Guru pudža, Shudy Camps, Didžioji Britanija, 1987-07-12
Šiandien ypatinga diena, kad esate čia garbinti savo Guru Visatos širdies buveinėje. Jeigu mes galime tai daryti savo širdyse, daugiau nieko nereikia daryti. Šiandien jaučiu, kad turiu jums papasakoti apie Sahadža jogą ir jos vertę, kuri susijusi su kitomis jogomis, priimtomis nuo senų senovės visame pasaulyje.
Jie vadina vieną iš jų Joga – ne Sahadža joga, o Joga. Ji prasidėjo naudojant įvairias Aštanga jogos praktikas – aštuonių pakopų jogos – su guru [Mokytoju]. Ir tam reikėjo patirti daug sunkumų. Nė vienas, kas buvo susituokęs, negalėjo patekti į Aštanga jogą, jie turėjo atsisakyti savo šeimų, atsisakyti savo giminių. Jie turėjo būti be jokių prisirišimų, kad patektų pas guru. Visą savo turtą, visą nuosavybę turėdavo palikti. Ne atiduoti savo guru, kaip tai vyksta šiais laikais, o tiesiog atsisakyti. Ir tai buvo vadinama Joga.
Kita kryptis buvo Sankhja. Sankhja – kai visą gyvenimą kaupi daiktus be prisirišimo, o tada visko atsisakai ir eini pas guru, tai reiškia, visiškai atsiduoti ir tada gauti realizaciją. Sankhja buvo kairiojo kanalo praktika. O Joga buvo dešiniojo kanalo praktika. Kadangi jie buvo kairiojo kanalo, tai naudojo Gajatri mantrą. Jie taip giliai nukrypo į kairę pusę, kas yra kaupti daiktus, kaupti nuosavybę, kaupti turtus, kaupti visokius draugus ir gimines, ir visuomenes, kad jie ėmė bijoti, jog gali visiškai prapulti visame tame. Jie ėmė naudoti Gajatri mantrą, kuri atskleidžia visų čakrų, visų centrų svarbiausiais savybes.
Aš irgi jums apie tai jau esu pasakojusi. „Bhu“, „Bhuv“, „Svaha“. „Bhu“ yra esmė arba „bidža“, kuri atitinka Muladhara čakrą. „Bhuv“ atitinka sukurtą Visatą – Svadistana bidža. „Svaha“ yra „bidža“, skirta Nabhi. „Manah“ yra širdies čakros esmė. Tada „Džanah“ – tai žmonės, kolektyviškumas – tai yra esmė arba „bidža“, skirta Višudhi čakrai. Tada „Tapah“ – kai jūs atliekate „tapasiją“ arba atsižadėjimą, arba patiriate sunkius išbandymus – tai yra Agija čakros esmė. Ir tada „Satja“ yra tiesa, tai Sahasrara čakros esmė, tai ne tiesa, kuri, manome, kad yra tiesa, o tiesa, kuri pasireiškia centrine mūsų nervų sistema. Taigi, tai atsiskleidžia septintoje pakopoje – Sahasrara čakroje.
Taigi, tie, kurie praktikavo Sankhja, nebuvo gerbiami kaip dvasingi žmonės, nes visi matė, jog jie buvo labai įsitraukę į žemišką gyvenimą, žemiškus turtus ir į žemiškus įvykius. Taigi, juos laikė antrarūšiais. O tuos, kurie buvo jogai ir turėjo guru, buvo vertinami aukščiau, nes jie nuėjo pas guru, atsisakydami visko, ką turėjo. Tačiau tie guru patys susidūrė su problema, nes atrado, kad tie, kurie atėjo, paaukojo viską – be abejonės, bet tebeturėjo užsislėpusių prisirišimų. Jų ašramuose tie žmonės tebeturėjo prisirišimų prie daiktų. Taigi jie tebeįsikibdavo minties: „Ai, nieko tokio. Vis tiek mes galime turėti tokių mažų daikčiukų, nieko tokio.“ Štai kokie kompromisai vyko. Lygiai taip vyko vienuolynuose ir panašiai. Taigi, abi tokiu būdu buvo dirbtinos. Iš vienos pusės buvo sankhjai, pasiruošę kilti su visais savo lagaminais, o kiti pasiruošę nusižeminti kartu su visomis dvasinio augimo ambicijomis. Taigi, tai buvo labai juokinga visais požiūriais abejose jogose.
