Talk Arzier, Talk on Children at Girvins Ashram (Switzerland), 21 September 1990.

Taigi yra daug medžiotojų, kurie bando surasti tą castori, tą muskusą, ir jie ieško, ir ieško elnio.

Tad, prašau, prižiūrėkite savo elnią, kuris yra tyrumas. Vaikų tyrumas dabar yra atakuojamas, ir tai yra tokia stipri tyrumo ataka, kad turite rūpintis, būti atsargūs dėl savo pačių vaikų. Harane reiškia tą elnią, nes elnias yra mažas padaras, taigi rūpinkitės ir prižiūrėkite juos. Visad laikykite juos šviesoje, saugiai. Gali ateiti toks laikas, kai jausim savo pačių kvėpavimą lyg kokį svetimą, lyg jis būtų ne mūsų, svetimo, štai kodėl paduokite vienas kitam ranką, nes yra labai tamsu. Labai graži žinutė visiems Sahadža jogams. Ir kiekvienas turi suprasti, kad jūs turite pabandyti suprasti savo lyderį. Aš norėjau pakalbėti su kolektyvu šiandien čia apie tai, kas įvyko Šveicarijoje, taip pat, kad, matote, čia buvo Arneau, ir Arneau tapo labai dešiniakanalis ir panašiai. Taigi to pasekmės − šveicarai tapo visiškai kitokie, manau. Ir tai toks jausmas, kad Arneau buvo, buvo spaudimas, manau, naujam lyderiui, kuris yra labai geras žmogus, labai geras.

Taigi, jei spausite, niekas nesispręs. Prašau, atminkite, kad turite klausyti savo lyderių, kol Aš ko nors nepakeisiu. Net ir dėl Arneau, Aš nuolat stovėdavau šalia, ir kai jis suklydo, mes jį patraukėme. Taigi niekas neturi mesti iššūkio lyderiui, kitaip nebus nė vieno iš Mano autoritetų, niekas negali vykti. Tai tarsi pilnas Kundalini srovės sustabdymas. Taigi, nekariaukite su savo lyderiais. Labai aiškiai matau, kokia didelė, yra žmonių Agija. Žmonėse vystosi Agija, ir tai vyksta tik todėl, kad galvojate: „Ak, tai buvo Arneau. Jis darė taip… O dabar Mathias. Mathias turi būti toks pat, kad išlaikytų autoritetą.“ Tai ne tas kelias.

Jūs turite priimti jo autoritetą. Jei nepriimsite jo autoriteto, jūsų Agija bus blokuota ir tapsite labai dešiniakanaliais žmonėmis. Būkite itin atsargūs. Pastebiu, kad Agija Šveicarijoje labai aktyvi, turiu jums pasakyti, įspėti, kad būtumėte protingi. Mano energija teka per lyderį, kol jis jos nenutraukia. Aš pati prižiūriu šį tašką. Jūs, žmonės, turite išmokti atsiduoti. Kitaip jūsų ego labai užaugs ir jūs visi, esu įsitikinusi, jei taip tęsite, vienas po kito tapsite labai egoistiški. Kodėl ego tampa toks didelis Vakaruose? Aš studijavau tai ir radau priežastį, kodėl žmonės Vakaruose tokie orientuoti į ego.

Kokia priežastis? Priežastis tokia: vaikas iki 5 metų amžiaus yra ego-orientuotas. Jis žaidžia vienas, duodate jiems žaislų ir jie visi turės savo žaislus, žais su jais ir nekels vieni kitiems rūpesčių. Bet jei sukelia vieni kitiems rūpesčių, tada tampa grubūs ar net brutalūs. Jie visad gyvena paraleliai. Daryk savo darbą, aš darysiu savo. Jei paliekate juos: „Tai yra mano. Tai yra mano“, jie visi žais vieni. Ir tuo metu jie yra absoliučiai ego-orientuoti. Jei paklausite vaiko: „Tu stovi čia, na, ir ką matai?“, jis matys tą kėdę, matys mane, matys tą ir aną.

Jei paklausite iš ten, jis nepasakys, kad mato dar ką: paminės tą patį, ką mato ir čia – jis stovi šioje pusėje, bet niekad nematys kito žmogaus pusės. Toks yra vaikas. Pavyzdžiui, čia yra siena, vaikas stovi čia, o tarpe kažkas yra. Paklauskite vaiko: „Ką matysi iš kitos pusės?“ Jis paminės tuos pačius dalykus, kurie yra jo pusėje. Jis nesugebės pasakyti, ką mato kitas žmogus. Tai yra ego-orientacija, labai stipri. Ir dėl jūsų turiu pasakyti, labai aiškiai turiu pasakyti, kad visa, kas yra jūsų kultūroje − šiandienos kultūroje, pabrėžiu – šiandienos – veikia taip, kad tai išvysto jūsų ego. Tėvai yra labai laimingi, jei esate užsiėmę savimi. Jie nenori prisiimti jokios atsakomybės, jie nenori jūsų pataisyti, jie nenori jums padėti; „Daryk tą, daryk aną“, ir kur vaikai pasuka, ten ir eina. Jie nenori rūpintis.

