sakote: „Pasiduodame, pradėsime antikultūrą“. Ir eisite priešinga kryptimi, tapdami primityviais, kol pasiekiate viso to galą ir išmokstate gyvenimo pamoką, tada jūs negrįžtate. Bet Sahadža jogoje tai − labai slidus kelias, kuriuo einame. Ir čia jūs turite pamatyti, kad tai ne jūsų ego ir ne superego. Tad turėtų būti pasitelkiamas subtilumas ir balansas labai dažnai šiame judėjime, ko kitu atveju neturėtume naudoti. Kol esame absoliučiai sunaikinti, galime eiti su tuo pirmyn − prieš Realizaciją. Tačiau Sahadža jogoje vos tik palikę savo subtilumą, įkrentate į vieną arba kitą pusę. Tie žmonės, kurie yra gilūs Sahadža jogai, pirmiausia pasitelkia savo subtilumą: „Kaip toli eiti?“. To Motinai nereikia sakyti, nes esate Dvasia. Jūs patys, jūs esate Dvasia.

Pirmiausia supraskite savo padėtį kaip Dvasia, ir tada judėkite kartu su tuo, subtiliai sakydami: „Kaip toli eiti, kaip toli neiti?“. Dabar tai vienas iš aspektų − tai, kad turite tapti be minčių, tapdami atlaidžiu žmogumi. Daugiausia minčių išnyks, kai tapsite atlaidus. Bet jūs negali atleisti kai kuriems žmonėms, pavyzdžiui, negalite atleisti Dievui, negalite atleisti Motinai. Kai kurių dalykų negalite daryti, tad į „mariadas“ turėtų būti atsižvelgiama. Dabar, jei teisingai balansuojate tarp šių ribų, galite eiti priekin. Tai suteikia jums „Vičara Šaithilja“ arba galite tai vadinti proto atpalaidavimu. Tada reikia turėti „Višaja Šaithilja“, reiškia, jūsų organai, jutimo organai visad į ką nors reaguoja, nes esate žmonės, esate tokie gimę. Taigi, kad ir kas nutiktų, jūs reaguojate. Pavyzdžiui, matote nuostabią gėlę − jūs reaguojate.

Kartu su tuo kyla ir kokia nors mintis. Dabar turite lavintis matyti ką nors, neleisdami kilti jokiai minčiai. Tada pradėsite savo Dvasia sugerti visą grožį, didybę, gėlės aromatą. Kiekviena gėlė yra poezija, bet kai pradedate apie tai galvoti, tai netenka gyvybės. Tačiau dabar tiesiog bandykite mėgautis. Dabar jūs esate tie žmonės, kurie yra šioje Žemėje tam, kad mėgautųsi, o ne nerimautų, tiesiog mėgautųsi. Bet jeigu jūs vis dar įpratę prie: „Turiu tai atlikti ypatingai, esu ypatingas Sahadža jogas, esu labai pažengęs Sahadža jogas“, − tada baigta. Sakykime, visi plaukiame valtimi, pasidžiaukime ja! Taip pat bangomis. Bet kažkas sako: „Esu labai ypatingas, tad bandysiu šokti“, − tada tiesiog grįžtate atgal į tą pačią padėtį.

Taigi, reikia gebėti stebėti dalykus, bandyti išsiugdyti tokį įprotį stebėti dalykus apie juos negalvojant. Bandyti šitaip ugdyti savo protą − nereaguojant. Dabar visas šis jaudulio reikalas arba visos sensacijos, esančios šių dienų manija, kyla iš ten pat − to, kad jūsų jutimo organai reikalauja kažkokio jausmo, nes jie reaguoja. Tuo tarpu mums reikia turėti nereaguojančius jutimo organus, nes jie turi reaguoti tik į Dvasią. Taigi, turime įgyti naujo tipo jutimo organus arba naują jutimo organų kokybę − organų, kurie nereaguoja į išorinį jaudulį. Jei norite, kad Sahadža joga būtų jaudulys, kaip tai gali būti? Turiu omenyje, tiesiog tai yra visiškai priešinga. Tad ką turite daryti − stebėti, kaip jutimo organai, pavyzdžiui, jūsų akys pamato ką nors − jos reaguoja; jūsų ausys ką nors išgirsta − jos reaguoja; kažkas nori kalbėti ir matyti tą reakciją. Yra kažko tikimasi. Bet kadangi pati Dvasia yra aktyvi, ji pati ir veikia.