Kaip žinote, jei nuvyksite į Ameriką, atrasite: „O Dieve, kas gi ta Amerika? Tai ne demokratija, tai demonokratija.“ Bet jei pažiūrėsime kur nors kitur, pavyzdžiui, į Rusiją, atrasite: „Kas gi tai?! Čia viskas daroma su didžiule priespauda ir baimėmis.“ Bet vos tik rusai išvyksta iš savo šalies, jie gali pavirsti baisesniais nei amerikiečiai. Tad kas gi čia? Viena teorija veikia čia, o kita – ten. Taigi, kuri teorija yra teisinga?
Tą patį matome ir su religijomis. Tarkime, religija, kurioje žmonės tiki į daug dievų, pavyzdžiui hinduistai, dabar jie tiki ir „bhutais“ [negyvomis dvasiomis]. Ir dar jie seka apsėdimų keliu. Jeigu nueisite į kokią nors šventyklą, visos šventyklos turi viską paruošusios, kad jūs būtumėte apsėsti. Ar bažnyčioje, ar mečetėje, kur turėtų būti Dievas, staiga jūs jaučiate, kad jus atakuoja, ir jūs iš ten išeinate sumišę, kol galiausiai atsiduriate beprotnamyje. Argi tai šlovinimo vietos? Vietos, kur einate ieškoti Dievo, o jus pradeda atakuoti siaubingos šėtoniškos jėgos?! Štai kodėl šiais laikais žmonės taip paklydę.
Mes niekur nerandame tiesos. Nei ideologijose, nei filosofijose… Štai Konfucijus pradėjo humanizmą, Sokratas pradėjo kita, Mahometas Sahibas pradėjo dar kita, Mahometas Sahibas pasakė: „Nešlovinkime Dievo kaip stabo. Šlovinkime Dievą kaip „Nirakar“ – kaip beformį.“ Bet kur jūs randate beformį? Kaip jie dabar vienas kitą žudo?! Aš turiu omenyje, stebint islamo šalis, negali patikėti, kad išvis ten egzistuoja beformis Dievas arba Dievas formoje. Dėl to, kaip jie ten kovoja, Dievas turbūt senai pabėgo. Tada matote krikščionių šalis: kur tik jie nuvyko, visur ėmė dominuoti prieš tuos, kurie nėra krikščionys, tarsi jie turėtų tam teisę vien todėl, kad yra krikščionys, tie, kurie seka Jėzumi, kuris pasakė: „Atleiskite jiems, jie nežino, ką daro.“ O dabar aš galiu pasakyti apie krikščionis: „Atleiskite jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Ir jeigu jus visa tai šokiruoja, turite atsisėsti ir pagalvoti apie tai, ką reikėtų daryti, kodėl yra tokios problemos.
Taigi, nei Sankhja, nei Joga. Ką tada turime pasiekti? Atsakymas – Sahadža jogą. Sahadža joga – tai sistema, kur iš pradžių gaunate ne teoriją, o šviesą į rankas, kad patys pamatytumėte, jog joje abi atrodo tokios pačios. Pavyzdžiui, dabar jūs įkūrėte šį gražų namą savo Motinai, bet jūsų Motina nežino, kaip prisirišti net prie adatos. Tai juokinga situacija. Visi man bando priminti: „Motina, čia Jūsų namas.“ „Ak, štai kaip…“ Ir tada aš turiu nepamiršti padėkoti visiems, ypač anglams, ypač Anglijos Sahadža jogos lyderiams, už tai, kad taip stengėsi ieškodami šio namo. Bet, kai pagalvoju: „Kodėl turėčiau dėkoti? Juk tai nėra mano, tai yra jų – juk taip yra“, – ir tada atsiranda tokia painiava, kuri, jaučiu, tokia maloni ir labai graži.
Faktas, kad niekas mums nepriklauso ir mums priklauso viskas. Kai matau, kaip gražiai jūs įrengėte šią vietą, tai yra mano, gerai. Šis namas priklauso man. Anglija priklauso man. Ir galų gale visas pasaulis priklauso man. Štai kaip Sanhja ir Joga tampa Sahadža joga. Ir yra pasakyta: „Kai matome Sanhją ir Jogą kaip vieną, tik tada atsiranda Sapašjati – tai reiškia tą, kuris mato, kuris viską stebi. Taigi, paprastiems žmonėms gali atrodyti keista, kad jūsų Motina gali būti Guru, ir Ji puošiama visokiais papuošalais. O ką padarysi? Ji yra ir Motina, ir Deivė. Dar viena painiava. Kaip tuos du skirtingus aspektus sujungti? Guru turi būti labai griežtas. Turėtų dėvėti vien tik drobinius rūbus, nežinau, ar iš viršaus, ar iš apačios, net nežinau kaip, ir su didele lazda rankose, niekada nesišypsoti. Apie juoką net neužsiminkite. Nė šypsenos. Ir guru turi būti štai tokiu ištįsusiu veidu, turi būti su ilga ilga barzda, o moterys išvis neįleidžiamos. Tokioje situacijoje, kai moterys išvis negali būti matomos, reiškia, kad neturėčiau net rodyti savo veido. Štai taip.
