Makar Sankranti – Shri Surya Puja. India Tour, Bombay (India), 10 January 1988.
Manau, kad tai labai unikali galimybė Man vėl jus sutikti Bombėjuje, kai jūs visi paliekate šią šalį; ir tuo ypatinga ši pudža, kurią turėsime šiandien.
Ši pudža yra skirta Saulei ir vadinama Makar Sakrant. „Makar“ yra Ožiaragio atogrąža, Ožiaragis yra Makar. Taigi dabar, kai Saulė juda iš Ožiaragio Vėžio atogrąžos link, tai būna visada tą pačią dieną, nes taip yra dėl Saulės. Tai vienintelė nekintanti data indiškame kalendoriuje, nes tai susiję su Saule. Nežinau, kas nutiko šį kartą, tačiau jie perkėlė datą į penkioliktą dieną, nors visada buvo keturioliktą. Štai šiandien jie keičia, ir, sakyčiau, kad metų laikai pakis. Turime šešis mėnesius, kol Saulė juda pietų pusrutulio link. Tada pasidaro šilta, ir ji pasislenka į šiaurinį pusrutulį nuo rytojaus. Taigi šiandien, kaip sakome, yra paskutinė ir šalčiausia diena, pasak indų. Po to vis šiltės, ir galėsime daryti viską, kas mums palanku, visi sėkmę žadantys dalykai gali būti daromi po šios pudžos, vasaros metu.
Nors vasarą labai karšta, žmonės vis tiek nori, kad saulė vadovautų ir duotų mums šilumos, nes dėl jos žaliuoja laukai, auga daržovės, vaisiai ir visa kita. Štai kodėl šiuos šešis mėnesius, kai saulės nėra, mes vadiname „Sankrant“, kažkuria prasme tai reiškia „negandą“. Žinoma, Europos šalyse ar, tarkime, Anglijoje ar Amerikoje saulės nebuvimas iš tiesų yra neganda. Bet net ir čia tam yra skirtas laikas, minintis Sankrant pabaigą. Tai reiškia, kad neganda baigėsi. Žmonės valgo saldžiai, įmaišydami sezamo sėklų, nes sezamo sėklos kaitina. Taigi šalčiausią dieną patiekiamos sezamo sėklos, kad būtų šilta ir, kad padėtų prisitaikyti prie ateinančio karščio. Viskas apgalvota bendrajame lygmenyje, labai apibendrintame lygyje, kad mes turime palaikyti žmonių šilumą. Taip pat sakoma, kad tuo metu turi būti išreikšta meilės šiluma žmonėms, nes tai šalčiausia diena. Taigi jie sako: „Duosime kai ką ypatingo, jei pasakysite ką nors meilaus“.
„Goad goad bola“ – tai reiškia „pasakyk mums ką nors meilaus“. Taip pat žmonės, gyvenantys šiltuose kraštuose, yra meilesni, nei žmonės, gyvenantys, kur vėsiau, nes gamta jiems nelabai maloni. Nekaltinu jų dėl temperamento, nes gamta jiems tokia nemaloni. Indijoje galite gyventi bet kur: galite gyventi po medžiu arba miške, bet kur galite įsikurti laimingai, jei ten yra geriamo vandens ir kur maudytis. Ir neturime tokių problemų kaip kitose pasaulio šalyse, kur kai nori išeiti iš namų, užtrunki penkiolika–dvidešimt minučių, kol apsirengi. Čia gali eiti iš namų iškart, vasarą galite laikyti namus atidarytus ir nėra jokių problemų tol, kol rūpinasi gamta. Vasarą gamta tampa labai maloninga, nes medžiai yra vešlūs ir žali, žmonės jaučiasi labai laimingi, ir visa veikla tampa pilna saulės energijos. Vakaruose, kaip žinote, saulės mažiau. Todėl žmonės daugiau būna namuose, dirbtinai šildosi, durys uždarytos, širdys uždarytos, ir jiems yra sunku bendrauti su kitais žmonėmis. Keliaudami piečiau rasite šiltesnius žmones, paprastesnius, labai svetingus.