Pastebėjote, vibracijos nekalba − jos veikia. Ji turi galią veikti, jums nereikia reaguoti. Jeigu galite sumažinti tą reakcijos jėgą, kylate žymiai aukščiau. Tai yra, ką turite žinoti, kai dabar švenčiame Jo prisikėlimą, nes tai yra „tapa“, tai yra Kristaus atleidimas. Kristus atėjo į šią Žemę tam, kad atleistų. Žinote, jog Gadžatri mantroje yra minimi 7 dalykai, ir Kristaus esmė yra „tapa“ − atleidimas. Tam, kad pasiektumėte džiaugsmą, turite atleisti. Tas atleidimas yra jutimo organų nukreipimas į jūsų vidų. Kaip Krišna yra pasakęs: „Turite įtraukti visas savo jutimo organų galūnes taip, kaip tai daro vėžliai“. Tad visas jaudulys, reikalaujamas jūsų jutimo organų, yra nebereikalingas, nes dabar jie patys yra tapę jo šaltiniais.

Ta prasme, kad jie neutralizuoja visa, kas jaudina. Ateinate ten, kur viskas prasideda. Upė prasideda nuo labai mažyčio lašelio, ir tada ji plečiasi, plečiasi, plečiasi, plečiasi. Einate tiesiai į ištakas. Į patį centrinį tašką. Čia sunkiai rasite ištrykštantį vos lašą. Dar vienas geras pavyzdys būtų ratas: šis turi centrinį tašką, ir ratas yra visad judantis, tačiau jo centras fiksuotas, kitaip su ratu, kurio centras irgi juda, vežimas negali pajudėti − jis taip pat pradės riedėti žemyn. Tad centrinis taškas turi būti fiksuotas, kitaip ratas negali pajudėti. Tad einate link centrinio taško, aplink kurį vyksta judėjimas, tačiau jis pats nejuda, nes čia yra tik augimas, čia nėra jokios revoliucijos, tai daugiau nebesisuka − nuo centrinio taško yra tik augimas. Tikiuosi, kad bandote suvokti, jog visas judėjimas kyla dėl neišmanymo.

Visi išoriniai judėjimai kyla todėl, kad dar nepasiekėme to centrinio taško. Bet tai pasiekti nėra sudėtinga, nes šokote tiesiai ant jo, bet vėlgi atsidūrėte ant krašto, ant rato. Tad kaip išlikti centre ir kilti ta linija? Sakykime, pavyzdžiui, yra ratai kaip šie − ratai už ratų; bet centrinis taškas yra fiksuotas. Tad kiekvieną kartą iššokus, kaip dabar grįžus į centrą? Neprisirišant, „tapos“ būdu, atleidžiant. Atleidimas − tai neigti. Tai reiškia ne išorinį asketizmą, o vidinį asketizmą. Pirmiausia visi turime išmokti duoti. Duoti kitiems.

Tai žmonėms kartais taip pat būna sudėtinga, kiek pastebėjau. Netgi duoti vieną svarą, pasak jų, dėl Sahadža jogos žmonėms yra sudėtinga, buvau nustebusi! Tad duoti kitiems bus žymiai sunkiau. Bandykite duoti kitiems. Be jokių prisirišimų. Taigi vienas būdas yra būti atlaidimas, o antras − dosnumas. Jeigu dirbate dėl Sahadža jogos: „Aš dar nieko nepadariau“. Nereaguoti į tai, ką esate padarę. „O, tai daryti buvo malonumas. Man buvo malonu, tad tai ir atlikau.

Tik iš malonumo“. Neskaičiuokite to: „Atnešiau keturias gėles, ji atnešė dvi. Man turi būti sumokėta už vieną su puse gėlės“. Visi tokie skaičiavimai yra periferijoje, išorėje − kai nebuvote realizuotos sielos. Dabar nebeskaičiuojate nieko daugiau tik savo palaiminimus. Tad turite būti dosnūs. Pastebėjau, kad dabar žmonės turi kitokius, subtilesnius prisirišimus. Pavyzdžiui, mačiau žmones, prisirišusius prie savo vaikų. Kai Sahadža jogams gimsta vaikai, tada šie vaikai tampa visu jų pasauliu. Sugadinate juos – sugadinate save.

Esate tik jų globėjai, bet jums tai tampa tokiu didžiuliu dalyku − tai, kad jums gimė vaikas. Bet kas gali gimdyti − net šuo atsiveda šuniukų, kas čia tokio? Turiu omenyje, kalytė. Koks tai juokingas žodis! Taigi, pagimdyti vaiką nėra kas nors didingo, bet jūs globojate ir rūpinatės vaiku, ir taip dirbama Dievui. Jūs tiesiog rūpinatės; kad suprastumėte, jog šis vaikas yra didis, kad jis − didi realizuota siela, − visa tai absoliučiai susprogdins jūsų galvą, nes tai − subtilesnis sprogdinimas. Tai tarsi vandenilio bomba. Įprastos bombos gali sunaikinti dalį, tačiau šios subtilesnės bombos yra dar blogiau. Ir tai išlepins, sugadins jūsų vaiką, taip pat jus, jūsų pačių augimą. Tad turite matyti, kad jeigu turite vaiką, gerai, esate tiesiog atsakingi, kaip esate atsakingi ir už visus Sahadža jogų vaikus, kurie nėra jūsų.

