Mahašivaratri pudža. Čianciano Terme (Italija), 1991 m. vasario 16 d. 

Šiandien mes susirinkome čia nusilenkti Sadašivai, kuris atsispindi mumyse kaip Šiva, kaip Dvasia. Jis atsispindi mūsų širdyje, ir, kaip matėte, mūsų gyvenimo tikslas yra pasiekti šią Dvasios būseną.

Anądien aš skaičiau keliose knygose, kaip buvo atliekama ši savirealizacija − savosios Dvasios pažinimas, ir kaip žmonės buvo kankinami. Pirmiausiai jų buvo prašoma kaip nors atsisakyti, paneigti ir pasmerkti savo kūną. Jeigu kūnui reikia komforto, tada pirmiausiai buvo liepiama bandyti miegoti ant kilimo, o ne lovoje. Jei to vis tiek negana, tada nuo kilimo reikia pereiti prie kilimėlio, jei ir to vis dar nepakanka, tada turbūt nuo to leidžiatės dar žemiau − iki Motinos Žemės, ir miegate ant Motinos Žemės. Ir jei kūnas vis dar nėra paruoštas, tada turite pradėti miegoti ant akmenų. Bet Himalajai vis dar yra labai toli, nes Šiva yra Kailaše. Taigi jūs keliaujate į Himalajus ir miegate ant ledo. Tai buvo mažiausias reikalavimas.

Tada sakoma, kad jūs mėgaujatės geru maistu, norite ištaigingai valgyti, valgote daug; gerai, taigi iš pat pradžių jums reikia atsisakyti visko, kas patinka, visko, kas jums patinka. Pavyzdžiui, italai negali valgyti pastos! Tada atsisakyti jos. Bet to negana. Po to jūs pradedate valgyti dalykus, kurie yra labai kartūs. Kaip Zen sistemoje jums bus duodama suvalgyti to, kas yra 108 kartus sustiprinta, visiškai kartu arba visiškai saldu. Taigi leiskite savo liežuviui pereiti šį testą. Bet skrandis vis dar yra. Taigi, jei jūs valgote per daug, vieną dieną badaukite. To nepakanka. Tada badaukite septynias dienas. Tada keturiasdešimt dienų. Aš turiu omeny, kad mėnuo turi tik trisdešimt dienų, badauti 40 dienų reiškia, kad po to jūs esate visiškai nusibaigę. Taigi, štai ką jums reikia daryti, kad pasiektumėte nirvaną.

Matote, jūs pasiekiate nirvaną, nes esate nusibaigę ir mirę, nieko nelikę iš jūsų, tik kaulai, ir tada šie kaulai tampa ne kuo kitu, o nirvana. Galiausiai ištinka mirtis, taigi su jumis viskas baigta ir tai yra nirvana, nėra jokios abejonės dėl to. Tada jūs negyvenkite name, nes namas − tai komfortas. Palikite savo žmoną, palikite savo vaikus − visus palikite. Ir nešiokite kokį nors vieną audeklą, apsivynioję aplink, tada eikite ir prašykite išmaldos iš žmonių. Bet su šiais drabužiais visgi dar yra problemų, nes esate prisirišę prie to audeklo. Taigi jūs keliaukite į Himalajus, kur niekas negali jūsų matyti, nusivilkite savo drabužius ir tame šaltyje drebėdami stovėkite. Tada jūs pasieksite savo nirvaną. Tokiu būdu jūs gaunate nirvaną. Visos šios sąlygos buvo reikalingos, kad pirmiausiai sunaikintų kūno poreikius. Jūs sakote savo kūnui: „Ne, nieko nebus, tu geriau siek nirvanos.“