Su saule jūs turite širdį, atvirą širdį, kviečiančią širdį. O dabar Sahadža Jogos kalba: Saulė yra dešinioji pusė, o Mėnulis yra kairioji. Mėnulio pusėje galima norėti, bet ne veikti. Išskiriant tai, jog per toli nuėjus į Mėnulio pusę, tai gali būti pražūtinga. Todėl, kad sėdėdami namie ir nieko neveikdami kaip, tarkime, bedarbiai šiais laikais, pradedate per daug galvoti, o toks galvojimas – tai tik noro energijos darbas, bet ne veiksmas. O be veiksmo ši energija gali tapti labai žalojanti. Štai kodėl yra žmonių, sakančių, kad neužimta galva yra velnio dirbtuvė. Kai žmonės nieko nedaro, kai nevyksta joks veiksmas, tai gali tapti gan pražūtinga … Taigi situacija yra skirtinga šiltoje šalyje ir ne tokioje šiltoje šalyje. Tačiau šalyje, kur taip pat labai šilta, pavyzdžiui, Afrikoje, kyla komplikacijos dėl per didelio karščio. Tarkime, yra pusiaujo zona, ir ta zona taip įkaista, kad apželia džiunglėmis, labai aukštais ir dideliais medžiais; viskas tampa padengta lapija ir nėra jokios galimybės, kad koks spindulėlis ten prasiskverbtų, ten tamsu, tikrai tamsu.
Taigi šis kraštutinumas taip pat patenka į tą pačią kategoriją kaip ir šalto sezono kraštutinumas. Žmonės, kurie ten gyvena, negaudami daug saulės negali augti, todėl jie gali būti gan primityvūs ir kiek agresyvūs. Jie mokosi iš gyvūnų, kurie gali būti agresyvūs. Turi būti balansas, o balansas slypi tame, kad mes turime norėti ir veikti. Tačiau bėda yra pačioje žmonių atmosferoje. Manau, kad yra darbo pasiskirstymas, kai viena šalies pusė galvoja, o kita veikia. Šitaip nieko gero nebus. Taigi turi būti sureguliuotas balansas ten, kur dirba Sushumna. Sushumna Nadi nėra, kaip kažkas pasakytų, pusiaujas, tai ne pusiaujas, o Motinos Žemės ašis. Motinos Žemės ašis yra Sushumna, tai turi veikti.
Ir toje ašyje, mes turime suprasti, kad mes turime būti savo ašyje. Taigi šioje ašyje mes randame balansą. Iš tikrųjų nėra kažkokio didelio stulpo vidury Motinos Žemės, ką vadintume ašimi, ten nėra nieko materialaus pačioje Motinoje Žemėje, ką vadintume ašimi, tačiau tai energijos jėga, kuri veikia taip, kad Žemė juda tokiu dideliu greičiu, kai visata tokia plati. Ji ne tik juda, bet ir sukuria mums dieną ir naktį, kad dieną galėtume dirbti, o naktį miegoti, kad duotų balansą. Ji taip pat juda aplink Saulę taip, kad pusė šalių gauna Saulės vasaros metu, o kita pusė – žiemos metu. Tai ašis viską taip sutvarko. Ir ne vien tai: ašis palaiko visus reikiamus atstumus nuo kitų planetų ir kitų judančių dangaus kūnų. Ašis yra Motinos Žemės protas, ne tik protas, bet ir jos aromatas. Taip pat tai yra Motinos Žemės Sushumna Nadi. Tik per šią ašį swayambu, visi žemės drebėjimai ir kita mums nutinka.
Ši ašis geba judėti. Tai yra energija, galime sakyti, kad ašis – tai energija, skirtingomis kryptimis judinanti lavą, kuri prasiveržia, sukeldama žemės drebėjimus. Taip pat ir vulkanus, vulkanus. Visa tai nutinka, nes ašis jaučia, kas turi būti padaryta. Ši ašis myli mus. Dėl jos mes turime metų laikus. Jie taip gražiai sukurti, kad duotų mums įvairaus maisto ir kitų dalykų įvairovę. Jei Motinos Žemės karštis dingtų, mes nieko neturėtume ant žemės, viskas būtų suledėję, vien tik sniegas, neturėtume nei maisto – nieko, būtų kaip gyvenimas Mėnulyje. Tai buvo sukurta specialiai: pirmiausia buvo sukurta Motina Žemė, sukurta iš saulės karščio, galime sakyti, kad Saulė – tai Motinos Žemės tėvas. Kai ji priartėjo prie Mėnulio, atvėso, jis visiškai ją atvėsino, buvo tik sniegas.