Net ir ašramuose pastebėjau, jei kas pataiso vaiką, jie pradeda prieštarauti. Jie labai jautrūs dėl savo vaikų ir tai yra labai blogai, nes tai padarys vaikus itin ego-orientuotus. Ir Vakaruose, mačiau, žmonės labai jautrūs dėl savo vaikų. Niekas nedrįsta jiems nieko pasakyt. Bet iš kitos pusės, Indijos kultūroje išliko jautrumas šiems dalykams. Štai kodėl jų visuomenė yra geriausia visame pasaulyje. Jų ekonomika yra siaubinga, jų politika yra blogiausia, jie yra absoliučiai netinkami daugeliui dalykų, bet visuomenės lygmenyje jie yra geriausi. Priežastis ta, kad moterys turi prisiimti atsakomybę prižiūrėti visuomenę. Mes buvome pakankamai suaugę, aš buvau koledže, mano sesės taip pat buvo koledže. Vieną dieną mes ėjome ir buvome tiesiog… Kažkas pajuokavo, visi juokėsi, ten buvo taip pat keletas draugų.

Ir viena moteris važiavo mašina – mano mamos draugė. Ji nuėjo ir pasakė mano mamai: „Mačiau tavo dukras su kitais draugais ir jie juokėsi gatvėje.“ Vos tik mes išėjome, ji suriko: „Kaip drįstate?“ Mes išsigandome ir nematėme, kad ta moteris važiavo. Pasakė: „Kaip drįstate? Kaip galėjote?“ – tokio amžiaus. Ir kiekvienas iš jos draugų galėjo mus auklėti, kiekvienas. Galėjo pasakyti mums bet ką: „Nedarykite taip. Kodėl taip elgiatės?“ Taigi tas ego lūžta. Bet jei neleisite kitiems taip pataisyti jūsų vaikų, jų ego niekada nelūš, ir tai yra priežastis, kodėl tose Vakarų šalyse žmonės yra tokie ego-orientuoti. Jie iš jo neišaugo. Jie iš jo neišaugo.

Pirmiausiai jie niekad nenori būti pataisyti, niekad. Net tokio amžiaus, jei mama būtų gyva, ji pataisytų mane. Ir aš niekada nesijausčiau blogai − bet kas, bet kas iš mūsų, nes žinau, kad tai daroma dėl mano gerovės. Bet tai, kas atsitiko čia, kad Arneau nuėjo per daug į vieną pusę. Jį apsėdo, nuėjo per toli, ir taip atsitiko kitiems žmonėms. Patrikas turi tą pačią problemą, ir visi turi tą pačią problemą kiekviename ašrame. Neturite dominuoti prieš savo vaikus ar panašiai, bet jei jie daro kažką klaidingo, iš karto žmogus, kuris mato, kad elgiamasi negerai, gali tai pataisyti. Neturi būti taip: „Tai mano vaikas. Kaip drįstate sakyti?“, ar jaustis dėl to blogai. Vos tik pradedate vystyti tokį „mano vaikai, mano“, vaikai iš karto tampa absoliučiai ego-orietuoti, ir jūs niekada neleisite jiems iš to išaugti.

Jie niekada negalės matyti kito požiūrio. Sakykime, pavyzdžiui, mes mokėmės ne tik iš motinos, tėvo, o iš kiekvieno. Jie sakė: „Tu neturėtum taip daryti.“ Taigi daug dalykų mes sužinome po truputį. Kaip šios merginos pasakė man, ne šios, o iš kito ašramo, ne Šveicarijoje: „Pažiūrėkit į juos. Jie atėjo iš karščio ir tik paėmė vandens atsigerti.“ Indijoje niekas taip nepadarytų. Kaip, kaip žinome? Nes jei kas pamatytų mus darant, pasakytų, „Ne, turėtum ką suvalgyti – angliavandenių, tada gerti. Kodėl tai paėmei?“ Ir niekas neprieštarautų. Taigi visa visuomenė moko vaikus. Niekas neprieštarauja.

Gvido irgi turėjo problemą tam tikrą. Jis bandė koreguoti vaikus, o tėvai įpratę komentuoti, Indijoje niekas nedrįsta sakyti ką nors prieš mokytoją. Todėl mokytojai gerbiami. Jei mokytojas pasakė, gerai. Jie negerbia savo mokytojų. Nėra pagarbos, galop jie netgi nejaučia pagarbos savo tėvams. nes jie išsiaiškino, kad yra ego-orientuoti. Čia dėl to, kaip vaikai kalba su tėvais, kaip elgiasi, nieko negerbia, jie neturi jokios savigarbos. Jie tampa absoliučiais begėdžiais. Kad užaugintumėte vaikus tinkamai, leiskite jiems pilnai įsilieti į kolektyviškumą.

Mano vyro šeima, mes turime mažiausiai 100 žmonių. Kai vykstame į kokias vestuves, festivalį ar ką nors, esame mažiausiai 100 žmonių pastogėje, viena virtuvė. Visi žino, kiek leidžiama. Niekas nesijaučia blogai. Turiu omenyje, jie, žinoma, taip pat myli vaikus, jie viską dėl jų daro, bet jei reikia koreguoti, tai koreguoja, ir niekas nesijaučia blogai. Štai kodėl vaikai per daug prisiriša, ir neįmanoma įsiskverbti pro jų ego kiautą. Tai tęsiasi, matote, auga, auga, auga. Ir net jei vėliau jie gauna realizaciją, net jei jaučia, ego vis dar ten, nes tai išpūsta dar tėvų, tėvai jau įdėjo tą ego į jų galvas: „Tu esi kažkas ypatingo.“ Štai kaip yra. Turiu omeny, anądien mano jaunesnė dukra, ji pakankamai didelė, ji buvo ten ir pradėjo barti savo dukrą. Taigi atėjo kariškis ir pasakė: „Prašau, nebark.

