Easter Puja,  Ashram of Pichini, Rome (Italy), April 19th, 1987

Laimingų Velykų jums visiems!

Gera diena atvykti į Romą švęsti Kristaus prisikėlimo. Dabar turime imtis krikščionybės prikėlimo, kuri juda tiesiog priešinga kryptimi nuo Kristaus prisikėlimo. Kaip žinote, Kristus buvo tiesiog Čaitanija [tyra sąmonė], bet Jis inkarnavosi kūne Čaitanijos. Visas Jo kūnas buvo sudarytas iš Čaitanijos, ir Jis prisikėlė iš mirusiųjų, norėdamas parodyti pasauliui, kad jūs taip pat galite atgimti, jei galite savo kūnus pripildyti Čaitanijos. Visada vyksta kova tarp materijos ir Dvasios. Tokiame žmogaus gyvenime, kokį matome, materija visada stengiasi nugalėti Dvasią. Dėl to žlunga mūsų atgimimas. Mes nepajėgiame atgimti, nes pasiduodame materijai. Mes sukurti iš materijos ir lengvai prie jos grįžtame. Visos krikščionių tautos ėmėsi materialios plėtros – susitapatino su materija, o ne pasitelkė ją.

Kodėl nukrypome neteisingu keliu? Nes materija mums pasidarė labai svarbi. Mes susitapatinome su materija, su savo kūnu, su viskuo, kas mums reikšminga. Žmonės labai nerimauja dėl materialių dalykų. Man atrodo, visa kultūra pasidarė labai materiali ir žmonės dėl to gėdijasi, tačiau vis tiek tai tęsia, todėl tai yra taip gėdinga ir žema. Tai žemina žmones. Kai atvykau į Vakarus, pamačiau šią tendenciją labai aiškiai. Pavyzdžiui, namų ūkiui, kad ir ką jie nusipirktų, yra pardavimui, nuolat. Tad, kad ir ką jie įsigytų, turi atitikti standartus. Taip turi būti: jei tai deimantas, privalo būti tobulas deimantas, kitaip bus neįmanoma jo vėl parduoti.

Jei jie įsigyja namą, bijo: „Turime nesugadinti namo, nepagražinti jo, nieko nepadaryti, kas sumažintų namo vertę, nes mums patinka tam tikra apdaila.“ Viskas yra parduodama. Matote, jie niekada nesimėgauja materija. Džiaugsmo nėra. Nesvarbu, ką nusipirktų, galvoja: „Ar galėsiu darkart parduoti?“ Taip mąstoma net apie brangakmenius. Indijoje kiekvienas gali įsigyti brangakmenių, nes turtuoliai perka prabangiausius, o neturtingi žmonės perka paprastesnius, tarkim, sidabro gali nusipirkti kiekvienas, nes vieni gali įsigyti gryno sidabro, kiti – su šiek tiek priemaišų, dar kiti – su įvairiomis medžiagomis. Tačiau jei nukeliausite į bet kurią Vakarų šalį, visiems gaminiams privalomos prabos. Praba privalo būti, kitaip jie niekada neįsigys gaminio, jei ten nėra prabos, praba reiškia, jog gaminys galės būti parduotas dar kartą. Tarkime, nusiperkate ką nors Indijoje, kur nėra prabų… Prabų tiesiog nėra, bet kai norite tai parduoti, na, jei tikrai norite parduoti, tada einate į turgų ir ten jie žino, kokia vyraujanti kaina už konkretų sidabrą, taip jie jums sumoka. Bet mes neturime prabų. Tai pat jie elgiasi ir su auksu, tarkim, 9 karatų auksu su praba.

Kas yra 9 karatų auksas? Tikrai ne pats geriausias, bet ir jam jie turės prabą. Toks auksas bus labai brangus, nes, matote, jie neturi daug aukso, tad deda jam prabas ir padaro jį brangų. Visos ekonomikos pagrindas – kvailumas, paremtas materializmu. Ši materija skirta ne mėgavimuisi, o pardavimui. Taigi jie nesimėgauja niekuo savo gyvenime. Nežinau, ar šiais laikais galima perparduoti plastiką, bet mačiau žmonių, kurie išrankūs net plastikui, net nerūdijančiam plienui – viskam, ką jie turi. Galbūt tai ir nėra perparduodama, bet psichologiškai jie tokie, kad nori išsaugoti viską, net jei tai ir plastikas, net jei tai sriegis, bet kas – smeigtukas, jie vis tiek nori tai išsaugoti, matote? Nieko neišmesti. Visi šie dalykai suteiks mums nelaimingumo, nusivylimo ir kvailumo.