Antras etapas buvo sunaikinti jūsų protą, kuris veda jus į jutimus, į džiaugsmą keliančius dalykus. Sakykim, norite ką nors turėti, ką nors labai stipriai, tai atsisakykite to, atsisakykite visiškai. Visko, ko prašo jūsų protas, tiesiog sakykite jam: „Ne, ne, ne.“ Sanskrito kalba yra tokia šloka: „Yat neti neti vachane, nigamo vacha“, kurią jūs nuolat kartokite: „Neti neti“ – „Ne, ne šitas, ne šitas, ne šitas, ne šitas.“ Ir tada jūs galite svarstyti tik… Taip, vien tik apie nirvaną. Prieš tai jūs net neverti to, kad būtų svarstoma apie jūsų nirvaną. Kai perskaičiau šią knygą, pasakiau: „Baba, aš pasiduodu. Šito per daug.“ Bet Sahadža jogoje yra kitaip, pirmiausiai statoma pastato viršūnė, o tada pamatai. Pirmas pasiekimas buvo jūsų Sahasrara atvėrimas. Ir tada Sahasrara šviesoje jūs turite matyti save ir matyti dėl savęs. Palaipsniui introspekcija buvo geresnė naudojantis vibracijomis, pamatyti, kodėl, kodėl aš noriu šito, kodėl mano dėmesys krypsta į patogumus, kodėl mano dėmesys krypsta į maistą, kodėl į mano šeimą, kodėl į mano vaikus, kai tuo metu aš turiu pasiekti aukščiausią?

Taigi jūs pradedate stebėti save. Tada naudodamiesi savo vibracijomis jūs taip pat žinote, kas jums ne taip. Tada nežiūrite į kitus, kas negerai kitiems, jūs pradedate matyti save, nes tai jūsų pačių augimas, kurį jūs turite pasiekti. Bet ankstesniais laikais visi šie dalykai buvo daromi individualiai. Taip žmogus, kuris pradėdavo nirvanos kelią, eidavo į „ekant“ – į atokias vietas, gyvendavo atskirai nuo žmonių, vengdavo jų, nieko nedarydavo, ir tada pasiekdavo šį augimą − savirealizaciją vien tik sau. Tai nebuvo kitiems. Tada šis ponas tapdavo visiškai išskirtinis. Jis su niekuo nekalbėdavo, jis nieko nepriimdavo ir sėdėdavo kur nors ant nuošalios kalno viršūnės. Ir į kiekvieną, bandantį pas jį ateiti, jis mėtydavo akmenis, sakydavo įvairius bjaurius žodžius ir niekada nesusitikdavo su tuo asmeniu.

Bet Sahadža joga nėra tokia pati. Sahadža joga yra visuotinis augimas. Tokios tipo vienetiniai pasiekimai niekur nenuvedė žmonijos. Žinoma, šventieji bandė kalbėti žmonėms, pasakoti jiems apie savirealizaciją, apie Dievą, apie teisingumą, apie vertybių sistemą; bet į juos taip pat buvo žiūrima kaip į kažką keisto, ir jie buvo kankinami, jiems buvo trukdoma. Taigi individualaus augimo lygyje jie nieko negalėjo padaryti dėl kitų, išskyrus tik kalbėjimą apie tai, pasakojimą tol, kol atėjo Sahadža joga. Netgi kalbėti apie tai buvo uždrausta. Iki XII amžiaus Indijoje niekas viešai apie tai nekalbėjo. Visa tai buvo sanskrito kalba, labai sudėtingos sanskrito knygos, kurios buvo pasiekiamos tik keliems siekiantiems. Buvo paaiškinamos tik keletui, keletui žmonių. Bet buvo negalima duoti realizacijos.

Taigi vienas mokytojas turėjo vieną mokinį, ir visa tai buvo individualus augimas, individualus darbas. Toks mokinys buvo paimamas iš kitų ir laikomas slaptai, su juo buvo dirbama, ir jis galėjo tik dainuoti, galėjo rašyti eilėraščius, galėjo pasakoti apie tai ir sakyti, koks yra patiriamas džiaugsmas, bet jis nei turėjo kokią nors teisę duoti kitiems realizaciją, nei žinojo, kaip duoti realizaciją. Taigi dabar pažiūrėkite, kaip toli jūs nukeliavote. Jūs gavote savo realizaciją be ypatingų praradimų. Jūs galite veikti daug platesniu mastu, jūs galite duoti kitiems realizaciją. Jūs viską žinote apie subtilias žinias, apie Sahadža jogą.