Būkite dosnūs. […] „Dosniam žmogui visas pasaulis yra šeima“. Tad atsiverkite. „Čia − mano šeima, čia − mano žmona. Kaip galiu gyventi be savo žmonos ar be savo vyro, savo vaiko, savo?..“ − tai jums nepadės. Tai jus visiškai supančios. Labai subtilus dalykas, kurį pradedate, nes imate trauktis atgal. Pirmiausia atsižadėjote savo šeimos, atsižadėjote savo vaikų, atsižadėjote visko, ėmėtės tokio kraštutinumo, o dabar atsitraukiate. Indai, jie supranta, kad jau yra per daug į tai susitelkę, tad jie žino, kad būti neprisirišusiems prie savo vaikų yra labai svarbu, nes jie jau yra prisirišę. Jie yra per daug prisirišę prie savo vaikų.

Iš pradžių jie visad man pasakos: „Mano vaikas yra toks, mano mama yra tokia, mano tėtis toks, mano brolis yra toks“, − ir jie visi bus „bhutai“, […] vienas už kitą geresni. Be jokio subtilumo visus šiuos ryšius sukrauna man ant galvos ir dėl to jaučiuosi blogai. Netgi tuos, kurie yra tolimi giminaičių giminaičių giminaičių giminės, jie atsineš tai kartu, sakydami: „Bet, matote, tai yra mano giminės“. Taigi, Indijoje yra labai svarbu, kad esate tokio ar tokio žmogaus giminaitis, ir galbūt jūs net neturite su tais žmonėmis jokių ryšių. Bet jis yra giminaitis, tad jis yra giminaitis. Taigi suprantame, kad turime nusimesti visus santykius ir susitapatinimus. Dabar esame pasaulio žmonės. Tad jūsų vaikas yra džiaugsmo šaltinis: kiekvienas vaikas jums turėtų būti džiaugsmo šaltinis, kiekvienas vaikas turėtų būti. Vienišiai dėl to yra geresni arba dar nesusituokę: jie gali vienodai džiaugtis kiekvieno vaiku. Bet kai nesate motina ir tėvas, jeigu džiaugiatės, kuo čia girtis?

Kai tampate tėvais ir tada džiaugiatės kitais vaikas taip pat kaip savuoju, tada prasideda jūsų dosnumas. Meilės kitiems dosnumas, atjautos dosnumas. Atjauta nereiškia, kad turite ko nors gailėti, atjauta reiškia besidalinančią asmenybę, besidalinančią meile asmenybę. Ir taip mes nepastebime esmės, sakydami, kad atjauta reiškia, kad kažkam reikia pagalbos. Sahadža jogos atjauta nėra tai − Sahadža jogos atjauta yra dalinimasis. Dabar ketvirtasis dalykas, kurį reikia atsiminti, ką jums jau sakiau […]. Visų pirma yra atleidimas, pagal mane, pirmiausia yra atleidimas. Antra, galite tai vadinti atjauta arba neprisirišimu, kuris veda į atjautą. Taigi, pirmąjį galite įvardinti kaip atleidimą, [antrą] − neprisirišimą, o trečią − atjautą. Tai yra tie jus vežantys vežimo ratai.

Tai yra tie ratai, kuriuos turėtumėte […]. Dabar, jeigu eisite toliau su neprisirišimu, tarkim, jis veikia jumyse, ir jūs net tampate užjaučiantys. Netgi tai atsiranda. Vis tiek kur yra tas atskaitos taškas? Kaip žinoti, kad jums viskas gerai? Kaip tai pamatuoti? Kaip išsiaiškinti, kad viskas gerai? Turiu omenyje tai, ką vadinate laivo kryptimi. Kaip tai žinoti? Turite jausti taiką.

Turėtumėte būti taikus žmogus. Agitacija turėtų būti išorėje, o jūs turėtumėte būti absoliučiai taikus žmogus. Jeigu nesate taikus žmogus, tada žinokite, kad dar nepasiekėte to, kur turėtumėte būti. Dabar galite sakyti, jog Kristus taip pat labai supyko, paėmė rimbą ir plakė žmones, tad mes irgi galime daryti tą patį. Jūs nesate Kristus. Jūs nesate inkarnacija, turite tai suprasti, jūs esate realizuota siela. Taigi, neturite imti botago ir plakti kitus. Jūs negalite. Tai − klaida, kurią padarė Mahometo Sahibo pasekėjai: jie niekada nesusimąstė, jog Jis buvo inkarnacija, matote. Visos reinkarnacijos žudė.