Jai priartėjus prie Saulės buvo taškas, kai galėjo pradėti veistis gyvybė. Štai kaip viskas buvo gražiai suorganizuota, kad ten atsirastų gyvybė. Taigi gyvybė palaipsniui pradėjo augti, mes žinome, kad susiformavo anglis. Anglis taip pat suformuota tos pačios ašies, nes ašyje yra karštis. Karštis, kuris paverčia augalus anglimi. Šita anglis vėliau formuos terpę, galime sakyti, angliavandeniams gaminti. Arba galite sakyti – viskam, kas gyva. Tačiau gyvybei reikalinga dar viena pagalba, tai yra azotas. Gal ir nustebsite, tačiau azotas taip pat buvo suformuotas tos pačios ašies judesių. Kai azotas buvo suformuotas, jis davė mums amino rūgštis, kai tos amino rūgštys buvo sukurtos, prasidėjo mūsų gyvybė nuo amebos ir taip toliau.
Žinoma, tai vyko vandenyne, nes vandenyne su judesiu buvo sukurtas azotas, taip pat ir gyvybė, ji buvo paskleista per vandenyną, štai iš kur mes turime amino rūgštis. Amino rūgščių formavimasis davė mums įvairių kombinacijų, skirtingų gyvybės formų. Taigi visame evoliucijos procese Motina Žemė atliko didelį darbą savo Ašimi. Taip pat ir žmonėse ašis yra svarbiausias dalykas. Pagrindinis gyvybės, kurią turime, principas yra mūsų ašis. Mes turime stovėti ant savo ašies. Tie, kurie nestovi ant savo ašies, stovi labiau kairėje ar dešinėje, jie gali save visiškai sunaikinti. Jie gali būti sunaikinti ir dėl per didelio dešiniapusiškumo, ir kairiapusiškumo. Taigi mes turime teisingai elgtis su savo ašimi. Žmonėms, neturintiems geros ašies, gali būti įvairių čakrų problemų, įvairių asmeninių ydų.
Žmogus, per daug ištempiantis savo ašį, iškelia galvą, tai labai dešiniapusiškas žmogus ir turintis ego problemų, taip pat ir tas, kuris visiškai nunarina galvą, vergiškas žmogus taip pat yra žmogus, vedantis save susinaikinimo link. Yra didelė problema tarp šių dviejų tipų. Vieni stengiasi dominuoti prieš kitus, ir pradėję dominuoti jie iš tikrųjų naikina save, taip pat kaip ir naikina tuos, prieš kuriuos dominuoja. Pavyzdžiui, matėme britus, kurie atėjo ir valdė mus. Matėme prancūzus, kurie ėjo ir valdė kitus žmones, taip pat ir portugalai, kurie valdė dar kitus. Bet visa tai, ką jie darė, kad dominuotų, turi dvigubas reakcijas. Pirmiausia dėl jų dominavimo indai tapo labai vergiški, netgi šiandien jie itin vergiški. Jie neturi nepriklausomos ašies, nors privalėtų turėti. Jie labai vergiški žmonės. Ypač Vakaruose, kai atvažiuoja indai, man jie atrodo labai vergiški.
Jie bando daryti įvairiausius vergiškus veiksmus, kad pamalonintų baltaodžius. Balta oda Indijoje tapo kažkokiu susižavėjimo objektu. Tai padidino baltųjų ego – prisidėjo prie jų ego, ir šiandien tai, ką matote, yra juos naikinantis ego. Jie yra ant susinaikinimo ribos dėl savo ego. Tai labai nenatūralu ir dirbtina. Turite suprasti, kad žmoguje geriausia yra jo ašis, ir visi turi ašį. Turite gerbti kiekvieno žmogaus ašį. Sahadža Jogoje Aš nelabai pažįstu jus pagal veidus; Aš žinau jus pagal jūsų čakras, pagal jūsų Sušumna, kokio tipo Sušumną jūs turite. Jeigu jūsų Sušumna gili, Aš pažįstu jus kaip gilų asmenį. Jeigu jūs turite paviršutinišką Sušumną, Aš pažįstu jus kaip asmenį su labai paviršutiniško tipo Sušumna.