Bet šiandien aš ruošiuosi jums papasakoti šį tą daugiau, ką mes turime žinoti. Labai svarbu žinoti, nes žmonės sako, kad jie praktikuoja Sahadža jogą taip pat, lyg eitų į bažnyčią, tai kyla ne iš jų širdies. Širdis yra Dvasios buveinė − Šiva mumyse. Taigi mes turime daugiau žinoti apie širdį, ir tai labai svarbu. Jūs žinote apie šiuos tris Nadi, kuriuos mes turime: Ida, Pingala, Sušumna; bet širdyje yra keturi Nadi. Ir vienas Nadi yra iki Muladhara čakros, o jeigu jūs peržengiate Muladhara ribas, jis nuveda į pragarą. Štai kodėl jie sako, kad Šiva yra griovėjas. Iš tiesų tai jūs prašotės sunaikinimo. Ir vos tik jūs prašote sunaikinimo, gaunate jį.

Nors ir sunaikinama viskas, kaip buvau sakiusi, tai panašu į vaisiaus formavimąsi, žiedlapiai atrodo taip, lyg būtų sunaikinti; kaip ir aš sakyčiau, jog sunaikinau daugybę jūsų dalykų, jūs galite tai vadinti savo sąlygotumais, savo ego, savo rasizmu, savo fanatizmu – visa tai buvo sunaikinta Sahadža jogoje. Tai turėjo būti sunaikinta, kad grožis išsiskleistų. Taigi, kai peržengiate savo mariadas tam tikrame taške, jūs keliaujate savęs susinaikinimo link. Keturiomis kryptimis yra įrengti susinaikinimai, nes yra keturi Nadi. Taigi, ką dabar reikia daryti? Kaip mes ruošiamės sustabdyti šį susinaikinimą, ateinantį iš pirmo Nadi ir vedantį į pragarą? Viena iš Šivos savybių yra ta, kad Jis yra nekaltumas. Jis yra visiškai nekaltas. Jis nekaltas kaip vaikas. Jis yra nekaltumo įsikūnijimas.

Taigi mes turime atsisakyti savo kūniškų troškimų, ištirpdyti juos, ištirpdyti juos nekaltume, nekaltumo vandenyne. Jūs turite ištirpdyti tai nekaltumo vandenyne. Nekaltumas yra kažkas vertingo, suprantamo, keliančio pasimėgavimą. Pažiūrėkite į gyvūnus − jie yra nekalti, jūs matote vaikus − jie yra nekalti; gėlės − jos nekaltos. Nukreipkite savo dėmesį į visus šiuos dalykus. Matote, einant gatve geriausiai žiūrėti į tai, kas yra trijų pėdų aukštyje. Jūs matote trijų pėdų aukštyje visas gėles, visą gražią žolę, visi vaikai, kurie yra maždaug trijų pėdų aukščio, yra geriausi. Jums nereikia žiūrėti į žmones, kurie yra aukščiau. Tiesiog žiūrėkite trijų pėdų aukštyje. Jūs galite matyti kažkieno kojas, nieko tokio. Bet jūs nematote akių žmogaus, kuris nėra tyras.

Taigi ištirpdykite šį norą nekaltume. Ir Muladhara, kuri yra tyra, nėra mirusi, pasibaigusi, bet yra tyra, ji yra teisinga, ji yra Šri Ganėšos savybės, ji yra tyra. Taigi net jei jūs gyvenate šiame pasaulyje, net jei esate žmogiškos būtybės, net jei jūs turite vaikų, vis tiek esate tyri. Kaip vieną kartą Šri Krišnos žmonos…