Dabar jie kuria nevartojimo kultūrą. Kas yra nevartojimo kultūra? Tai ne kas kita kaip kita materializmo forma, kuri paremta bjaurumu. Tarkime, jei nusidažai plaukus, tampi antikultūros dalimi. Jei nešioji skylėtas kelnes, esi antikultūros dalis. Jei nešioji purvinus drabužius, esi nevartojimo kultūros dalis. Tačiau tai taip pat parduodama. Yra daugybė parduotuvių, kur galite įsigyti purvinų ar nuskalbtų drabužių. Visą šią madą diktuoja dvi pusės arba du materializmo veidai, kuriuos kuria materialistiškas žmonių požiūris. Ir kartais jie nesigėdi, kai prašo kai kurių dalykų.

Tarkim, žinote, kad kažkas pamiršo šaukštą prie ko nors; taigi jie skambins tris kartus: „Ar turi mano šaukštą? Ar turi mano šaukštą?“ Kokia gėda, tai labai nekultūringa. Nežinau, anksčiau buvo geriau, žinau, kad Indijoje net ir dabar geroje šeimoje visada sakoma: „Jei turi kieno nors rašiklį, būk atsargus ir grąžink, bet jei tavo auksas yra pas ką nors, neklausk, taip nedaroma, tai nekultūringa, nerafinuota.“ Bet visas rafinuotumas tapo materialistiškas, varantis iš proto vakarietiškąjį protą. Pavyzdžiui, jei jums tenka patiekti vyną ar panašiai, reikia turėti skirtingas taures, skirtingas lėkštes, skirtingus šaukštelius. Jūs turite šaukštelius avokadui, šaukštelius skirtingiems dalykams, turiu omenyje, jūs kaip išprotėję, o jei to neturite, tada jie iš jūsų juoksis. Jei jie ateis į jūsų namus: „O, Dieve! Jie mums patiekė avokadus su ledų šaukšteliais!“ Tai didžiausia nuodėmė. Taigi visa nuodėmės idėja tampa materialistiška ir kvaila. Atgimimas neįmanomas, kai materija yra tokia įsisenėjusi. Ši materija patenka į smegenis.

Patekusi į smegenis ji pradeda pūti. Tada jūs pradedate diskutuoti, tarkim, apie bankus arba kaip ką nors sutaupyti. Man atrodo, kad Londone mantra turėtų būti: „Sutaupykim svarų“. Vos tik nueinate į oro uostą, ten užrašyta svarbi mantra: „Sutaupykite svarų rinkdamiesi taksi iš Hitrou oro uosto“. Tiesiog įsivaizduokite, jie net nesupranta, ką daro. Nuolat taupo svarus, taupo pinigus, taupo… Kodėl? Nes jie tokie nepatenkinti, visi materialūs dalykai tokie nepatenkinantys, kad jie turi sutaupyti pinigų, jog įveiktų nepasitenkinimą. Ir tas nepasitenkinimas yra atsveriamas narkotikais arba geriant vyną ir kitas nesąmones, ir, žinoma, valgant supuvusį sūrį ar tai, kas yra absoliučiai negyva, be vertės, kas paverčia jus apmirusiais ir apsnūdusiais, todėl jūs bėgate nuo realybės, nes esate tokie nepatenkinti, norite to, kas įveiktų tai. Supratę, kad tai nepadeda, jie dar labiau susierzina. Ką gi daryti toliau?