Didelės diskusijos visuose šventraščiuose, ne šventraščiuose, sakyčiau, o kritikos tekstuose, ar moteriai galima leisti praktikuoti dvasines praktikas, ar ne – tik įsivaizduokite! Ir tai ne tik krikščionys, jūs nustebsite, net Indijos šventraščiuose – ar moteriai leisti, ar neleisti atlikti dvasines praktikas. Bet, kai jūsų Motina yra moteris ir Ji yra jūsų Guru, ką daryti? Tai dar viena painiava. Nes tai neteisinga, visa tai yra tiesiog melas, niekuo nepagrįstas. Jūs galite bandyti sakyti, kad moterims neskirtas dvasinis gyvenimas, bet pabandykite įrodyti ir nepavyks.
Anądien sutikau tokį didįjį Joną. Universitete, jis labai didis, toks, galiu sakyti – kietas riešutėlis, ir jis pasakė: „Mes, krikščionys, negalime priimti, kad moteris gali būti Dievas.“ Paklausiau: „Kodėl?“ „Todėl.“ Taigi, kad visos šios nesąmonės susitvarkytų, jūsų Motina turėjo ateiti į šią Žemę kaip Guru. Apie tai pasakoju, nes su manini įvyko tokia painiava. Vieną kartą kažkas manęs labai prašė, kad nusipirkčiau apyrankę. Aš pasakiau: „Nebeturiu pinigų. Nenoriu pirkti.“ „Gerai, mes Jums atvešime per pudžą.“ Aš atsakiau: „Bet dabar bus tik Guru pudža.“ Tada sakė: „Gerai, mes Jums atvešime per Guru pudžą.“ Atsakiau: „Pirkti apyrankę per Guru pudžą yra labai keista.“ Galų gale, per Guru pudžą juk neduodate apyrankės savo Guru, argi ne? Jūs galite dovanoti, tarkim, didelę lazdą arba sandalmedžio „khadą“ – kitaip sakant, sandalus. Arba Guru galite dovanoti šalį. Bet ką gi… Aš nusileidau. Atvežkite į Guru pudžą.
Kokia to priežastis? Aš suvokiau painiavą dėl manęs ir apie tai galvojau. Tada pasakiau: „Yra kaip yra. Turi įvykti štai taip: per Guru pudžą turite dovanoti apyrankę savo Guru.“ Pakeiskime visa tai. Visa turi būti atlikta taip, kad atspindėtų realybę. Visos tos neteisingos idėjos turi dingti. Pavyzdžiui, jei turite apverstą kilimą, visas piešinys bus apverstas. O jei patiesite jį gerai, viskas susitvarkys. Štai kodėl jums reikia Motinos, kad Ji duotų jums realizaciją. Ir, kaip Motina ir Guru, išmokytų, kad niekam negali būti draudžiama siekti Dievo. Štai kaip šiandien veikia Sahadža joga.
Ji veikia visomis kryptimis, jeigu pastebėsite, viską, kas nukrypę, reikia pakreipti teisinga kryptimi, grąžinti tikrąsias vertybes, panaikinti supuvusią vertybių sistemą, visas politines, ekonomines sistemas, visas dvasines, teologines, visas psichologines sistemas ir visas kitas nesąmoningas idėjas pasukti teisinga kryptimi. Visa tai išsisprendė vienos inkarnacijos dėka, tik pamanykite. Kaip viena inkarnacija ištaisė visas šias idėjas.