Ir net jeigu jūs vaizduojate kažką, tarkim, būdami labai mieli ar geri, ar kalbėdami apie Sahadža Jogą, ar žinodami per daug apie Sahadža Jogą ir sakydami tai, kas paprastai suglumins bet ką, lyg jūs būtumėte Sahadža Jogos meistrai, Aš žinau, kokie gilūs jūs esate. Taigi ašies gilumas yra svarbiau už visą kitą. Jūsų ašis turi būti labai gili. Dabar jūs pasakysite „Motina, ašis yra tokia, kokia yra, tai kaip ji gali būti gili?“ Taigi ašyje yra padaryta kaip ir žmoguje – kaip tris su puse karto susuktas į spiralę popierius – kaip daiktas, kurio viduje yra Brahma Nadi. Brahma Nadi yra labai mažas mažutytis, galima sakyti, plaukelio dydžio, kur tik plauko dydžio Kundalini gali praeiti. Tačiau, kai žmogus yra gilus, šis Brahma Nadi yra didesnis, ir visi kiti kanalai, kurie yra vienas kito viduje, yra mažesni, o tų žmonių, kurie nėra gilūs, tai, kas dengia Brahma Nadi, yra dideli, bet vidus – mažas. Tokie žmonės dažniausiai gali būti labai dinamiški, atrodyti labai inteligentiški, labai protingi, būti išvaizdūs ir visa kita, kas tik gali būti išoriška, tačiau vidumi jie nėra gilūs. Jeigu jie gilūs vidumi, jie yra gražūs visais aspektais. Tai didelį džiaugsmą teikiantys žmonės, teikiantys didelį džiaugsmą. Ir juo labiau, jeigu sutinki asmenį kito tipo, jis gali atrodyti džiaugsmingas ir stengtis suteikti tau džiaugsmo, bet džiaugsmas iš tiesų nebus toks gilus; jis bus džiaugsmo naikintojas.
Taigi mums yra svarbu padaryti savo ašis gilesnes, ir būtent čia mums trūksta prideramo uolumo, mes turime įdėti tikrų pastangų. Kai kurie žmonės automatiškai turi labai gilią ašį, o kai kurie turi labai labai suspaustą ašį. Ši ašis turi būti auginama. Kai jūs ateinate į Mano pudžą ir visa kita, Aš išskleidžiu ją, Aš sutinku, bet tai laikina. Kad išlaikytumėt ją tokiame lygyje, reikia dirbti namuose ir kolektyve. Privalu labai intensyviai praktikuoti meditaciją namuose. Tačiau tai turėtų būti atliekama rimtai. Tai neturėtu būti tik juoko dėlei, lengvabūdiška, kvaila – tai ne kelias. Turėtų būti atliekama labai rimtai, prasmingai. Tai uždavinys, reikalaująs atsidavimo, kurį jūs apsiėmėte, tai meditacinis dalykas; tai galima pavadinti malda Dievui, tai pudža Dievui.
Tai turi būti atliekama su tokia pagarba, nes pagarba – raktas į pasiekimus. Jeigu jūs negerbiate savęs ir negerbiate kitų, tada tai neįvykdoma. Bet, pirma, jūs turite gerbti savo paties gyvenimą. „Ką aš darau su savo gyvenimu? Kur švaistau jį? Kodėl turėčiau švaistyti jį? Kodėl aš neturėčiau būti gilus? Galų gale, tūrėtų būti kažkoks mano gyvenimo tikslas. Ar aš tarnauju savo tikslui, ar aš darau tai?“. Jeigu visi šie dalykai šaus jūsų galvose, tai suprasite, kad labai lengva nukauti savo ego, nes paprastai žmonės kovoja dėl mažų mažų dalykų.