Aš daugiau to neklausysiu.“ Ji tiesiog nutilo. Ji nesijautė dėl to blogai. Ji nesijautė blogai, nes mes, indai, suprantame tai. Visi gali koreguoti mus, mes tai priimame teigiamai. Ačiū Dievui, yra kas koreguoja mus. Kitaip kabotume ant medžių. Kaip Avdhut kartą paklausė manęs, kai buvo mažas: „Tarkim, mes paliekam savo tėvus, tada pasitrauks tėvų bhutai, kuriuos jie turi?“ Aš tariau: „Ne, jie eis su jumis.“ Jis paklausė: „O kodėl šie žmonės palieka savo tėvus? Nes, tarkim, aš palikčiau savo tėvus ir kitą dieną pradėčiau rūkyti, kas koreguos mane? Nebus kam koreguoti manęs, jei tėvai ne su manim.“ Aš turiu omeny, didžiu palaiminimu laikoma tai, kad turite tėvus, vyresniuosius, kurie pataiso jus, pasakydami jums kažką. Kai mano dukros tekėjo, mes buvom svarbūs žmonės, ne jauni ar pan., C. P. buvo laivų kompanijos pirmininkas, jo sesuo, vyresnė aštuoneriais devyneriais metais, pasakė: „Dėl šių vestuvių turi nusilakuoti nagus.“ Dabar įsivaizduokite C. P., lakuojantį nagus.

Jis nusilakavo. Nusilakavo ir turėjo vilkėti dhotį 10 kartų. Turėjo tai daryti, jis buvo gana… (negirdima) Mes nuvykome į kitas vestuves kažkur. Jis pasakė: „Pažiūrėk į juos. Jie vilki kostiumus ir pan.“ Atsakiau: „Ačiū Dievui, mes turime, tu turi sesę.“ Tą, kuris jums pasakys, ką reikia padaryti. Nuolankumo turite išmokti. Kai išmoksite nuolankumo, ir kas nors koreguos jūsų vaiką, nesakykite nieko. Leiskite visiems prižiūrėti jūsų vaiką. Kitaip jiems taip pat bus labai blogai. Nors jie ir gimė realizuoti, jūs nesuteikiate jiems tinkamo mokymo, ne.

„Mano vaikai“ turėtų būti atmesta iškart. Jie yra visų vaikai. Anand atėjo ir liko. Paklauskit, koks vaikas jis buvo. [Sahadža jogas: brangakmenis.] Asmenybės brangakmenis. Jei jam pasako: „Anand, nedaryk taip“, jis niekad nesijaučia blogai, niekad. Jaučiame, palaiminimas, kad yra kas pasako mums. Vėliau atradau, kad ego yra kaip balionas. Jei baliono nepučiat išvis, jis nesipučia, tada sunku jį išpūsti.

Todėl lengva su tais, kurie neišvystė savo ego. Todėl indai lengvai neįsitraukia į šį ego kelią. Jų balionui niekad neleidžiama pūstis. Bet tie, kurie Vakaruose, yra tik ego. Tu darai kažką, žinai, balionas prisipildo. Turėjome vieną (negirdima) su mumis, eidamas į mašiną jis tapdavo labai juokingas, žinot, labai pasipūtęs. Aš paklausiau: „Kodėl jis toks pasipūtęs?“ Man atsakė: „Motina, nes jis vairuoja „Mercedes“.“ Aš paklausiau: „Ką? „Mercedes“? Jis nei jo, nei mano. Kodėl turėtų taip didžiuotis?“ Turiu omeny, kažkas kvailo.

Taigi ego paverčia jus kvailiais. Esmė – tai paverčia jus visiškais kvailiais. Yra ilga istorija apie tai Ramajanoje. Kaip asmuo gali tapti kvailiu ir dėl ko žmonės kvailinami labai lengvai. Neseniai kažkas pasakė: „Motina, nauja mada – jos suriša, visos ponios susiriša plaukus taip ant viršugalvio.“ Aš pasakiau: „Tikrai?“ Ji atsakė: „Taip, matote, Motina.“ Aš mačiau Sahadža joges, susišukavusias taip. Vakar programoje visų plaukai buvo taip. Turiu omeny, jos neturi asmeniškumo. Kas nors ką nors pradeda, jos irgi. Jos neturi individualumo. Jos neturi jokių tradicinių pagrindų.

„Ne, tai moderni suknelė. To aš neketinu dėvėti. Štai kaip aš rengiuosi, štai kaip gyvenu. Kodėl turėčiau tai daryti?“ Rytoj jie pasakys, kad reikalinga pūsta šukuosena. Taigi kiekviena vaikščios su pūsta. Pasakys, kad vyrai ir moterys neturėtų tepti aliejumi. Taip jie taps plikagalviais – baigta. Matot, prieš 20 metų kiekvienas vyras, matote filmuose, naudodavo plaukams aliejų, kad tinkamai susišukuotų, ir būdavo šaunūs vyrukai. Šiandien visi taip kasdieniškai apsirengę, nieko šaunaus juose. Jei tampat kasdieniški, ir gyvenime būsit kasdieniški.

Vilkėti kasdieniškai, tokias apsmukusias kelnes ar aptemptas kelnes, ar tai ir tai, taip yra dėl to, kad nėra asmenybės. Tai tik ego. Nėra jokios asmenybės, jokios išminties. Leisti savo vaikams būti koreguojamiems kitų – pirmas geras dalykas, kurį padarote savo vaikams. Leiskite jiems gerbti kitus. Leiskite jiems jausti: „Jie taip pat yra mano dėdės. Jos irgi yra mano tetos. Jie gali koreguoti mane.“ Tada klausyti ir per daug neklausinėti. Turiu omeny, čia kiekvienas vaikas buvo, kartą keliavau su Sahadža joge. Jos sūnus nuolat klausinėjo: „Kodėl taip?