Dar viena idėja yra hinduistų pasaulyje: jei esate religingi žmonės, turite būti vegetarai. Visi brahmanai tuo tiki, ir ne tik brahmanai. Bet mes turėjome brahmanę, dirbusią vienoje iš vietų, kur gyvenau, ir jie sakė: „Mes turime duoti Motinai mėsos. Ji nieko daugiau nevalgo. Ji turi valgyti proteinų.“ Ji atsakė: „Taip taip. Žinoma, būdama Motina Ji turi.“ Ir nesvarbu, ar brahmanė ar ne brahmanė. Visi sutiko, kad Motina turi gauti proteinų. Nes Ji turi gerti visų tų rakšasų (demonų) kraują, kaip Ji gali būti vegetarė?! Ir jeigu Ji turi nužudyti tiek daug demonų, kaip Ji gali būti be smurto?! Taigi jūs vėl matote tą kontrastą, kuris yra Motinos apibūdinime: kad Ji yra siaubingai įsiutusi asmenybė, kai reikia nužudyti negatyvius žmones, kai reikia sunaikinti tuos, kurie naikina Jos kūriniją, Jos vaikus. Ir Ji yra itin maloni ir švelni savo vaikams. Šiuos du kontrastus jūs turite pastebėti. Ir gyvūnuose galite pastebėti šį kontrastą. Bet akivaizdžiausia tokioje inkarnacijoje kaip ši.
Ir šiandien dėl Sahadža jogos galime įrodyti, kad Sankhja ir Joga yra tas pats. Nesvarbu, ar jūs kaupiate daiktus, ar turite prisirišimų, ar atsisakote visko – tai visiškai nesvarbu žmogui, kuris yra be prisirišimų viduje. Jei kaupiate kitiems – tai dar geriau. Bet jei įsigyjate sau ir tada atiduodate – tai visų geriausia, nes pirmiausiai galvojate apie save: „O, tai labai gerai bus man, aš tai panaudosiu sau, tai puiki mintis.“ Taigi pirmiausiai yra dėmesys sau, o vėliau, kai jūs tai atiduodate, rodo, jog jūsų neprisirišimas yra išbaigtas. Taigi, jeigu žmogus tiesiog sukaupia ir visiems duoda, negalvodamas įsigyja ir negalvodamas dovanoja, nes galvojimas – ne mano darbas.
Galvojimas – tai ta sritis, kurios aš atsisakiau. Aš nenoriu galvoti – tai jūsų darbas, ne mano. Ir negalvodami kiek daug mes pasiekėme Sahadža joga! Joga ir Sankhja – abi yra galvojimo produktai, tai nebuvo sukurta spontaniškai. Pavyzdžiui, šis namas atsirado spontaniškai. Žinote, mes vadiname anglus „saab log“ [ponuliai]. Taigi, aš pasiėmiau kelis tokius „ponulius“ pavažinėti ir paieškoti namų, o jie norėjo pamatyti kelis namus „su charakteriu“, t. y. kažkas turi būti nulūžę, kažkas turi būti nukrypę, niekas negali būti tiesu. Pasakiau: „Dabar, prašau, nebegaliu pakęsti visų šitų kreivumų.“ O jie: „Ne, ne, bet juk tai kuria charakterį.“ Aš pasakiau: „Man visai nereikia tokios nukrypusios nosies. Man geriau, kai ji tiesi.“ Taigi jie gerokai manimi nusivylė. Ir „ponuliai“ turi dar kitų idėjų. Pavyzdžiui, jei važiuosite į Vindermyrą [Šiaurės Vakarų Anglijoje] – tai prabangi vieta. Jeigu važiuosite į šiaurinę pusę – mažiau prabangos. Jeigu į rytinę dalį – baisi vieta. Štai kaip. Aš pasakiau: „Važiuokime į šiaurinę dalį, kuo šiauriau.“ Žinote, Deivė yra Dakšinamurti [Ta, kuri žiūri į pietus]. Ji turi būti šiaurėje, kad Jos akys žvelgtų į pietus. Štai tikroji priežastis…
Žinoma, mes galėjome vykti į Škotiją, bet to jums būtų per daug. Bet tai būtų idealu mums visiems, tada mūsų „drišti“ [žvilgsnis] būtų nukreiptas tiesiai į pietus. Ir iš ten matytume visą Visatą savo gražiais žvilgsniais. Taigi štai kaip spontaniškai mes suradome šią vietą. O „saab log“ [ponuliai] sakė: „Taip, ne, ne, taip“. Tačiau spontaniškai ją gavome. Po to sužinojome: ji turi istoriją, vėliau pajutome tos vietos nuostabias vibracijas, tada sužinojome apie jos potencialą. Ką įsigyjate spontaniškai, turi daug potencialo.