Aš mačiau, kad ir Sahadža Jogoje žmonės kovoja dėl to, kas, Aš turiu omeny, tai, kas yra bereikšmiška, visiškai bereikšmiška. Man kvaila netgi minėti tai, kad žmonės kovoja dėl mažų dalykų ir kivirčijasi. Tačiau net jeigu gili asmenybė ir nekalba daug, net, jei nesirodo daug, net, jeigu nesėdi priekinėje eilėje, išreiškia save per savo gilumą, nes Aš galiu geriau dirbti per tai. Taigi, kad išvystytumėt tai, reikia medituoti, svarbu medituoti; kiekvieną dieną, kiekvieną dieną, kiekvieną dieną. Jūs galite nevalgyti savo maisto vieną dieną, galite nemiegoti vieną dieną, galite nenueiti į darbą vieną dieną, galite nedaryti nieko, ką darote kiekvieną dieną, bet jūs turite medituoti kiekvieną dieną. Tai yra svarbus punktas, norint išvystyti centrinę suspaustą dalį į didesnį plotą. Kai tai įvyks, kai jūs pradėsite vystyti tai, pirma, ką pastebėsite savyje, bus tai, kad jums nerūpi jokie patogumai, jūs nesivarginate dėl jokių, jokių materialių dalykų. Kas bebūtų, esate virš to, nekvaršinat sau galvos – tegu. Jūs tiesiog nenorite kreipti dėmesio į dalykus, kuriems nepriklausote. Jūs tiesiog išsivaduojate iš to ir manote: „O, Dieve, to jau per daug man, man tiesiog tai nerūpi“.
Taigi visas jūsų dėmesys dabar juda į vidų. Kai dėmesys pradeda krypti į vidų, tada jis labiau išsiplečia. Tai vidinė dalis, kuri yra vadinama Brahma Nadi, ir pradeda plėstis, vis plėstis. Dabar mažmožiuose taip pat: pavyzdžiui, jeigu Aš nepaminėjau ko nors, bet paminėjau ką nors kitą, tada jie jaučiasi: „O, kodėl Motina nepaminėjo mano vardo?“. Tai per maži dalykai, kurie nėra svarbūs. Kol jūs turite gilią ašį, tol esate su Manimi, Aš esu su jumis, absoliutus vienis vienas su kitu. Tačiau šie paviršiniai dalykai tebėra: „O, Ji davė gražų sarį kitai, Ji niekada nedavė sario mums, Ji nedarė to, nedarė ano“. Visi šie dalykai, jeigu jie ateina jums į galvas, neabejotinai reiškia, kad yra kažkoks trūkumas jumyse. Arba, jeigu jūs bandote skųstis: „Oi, aš nuvykau ten, turėjau keliauti autobusu ir kęsti tai“ – tai rodo, jog jūs nesate visiškai ramus. Šis išsiplėtimas ramina jus.
Tai ramina ir iš tikrųjų leidžia jums jaustis taip patogiai bet kokioje situacijoje, pozicijoje, bet kokiame gyvenimo būde, ir jūs nenorite turėti jokių patogumų. Ir tai reikia išvystyti stengiantis medituoti. Antra, mes turime žinoti, kad Sahadža Joga – šiandien taip pat – yra kolektyvinis įvykis. Aš pastebiu tai ypač tarp indų vyrų, jie niekada nedaro jokio darbo savo rankomis, kas yra blogai. Kadangi jie visai nenaudoja savo rankų, jų kolektyviškumas yra skurdus, labai skurdus. Indų kolektyviškumas yra blogiausias. Jeigu jūs turite ašramą, Aš nežinau, kodėl mes turėtumėme statyti ašramą, niekas ten neapsistotų. Jie nori turėti savo nuosavus namus, nuosavas šeimas, nuosavus vaikus; jie blogiausi iš visų savo kolektyviškumu. Priežastis ta, kad Indijos vyrai niekada nedaro jokio darbo savo rankomis. Jie negali įkalti vienos vinies – daug yra tokių.