Jei esate tokie nelaimingi, turite rasti ką nors kito. Pasakojau jums istoriją apie vaikus, kurie buvo nepaklusnūs, ir motina, išeidama iš namų, pasakė: „Kadangi esate nepaklusnūs vaikai, užrakinsiu jus virtuvėje“, nes kitaip jie gali ką nors sudaužyti, sugadinti, ir ji negalės tų daiktų po to parduoti galbūt. Taigi ji juos uždaro virtuvėje, manydama: „Ką jie gali čia sugadinti?“ Kai ji grįžo, jie pasakė: „Mes suvalgėme visas tavo arbatžoles!“ Štai taip, kai jie pasidaro tokie nepatenkinti, nežino, ką daryti, taigi kišasi vinis į ausis, smeigtukus į savo skruostus, dar ką nors į nosį, jie nežino, ką su savimi daryti, matote, peša sau ūsus arba dažo plaukus, arba krečia visokias kitokias kvailystes, visiškai pamišę žmonės! Bet blogiausia, ko neįmanoma suprasti – kad jie taip pasitiki savimi! Jie nė kiek nesidrovi, visiškai savimi pasitiki. Jų dėmesys nukreiptas į tai: „Kokie turėtume būti?“ Jei jie pamatys medį, kurio lapai visiškai susiraukšlėję ir nusilpę dėl medžiagų stygiaus, jie norės tokie būti. Jie nori būti žmonėmis, kurie nusilpę. Taigi jie atrodo apgailėtinai. Jų skruostai įdubę, nosys – atsikišusios ir panašiai, ir jei juos pamatote, jie atrodo kaip ligoniai. Tai ženklas, kad taip stengiamasi išreikšti savo nepasitenkinimą.

Bet Kristus nuklojo kelią visiškai kitokį. Jis pasakė: „Įdėkite Čaitaniją į savo materiją“, taip mėgausitės ta Čaitanija. Įdėkite Čaitaniją, vibracijų į materiją. Tai yra Jo žinia. Jis prisikėlė ne tik Dvasia, visas Jo kūnas taip pat prisikėlė. Taigi Jis kalba apie kūno prisikėlimą, apie materiją mumyse. Sahadža jogoje pakyla Kundalini, ji duoda realizaciją, jūs jaučiate Čaitaniją savo delnuose, jaučiate ją aplink, jūsų veidai spindi kaip nuostabūs lotosai, jūsų oda paskaistėja, atrodote žydintys, viskas gerai, bet vis dar yra materialių prisirišimų, kurie gali būti labai subtilūs arba labai grubūs. Grubūs gali būti, pavyzdžiui: „Tai mano kilimas, mano mašina, tai mano papuošalas“ – kas nors tokio. Bet jei tai pateikiama Kristaus būdu, turėtumėte tapatintis su materija, kuri nuvibruota, kuri vibruoja, kuri turi vibracinę vertę – ne materialią vertę, o vibracinę vertę, dvasinę vertę, dievišką vertę. Tai galėtų būti bet kas: gėlės, vanduo, saris, vieta atsisėsti – visa tai tampa vertinga.

Taigi dėmesys perkeliamas nuo grubumo prie vibracijų. Tačiau net ir dabar, jei jūsų dėmesys yra nuklydęs ir sutelktas į materialius dalykus, jums sunku greitai augti. Ar visa tai, ką naudojate, yra naudinga jūsų vibracijoms? Ar visa, ką darote, yra dėl jūsų vibracijų? Ar vis tik laikotės senų įpročių? Kaip pakvaišėliai, kuriuos mačiau vakar. Jie atvyko atostogų ir nežinojo, kaip mėgautis, matote, jie išbandė viską. Jie, matyt, išleido daug pinigų savo kelionei, vargšai tikriausiai išleido daug pinigų savo viešbučiuose, tikriausiai išleido daug pinigų restoranuose, bet jaučiau, kad jie visiškai nesimėgavo, nė vienas iš jų nesimėgavo – jie buvo nelaimingi ir nežinojo, ką daryti. Galiausiai pamaniau, kad jie tiesiog nueis ir prasiskels galvas dėl savo nusivylimo. Tai jums niekada nesuteiks laimės.

Tik tai, kas yra nuvibruota, kas turi vibracijų, gali teikti džiaugsmą. Žmogus jums nesuteiks laimės, būtų tai jūsų žmona ar jūsų vaikas, ar jūsų tėvas, motina ir kiti, nebent tas žmogus turi vibracijų, nes džiaugsmas yra Dievo palaiminimas. Kol neturite jungties su Dievu, nesvarbu, ką bandytumėte, nesvarbu, ko siektumėte, niekada nepatirsite to džiaugsmo. Galite turėti tą apsimestinį pasitikėjimą, nes žmogus, kuris yra nepatenkintas, turi sakyti, kad tai paslėptų: „Ne, nesu nepatenkintas. Aš labai laimingas.“ Kaip būnant įsitempusiam sakyti: „Aš esu labai atsipalaidavęs.“ Taigi palaikydami savo įvaizdį jie gali sakyti: „Mes labai pasitikime savimi“, tačiau iš tiesų taip nėra. Jie silpni. Tai gali būti jūsų vaikai, gali būti bet kas – bet koks žmogus. Gali būti, kad daug galvojate apie tą žmogų, galite susitapatinti su tuo žmogumi, jums gali atrodyti, kad jis pats nuostabiausias, nuostabiausias žmogus, kokį sutikot, bet tai nesuteiks džiaugsmo. O paprastas žmogus, darbininkas ar išmaldos prašytojas, ar Sadhu [atsiskyrėlis], sėdintis miške vienas, gali būti džiaugsmą teikianti asmenybė. Jis kalbės arba nekalbės, bet bus brangesnis, vertingesnis jums negu turtuolis, gerai įsitvirtinęs, didžiai gerbiamas.

