Shri Bhoomi/ Shri Dhara Puja, Shudy Camps (UK), 3 August 1986.
Šiandien mes čia susiruošėme daryti pudžą Motinai Žemei.
Mes ją vadiname Bhumi Pudža, Šri Dhara Pudža. Ji vadinama Dhara. Kaip jūs žinote, „dha” reiškia „sudaro” „Ra−dha”– tas, kame yra Radha energija. Ir „Dhara” yra tai, kas sudaro patį save, Ji sudaro mus. Joje mes gyvename. Kaip jūs žinote, Motina Žemė sukasi dideliu greičiu, ir jei ne Jos gravitacija, mes negalėtume čia egzistuoti. Nepaisant to, Ją veikia toks didelis atmosferos spaudimas. Ji supranta, galvoja, koordinuoja ir kuria. Tai galite suprasti tik tada, kai esate realizuotos sielos. Jūs esate matę, kaip Ji priima jūsų negatyvus, kai stovite ant Jos basomis kojomis, gerbdami Ją, prašydami, kad Ji paimtų jūsų negatyvią energiją, su liepsna priešais save, prieš Mano nuotrauką.
Ji Mane pažįsta, nes Ji Mano Motina. Mes galime sakyti, kad Ji jūsų Močiutė; štai kodėl Ji jus puoselėja, prižiūri. Atsikėlę anksti ryte, padėdami savo pėdas ant Jos, turėtume sakyti: „O Motina, prašome atleisk, kad liečiame Tave savo kojomis.” Bet nesvarbu, vaikai gali liesti motiną ir rankom, ir kojom − nėra skirtumo. Bet Ji – Šri Ganėšos kūno kūrėja. Ji yra ta, kuri yra mumyse kaip Kundalini. Ji pati sukasi spirale aplink Saulę. Saulė pati juda aukštyn ir žemyn, ir Ji juda spirale aplink saulę. Kadangi jos juda neatsiejamai, jūs negalite matyti Saulės judėjimo. Santykis tarp Motinos Žemės ir kitų žvaigždžių, planetų ir žvaigždynų yra nuolatinis ir kintantis, itin rūpestingas. Kai kalbame apie materializmą, mes veikiame prieš Motiną Žemę.
Užuot mokęsi iš Jos subtilių savybių, mes bandome Ją išnaudoti, iškasinėti, savanaudiškai Ja pasinaudoti. Ką Ji mums daro? Ji augina šiuos nuostabius vaisius, kad galėtumėte pavalgyti. Ji augina medžius, kad iš jų būtų galima gaminti baldus ir statyti gražius namus. Ji augina žalią žolę, kad galėtumėte nusiraminti. Ji plukdo tiek daug upių ir tokių didelių vandenynų ant Savęs. Ji visada didesnė negu didžiausias vandenynas. Ji yra tokia didi, o mes tik išnaudojame Ją, beatodairiškai. Tada prasideda reakcijos. Gražus gamtos ciklas yra sulaužomas agresyviais veiksmais ir visiškai neatsakingai.
Bet Motina Žemė nieko nedaro pati, ar daro nedaug; bet tada pradeda veikti eteris, ir tada jūs sulaukiate tokių problemų kaip rūgštiniai lietūs, plastikas ir įvairių problemų, kurios kyla dėl šių neatsakingų išradimų. Kai pradėjome gaminti mechanizmus be jokio balanso, mes vystėme mechanizaciją kaip išprotėję. O viso to rezultatas, kad mes tapome mechanizmų vergais. Mes nieko negalime pagaminti savomis rankomis. Dėl mechanizacijos daug žmonių tapo bedarbiais. Aš daug kartų sakiau, kad mechanizmai tarnauja mums, o ne mes mechanizmams. Bet šiandien situacija visiškai kitokia. Mes visiškai priklausomi nuo mechanizmų − vėl neatsakingas elgesys, vėl balanso nebuvimas. Motina Žemė moko mus būti balanse. Jeigu Ji būtų ne balanse, mums visiems būtų galas.
Ji moko mus orumo. Ji moko būti žaviais kitam asmeniui, jam to nežinant, to net nejaučiant. Be vadovavimo, be flirto, be pataikavimo sudominti ir duoti be jokios naudos sau. Ji duoda mums be jokių savanaudiškų paskatų, nesvarbu, gerbiam mes Ją ar ne, nesvarbu, rūpinamės Ja ar ne, mes duodam Jai. Bet kai Ji labai nusivilia, kaip jūs girdėjote, Meksikoje išsiveržė ugnikalnis. Jūs žinote, kas vyko Meksikoje, labai seniai Aš jums pasakojau apie tai, kad jie naudoja įvairią juodąją magiją, jie gamina įvairius narkotikus. Kolumbijoje vyksta tas pats. Ir jei jūs darote tai, kas kenkia žmonėms, tada susidaro sąlygos išsiveržti vulkanams. Ir, kaip žinote, Los Andžele ir visoje vakarinėje Amerikos pakrantėje yra vulkanų išsiveržimo tikimybė. Įvairių rūšių guru ten įsikurę, įvairių rūšių juodoji magija ten gyvuoja.