Krišna žudė, Rama žudė, Devi žudė. Bet jūs nesate Devi, jūs nesate Šri Krišna, tad jums nereikia nieko žudyti. Jums nereikia rodyti temperamento. Tad jeigu tebeturite temperamentą, tada žinote, kad jūsų progresas yra labai lėtas. Turite būti ramus žmogus. Įsivaizduokite Sahadža jogus, pradedančius džihadą. Ką apie tai pasakytumėte? Išeiti su kardais ir ietimis rankose, mušti kitus. Aš labai noriu tai pabrėžti ir paaiškinti, nes kai esu čia, žinoma, aš visiems jums sakysiu, tačiau kai nesu čia, nenoriu, kad jūs imtumėte kardus ir ginklus į rankas ir kovotumėte. Tai, ką Viljamas Bleikas yra parašęs, skirta inkarnacijoms.

Tai inkarnacijos sako: „Duok man mano…“ Tai nereiškia, kad dabar turėtum sakyti: „Duok man Ramos „ajudhas“ [ginklus]“, − negali. Nesi inkarnacija. Dėl to jų subtilumas yra efektyvus, o jūsų – ne. Taigi, jūs neimate jokio ginklo į rankas, netgi pykčio. Sahadža jogai taip niekad neturėtų elgtis, kol aš nepasakyčiau, kad turite pykti. Tad tai yra kriterijus, kad turite būti rami asmenybė, ne agresyvi. Taigi, skirtingi žmonės turi skirtingus agresijos tipus. Pavyzdžiui, vyrai nediskutuoja, matot, jie tiesiog jums trenkia − baigta. Jie nesibara, jiems nepatinka bartis, kažkurią akimirką jie tiesiog smogs jums ir baigta. Bet moterys žino, kaip ginčytis, ir labai agresyviai.

Labai agresyviai ginčytis. Taigi, antra, jūs nesiginčijate. Jeigu esate linkę bartis, žinote, kad dar nesate ten, kur turėtumėte būti. Taikus žmogus imasi esmės ir apsvarsto. Jeigu norite ginčytis, tai nėra gerai jūsų progresui. Taigi, žmogus turi būti absoliučiai taikus, ir ši taika yra pati efektyviausia. Mes ieškome Visatos taikos. Nepasieksite jos jokiomis bombomis. Ją galite pasiekti tik Dvasia, kuri yra visos taikos šaltinis. Tad paprašyčiau jūsų visų atsisakyti temperamento, pykčių.

Taika yra pats galingiausias dalykas šioje Žemėje. Yra istorija, įdomi istorija apie tai iš Kinijos. Buvo du labai puikūs koviniai gaidžiai, žinomi kaip visų puikiausi. Ir Kinijoje, matote, vėlgi tas jaudulys − gaidžių peštynės sukelia daug jaudulio. Turiu omenyje, galite turėti viską šiame pasaulyje, visus absurdiškus dalykus: tokius kaip regbis, futbolas, tai tas, tai anas − tam nėra galo. Tad šie du gaidžiai, man atrodo, turėjo kautis tarptautinėje kovoje. Ir jie sakė, kad čia kažkur gyvena vienas didis šventasis, jis paverčia visus labai galingais. Taigi gaidžių šeimininkas nuėjo pas jį ir tarė: „Ar paversite šiuos du mano gaidžius tokiais galingais, kad jie galėtų kovoti ir laimėti?“. Jis atsakė: „Gerai, tai labai paprasta. Gerai, palik juos man“.

Taigi, po mėnesio, kai jis atėjo atsiimti gaidžių, šie absoliučiai į nieką nereagavo, tiesiog stovėjo štai taip. Jis taip išsigando! Klausė: „Kaip jie kovos?“ Jam atsakė: „Tiesiog paimk juos, pamatysi“. Tad jis nusinešė juos į areną ir paliko juos ten. Ir visi gaidžiai, matote, puolė vienas kitą, kovėsi, o šie tiesiog stovėjo, visa tai stebėdami. Ir visi kiti gaidžiai taip jų išsigando, kad visi išsilakstė ir jie laimėjo! Tad taikus žmogus yra galingas, tas, kuris į nieką kita nereaguoja, yra galingiausias. Taigi, turite suprasti, kad taika yra kriterijus, pagal kurį galite pamatyti, jog esate būtent ten, kur ir turėtumėte būti. Bet taika jokiu būdu nereiškia bailumo. Nes, matote, žinau, kas yra neatsargumas, žmogiškas neatsargumas.