Visų pirma, Jis turėjo šešiolika tūkstančių žmonų, ir dar penkias. Tai buvo Jo šešiolika tūkstančių energijų, o penkios buvo elementai. Jos norėjo nueiti pas kažkokį gerai žinomą, sakyčiau, šventąjį, maharši, atėjusį pasimelsti. Taigi jos norėjo nueiti, pamatyti jį ir pagerbti. Taigi jos paprašė Šri Krišnos leidimo, bet nuėjusios pamatė, kad visa upė išsiliejusi, taip patvinusi, kad jos negalėjo jos pereiti. Jos grįžo atgal ir paklausė: „Kaip mes galime pereiti šią upę? Ji visa patvinusi.“ Taigi Krišna pasakė: „Viskas gerai, jūs tiesiog nueikite ir pasakykite: „Jei Krišna yra Jogešvara, ir jei sekso prasme Jis yra visiškai tyras, tu nusek.“ Jos paklausė: „Kaip galime taip padaryti? Mūsų yra tiek daug. Ką Jis kalba?“ Taigi jos nuėjo ir pasakė tą patį upei, ir upė nuseko, o jos labai nustebo, kad jų vyras sako visus šiuos dalykus. Jos perėjo ir pagerbė tą „riši“ (išminčių), kai keliavo atgal, upė ir vėl buvo patvinusi. Taigi jos sugrįžo pas „riši“ ir paklausė: „Taigi, kaip mums dabar pereiti šią upę, ji visa patvinusi?“ Jis paklausė: „Kaip jūs čia atėjote?“ Taigi jos papasakojo istoriją apie Šri Krišną. Jos ten buvo privaišinusios tą „riši“ maistu ir vaisiais, ir jis suvalgė tiek daug. „Viskas gerai, jūs nueikite ir pasakykite tai upei, kad šis „riši“ išvis nieko nevalgė.“ Jos paklausė: „Kaip tai gali būti? Ką tik mūsų akivaizdoje valgei.“ Jis atsakė: „Nueikite tik ir pamatysite.“ Jos grįžo atgal ir viską pasakė upei. Upė ir vėl nuseko.

Taigi gyventi šiame pasaulyje, būti žmona ar vyru, būti vedus – bet kokiu atveju jūs galite būti tyri, visiškai tyri. Tai yra jūsų tyrumo ženklas. Antras Nadi, antras kanalas, kuris gali jus vesti į susinaikinimą, yra noras. Štai kodėl Buda pasakė, kad norų nebuvimas yra vienintelis būdas, kad žmonės nesentų, nesirgtų, nebesirūpintų. Taigi dabar šis troškimas, kurį mes turime − „Aš noriu šito“ − Vakaruose yra daug stipresnis nei kur kitur, verslininkai kiekvieną dieną kuria naujus daiktus. Imkim, pavyzdžiui, kirpėją: taigi moterys nori nupirkti tą peruką arba aną peruką, „Toks mano noras, privalau turėti šį peruką, kad užsidėčiau.“ Kita sako: „Viskas gerai, man reikia šito.“ O vyrų norai yra: „O, jei jis turi „Rolls Royce“, kodėl aš neturiu nė vieno?“ Jie negali mėgautis kieno nors kito „Rolls Royce“. Tai turi būti jūsų nuosavybė −„Man turi priklausyti ši nuosavybė.“ Norai gali būti bet kokie, ne vien tik materialūs. Norai gali būti taip pat idėjiniai: „Man turi priklausyti ši moteris, man turi priklausyti šis vaikas.“ Visokios priklausomybės, kurios jumyse tampa norais.

Bet nesakyčiau, kad tai dėl prisirišimo. Tai nėra prisirišimas, tai yra vien noras turėti daugiau. Vis kaupti ir kaupti dalykus, gauti dar ir vis tiek nesijausti laimingu bei patenkintu. Kokia yra priežastis šio tipo norų, kurie nėra tyri? Tai netyras noras. Tai netyras noras, ir kai toks noras tampa aktyvus, jūs galite eiti labai toli, sakykim, kaip Sadamas Huseinas, kaip Hitleris, tai yra ne kažkas kita, o noras, visiškai peržengęs bet kokias ribas. Jūs norite dominuoti prieš kitus žmones, tai taip pat kitas noras. Visi šie norai galop veda jūs į susinaikinimą, nes nėra jokio džiaugsmo, nėra jokios laimės. Pavyzdžiui, aš dabar noriu turėti sarį, taigi noriu nusipirkti sarį. Visas mano dėmesys bus nukreiptas į tai, kaip gauti tą sarį, turiu gauti tą sarį, šį daiktą, aną daiktą. Dėmesys užsiteršia, tampa sujauktas dėl tokių bereikšmių dalykų kaip saris. Dėmesys, kuris turi mėgautis, kuris turi mėgautis Dvasia, kuris turi maitinti Dvasią, tampa išsibarstęs dėl mūsų norų.