Palik vieną remontuojantį ką nors. Jie stovės susidėję rankas ant klubų ir tik nurodinės kitiems žmonėms dirbti, matote. Yra posakis marati kalba, labai įdomus… Štai: „Sėdėti ant kupranugario ir ganyti ožkas“. Tai labai būdinga indui vyrui. Jie negali nieko pataisyti, nieko padaryti. Dabar, tarkim, kažkas skleidžia kažką, jie tiesiog stovės kaip įbesti, žiūrės, jie niekada neprikiš savo rankų prie to. Taigi kiekvienam Sahadža jogui yra svarbu, ką mes vadiname šramadan. Jie turi atlikti šramadan. „Šramadan“ reiškia padirbėti ką nors, ir tai yra tai, ko mums trūksta. Net jeigu tai ateina, iki to jūs geriau išsivalykite savo namus, geriau išsivalykite savo namų aplinką, pasistenkite įrengti sodą aplink namą, nudažyti namą, atlikite kokį nors darbą savo rankomis, net jeigu nieko neturite, jūs galite tiesiog susišukuoti plaukus ar ką nors tokio.
Kas, jūsų manymu, jums yra lengviausia, galite pradėti nuo to, nes Aš manau, kad žmonės nedaro netgi to. Jie net patys nesiskuta, o suranda žmogų, kuris juos nuskustų. Sakau, visiškai tingūs kvailiai – štai, kas jie. Tačiau priešingą mes matome Vakaruose, kur žmonės naudoja savo rankas. Dėl to, matote, dėl to, kad jie gali naudoti savo rankas, jie yra labai kolektyviški. Taigi jie laimi taškus, būdami kolektyviški, kol indai laimi taškus už tai, kad jie yra indai ir turi palikimą, jie žino, kas yra Kundalini, žino apie Ganėšą – jie viską žino. Todėl jie laimi taškus iš šios pusės. Taigi kairė pusė yra troškimas, dešinė pusė – veiksmas; mes vėl grįžtame į tą pačią poziciją, kur turime disbalansą, kad veiksmas vyksta Vakaruose, ir čia yra tik manymas: „Gerai, mes padarysime tai“ – planavimas. Viskas yra planavimo lygyje. Niekas neišsisprendžia.
Jūs planuojate, planuojate, planuojate. Dabar mes statome vieną vienintelį ašramą Delyje pastaruosius, manau, dešimt metų. Tai kaip Tadž Mahalas, Aš sakau jums! Ir tai yra taip sunku, matote, suprasti, kodėl jie taip ilgai užtruko, kai tai nėra labai didelė vieta – nieko. Bet tai ne tik Sahadža jogai, tačiau ir kiti faktoriai taip pat, nes visi yra tokie, viskas yra atidėta, viskas bus padaryta rytoj. „Tai mes padarysime rytoj“. Tada vienas žmogus ateis, kitas žmogus neateis. Kaip būdavo mokykloje: mes gaudavome kokį uždavinį ar ką nors, kad išspręstume tai, matote, buvo taip, kad vienas namas buvo pastatytas, trys žmonės atėjo dirbti, o vienas pabėgo. Tada du žmonės atėjo dirbti ir vienas pasiliko, bet du pabėgo; ir tada atėjo dirbti penki žmonės, o du pabėgo. Tai kaip tada namas gali būti pabaigtas?
Niekada! Dėl tokių pabėgimų jis niekada negali būti pabaigtas. Taip yra. Tad štai kas yra, kur mums trūksta kolektyviškumo. Aš sakau, kad visi indai turi susirasti kokią vietą, kur galėtų eiti ir pasodinti ką nors. Prižiūrėti kokią nors vietą, kur galėtų eiti ir sodint gražius bengalinio fikuso medžius, laistyti kartu, darbuotis kartu. Indijos moterys dėl tos pusės yra geresnės. Jos daug gamina, ir visa kita, bet trūksta kitos pusės. Kita pusė – tai sumanumas, taigi kita dalis yra mąstymas. Dabar jei jos visą laiką galvoja: „O, mano vyras tai mėgsta, aš turiu jam tai pagaminti“, ir, tarkim, jei vyrui prireiks, sakykim, citrinos valgiui, o citrinos nėra namuose.