Jie mano, kad tai yra bailumas. Ne, jūs stovite taip, o ne šitaip. Skirtumas tarp taikaus žmogaus ir bailaus žmogaus yra tas, kad bailus žmogus veikia, pasitelkęs negatyvias jėgas, o taikus žmogus kuria pozityvias jėgas, kuriančias jėgas, skleidžia jas. Taigi jūs turėtumėte būti ne bailiai, turėtumėte būti taikūs. Ir taikus žmogus yra tarsi magnetas, matote, taip ramina. Taigi pastebite, kad einame prie raminančių Dvasios savybių. Turite raminti kitus, ne audrinti, o raminti. Ir ši raminanti savybė, kaip vadinate, yra… Mes tai vadiname „ghi“. Kai jūsų kūnas yra apdegęs ir absoliučiai degantis, tada jį patepate kokiu nors „ghi“ tam, kad jis taptų švelnus. Kaip tepimas tepalu.

Tokia asmenybė yra tarsi tepalas. Ji ne pasiduoda trinčiai, o mažina trintis. Tai yra tepančiojo temperamentas. Taip save turėtumėte vertinti: „Ar aš esu tepanti asmenybė?“ Pavyzdžiui, matote besipykstant du žmones. Vienas ateina kaip taikdarys, kitas ateina tik dar labiau įaudrinti. Prisijungia prie jų. Tas, kuris yra taikdarys, tas yra palaimintas, tas, kuris eina Dievo link, nes jis yra taikdarys. „Palaiminti yra tie, kurie yra taikdariai“. Visa, ką sakiau, kaip pastebite, šiandien yra vienas ir tas pats, tiesiog kitaip išreikšta, ką Kristus yra pasakęs. Kad suprastumėte Kristų, turite pažinti Jį labiau, nes Jis tai sakė labai paprastais žodžiais, kurie turi labai gilias reikšmes, ir tik Sahadža jogas gali Jį suprasti.

Tad jūs turite kurti taiką. Mačiau tokius Nobelio taikos premiją gaunančius žmones, kurie viduje jos visiškai neturi. Jie − karštakošiai, siaubingi žmonės, ir jiems skiria Nobelio taikos premiją! Gerai! Ir asmeninis temperamentas − absoliutus karštakošis, ir tai vadinate taika! Kaip gali būti taika žmoguje, kuris yra toks karštakošis? Bet tai įmanoma. Dėl šių žmogiškųjų pastangų viskas yra įmanoma, matote. Kartais tai taip absurdiška: esu mačiusi žmones, gaunančius „mokymosi“ daktaro laipsnį, kurie net nėra buvę mokykloje, kurie nežino, kaip skaityti knygas. Viskas yra įmanoma.

Nes tai tiesiog manevravimas viskuo, tai taip dirbtina. Taigi jūsų meilės tepimas, tepalas − meilė. Taigi, ši meilė, kuria mėgaujatės, yra ne ta, kuri dovanojama jums, o ta, kurią dovanojate kitiems. Meilės sąvoka taip pat tokia juokinga. Ji tiesiog priešinga tam, ką iki šiol matėte. Jie rašys: „Myliu tave“, − ar ne? O kitas sakinys bus: „Noriu su tavimi skirtis“. Ir tokia yra šiuolaikinė mada. „Aš tave myliu. Noriu su tavimi skirtis, nes myliu tave per daug!

Nes noriu tave paleisti“, − taip šiuolaikiška, labai rafinuota. Tad meilė, kuri skaudina kitus, meilė, kuri kankina kitus, meilė, kuri tikisi, nėra meilė. Meilė, kuri tiesiog liejasi, tiesiog atleidžia, yra tiesiog atjauta. Tai yra pats maloniausias dalykas, spinduliuojantis tarsi saulės šviesa. Tarsi Kristus, kuris atleido net Jį nukryžiavusiems! Įsivaizduokite! Įsivaizduokite! Nes Jis žinojo, kad Dievas neatleis. Net Dievas tokiems neatleistų. Jis bandė jiems atleisti.

Bet mes, tie, kurie vadina save krikščionimis, tie, kurie turėtų būti krikščionys, yra tiesiog priešingybė Kristui. Tiesiog priešingybė visais aspektais, matote. Tiesiog priešingybė. Taigi, pasiekiate tą tašką, kai suprantate, jog tapote meile. Ir kai tai yra tyri, mylintys santykiai, kai nėra jokio geismo ir godumo ar bet ko kito, išskyrus meilę ir jos tyrumą, nenorėsite to daryti, nes norite, jog visas geismas paliktų tą žmogų. Tiesiog matysite atvirkščiai. Štai mergina yra labai patraukli. Kas čia tokio patrauklaus? Mano akimis, jos atrodo kaip uodai − baisiai, kartais, žinote, kaip raganos. Jų nagai ir visa tai man primena raganas − taip netikra.