Apie tai turiu tarti keletą žodžių, tai svarbu. Keletą dalykų turiu pasakyti apie spontaniškumą, kas yra labai įdomu: kaip žmonės mąsto, kaip veikia spontaniškumas. Dažniausiai tai ego, kuris sako: „Tai yra spontaniška“, tai vyksta daugeliui žmonių. Ypač senieji Sahadža jogai galvoja, kad yra spontaniškumo autoritetai.
Kaip mes turėjome žemę Vaitarnoje. Vienas iš senųjų jogų atvyko ir pasakė: „Ši žemė skleidžia vibracijas, o ši – neskleidžia.“ Ir visi sutiko: „Gerai, gerai, gerai.“ Tada jie pasakė: „Šioje vietoje niekas neturėtų valgyti maisto.“ Iš kur atsiranda šis žinojimas? Valgyti maistą nėra nuodėmė, ar ne taip? Lyg būtų nuodėmė ten valgyti maistą. Tada jie religiškai viską daro: a, b, c, d, e, f, g, h, z ir vėl iš naujo a, b, c, d – Sahadža jogą iki tokio lygio, „ki“ [hindi k. „kad“] aš pradedu galvoti, dabar jie visi tapo dar vienais fanatiškais Sahadža jogais.
Fanatizmas yra prieš Sahadža jogą, visiškai. Tada jie manęs klaus: „Kiek kartų mes turime sakyti šią mantrą?“ Tada aš atsakau: „Nulį kartų.“ „Kiek sviesto ghi lašų įsilašinti į nosį?“ Tada atsakau: „Visą ąsotį.“ Tuomet: „Oi, aš neturėjau eiti iš kairės pusės, turėjau prieiti iš dešinės pusės.“ Tokiu atveju sakyčiau: „Tu tiesiog atšokuok.“
Jūs turite būti kaip vaikai. Bet idėjos yra taip nusistovėjusios Sahadža jogoje, tiek daug metų, iš tiesų, bet jos neturėtų nusistovėti. Jeigu jos nusistovi, tai nėra Sahadža, tai nėra spontaniška. „Jei taip darysite, bus neteisinga; taip darysite – irgi negerai“ – nieko panašaus. Nieko nėra blogo jums, žmonės. Jeigu padarysite ką nors neteisingai, dings jūsų vibracijos – viskas.
Kodėl reikia būti tokiems atsargiems? Kaip kažkas pasakė: „Aš nenoriu žiūrėti į cigaretę.“ Paklausiau: „Kodėl?“ „Žiūrėti į ją yra nuodėminga.“ Pasakiau: „Žiūrint į ją kas nutinka?“ „Tada užsinoriu rūkyti.“ Aš pasakiau: „Geriau parūkyk kartą ir visiems laikams.“ Arba „Aš negaliu laikyti rankose vyno butelio.“ „Kodėl?“ „Nes laikyti vyno butelį rankose yra nuodėminga.“ Turiu omenyje, galite plaukioti vyne. Taigi, toks supratimas turėtų būti. Nors aš visada sakiau, jei sakau vieną dalyką, jūs visada užsiciklinate, todėl visada sakau kitą pusę, kad neprisirištumėte prie vieno; Sahadža joga nėra tam, kad prisirištumėte prie vieno. Kaip kažkas išmoksta vieną, tarkim, pamoką Sahadža jogos pradžioje, išmoksta tam tikras mantras ir vis dar laikosi tų pačių žingsnių. Ne, ne, ne, ne – jūs turite eiti į priekį. Tai yra tik laiptai. Neužsiciklinkite ties vienu tašku. Turėjome tiek daug tokių atvejų.