Kodėl tas?“, ir ji atsakinėjo jam. Aš pasakiau tam berniukui: „Nutilk dabar“, po to jis niekada neklausė jos kodėl. Lyg jie turėtų teisę klausti jūsų, jie klausinėja jūsų. Kaip jie drįsta klausinėti? Jūs esate tėvai. Mes niekad neklausinėjame savo tėvų – niekad. Nesame niekuo prastesni už bet ką kitą šiame pasaulyje. Priešingai, turiu pasakyti, žmonės šioje kultūroje tapo labai gerais Sahadža jogais. Jie labai išmintingi, supranta, kiek leistina. Taigi turime suprasti, kad mūsų Sahadža jogos kultūra yra tokia, jog turime išmokti tam tikrų dalykų.

Pirmiausiai, prašau, neverskite savo vaikų, kaip vadinate, ego-orientuotais. Neverskite jų ego-orientuotais, prašau. Žiūrėkit, kad jūsų vaikai gerbtų visus vienodai. Jie sako kiekvienam: „Namaste“ ir yra labai paklusnūs kiekvienam, net jei kas nors juos pataiso – nieko tokio. Aš tikrai nustebusi, nes Vakaruose, galvojau, vaikai nėra prisirišę prie savo tėvų, bet taip nėra, jie yra prisiklijavę prie tėvų. Ne tik prisiklijavę, bet vos tik gavę progą jie bėga nuo tėvų, nes, matot, užkrovėt per daug ant jų galvų. Štai kodėl. Nes nėra laisvės. Jie nuolat pavydi. Taip pat esu girdėjusi apie moteris, kurios pavydi Man, nes esu Motina.

Taip, labai kvaila. Aš turiu omeny, ta, kuri rūpinasi Mano vaiku, Aš pasirūpinsiu. Aš nusiųsiu jai sarį, nusiųsiu jai dovaną. Būčiau labai laiminga, jei prižiūrėtumėte Mano vaiką. Reakcijos yra labai juokingos, ar ne? Kodėl tokie atsiliepimai ir reakcijos? Pavyzdžiui, organizuojate muzikinę programą čia, jūsų kaimynai ateis, pakvies policiją, visiems paskambins. Kitu atveju, net jei mirštate, jiems nerūpės. Priešingai Indijoje, jei jūs klausysitės muzikos: „O Dieve, jie klausysis muzikos. Gerai.

Nuneškit jiems viską, kilimus, viską. Pamaitinkit juos: „Ko norėtumėt?“ Ir visi aplinkiniai bus čia padėti jums. Ir taip yra. Jie miegos ramiai, jei norės miegoti. Jų kolektyviškumas yra labai geras, matot, jų vaikai, kiekvienas gali pamokyti bet kurį vaiką ten. Nes jūs esate ego-orientuoti, prašau, būkite atsargūs, nepaverskite savo vaikų taip pat ego-orientuotais. Sunku atsikratyti ego, jūs žinote tai. Dėl bet ko, lyg kokia gyvatė čia būtų, ir jūs vėl krentat. Tada Aš galvodavau, kaip sukyla jūsų ego. Kažkas pasakė Man: „Motina, žinot, mano vyras… Kas tas ego, ego, ego?“ Aš paklausiau: „Ką?“ „Jis nuolat man sako, kad turi ego, ego, ego.

Kas tai?“ Ji paklausė Manęs: „Kokia liga – ego? Ego, ego, ego?“ Aš atsakiau: „Matai, tai reiškia Ahamkar.“ Ji paklausė: „Tada kodėl jis didžiuojasi tuo?“ Ahamkar yra nuodėmė. Netgi sakyti „Nekenčiu tavęs“ yra nuodėminga. Hindi kalba pasakius: „Nekenčiu tavęs“, kiti pasakys: „Išprotėjai ar ką?“ Pagalvos, kad netekot proto. Negalite sakyti: „Dabar darau šią nuodėmę.“ Taip jau yra, kiekvienas, su kurio taip elgiamasi, net Indijoj, gali tapti blogas. Net Indijoj per daug išlepinami tėvų ar per daug išaukštinami, ir visa kita. Bet žinome, kad tėvai myli mus, rūpinasi mumis. Mano motina buvo labai griežta. Bet kodėl šiandien gaminu taip gerai? Dėl motinos.

Ji net sakydavo man, kaip laikyti… Kaip jūs tai vadinat? Šaukštą. Kai buvau labai maža mergaitė, 5 metų, turėjome tawa – tokią labai juodą, apvalią, kurioje darome rotis. Ji sakydavo man: „Išvalyk tai“. Mes turėjome daugybę tarnų namuose, bet vis tiek atsimenu savo mažas baltas rankytes, virstančias juodomis, matot, ir aš valydavau tai. Bet esu labai tvarkinga. Puikiai padarau bet ką. Kodėl? Taip yra dėl mano motinos. Niekaip kitaip.