Pirma, dėmesys yra išblaškytas, nes mes nesame tyri. Antra, dėmesys patenka į chaosą dėl mūsų norų. Taigi, ką turime daryti su norais? Norą turėti gražius daiktus, mes galime perkelti savo norą, materialų norą į estetiką, ir turėti vieną daiktą, kuris iš tiesų yra estetiškai vertingas, nes tai Šivos savybė, nes Jis teikia viskam estetiškumą. Sakykim, tai atrodo labai nykiai, labai paprastai, ir kažkas gali pasakyti, jog mechaniškai. Bet jei tai būtų Šivos darbas, tada Jis būtų sukūręs ką nors labai gražaus.

Taigi Šivos savybė yra ta, kad Jis gražina viską, kas yra sukurta Brahmadevos, vystėsi dėl Višnu. Jis yra tas, kuris atlieka subtilų estetikos kūrimo darbą. Jūs esate matę mano nuotraukas daugybę kartų, su daugybe šviesų, vienaip ar kitaip − visa tai Jo darbas. Jis tai daro. Jis skleidžia šviesas tokiu būdu, Jis veikia tokiu būdu. Jis nori vien tik įtikinti jus apie mane. Tai yra Jo darbas. Taigi Jo darbas yra kurti estetiką − elgesio estetiką, poezijos estetiką. Viskas, kas yra sukurta, paversta grožiu, yra džiaugsmas, duodamas Šivos − tai Jo savybė.

Taigi, ko benorėtumėte, jei pradėsite tai daryti norėdami, kad būtų estetiška, rankų darbo, gražu, palaipsniui, pamatysite, atsiras vibracijos, nes visi gražūs daiktai turi vibracijas. Kad turėtumėte vibracijas, turite eiti tyro noro link. Taigi šis noras, kuris yra beprotybė, kuris verčia jus bepročiais, kuris yra toks bukas ir nuobodus, tampa tyru noru, nes jūs turite ištirpdyti visus savo norus vibracijose. Po kurio laiko netrokštate nieko kito, išskyrus vibracijas. Jūs nepirksite nieko, kas neturi vibracijų. Jūs nekalbėsite su žmogumi, kuris neturi vibracijų. Jei kas nors neturi vibracijų, tiesiog bėgsite tolyn.

Aš esu mačiusi žmones, bėgančius tolyn nuo kitų žmonių, tarsi kokia nors beždžionė juos vytųsi. Kai apsidairau, matau, kad aplink yra girtuoklių, ar kažkas ateina ir pan. Jie turbūt patys kažkada gėrė, bet dabar bėga tolyn: „Ne, ne, ne, ne. Ne dabar. Ne dabar, daugiau ne.“ Iš pradžių mes turėjome tris keturis hipius, kurie atkeliavo su manimi į Indiją. Jie yra tokie kaip jūs, jie tapo, jūs matote, Sahadža jogais. Ir keturi penki hipiai atėjo į mano programą, tai buvo Rahuryje, manau. Jie išsigando savo gyvenimo: „O ne, o Dieve!“ Aš paklausiau: „Kas jums nutiko? Ko jūs taip išsigandote?“ Taigi atsisukau, kad pamatyčiau tuos hipius, ir kol apsisukau, jų jau nebebuvo. Jų jau nebebuvo. Taigi nutinka taip, kad visi troškimai baigiasi Čaitanijoje, vibracijose. Ir jei tai neįvyksta, tada jūs turite žinote, kad kažko vis dar trūksta. Bet jei nepadarysite šito, tada galiausiai susinaikinsite.