Kartais tarsi robotai. Kas tokio patrauklaus tose moteryse? Ar tuose vyruose? Matote, kartais jie man atrodo tarsi kaukolės ir tokie dalykai, kaip Frankenšteinas, net nežinau, kaip kas jie atrodo − baisu. Tai, kaip jie vaikšto, kaip bando padaryti įspūdį, iš jų nesklinda nieko kito, tik baimė. Taigi, ką skleidžiate kartu su savo meile kitiems − saugumo jausmas, saugumo vandenynas. Visi jaučiasi saugiai, saugiai su jumis. Ir jūs pajusite šį saugumą. Pasitikėkite. Pasitikėkite kitais.

Turite pasitikėti − tai labai svarbu. Pasitikėti dėl visko. Esu sutikusi žmonių, kurie labai rimtai žiūri į pinigus, kai kurie labai rimtai žiūri į tai, ką jie turi, kai kurie yra, žinau, jog… Kartais šie žmonės yra silpni. Galbūt silpni pinigų atžvilgiu, galbūt silpni dėl savo turtų, galbūt net įžeidžiantys, bet taip neturėtų būti. Bet nepraraskite savo balanso, tiesiog atleiskite jiems ir leiskite jiems pasijausti saugiems. Absoliučiai saugiems. Pasitikėkite. Matote, kaip žinote, niekad neprašau patikėtinių duoti man jokių ataskaitų. Nenoriu, kad jie man duotų kokių nors sąskaitų ar dar ko. Pati visiškai nesuprantu sąskaitų, matote.

Taigi, niekad nematau, kiek turite sąskaitų, kiek turite pinigų, arba, tarkim, Gavinas sako: „Siunčiu dabar pinigus tau, Motina, kad ir kiek gavau“. Viskas gerai, baigta. Nežinau, ar jis duoda čekius ar ne − nieko. Jeigu jis taip sako, gerai, palieku tai jam pačiam. Jis turi augti, kad ir kas būtų. Tai − jo atsakomybė, jeigu jis dar nėra pakankamai suaugęs, užaugs. Tad pasitikėkite kitais, nes Sahadža jogoje turite žinoti, kad augame visi, visi keičiamės. Taigi mes turime augti, privalome augti. Ir jūsų augimui saugumo jausmas yra pats svarbiausias dalykas. Jeigu nėra jokio saugumo medžiui, jis niekad neaugs.

Tad visi turėtų jaustis saugiai Sahadža jogų kompanijoje. Jei yra koks nors nepasitikėjimas kuo nors, tada tai turėtų būti pranešta kolektyvui, ir suprantama, kad visokių tokių nesaugumo atvejų kūrime tie, kurie kuria problemas, turėtų būti kiek atitolinti bent kuriam laikui. Nes čia turėtų būti sveikas augimas. Bet turi būti augimas, o tam reikia pasitikėjimo. Kažkas gali suklysti, gerai, tai − nesvarbu. Kažkas gali būti nesąžiningas, nesvarbu. Bet suteikite jiems saugumą. Bet ką darome, tai suteikiame saugumą „bhutams“, Esu tai mačiusi labai dažnai. Žmonėms bus įdomūs tik bhutiški asmenys, jie labiau pasitikės bhutiškais žmonėmis, nei žmogumi, kuris šiek tiek nesąžiningas. Nesvarbu.

Nes, kas yra nesąžiningumas? Tarkime, kažkas nepateikia savo pajamų deklaracijos, nesvarbu, tai ši valdžia, tai ta valdžia. Kodėl tai mums rūpi? Kol žmogus yra sąžiningas prieš Dievą, tol to užtenka. Mūsų sąžiningumas yra kitokio lygio. Taigi, supykstame ant šio žmogaus, nusiviliame juo. Nėra jokios priežasties pykčiui. Iš tiesų mano sistema, kaip žinote, yra tokia, kad pažįstu žmonių, kurie netinkamai tvarkėsi su pinigais, kai kas buvo negerai, kažkaip tai jaučiu, net nežinodama sąskaitų, bet kartojau: „Tiesiog atleisk, atleisk, atleisk“. Žinau viską, bet tiesiog sakau: „Atleisk, tai nėra svarbu“. Galbūt racionaliai sakysite: „Motina, toks žmogus tiesiog toliau taip elgsis“.