Dabar bent jau kelkit savo vaikus ryte. Mes turime duoti kažką geresnio savo vaikams, geresnį paruošimą. Tą patį mačiau ir tarp moterų. Dabar moterys turi suprasti, kad tos, kurios gyvena čia ar kitam ašrame, yra namų šeimininkės ir turi tai žinoti. Nustebau, kai paklausiau žmonių, atkeliavusių iš toli: „Ką valgėte?“ Jie atsakė: „Nieko. Valgėme tas samosas ir dar kažką. Viskas.“ Turiu omeny, šiuose namuose jie yra svečiai. Niekas nieko nevalgė. Aš turėjau visokiausio maisto, bet niekad nežinojau, kad jie šitaip elgiasi. Nesijauskit dėl to blogai.

Kitaip, jei pasakau kažką, jums blokuojasi centrinė širdis. Neturėtų blokuotis. Tai yra kita ypatybė ir tik dėl ego. Tai dėl to, kad niekas neina į jūsų galvą, niekas neina į jūsų širdį, tai eina į kažkokį centrą, žinote. Motina pasakė taip? Gerai, centrinė širdis blokuojasi, ar mano kairė Višudhi blokuojasi. Baba, bet kodėl gi jūs nepataisot savo smegenų? Nes nenorime pripažinti to, nenorime ištaisyti to. Jūs priimate tai į kairę Višudhi ar centrinę širdį. Dabar, jei svečias atėjo į jūsų namus… Greguaras papasakos jums, vieną dieną jie visi buvo čia, maždaug 25 žmonės sėdėjo svetainėje.

Mano dukra buvo ten. Aš nuėjau ir pasakiau jai: „Jie yra čia, jie gali likti ilgiau. Taigi geriau pagamink jiems visiems.“ Ji pagamino. Kai baigėme, prisimeni, Greguarai, baigėme mūsų programą, pasakiau: „Papietaukim.“ Jie buvo nustebę, paklausė: „Kaip?“ Atsakiau: „Aš pasakiau jai. Ji turėjo paruošti.“ „Per tokį trumpą laiką?“ „Taip, turėtų būti paruošusi.“ Ji pasakė: „Pietūs paruošti.“ Mes visi buvome ten. Ji sakė, kad jei pasakytum kuriai nors, kad 25 žmonės ruošiasi ateiti, moteriai būtų galas. Jos galvotų: „Dabar turiu eiti į parduotuvę…“ Jos pradėtų… Ir nebūtų jokio pasitikėjimo. Jo nėra… Nes nėra asmenybės, nėra asmenybės. Pasakiau savo vyrui vakar, kad pagaminau plovą žmonėms, 100 žmonių, tik tiek. Aš nieko daug nedariau.

Jis paklausė: „100 žmonių – niekis?“ Atsakiau: „Niekis. 500 būtų daugiau, bet ne tik aš viena. Mano dukra gali tai. Matytum ją Pratištane. Mano dukros gali tai padaryti.“ Mes pasitikim savimi dėl visko, ką pasakytumėt mums. Visose programose, kurias matėte, turuose, kaip indai paruošia viską, džiunglėse – bet kur. Bet čia mes iš pradžių pradedame galvoti, galvoti, nes nenorime tiesiogiai susidurti su problema. „Turime padaryti tai dabar. Taigi padarykime.“ „Ne taip. Sėskim, sugalvokim planą“ – su jumis baigta.

Dabar ištyriau jus labai gerai. Aš buvau čia, aš taip pat nustebusi. Nėra jokio paruošimo, nes jūsų motina neruošia jūsų. Nėra paruošimo – nieko. Jie nieko nežino, sakyčiau. Jie vis dar kaip kūdikiai. Turi būti taip: mergaitė turi mokėti siūti, gaminti, mergaitė turi mokėti rūpintis namais, pirkiniais, ir ji turi žinoti, kuri mėsa gera, kuri bloga. Ji turi atskirti, kur tikras deimantas, kur ne. Kur šilkinis, kur ne. Viso to mokoma šeimoje.

Nesvarbu, esate karjeros žmogus ar ne, karjeros žmogus, gerai, bet tai esmė, pagrindai, kuriuos moteris turi žinoti. Mes – moterys, kurios nesame moterys. Ir tada toks meilumas, daryti, kažką duoti kitiems. Papasakosiu apie savo anūkę. Kai jos buvo mažos, visos trys, paklausiau jų: „Kuo norite būti?“ Jos atsakė: „Norime būti seselėmis arba stiuardesėmis.“ Taigi paklausiau: „Kodėl jomis?“ Ji atsakė: „Žinai, Močiute, tik šiuose darbuose galima maitinti žmones.“ Matote, kaip, kaip jos jaučia. Neseniai, beveik prieš metus, ji vos 18 m., vyresnioji, ji pakvietė pietų 25 žmones. Taigi, pamaniau, ji paprašys tarnų ar kažko. Ji pasakė: „Ne, aš pati gaminsiu.“ Ir ji tai padarė, visus pamaitino ir visi ėmė ją girti. Ji pasakė: „Ne, ne, ne. Žinote, jie tik taip kalba, nes tai pagaminau aš, bet viskas yra be skonio.

Viskas neskanu. Nieko gero. Jie tik taip sako, nes aš pagaminau.“ Viena pati ji pagamino 25 žmonėms. Nes jos yra laimingos tą darydamos, jos laimingos, kažką duodamos kitiems. Jos tokios laimingos, jūs neįsivaizduojate. Jūs tokie pasiturintys, tokie turtingi, turite viską, bet visgi dosnumo nėra. Mano vyras yra itin dosnus. Vieną dieną buvo toks ponas, Sahadža jogas. Pagyvenęs ponas, kuris buvo menų mokytojas, atėjo man šį tą nupiešti. Aš paklausiau: „Ką duoti?“ Pasakiau C. P.: „C.