Yra oficialiai pripažinti magai. Jie oficialiai yra registruoti. Ir niekas nesiima jokių priemonių, nes jie teigia, kad tai žmogaus laisvė daryti visokias velniavas. Prisidengę žmogiška laisve jie daro įvarius baisius dalykus. Dėl viso to Motina atsikvepia. Tai visada kolektyvinis atsikvėpimas. Ir tai visada kolektyvinis atsikvėpimas, prašau tai prisiminti. Bet kai Sita norėjo palikti Šri Ramą, Ji atsivėrė ir paėmė Ją pas save. Tai Motinos santykis, tai ne destrukcija ar išsiveržimas. Bet išsiveržimai žeidžia kolektyviškai, ir kartais dėl to žūna nekalti žmonės.
Mirtis neegzistuoja dieviškoje kalboje. Tie kurie mirė, gali vėl gimti. Bet mirtis gali būti naudojama kaip bausmė žmonėms, jiems sunaikinti, patraukiant juos iš scenos. Štai ką Motina Žemė daro. Kartais Jos pyktis yra toks didis, kad mažyčiu krustelėjimu Ji gali sunaikinti tūstančių tūkstančius kilometrų žemės, naikindama daugybę žmonių, kurie buvo ypač nereligingi ir nekolektyviški. Sahadža Jogoje taip pat tie, kurie yra nekolektyviški ar bando tokiais būti, yra Jos perspėjami, bet labai paslaptingu būdu, kurį jie turi suprasti, arba, reikėtų sakyti, labai subtiliu būdu. Kai Sahadža jogai tampa nekolektyviški sakydami: „Tai mano namas, mano namai, mano privatumas. Tai mano žmona, mano vaikas, mano daiktai. Aš negaliu vykti į pudžą, nes turiu šią problemą. Aš negaliu atlikti darbo dėl Sahadža Jogos, nes turiu tą problemą” − kai jie tampa nekolektyviški, tada labai subtiliu būdu ši Motina Žemė, kuri mumyse yra kaip Kundalini, nusivilia.
O kai Ji nusivilia, pradeda veikti taip, kad žmonėms gali būti labai pavojinga. Motina Žemė neturi savybės savintis, Ji nieko nesisavina. Pavyzdžiui, jei jūs esate indai, jūs galite nuvykti į Angliją, galite nuvykti bet kur, galite gyventi bet kur. Ji nieko nesisavina, tik mes, žmonės, suskirstėme šį pasaulį į skirtingas šalis, skirtingas vietoves, visa tai mūsų kvailumo išraiška. Yra tik vienas pasaulis, Dievas sukūrė tik vieną pasaulį. Jis nesukūrė… Taip nepatogu. Gerai, dabar geriau. Ji nekūrė jokių tautų. Yra tik tarpekliai, kuriais teka didelės upės. Kartais ten, kur Ji iškėlusi save, yra kalnai.
Tai yra skirtingos Jos sukurtos įvairenybės, kad būtų sukurtas grožis. Įsivaizduokim pasaulį kaip nuplikusi poną, pagalvokime, kas mums nutiktų? Pirmiausiai, Man rodos, kad mes nuslystume! Arba kas nutiktų, jei visur būtų tik miškai, visur tik kalnai, arba tik upės? Kad sukurtų grožį Ji panaudojo viską, kad padarytų mus laimingus ir tai mus džiugintų. Visą šią sceną Ji sukūrė mums. O ką mes darome? Mes Ją suskirstėme dalimis – tai mano šalis, tai tavo šalis, tai jų šalis. Kai mes mirštame, kas yra mūsų šalis? Mes visi mirę kūnai, būtume palaidoti bažnyčioje ar atviroje vietoje, jūs visi esate Motinoje Žemėje.
Mūsų šalis ir yra Motina Žemė. Taigi mes turime suprasti, kad šis kūnas yra padarytas iš Motinos Žemės, į kurią jis ir turi grįžti, ir mes esam kvailiai, jei jaučiamės priklausantys šiai ar kitai šaliai. Žinoma, tai didžiausias majos stebuklas, kad žmonės žinodami tai vis tiek tuo nenori patikėti. Yra tiek daug tiesų, kurias jie žino, jie tuo tikri, žino apie tai, bet nenori tuo tikėti. Arba jie tuo tiki, bet negali to priimti. Ir netgi jei priima, jie nieko apie tai nenori žinoti. Tai juokingas žmogiškas stebuklas, kad jie žino, jog mums nieko nepriklauso. Kai mes ateiname į šią Žemę, mūsų rankos yra tokios; kai mes išeiname, viskas yra štai taip. Nepaisant to, nepaisant šio supratimo, vis tiek žaidžiame, apgaudinėjame save ir bandome galvoti: „Aš esu šita šalis, aš esu ta šalis, aš toks didis“ ir taip toliau. Bet žmonės vienose šalyse gimdavo anksčiau negu kitose.