Ne, jis toliau taip nesielgs, pabandykite ir pasitikėkite. Kodėl? Nes jie auga, nes jie eina šviesos link, ir kuo daugiau šios šviesos jie mato, tuo geresni tampa. Turi būti šis pasitikėjimas. Pasitikėjimas Dievu, kad Jis jam parodys teisingą kelią. Tad šis savo augimo suvokimas yra vidinis, kurį matote. Ir aukščiausias visų yra kolektyviškumas, ne „bhutų“ brolija, o kolektyviškumas. Vėlgi turi būti pasitelktas subtilumas, kokie kolektyviški esate. Jeigu žmogus mano, kad jis yra labai puikus ir gali visus taisyti, ir visus bausti, ir elgtis kaip tinkamas, tada jis nėra kolektyviškas. Bet kartais turite taip pat suprasti, kad net bhutiškiems žmonėms turiu nusilenkti, kad juos įveikčiau, kad juos įtikinčiau.

Netapkite kaip jie, pabandykite pakelti juos, o ne patys leiskitės iki jų lygio. Ir jeigu jums tai pavyksta, esate pasiekę tai, ką norėjote, savo kolektyviškumu. Ir žmogus turi būti kolektyviškas. Jeigu jis nėra kolektyviškas, tada turi žinoti, jog kažkas žmoguje iš ties negerai. Tada, kai nebejaučiate prisirišimo daiktams, turite imtis atleidimo dalies. Tam turime atlikti tam tikrą atgailą. Pavyzdžiui, jei esate per daug prie ko nors prisirišę, tarkime, jums labai patinka maistas. Daugeliui jis patinka, tikrai tai žinau − liežuvis yra visų blogiausia. Jei galite kontroliuoti liežuvį, tada kontroliuojate 50 % savo jutimo organų. Jeigu esate prisirišę prie liežuvio… Šiomis dienomis aš pati tai darau: valgau tik virtą maistą be druskos, be nieko, tik virtą maistą.

Atgailauju. Turiu taip daryti 9 mėnesius. Man tai nesvarbu. Tai man − jokia atgaila, nes jokio liežuvio neturiu, jokių skonio receptorių. Susitvarkau. Tad visa, kas jums per daug patinka: „Aha! Kaip norėčiau to“, − matote? Ypač čia pastebėjau, kai pamatote gerą maistą ar ką nors: „Ooo“. Jis šaltas kaip ledas, ar turėčiau jį valgyti? Galiu, jei norite, bet jis gan šaltas.

Manau, kad jei duotumėte man jį karštą − gerai. Galėčiau jį suvalgyti. Gerai. Taigi dabar turėtumėte praktikuoti tam tikrą asmeninę savidiscipliną. Asmeninę, o ne kitų. Asmeninę. „Ar medituoju rytais? Ne. Taigi, kas man blogai? Turėčiau būti Sahadža jogas“.

Niekas kitas negali jums to pasakyti, patys turite tai sau pasakyti. Jeigu jums patinka maistas: „Gerai, nesvarbu, dvi dienas pasninkausiu“. Joks pasninkavimas nėra leidžiamas Sahadža jogoje, bet pasninkavimas tam, kad atsisakytumėte prisirišimų, yra gerai. Darote tai ne dėl Dievo, o dėl savęs pačių. „Man patinka būtent toks pyragas. Gerai, nevalgysiu jo. Nevalgysiu jo vienus metus“. Bet ne, jei žmonės turi ko nors atsisakyti, jie atsisakys ko nors tokio kaip rabarbarai! Neturėtumėte taip gudrauti, neturėtumėte gudrauti su savimi. Tad turėtumėte stebėti, kur eina šis protas, kas būtent jį traukia.

Turiu omenyje, net dabar yra tokių žmonių kaip Romeo ir Džuljeta, matote, vis dar gyvenančių Romeo ir Džuljetos laikuose. Išeikite iš to! Nesąmonė. Išeikite iš tokių dalykų. Tai nereiškia, kad jūsų asmenybė tampa sausa. Kitas kraštutinumas yra tai, kad tiesiog tampate tarsi lazdos, bet ne tokia yra esmė. Neturėtumėte mėgautis tokiais dalykais. Jie visi yra paviršutiniški dalykai. Tad viduje turėtų būti išugdyta „tapa“. Savidisciplina.

Dabar tie, kurie kalba per daug, turėtų nustoti. Absoliučiai „mauna“ [tyla] yra „iladž“ [gydymas]. „Mauna“ yra tokių žmonių gydymas! Tiesiog nekalbėkite! Tie, kurie nekalba, daugiausiai anglai vyrai nekalba, o moterys kalba per daug. Tai − faktas. Esu tai mačiusi: bet kokiame interviu, kurį žiūrite, moteris prabils pirma. Mirė konsulate dirbusi moteris, kalbėjo jos motina. Indijoje motina nebūtų ta, kuri kalbėtų, žinote. Tėvas tiesiog tyliai sėdėjo.