P., ar turi kokį nors atliekamą kostiumą?“ Jis atsakė: „Gal. Eime ir pažiūrėsime.“ Aš pasakiau: „Vieną mačiau. Matai šitą?“ Tai buvo puikus kostiumas, kurį jis turėjo. „O! – jis pasakė. − Prašau, duok šitą. Jis labai geras. Aš vilkėjau jį tik kartą, bet niekada lauke, tiesiog pasimatavau. Jei jam patinka, prašau, atiduok.“ Jis paėmė, ir kai daviau, buvo labai laimingas, pasakė: „Motina, aš kaip tik ieškojau ir norėjau kostiumo.“ C. P. akys buvo pripildytos džiaugsmo ir ašarų, jis pasakė: „Matai, jis norėjo kostiumo, įsivaizduoji? Kaip miela, kad davėme jam tai, ko jis norėjo.“ Pastebėkite, koks subtilus būdas – taip apsidžiaugti, kad jis ir norėjo kostiumo, nes Aš labai gerai žinau, kas ko nori, matote, bet jis buvo toks sužavėtas ir toks laimingas, ir po ilgo laiko jo akyse pamačiau tą džiaugsmą.

„O Dieve! Ko jis norėjo, tą jam ir davėme.“ Tai taip, galiausiai, matote, galiausiai kas? Kokia nauda iš visų turtų, tų daiktų? Ką gauname? Nieko, jokio džiaugsmo, nieko. Pirmiausiai manome, kad esame vyras ir žmona, tada bartis visą laiką, gerai. Nemanau, kad ir ten daug meilės. Aš nežinau dėl Sahadža jogų, taip pat nežinau dėl Sahadža jogų. Tada barniai baigiasi, tada „mano vaikas, mano vaikai“. Tada ir jie barasi, taip pat kovoja ir pabėga.

Sulaukę 16 m. jie galvoja, kur pabėgti. Kodėl jie pabėga? Bet mūsų vaikai prilimpa kaip dėlės. Mes niekada jų to nevertėm, bet jie vis tiek prilimpa. Kodėl? Jie nėra ego-orientuoti. Nes jūs esate atsiskyrę. Jūsų tapatybės skirtingos. „Aš. Man patinka tas.

Man patinka anas.“ Turiu omeny, nuodėmė taip kalbėti. Kas jūs, kad sakytumėt: „Man patinka“? Ką reiškia „aš“? Visa tai mes turime pakeisti ir suprasti. Vienintelė galimybė tam yra gyventi ašrame. Kaip jūs gerbiate, kaip gyvenate, kaip sutinkate kiekvieną žmogų, kaip elgiatės – tai yra kultūra, kurią mes turime įsisavinti. Kad suteiktume vaikams gerą etapą, turime įsisavinti. Nesakyčiau, kad Indijoje neturime keistų žmonių. Mes turime palaido būdo žmonių, turime visko. Bet kiekis yra toks mažas, kad jie neveikia.

Čia tokių skaičius yra didesnis, negu tų kitų. Taigi jie per daug paveikia. Dabar visų šukuosenos tokios. Neturit plaukų, pajausit lyg darydami taip plaukams. Tai, tai, nežinau kodėl, tai taip pat yra klaidinga idėja, kad mūsų plaukai turėtų būti labai susivėlę. Matote, būdama Dievybe Aš turiu pasileisti plaukus, bet Aš tvarkingai juos prižiūriu. Jie nėra susivėlę. jie turi būti taip, nes, suprantate, Muktakeši – paleisti Jos plaukus, kad vibracijos galėtų tekėti. Bet niekada Manęs nerasite susitaršiusios. Nes tada bhutai gali jus pagauti.

„Čia galva. O, tinkama! Čia susivėlusi galva. Einam į ją!“ Šiais laikais bhutai dažniau jus apsėda negu anksčiau, nes mes gyvename kaip bhutai. Žinote, gatvėse einate ir sutinkate daug moterų, vyrų, apsirengusių lyg bhutai. Bhutai gali įeiti. „Bhutas!“ Kodėl Indijoje jų neapsėda tiek daug bhutų? Kai jie gauna savirealizaciją, Aš nesutikau daug tokių, kuriuos apsėdo bhutai. Nes mes taip rengiamės, mes ego-orientuoti, taigi bhutai įeina. Nesakau, kad turite eiti pas kirpėją ir pan., bet nereikėtų, kad veidas ar plaukai būtų kaip bhuto.

Jei norit žinoti, kaip atrodo bhutas, Aš irgi parodysiu. Taigi turime suprasti, kad mūsų auklėjime kažko stinga, tai turime pakeisti, ir pokytis turi būti, kad sukurtume geras šeimas, susilauktume gerų vaikų, reikia turėti tam tikras idėjas, ką gerbti, kaip gerbti, kaip suprasti. Turiu omeny, kaip Gupta supyko ant dr. Talvar. Pasakiau: „Eik ir paliesk jo pėdas.“ Jis tai padarė. „Jis vyresnis už tave, ir tau nereikia supykti. Eik ir paliesk jo pėdas.“ Jis iškart padarė ir pasakė: „Jis provokavo, Motina, dabar mano blogas vardas.“ Aš pasakiau: „Eik ir paliesk jo pėdas“, jis palietė iš karto, be klausimų. Kas nors atsikalbinėja, vaikas, jaunesnis atsikalbinėja prieš ką nors – tėvą, mamą kiekvieną kartą. „Eik ir paliesk jo pėdas. Eime. Nieko sunkaus.“ Štai kaip jie išmoksta pagarbos.