Žmonės tikrai nusidėvi, kaip sakoma. Jie įkyriai pasakos įvairiausias absurdiškas idėjas: „Pamatysi, jei darysi taip, nutiks taip.“ Pirmiausiai neduokite idėjų kitiems. Vienas dalykas: jeigu nuspręsite: „Mes nebeduosime idėjų, kas yra blogai kitam žmogui“, pusė jūsų darbo bus padaryta, nes jūs neturite nieko daryti, kaip ir aš nedarau. Bet koks žmogus ateina, jam sakoma: „Tu esi bhutas.“ Geriau turėkite jį. Aš gaunu atsiliepimų iš kitų. Jie sako: „Tavo Sahadža jogai yra bjaurūs žmonės.“ Klausiu: „Kodėl?“ „Jie prieina ir sako: „Tu esi blogis.“ Jie sako: „Tu esi apsėstas“, jie sako: „Tu esi toks, tu esi anoks“, jie yra labai bjaurūs žmonės.“
Esu visiškai priblokšta, girdėdama, kad Sahadža jogai… Kaip jie gali būti bjaurūs? Jei kas nors kenčia dėl ligos, telefonu jie sako: „O, tu geriau sirk tuo. Tau tai į naudą.“ Tai nėra išeitis. Mes turime būti ne tik nuolankūs, labai taktiški ir meilūs naujiems žmonėms, jei norime, kad ateitų daugiau. Bet jei nusprendėte nebeturėti daugiau, nes turėsite pastatyti dar vieną palapinę, tada aš neturiu, ką pasakyti. Bet jei norite, kad ateitų kiti, tada svarbu, kad kalbėtumėte su jais labai meilia ir gražia kalba, kad jie suprastų. Grubumas, arogancija, puikybė yra nepriimtina.
Turite suprasti, Sahadža joga yra, kai esate visiškame džiaugsme, kai esate paskendę tame džiaugsme. Kada yra laiko prisiminti, kiek kartų daryti sau bandaną? Kokia nauda daryti sau bandaną? Visa tai turėtų jums būti kaip pokštas. Mažas vaikas čiulpia pieną iš buteliuko, gerai, nes jis neturi dantų, bet kaip jūs, žmonės, turite tokį požiūrį? Tai yra labai vaikiška ir nerodo jokio augimo. Sahadža joga turi augti į vidų. Jūs neturėtumėte daugiau būti laikomi kaip nesubrendę Sahadža jogai.
Sakyčiau, žmogus, kuris yra subrendęs Sahadža jogas, yra tas, kuris gali suderinti daug dalykų kartu: gražias linijas, siauras linijas, siauras „marijadas“ [doros taisykles] išlaikyti. Bet jūs negalite daryti atvirkščiai. Pavyzdžiui, neturite sakyti: „Gerai, dabar būsiu meilus. Tada būsiu piktas, po to būsiu meilus, tada būsiu toks, tada anoks“ – tai bus kratinys. Tai juokinga asmenybė, matote, staiga supykstu, va taip [veido išraiška], ir tada aš [Motina parodo kitą veido išraišką]. Žmonės galvos, kad atliekate „Bharatnatyam“ [klasikinį indišką šokį] ar kažką panašaus. Visų emocijų rodymas – per penkias minutes parodote dešimt nuotaikų. Tai yra vidinis augimas, kuris matosi.
Taigi, mums reikia turėti savo augimą, augimui būkime tylus viduje. Nereaguokime į kitus: „Tas žmogus yra toks, o tas žmogus – anoks.“ O kaip jūs patys? Taip pat yra kitų būdų. Pavyzdžiui, sakau tam žmogui: „Matai, tu turi šią problemą.“ Taigi, tas žmogus iš karto eis pas kitą žmogų ir sakys: „Matai, Motina man sakė, kad tu irgi turi šią problemą, geriau pasirūpink ja.“ Aš nesakiau tam žmogui, sakiau tau. Pasilaikyk tai sau. Taigi „Motina sakė“ turi būti visiškai atsisakyta. Jei Motina turi pasakyti, Ji pasakys. Kodėl jūs turite pranešti, kodėl turite sakyti? Aš jūsų niekada neprašiau to sakyti.
Sahadža jogos supratimas yra labai paprastas, kai suprantate vieną dalyką – jums reikia turėti nepažeistą tyrumą. „Kaip pasiekti tyrumą?“ – žmonės klaus. Kaip pasiekti tyrumą? Tai užburtas ratas. Kaip pasiekti tyrumą? Tai labai užburtas ratas. Mes turime pasiekti tyrumą kuo? Jūsų ego ar superego? Kaip pasieksite tyrumą? Motina sako: „Nesikelkite savo Kundalini.“ Turiu omenyje, aš sėdžiu čia, o žmonės tiesiog tai daro. Kas vyksta? Aš sėdžiu čia, jūsų Kundalini jau yra pakilusi virš jūsų galvų. Ką jūs keliate? Kaip tvarkyti šią problemą? Labai paprasta. Iš pradžių jums sakiau: „Leiskite savo Guru būti jūsų širdyje.“ Kaip tvarkyti – kodėl? Leiskite Motinai tvarkyti. „Motina man vadovauja“ – palikite taip. Jūsų dešinė pusė išsivalys. Jūsų kairė pusė išsivalys, kai sakysite: „Niekas negali man vadovauti, tik Motina gali man vadovauti“ – abu dalykai kartu. Viskas išsispręs.