Štai kodėl žlugo krikščionybė – dėl karūnos troškimo. Apie poną popiežių: mano vyras nuvyko su juo susitikti, ir popiežius jam buvo labai malonus, nes mano vyras svarbus žmogus materialiame pasaulyje. Manęs jis nė nepastebėtų! O gal aš jo nepastebėčiau?! Taigi visa vertybių sistema turi pasikeisti, ir toje vertybių sistemoje jums turi rūpėti tik jūsų Dvasia. Nieko nėra svarbiau už Dvasią. Dvasia jums suteikia ramybės jausmą. Ji suteikia jus visas apsaugas. Ji suteikia jums visų santykių pasaulyje džiaugsmą. Kam gi jums rūpintis tuo, kas nėra gerai?

Galite matyti tai labai aiškiai. Jei matote aiškiai, galite matyti visur aplink, kad šie žmonės atrodo tokie nelaimingi, tokie apgailėtini, besivejantys tą, besivejantys aną. Iš pradžių jie buvo hipiai, vėliau tapo pankais, dabar jie tampa gerai besirengiančiais ponais. Viskas nuo to iki ano, nuo ano iki kito juos veda į niekur. Aiškiai galite matyti, kad esate nuo jų nutolę. Jūs esate kitur ir galite matyti juos. Taigi neikite artyn jų. Stenkitės parodyti grožį savyje, kad jie galėtų ateiti pas jus ir pamatyti patys, kad jūs esate atgimę, atgimę žmonės. Dvasia visada ten, jūsų širdyje, visada ten, mato jus, stebi jus, tačiau dabar tai, kas supa Dvasią, naujai užgimsta, vibruojama, jūsų akys spindi, jūsų oda spindi, jūsų veidas spindi, atrodote labai gražiai – štai kas yra atgimimas. Sahadža jogoje nėra vietos kvailam rimtumui.

Kodėl jūs rimti? „O, aš turiu parduoti savo deimantą ir jie pasakė, kad jame yra kažkas juodo.“ Ir kas? Nešiokit jį! Visas rimtumas kol kas kyla iš negyvos materijos jūsų galvose, o žinote, kad ant negyvos materijos auga grybelis, taip pat žinote, kad tas grybelis sukelia jums visokių ligų. Taigi laikykitės atokiai nuo to, kas negyva. Tik Čaitanija suteikia vibracijų, o kol neturite jungties su Dievu, tol negalite niekam suteikti vibracijų. Šventieji, pranašai, inkarnacijos, atėjusios į Žemę, bandė mums visiems pasakyti: „Susijunkite su Dievu.“ Visi kalbėjo apie tą patį. Žinoma, kad padariau šį darbą pati! Gerai, jie vertina tai. Ir jūs turėtumėte galvoti apie tai, kad ši jungtis negali būti neįtvirtinta, sutrikdyta, ja nereikėtų abejoti.

Įtvirtinkime ją tinkamai. Tada niekada ir dėl nieko jos neprarasite, pavyzdžiui: „Mano žmona yra tokia, mano vyras toks, mano brolis toks.“ Tokie yra labai silpnų asmenybių bruožai. Jei esate stipri asmenybė, jei su šiomis su vibracijomis esate stiprūs, tada kitą žmogų irgi paverčiate stipresniu ir atvedate į Sahadža jogą, suteikiate jam gyvenimo nektarą. Taigi šiandienos žinia yra ta, kad turime prikelti savo esybę – viduje ir išorėje. Keliate savo Kundalini į viršų, tai gerai. Taip pat turėtumėte skleisti ją horizontaliai: į savo rankas, kojas kūną, veidą, protą – į visur. Mantra – tai mintis, kuri yra nuvibruota. Bet kuri nuvibruota mintis yra mantra, bet vibracijas gali skleisti tik ypatingos rūšies arba, galime sakyti, tam tikra jungtis. Drabužiuose, mąstyme, visame, kas žemiška, yra tam tikra jungtis, kuri veikia su vibracijomis. Jei jos nėra, jūs negalite gauti vibracijų ir negalite jų duoti.