Moteris lakstys po visur aukštyn ir žemyn, kad gautų citriną savo vyrui, kitaip jis nevalgys maisto. Nesvarbu, jei kartą jis nepavalgo, viskas gerai. Bet moterys bandys, nes, matote, jos privalo įtikti jo… Jos supranta vieną dalyką – jūs turite įtikti jų gomuriui. Tuomet jie yra ganėtinai jautrūs Indijoje, nes čia jie yra tikri tigrai, visi vyrai yra kaip tigrai, taigi jūs turite juos maitinti; kitaip, matote, Dievas žino, kada tigras užšoks ant jūsų. Mačiau , kad kitaip yra Anglijoje ar Amerikoje, vyrai yra tiesiog kaip ožiai, o moterys – kaip tigrės! Suvakarėjusios Indijos moterys taip pat yra tokios ir, kai jos vyksta į Vakarus, netgi paprastos moterys, mačiau, tampa kaip tigrės. Neįtikėtina, kaip jos staiga pasikeičia taip, jei net jos ir nenešioja džinsų ir visų šių dalykų, bet jos tampa tokiomis. Taigi šis disbalansas prasideda žmoguje, kai jis nesupranta, jog jūs turite būti Motinos žemės ašimi, o ne Ožiaragiu, ne Vėžiu. Šis balansas ateina per mūsų gilumą, ir ta giluma turi išaugti. Nepakanka tik kalbėti apie tai, kalbėti apie Sahadža Jogą, reikia iš tikrųjų rimtai medituoti, iš tikrųjų rimtai medituoti.
Antra, mes turime kažkokį kolektyvinį darbą. Dabar, tarkim, Indijoje mes turime architektų. Jie niekada nieko nepalietė savomis rankomis. Jie sėdi ir braižo – tai viskas. Tada pabraižę daro, ką nori. Ir dabar jie turi problemų, praktinių problemų – jie negali įkalti vienos vinies. Juos visus jūs vadinate balta–apykakliniais. Absoliučiai nenaudingi jokiam rankų darbui. Jie negali daryti jokio rankų darbo, kas tai bebūtų. Net jei jie turi pakelti, sakykim,vieną iš šių kėdžių ir užtempti jas, jie to dažniausiai negali.
Taigi esant šioms aplinkybėms turite suprasti, kad mes ateiname iš visuomenės, kurioje yra visiškai sugriuvęs kolektyviškumas, taigi būkime kolektyviški. Bandykime daryti ką nors kolektyviškai. Bet kolektyviškumas yra menkas Indijoje, toks menkas, kad net su savo žmonomis jie nesielgia gražiai. Jie nekalbės maloniai su savo žmonomis, su savo vaikais; jiems atrodo nedora būti maloniems savo žmonomis. Štai kita pusė yra ta, kad žmonės Vakaruose taip rūpinasi kolektyviškumu, jog, kas tai bebūtų, jie siekia kompromiso ir bando palaikyti darnų šeimos gyvenimą. Taigi turime du kraštutinumus. Nepaisant to, dėkui Indijos moterų išminčiai, kad šeimos gyvenimas vyksta sklandžiai. Bet jei matytumėte tokius vyrus Anglijoje, Aš galiu jums pasakyti, niekas nekentėtų tokių nesąmonių, kokias Indijos vyrai daro su savo moterimis čia. Už tai, kaip jie elgiasi, negali būti atleista. Taigi balansas tarp moterų ir vyrų yra ašis – jų namai.
Namai yra ašis. Apie ką kalbatės namuose? Apie ką galvojate, kokia jūsų problema? Kur jūsų dėmesys, apie ką jūs diskutuojate? Tai labai svarbu pastebėti. Tame jūs atrasite, kas vyksta jūsų šeimoje. Sakykime, negerai kalbate vienas apie kitą, jei sakote savo vaikui negero apie savo vyrą, vyras sako apie žmoną, pasakoja vaikams priešiškai apie vyrą, jei tai tęsiasi, tada atsitinka taip, kad negali būti sveikos ašies. Ašis yra meilė, ašis yra meilė. Bet nei išnaudojimas, nei lepinimas nėra meilė. Šalyje, tokioje kaip mūsų, matote, kokią ašį mes turime?