Tiesiog negalite įsivaizduoti. Jeigu Indijoje taip miršta vaikas, matote, motina būtų absoliučiai raudojanti, pasimetusi. Ji nekalbėtų. Čia kalbėjo moteris, mes buvome taip nustebę! Matote. Moterys kalba per daug, o vyrai tiesiog nekalba, neturi kalbėti, manau, todėl jie paprasčiausiai tyli. Daugiausia, ką jie daro, tai galbūt trenkia. Nežinau, ką jie daro. Taigi, ką turime daryti, tai mokytis, kad jei mūsų liežuvis kalba per daug, turėtume patylėti. Jei nekalbame, geriau prabilkime.

Turėtume išmokti kalbėti. Dabar eikite ir kalbėkite su jūra, eikite ir kalbėkite su kokiu medžiu, eikite ir šitaip kalbėkite su kuo nors. Arba geriausia − kalbėkite su manimi, mano nuotrauka, taip jūs įgusite valdyti liežuvį. Saldžiai kalbėti. Kai kuriems žmonėms tam reikia atlikti atgailą. Jiems saldžiai kalbėti yra tarsi valgyti rabarbarus. Jie tiesiog negali kalbėti saldžiai, negali. Sarkazmas. Matote, tas sarkazmas jiems yra itin malonus. Pabandykite pasakyti ką nors mielo.

Galite juokauti, nebūdami sarkastiški. Humoras yra geriausias būdas. Kam reikia būti sarkastiškiems? To visiškai nereikia, tai labiau bailumo ženklas, manau, sarkazmas. Tai yra požymis, kad norite įskaudinti kitus, bet nesate tiesmukiški. Tad pabandykite vengti kalbėti sarkastiškai. Jei esate sarkastiški, verčiau liepkite savo liežuviui geriau elgtis. Tad šiek tiek savidisciplinos, drausmės, kaip tai vadinate, arba „tapa“ − atgaila − turi veikti. Dabar žmonės turi tiek daug matymo būdų. Kai kurie vyrai nori nuolat matyti moteris, kai kurios moterys nori nuolat matyti vyrus arba drabužius, arba bet ką, matote.

Tačiau skirtumas tas, kad kai matote ką nors, tai reaguoja. Skirtumas tarp mano žiūrėjimo į ką nors yra tas, kad tai reaguoja. Kai žiūriu į jus, jūsų Kundalini į tai reaguoja, kai žiūriu į tai, tai gauna vibracijų. „Katakša“: kiekvienas žvilgsis, kiekvienas žvilgsnis priverčia dalyką reaguoti, ir „Nirikšana“ reiškia, žinau, kas tai yra, žinau, kas tai yra. Tiesiog žiūrint į žmogų matau, kas tai yra. Žiūrint į daiktą, žinau, kas tai yra. „Nirikšana“. Bet visa tai yra atmintyje, matote. Pavyzdžiui, kai ėjome ir jie sakė, kad turi tik juodus akmenis. Aš sakiau: „Ne, turite ir raudonų“.

Jis atsakė: „Kur? Jūs žinote?“. Taigi, pasakiau jam būtent tą vietą, kur galima rasti raudonų akmenų. Jis paklausė: „Motina, kaip Jūs tai žinote?“. Atsakiau: „Mes praėjome pro šią vietą prieš maždaug aštuonerius metus, ir žinau, kad čia yra raudonų akmenų“. Taigi, viskas, ką matau, įgauna vibracijų, aš taip pat pastebiu, kas ten yra, ir viskas lieka ten tam, kad būtų panaudota reikiamu metu. Bet ką aš darau? Ką aš darau? Aš nieko nedarau. Aš nieko nedarau.

Negalvoju, neplanuoju. Visa tai, ką darote jūs, aš to nedarau. Tad kai turėsite tokį charakterį, būsite nustebinti! Tiek dinamiškumo, kuris viską išspręs. Neturite kurti dinamiškumo − tai jau yra jumyse. Leiskite tam veikti. Šiandien sakiau Gavinui, kad nebūsiu pudžoje ilgai, bet kalbėsiu. Nes pudža yra gerai, ji kalba pati už save, ir štai. Bet norėjau su jumis pasikalbėti, nes dabar atėjo tas laikas mums eiti toliau. Viso to rezultatas, viskas, ką darote − tai tampate tiesa.

Jūs tampate tiesa. Taigi, jeigu sutelksite dėmesį į kiekvieną čakrą, ir naudosite tą čakrą atsirišti nuo tam tikrų tos čakros savybių. Pavyzdžiui, Nabhi čakra yra atsakinga už virškinimą. Taigi, dabar nebesirūpinate, ką valgyti tam, kad virškintų. Tiesiog atsiriškite nuo to vibraciškai, ir jeigu matote, tiesiog valgykite; visa, kas ten yra, bus suvirškinta. Ir tada tampate tiesa. Tiesa, kuri yra meilė, tiesa, kuri yra Dievas. Telaimina jus Dievas.