Ačiū Dievui, jūs turite Mane, kuri sėdi prieš jus, kuri gali tai pasakyti. Pagalvokite apie tuos, kurie niekada neturėjo, kas jiems pasakytų, ar būtų priešais ir pasakytų: „Aš sutvarkysiu tai“ ar „Tu susitvarkysi su tuo“. Dabar galite susibalansuoti. Leiskite savo Kundalini augti. Viskas išsisprendžia. Kaip šis namas, kai jį nupirkau ar jie nupirko, ar kažkas nupirko. Tiek daug klausimų ir painiavos. Kaip, kaip, kaip? Bet tai įvyko, jis yra ten, nesugadintas, niekas nenukrito, nieko blogo neįvyko. Vieną kartą turėjau surikti, viskas gerai. Leiskite man šaukti, jūs nepradėkite šaukti. Vos tik aš nustoju, jie paims garsiakalbį ir šauks dar garsiau: „Motina taip pasakė, jūs esate tokie ir anokie.“ Aš sakau apie jus. Kam jūs pamokslaujate? Bet tik jūs turite žinoti, kai kažką jums sakau, prašau, tai padarykite.
Matote, aš žinau gana daug, nes esu Guru, jūsų Guru, nes Aš esu visų Gurų Guru. Ir tie, kurie yra tikri guru, žino: „Mano Motina žino viską. Ji yra žinojimas. Jei Ji kažką sako, vadinasi, tai turi reikšmę.“ Ir jeigu Aš jus kartais išbandau, nesvarbu, taip jūs tampate guru.
Šivadži turėjo guru, vardu Ramadasa. Tais laikais guru dažnai išbandydavo savo mokinius. Aš niekada nebandžiau jūsų, nieko panašaus. Bet jūs išbandote save. Ir jo guru vieną dieną pasakė: „Man atrodo, man reikia tigrės pieno. Turiu išgerti tigrės pieno.“ Pusė iš jų mirė, o dauguma iš jų to neišgirdo. Šivadži pasakė: „Gerai, aš atnešiu.“ Jis išėjo į džiungles. Jis pamatė tigrę ir ten buvo maži jos vaikai, ir tie tigriukai gulėjo prie šono. Jis priėjo ir pasakė „Namaskar“ [hindi k. „pasveikinimas“] jai. Jis pasakė: „Mano guru nori tavo pieno“, viskas, nes guru yra Parabrahma [Visagalis Dievas], jų įsakymai yra klausomi kaip Parabrahmos. „Mano guru, Šri Ramadasa, nori tavo pieno. Prašau, ar duosi man savo pieno?“ Taip gražiai ji atsistojo priešais jį. Jis ją pamelžė ir nunešė pieno savo guru. Taip yra.
Ar jūs supratote Gurupados [Guru statuso, pozicijos] reikšmę? Kai jūs tampate visiškai išvien su savo Guru troškimais, jūs pasiekiate Guru poziciją. Bet jei vis tiek turite tam tikrų idėjų apie tai, tada Šri Ramadasa pasakė, kad tada Dievas „Alpadhrištapaye“ […] mato mažai tavo drąsos […]. „Gerai, pirmyn, nusilaužkite galvas ir tada sugrįžkite. Aš jas sutaisysiu.“
Taigi, tai svarbu, turime daryti vieną dalyką rimtai – tai priimti Motiną labai rimtai, kai jūsų yra ko nors prašoma. Žinoma, anglų kalba aš visada sakau: „Prašau, ar padarysi tai?“ arba „Aš apgailestauju, ar tai padarysi?“ Bet neturėtų būti jokio skirtumo. Anądien, kai grįžinėjome iš Kardifo, pasakiau, kad pirma klasė atvažiuos kitoje pusėje. Bet visi perone sakė: „Ne, atvažiuos toje pusėje.“ Aš pasakiau: „Gerai.“ Mes atsisėdome ir paskelbė, kad pirma klasė atvyks kitoje pusėje. Taigi, visi grįžome atgal. Viskas gerai tiems žmonėms, o kaip jūs? Daugelį kartų matėte. Ir jei klausiate Guru, ir kažkas įvyksta blogai, jūs turite visada priimti kaip Dieviškąjį įstatymą, nes Guru yra Dieviškojo įstatymo davėjas, ne pasaulietiškų įstatymų. Dieviškuosius įstatymus Jis pateikia jums. Dieviškąjį įstatymą jūs suprantate, todėl turite atsiduoti šiam Dieviškajam įstatymui ir taip tapsite įstatymo meistrais.