Esate labai geri ieškotojai. Ieškote tiesos ir viso to, bet, kad priimtume tą tiesą, reikia turėti atitinkamą kultūrą, kad priimtume ją. Antraip tas ego visada išnirs, dešinė pusė. Dešinė pusė yra Vakarų problema. Sutinkate? [Sahadža jogai: Taip, Šri Matadži.] Bet tai jūs pastebite savo lyderiuose, o ne savyje. Tai problema. Tame, kuris turi įtvirtinti valdžią, jame jūs surasite tai, ne savyje, kad jūs turite tą problemą. Ar ne tiesa?

Lyderių žmonos turėtų žinoti, kad jos yra motinos ir turi būti itin švelnios ir nuolankios. Ir jos turi toleruoti daug nesąmonių, ir ne tik, visada bandyti nuraminti savo vyrus. Pasakysiu, mano vyro biure, Laivybos korporacijoje, visi priklausė nuo manęs. Jei atsitiks kas negero, jei C. P. ant jų supyks, jie ateis ir pasakys man. Tada ramiai jam pasakysiu: „Kam taip pykti ant jų? Galiausiai, supranti, jie yra žmonės ir padarė.“ „O! Tai jie atėjo pas tave?“ „Taip, jie atėjo.“ Tada aš jam sakau, aš jam sakau: „Nes jie mano, kad aš esu geresnė nei tu.“ „Gerai, aš taip pat esu geresnis.“ Tada jis padarys. Ir ji neturėtų galvoti, kad ji yra lyderė – ne, niekada. Ji turėtų galvoti: „Aš jų visų motina“, dabar ji turėtų pastebėti visus čia atėjusius žmones – jie pavalgę ar ne, jais yra pasirūpinta ar ne. Jie – svečiai, o su svečiais reikia elgtis lyg su dievais.

Bėda, kad kiekvienas įeina į jūsų namus kaip svečias, arba lieka pas jus kaip svečias, suprantate, būsite nustebinti, turėjau namą Hounslou mieste. Daug Sahadža jogų likdavo, niekad už nieką nemokėjo. Aš turėjau mokėti už elektrą, dujas – už viską. Nuo pat mano buvimo Londone pradžios, mokėjau už visa tai. Net ir Šudy Kempe mokėjau didžiąją dalį pinigų, tačiau, kai nuvažiavau, ten gyveno 25 žmonės, nė skatiko nemokantys už nieką. O Indijos žmonės taip nepasielgtų, nes jie turi savigarbos. Kartą pasakiau Mathias’ui: „Daug naudojausi tavo telefonu šįsyk“, ir jis turėjo paimti pinigus. Jei jis būtų nepaėmęs, Aš būčiau negalėjusi miegoti. Taigi naudotis kažkieno telefonu, kiek patinka, naudotis bet kurio žmogaus daiktais, kiek norisi, nerūpestingai apsistoti jų namuose – tai taip įprasta Vakaruose. Niekada nežinojau to.

Buvau įpratusi galvoti: „Jie labai dori žmonės. Jie niekada neateis į tavo namus štai taip.“ Greguaras papasakos visą šią istoriją, jei norėsite. Dabar dėl ašramo, kuriame gyvenate: net jei tik užeinate į jį, jūs esate Sahadža jogai. Radę kažką nešvaraus, stenkitės tai išvalyti. Čia jūsų namai. Tačiau dabar jie tapo niekieno namais. Tiesą sakant, tai yra visų namai. Tik pastaruoju metu jie tapo niekieno namais. Nesijauskite blogai, nuliūdę, nemanykite, kad stengiuosi nusmukdyti, bet privalau pasakyti, kad tai išaugins jūsų vaikų ego ir jūsų ego taip pat. Kad gyventume kartu, džiaugtumės kartu, mums reikia turėti tam tikrą kultūrą, kurios nėra Vakaruose.

Vakariečiai yra individualistai, itin individualistiški žmonės, jie turi šią problemą ir kenčia dėl to. Mes norime sukurti naują pasaulį žmonių, kurie myli vieni kitus, kurie mėgaujasi vieni kitais, kurie supranta vieni kitus, ir ne tik – turintys kolektyvinę sąmonę, pasireiškiančią jų gyvenimuose. Ir kažkam sakyti: „Tu esi bhutas, tu esi toks apsėstas“ nėra tinkama. Tai tik rodo, kad nesuprantate, kaip elgtis su žmonėmis. Niekad nesakykite: „Tu turi bhutą“, ar panašiai. Daugiausia, ką galite pasakyti: „Čakra blokuojasi“, tik jei būtina, bet nebūtina to sakyti. Suprantate, kaip mes sakome: „Jei tampi karaliumi, turi nešioti karūną.“ Jei tampat Sahadža jogu, turit laikytis šios kultūros. Jūs negalite būti kaip bhutai, negalite. Nereikia būti išskirtiniams kaip Šri Rama ar Šri Krišna. Nesakau to, bet jūs turite būti kažkuo ypatingi.

Ypatingumas neturi būti tapimas pankais ar pan. Pankai mano esantys išskirtiniai žmonės darydamiesi jiems būdingas šukuosenas. Ypatingumas yra jūsų viduje. Tai kultūros rūšis. Taigi pirmiausiai prižiūrėkite savo ego. Dvasinis ieškojimas turi ten būti. Kai skaičiau rusų autorių knygas, atradau, kad kiekviena knyga, vaizduojanti romantiką, ar vaizduojanti bet ką kitą – už to visur slypi dvasinis ieškojimas. Jie stengiasi sužinoti: „Kodėl aš darau tą ar aną? Kodėl esu toks?“ Ten yra dvasinis ieškojimas. Taigi turime ieškoti savo dvasios.