Žinoma, dėl to atsirado tradicijų skirtumas ir supratimas apie gyvenimą, tai yra žmogaus gyvenimą. Menas lieka tas pats, bet tai kinta. Klimatas gali būti kitoks, todėl ir vaisiai gali būti kitokie. Visa tai yra prisitaikymas. Visoje kūrinijoje yra toks geras prisitaikymas, jokių barnių, jokių problemų; tik įvairovė Sakykim, bananai augtų visame pasaulyje, kam jie rūpėtų? Pavyzdžiui, jei jūs duotumėte bananų indams, jie tik pasijuoktų iš jų. Bet jei duotumėte jiems obuolių, jie sakytų: „O, obuoliai, palauk!” Ir atvirkščiai su anglais: jei kam nors norėtumėte padovanoti obuolį, jie pasižiūrėję paklaustų: „Kas nutiko tam žmogui?” Taigi tai vėl Jos žaidimo stilius, suteikiantis jums įvairių klimatų ir įvairių produktų, kad galėtumėte džiaugtis skirtingais dalykais. Jei nebus įvairovės, tai jūs negebėsite tuo džiaugtis. Kaip aiškiai Ji jus supranta, ir kiek mes Ją suprantame? Sahadža jogui svarbu suprasti, kad mes iš Jos nieko neimsime.
Tai molis ir nieko daugiau. O molis čia liks ir gyvuos per amžių amžius. O ką mes nusinešime su savimi? Ką mes turėsime su savimi? Visada tai mūsų evoliucija, mūsų dvasia. Taigi mes esame dvasia – mes ne tas ir ne šitas. Kas mes esame, mes esame dvasia, ir tikrai mes nesame susiję su niekuo, ką galima vadinti materija. Taigi, mes turime matyti Motinos Žemės esmę, kad Motina Žemė savo materiją naudoja, jog suteiktų kitiems džiaugsmą. Taip pat jei naudosite Ją, kad džiugintumėt kitus, tada jūs eisite Jos keliu. Priešingai, jei jūs išnaudosite Ją kasdami ar darydami Joje skyles, kas jūsų motina?
Jei jūs bandote išskirstyti Ją dalimis, tai reiškia, kad Jos kūną jūs kapojate dalimis. Visi šie žmonių sumanymai yra prieš Motiną. Bet visų blogiausia yra tai, kad mes savyje negerbiame Šri Ganėšos, kuris yra Motinos Žemės kūrinys. Šri Ganėša yra tyrumas mumyse ir mes Jo negerbiame. Mes negerbėme tyrumo, kuris atėjo pas mus. Stebina, kaip vaikai yra kankinami, įžeidinėjami ir pardavinėjami, kaip žmonės nebijo, kad vieną dieną išsiverš koks didelis vulkanas ten, kur taip elgiamasi su vaikais. Tokiu atveju Motina Žemė sunaikins visus tuos, kurie taip elgiasi, o visus meilius vaikelius pasiims į Savo delnus, ir jie atgims kur nors kitur. Labai svarbu suvokti, kad kol mes negerbiame savyje Šri Ganėšos, savo nekaltumo, savo tyrumo, tol negalime savęs vadinti Sahadža jogais. Tai yra pradžių pradžia, pirmas žingsnis mūsų nušvitimo link. Mes negalime kalbėti apie nieką kitą, kol tai netaps pamatu ant Motinos Žemės.
Štai kodėl Aš nusprendžiau, kad Bhumi Pudžą darysime Anglijoje. Aš tikiuosi, kad dėl to šioje šalyje tyrumas bus gerbiamas, bus mylimas, saugomas ir ugdomas. Dėl to suaugusiųjų tyrumas bus pažadintas, jie gerbs savo tyrumą, gerbs savo tyrumą, nepaisydami nieko. Darydami šią Bhumi Pudžą mes pagerbsime Motinos Žemės esmę, kuri yra Kundalini mumyse, ir gerbsime Savirealizaciją. Aš tikiuosi, kad tai, ką ruošiuosi padaryti šiandien, gali šią šalį transformuoti į jos tikrąją formą, o tai yra Visatos Širdis. Tikiuosi, kad Motina Žemė perlydys šios šalies kietaširdžius į gražius lotosus, į visur kvepiančius ramunių žiedus. Telaimina jus Dievas. Šiandien ši pudža bus labai maža, ir mes nedarysime ilgos pudžos. Bus tik Šri Ganėšos Pudža, ir Gauri Pudža, tai nebus ilga pudža. Svarbiausia šiandien su visišku dėmesiu sėdėti kairę ranką nukreipus į Mane, o dešinę – ant Motinos Žemės; ant Motinos Žemės, dešinė ranka ant Motinos Žemės.
Jeigu sėdite ant kėdžių, savo kairę ranką galite nukreipti į Mane, o dešinę – į Motiną Žemę.