Šiandien Guru pudžai galiu kalbėti daug. Bet šiandien noriu jūsų paprašyti suprasti, kad šis atsidavimas, vadinamas „islam“, buvo toks svarbus: jei Dievas yra jūsų Guru, leiskite Jam jus vesti – „tebūnie Tavo valia“. Nevadovaukime sau, ir kartais jie bando vadovauti Guru. Tada Guru daro triukus ir jūs krentate į triukų liūną, tada suprantate, kad to yra perdaug. Geriau klausykite, ką Guru jums sako, ir geriau tai darykite. Ką besakytų Guru, yra gerai. Guru gali prašyti jūsų bet ko. Esu gana maloni Guru. Pavyzdžiui, Ramadasa paprašė savo mokinių: „Turiu didelę pūliuojančią votį, prašau, pabandykite ją iščiulpti, nes ji pilna pūlių.“ Įsivaizduokite. Taigi, jie nežinojo, ką daryti. Iščiulpti guru pūlius – to jau perdaug. Bet Šivadži priėjo artyn. Jis nusiėmė kepurę, atsisėdo šalia ir pradėjo čiulpti. Žmonės klausė: „Na, ir kaip?“ Jis atsakė: „Labai saldu, labai skanu.“ Iš tikrųjų jis prisidėjo ten mangą. Taip guru darė daug išbandymų.
Aš niekada nedariau jums išbandymo ir jūs neturite išbandyti kitų. Palikite juos Man, aš su jais visais susitvarkysiu. Kas turi įvykti, įvyksta. Sahadža jogoje galvoti, kad 100 % bus turtingi, sveiki, pasiturintys ir aukščiau viso pasaulio, yra nesąmonė. Jei mes taptume labai pasiturintys, tada būtų ekonominis nuosmukis, kiti būtų labai skurdūs. Jei mes taptume labai sveiki, tada niekas prie mūsų neprieitų. Jei mes visi atrodytume kaip imtynininkai, kas eitų prie mūsų? Jei taptume labai išmintingi, tada žmonės išsigąstų tokių išmintingų žmonių, jie nieko nesuprastų, visa informacija praskrietų virš jų galvų.
Taigi, būkime centre. Mes turime būti pasiturintys, bet ne per daug, turime būti sveiki, bet ne per daug, būti išmintingi, bet ne per daug. Gerai kaip yra – taip turime judėti. Taigi, laikykimės savo „marijadų“ ir tapsime gražiais Sahadža jogais, kurie bus malonūs kitiems, kurie pritrauks daugiau žmonių pas mus, kurie galės sukurti magnetinių asmenybių įvaizdį. Ir tai yra, ką mes turime padaryti. Jei mes bandysime pasirodyti, kaip mačiau žmones, bandančius be reikalo pasirodyti – nereikia, tiesiog būkite fone. Jei esate per daug fone, tada būkite priekyje. Bandykite save subalansuoti. Stebėkite save ir veskite save, sakykite sau: „Tapti pačiam sau guru.“ Įsivertinkite, kiek esate centre, kaip sparčiai augate, kiek augimo pasiekėte, ar tebesate prisirišę prie mažų dalykų, ar jums dar rūpi maži dalykai. „Motina, aš turėjau gauti 80% egzamine, gavau tik 75%.“ O Dieve. Nes jis gavo 75%, vadinasi, kažkas gero turi įvykti. Jis tikriausiai turi išmokti pamoką. O gal jis turi imtis kito kurso. Gal kažkas gero jo augimui turi įvykti, turi būti stebima, jei turite būti guru. Jei jūs negalite to pastebėti, kaip kiti gali tai matyti? Tai turi būti suvokta. Ne turi būti įdėta į protą, o suvokta savo širdyje, turite suvokti, turite suprasti savo širdyje.
Nuostabu, kad esame Anglijoje, Visatos širdyje, kad kalbame apie tai, kaip atverti širdis. Jei turite Mane įsidėti į ją, tai meilės vandenynas, kad sutalpintumėte šį meilės vandenyną, jums reikia turėti labai labai didelę širdį, didesnę nei jūsų asmenybės, didesnę nei jūsų šalys, didesnę nei šis pasaulis, didesnę nei ši Visata. Telaimina jus Dievas.