Todėl visada sakykime: „Kodėl aš darau tai? Kodėl aš esu toks? Kokia priežastis?“ Štai kas turėtų būti padaryta. Tada ego neliks. Juokinga, nes jis jau užaugo toks didelis, suprantate. Spaudžiate jį žemyn, o jis grįžta atgal kaip guma, spaudžiat žemyn, o jis dėl menkiausio dalyko atsistato. Arogancija, garsus kalbėjimas ir netinkamas elgesys – dėl viso to dešinė Višudhi blokuojasi taip stipriai. Aišku? Noriu ne koreguoti jus, o tik padėti jums. Ne, kad jaustumėtės blogai ir centrinė širdis blokuotųsi, nieko panašaus.

Neturėtų niekas niekur blokuotis, bet turėtų jus pakoreguoti. O Indijos žmonių problema yra kitokia. Kai Aš su jais bendrauju, pasikalbu su jais. Jie bent jau neturi kultūrinių problemų, tai viena. Aš turiu omeny, žinoma, jei jie kilę iš kvailų šeimų, ir jei tai vyksta nesąmoningai, tada viskas aišku. Paprastai yra 99%, nes 1% gali būti blogi, nesakau, kad jie nėra blogi. Ir visi turi dirbti, ne tik trys keturi žmonės. Turite mokytis kasdien. Galite mokytis daug ko, jūs esate ieškotojai. Ir ne tik, jūs – Sahadža jogai.

Turite tiek daug dinamiškumo. Galite veikti tiek daug. Taigi idėja apie save, kad esate didūs ar panašiai, turėtų būti atmesta, nes esate Sahadža jogai. Jau esame didūs. Tie, kurie yra didūs, jau yra didūs. Tarkim, kas nors pasakytų, kad esate Adi Šakti. Nemanau, kad tai didinga, nes Aš esu Adi Šakti. Tai kas? Jei nebūčiau, pajausčiau, bet Aš esu Adi Šakti. Tai kas?

Jei esu Adi Šakti, kodėl turėčiau tuo didžiuotis? Nes taip tiesiog yra. Ką daryti? Kai jūs sakote „džei“ ir visa tai, jaučiu, tarsi sakytumėte kažkieno kito „džei“. Kartais baiminuosi, kad pradėsiu sakyti kartu su jumis. Tai niekada neateina Man į galvą, ir, žinote, Aš nežinau, kaip tai ateina į jūsų galvas. Sakiau, turbūt skylė per didelė, nieko joje nelieka. Bet matote, tą Aš ir sakau dabar jums: jei Aš esu modelis ir jei suprantate Mane, tada turite suprasti Mano kultūrą. Kaip Mathias buvo nustebęs kartą, kai jie tepė balzamu ar kažkuo Mano pėdas, o Aš pasakiau: „Padėkite rankšluostį, nes nenoriu ištepti šio audeklo.“ Tai tikrai nėra kažkas ypatingo Man, bet jam pasirodė, kad buvau ypač kukli ar kažkaip. Bet kas tai?

Tas audeklas būtų išteptas bet kokiu atveju, būtų tai Mano pėdos ar kieno nors kito. Štai taip viskas turėtų būti. Taip kultūringai, nors manau, esame turtingi, neįsivaizdavau, kokie turtingi indai. Dabar suprantu. Dabar, tarkim kažkas išvyksta. Paliekamas mažas pieštukas, matot, mažytis, namuose, bet jis priklauso kažkam. Tai bus saugoma tarsi brangakmenis, suprantate, kol sutiksite tą žmogų ir atiduosite jam, visi klaus: „Atidavei jam tai? Atidavei ar ne?“ „Baba, tas žmogus dar neatėjo. Jis kažkur dingo.“ O kai jis ateis, pirmiausiai nueisim su tuo pieštuku, jis paklaus: „Ką? Atnešei šį pieštuką man?“ Jis pasijus blogai dėl to, bet pieštukas priklauso jam, gerai, saugokite jį kaip brangakmenį.

Jie yra labai neturtingi žmonės, palyginus su jumis. Tačiau net ir tarnai nevagia, ne. Šie politikai turėjo būti paimti iš kažkur kitur. Nežinau, iš kur jie, turbūt iš Warren‘o Hastings‘o. Tačiau paprastai čia nevagiama iš namų. Viskas paliekama atidaryta. Nėra vagysčių. Vyriausybė yra korumpuota, čia visi siaubingi dalykai yra korumpuoti, bet kaip visuomenė mes esame sąžiningi. Norėčiau, kad „Sarat Čandra“ būtų jums išversta, kad suprastumėte šios kultūros grožį. Yra daugybė šios kultūros gerųjų pusių.

Mes turėjome „Šri Kanth“, t. y. filmą „Šri Kanth“? [Sahadža jogas: „Nesu tikras, Šri Matadži…“] Anglai atvyksta. Paprašykite jų, kad atvežtų. Tai yra vienas geriausių filmų, pamatysite. [Kitas Sahadža jogas: „Jie yra, jie jau oro uoste, Šri Matadži. Anglai jau atvyksta.“] Gerai, kitą kartą. [Sahadža jogas: „Jie ateina čia.“]. [Sahadža jogas: „Divali, Divali.“] [Sahadža jogas: „Ačiū, Šri Matadži.“] Telaimina jus visus Dievas.