Taigi yra tik du nukrypimai, vienas yra į kairę, kitas – į dešinę, jų nėra daug, labai lengva jų atsikratyti. Yra tik du posūkiai Italijoje – arba kairė, arba dešinė. Taigi taip ir mūsų viduje: jei nenukrypstate į kairę ir nenukrypstate į dešinę, liekate centre, jūs esate nuvibruoti! Galite vibruoti viską! Kad būtumėte centre, reikia nenukrypti į kraštutinumus. Netgi Sahadža jogoje yra žmonių, tarsi išprotėjusių, jie medituoja po dvylika valandų. Kodėl reikia medituoti dvylika valandų? Turiu omenyje, jūs jau esate meditacijoje. Arba jie padaro pramogą iš Sahadža jogos. Dar vienas kraštutinumas.

Reikia mąstyti: „Aš esu Dvasia ir esu jungtyje su Dievu. Ar stipri jungtis? Ar stipriai esu susijungęs? Kiek priartėjau prie to?“ Štai ir viskas. Jums nereikia per daug nieko daryti. Praėjo tie laikai, kai žmones daužė galvas, stovėjo ant galvos arba išeidavo į Himalajus. Bet temperamento keistenybės nėra gero Sahadža jogo požymiai. Visos keistenybės kyla iš materijos. Todėl žmogaus keistumas Sahadža jogoje parodo, kad jis turi bhutų arba yra egoistiškas. Viena iš dviejų keisto žmogaus savybių.

Sahadža jogai nėra keisti. Yra išskirtinumų, bet ne keistenybių. Vadinasi, visi turės nosį, kurią turėjo, ji nepasikeis, turės tas pačias akis, kurias turėjo, bet jose bus šviesa. Taip pat galime stebėti savo aprangą: pradedame paprastai rengtis, bet ne nublukusius ar murzinus drabužius, vilkime spalvingus drabužius, nes esame spalvingi. Sahasrara čakroje yra septynios spalvos. Šiandien aš vilkėjau šios spalvos drabužį, nes tai Indijos pavasario spalva, visos gėlės yra geltonos ir garstyčių žiedai yra geltoni, tai vadinama pavasario spalva. Matote, indų kultūroje yra diena, kai jie vilki šios spalvos drabužius, kad švęstų pavasarį, nes mes labai susiję su gamta. Taigi šiandien gavome labai malonią žinią iš Niujorko: jie susapnavo, kad aš vilkėsiu pavasario spalvos drabužį, todėl norėčiau, kad kas nors jums perskaitytų, ką jie pasakė, ir jūs nustebsite, kaip tai atitinka, kaip tai atitinka tai, ką vilkiu šiandien. Vos tik apsivilkau šį sarį, iš karto pasidarė karšta, žinojau, kad taip bus. Tą akimirką pasidarė karšta, ir atsiprašau už tai, nes jums to per daug.

Vadinasi, šiandien – diena, kai švenčiame pavasarį, ir, kaip žinote, aš gimiau pavasarį, Kristus prisikėlė pavasarį. Taigi pavasaris prasideda po Kristaus prisikėlimo. Taip pat esame pavasariškos nuotaikos, galime mėgautis, būti linksmi, būti tiesiog palaiminti. Tačiau negalime būti paviršutiniški, vulgarūs ar vaikiški. Štai koks turi būti Sahadža jogas! Aš labai džiaugiuosi, nes į šį mano spontaniškai surengtą atvykimą į Romą tiek daug jūsų atėjo. Tai parodo, kaip stipriai mane mylite, tiesiog negaliu išreikšti to, kaip jaučiuosi dėl visko, tik ašaros bėga iš akių. Už visa, dėl ko Kristus paaukojo savo gyvenimą, tai buvo siaubingas įvykis, Jis paaukojo savo gyvenimą, tiek iškentėjo, tačiau to rezultatas esate jūs, visi čia, esate atgimę šiandien ir jūsų Agija čakros yra švarios, viskas taip gerai klostosi. Telaimina jus Dievas!