Mūsų šalyje ašis yra adhyatma (pažįstanti save). Dabar mes turime nugalėti šitą pinigų gviešimąsi, plėtrą, tą ir aną. Pirmiausia krypkite į adhyatmą. Jei žmonės gautų realizaciją prieš išprusdami, nebūtų problemos čia kuriant kitą Ameriką. Mes neturime tapti komunistais, neturime daryti nieko panašaus, nes komunistai yra tiesiog tokie patys kaip amerikiečiai, nėra jokio temperamentų skirtumo. Jei amerikiečiui leista pasilikti Rusijoje, jis turi elgtis taip pat, kaip elgiasi rusas, ir rusas, nusiųstas į Ameriką, elgiasi taip pat kaip amerikiečiai. Nėra jokio pasikeitimo. Štai jei adhyatma ašis bet kokioje šalyje, kur asmuo pasiekia savo dvasinį lygį, tai jam tampa pačiu svarbiausiu tikslu ir yra pasiekiama, tada bet koks išsivystymo lygis, bet koks viso to aukštis negali sunaikinti šalies, negali sukurti karų. Bus taika visur, džiaugsmas visur. Taigi šią Makar Sankranti dieną, sakykime, kad Sankranti baigėsi, ir mes turime žiūrėti tolyn į naują laikmetį, naujo mus laiminančio mėnulio laikmetį ir į ateinančią didžią s aulę, duodančią mums visą reikalingą energiją, švęsti auksinio Sahadža Jogos amžiaus adventą.
Telaimina jus visus Dievas. Dabar dėl pudžos, Makar Sankranti pudža yra labai maža, tai Surja devata pudža, Aš nežinau… Iš svetimų šalių, kas pasiliks po 11 d., tai 12d.? 12 d. arba po 12 d. Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt… Septyniolika, aštuoniolika, devyniolika, dvidešimt. Gerai, pasakykime, kas pasiliks Bombėjuje po 11 d.? Kur šie žmonės išeina ? Tie, kurie pasiliks Bombėjuje po 11d., kada jie išvyksta, kada jie išvyksta? Jūs atvykstate į Pratištaną? Tvarkoj. Kaip tu, Džonai? Nori pasilikti čia, Bombėjuje, ar nori pasilikti Pratištane?
Turiu omeny, čia niekas neparuošta, taigi visi tie, kurie nevažiuoja 11d. ar 12 d., tokiu būdu, artimoje ateity, kiek yra tokių, kurie pasiliks ilgiau? Apie trisdešimt keturi. Kiek vyrų ir kiek moterų? Taigi nusprendėme, kad vyrai gali atvykti į Pratištaną, o likusios moterys gali vykti į Alibagh. Priežastis yra ta, kad Pratištanas yra vis dar labai kuklus. Visiškai nėra skirtas moterims, ir Aš turiu tiktai vieną kambarį, kuriame gyvenu. Taigi geriausia būtų nusiųsti visas ponias… Leiskite joms vykti į Alibagh, ir leiskite už viešnagę Alibagh sumokėti žmonėms, kurie rūpinsis jomis. Tie, kurie atvyksta į Pratištaną, kiek jų yra? Likusių vyrų apie penkiasdešimt.
Penkiasdešimt, gerai. Taigi kada jūs grįžtate su viskuo? Matote, nes tai yra toks atsakingas darbas. Jūs galite atvykti į Pratištaną, jei norite nufotografuoti keletą dalykų, bet tai atsakomybė mums, nes, matote, kol jūs negrįžtate atgal, tai visada bus mūsų atsakomybė, ant mūsų galvos. Taigi geriausia būtų, kad jūs atvykstate į Pratištaną pafotografuoti ar ką tik benorėtumėte daryti. Ir tada geriau užsirezervuokite, nes tai turi išnykti iš mūsų šalies, kitaip jie visad bus ant mūsų galvos, ir jie seka mus. Taigi Aš atsiprašau, bet jūs turite vykti kartu su… su savo daiktais. Taigi mes turime atlikt tai per tris, keturias dienas. Jūs galite baigti fotografuoti ten ir suorganizuoti savo kelionę. Taigi visos ponios, kurios pasilieka, gali vykti į Vaši arba Aligagh.
Alibagh geriau… Jos gali vykti į Alibagh ir pasilikti ten, Alibagh, apie trylika ar keturiolika moterų… Tvarkoj, taigi sutvarkyta. Dabar pasakykime… Atharva, Ganėša… Dvidešimt vienas žmogus iš Amerikos turi išvykti, taigi mes bandysime baigti pudžą kaip galima greičiau, ir jie galės išvykti.