Taigi sakyti, kad Jis yra griovėjas, yra labai vienpusiškas teiginys. Jis turi abi energijas. Jis turi energiją duoti jums vibracijas. Jis duoda jums vibracijas. Devi yra energija, Šakti, bet Jis kuria vibracijas. Tai panašiai kaip penki pirštai, bet jei jie jus kutena, tada tai Šiva. Pirštai priklauso Devi, aišku, bet jei jie kutena, žinote, tai teikia jums džiaugsmą, laimę, tada tai yra Šiva, tai bhakti. Bhakti džiaugsmas ateina iš Šivos. Šiandien kaip tik aiškinau, kaip viena moteris buvo Devi bhakti, labai gilinosi į Dvasią ir visa tai, žinojo tiek daug, tiesiog susiliejo su Manimi. Aš negalėjau suprasti, kaip ir ką ji padarė, nes paprastai žmonės to nedaro. Kai jie skaito apie Devi, galvoja: „Na, gerai, čia Devi, čia Matadži.“

Suprantate, tai skirtingi dalykai. Jie nežino, kad skaitė apie Devi. Taigi ji pasakė: „Motina, aš tiesiog atpažinau. Juk parašyta, kad kaip Jūs esate švelni, taip ir Deivė yra švelni, kaip Ji liečia mane, kaip Ji manimi rūpinasi, kaip Jos dėmesys skirtas man.“ Yra toks sakinys „Katakša, katakša, nirikšana“ − „Kiekvienas žvilgtelėjimas yra tiriantis“, bet „tiriantis“ nėra geras žodis, „nirikšana“ reiškia tyrimą, dievišką tyrimą. „Taigi visą laiką aš jaučiu, kad tai Tu, Tu, Tu esi visą laiką, kai aš klausau muzikos, aš jaučiu, matote, Ji mato mane. Ji mane jaučia, Ji maitina mane. Visą laiką jaučiu Tavo meilę.“ Štai kaip bhakti (Dvasia) ateina. Taigi jei jūs turite vibracijas, tai nereiškia, kad tai kažkas tuščia, suprantate? Ne, tai reiškia Dvasios džiaugsmą. Bhakti yra, galite tai vadinti garbinimu ir pan. Dievas yra meilės vandenynas. Jūs tiesiog įsiliejate į tai. Tam nėra žodžių. Ir tai yra, kai jaučiate, turite suprasti, kad priėmėte savo Dvasią kaip tikrą jungtį tarp savęs ir savo Motinos ar savo Tėvo.

Čia nėra diferenciacijos. Jūs esate vienis tame vandenyne, įsigėrę į vandenyną. Jūs esate lašas, jūs esate vandenynas. Jūs esate vienis toje bhakti. Ir bhakti negali būti mechaniška, nes ji ne žmogaus padaryta. Taigi, kad džiaugtumėtės Sahadža joga, turite suprasti, kad tai ne vien tuščios vibracijos, bet tai yra bhakti. Džiaugsmas – tai Šivos savybė, džiaugsmo savybę Jis suteikia mūsų gyvenimui. Viskas atrodo apsupta, atliepta. Toks pats yra džiaugsmas: „Aš taip myliu Dievą, ir Dievas myli mane, kad aš turiu prasmę gyventi.“ Pirmiausiai dingsta ego, sąlygotumai taip pat dingsta.

Taigi trečias Nadi, trečias Nadi – tai Nadi, dėl kurio mes jaučiame prisirišimus, prisirišimus prie ko nors, pavyzdžiui: tai mano vaikas, tai mano vyras, tai mano šeima, tai mano žmona, tai mano tėvas, tai mano mama. Kiekvienas iš pradžių Sahadža jogoje, kol jis dar tik pradedantis, kalba tik apie visą savo šeimą: „Mano tėvas toks, mano mama serga, mano mamos sesės ir broliai, tam ir anam tas negerai.“ Lyg mes būtume pasirašę sutartį. Ką man daryti?

Pavyzdžiui, šiandien kažkas pasakė: „Matote, jie prarado savo pirmagimį. Prarado pirmagimį, nes vaikas miegojo kitame kambaryje.“ Aš pasakiau: „Mažas vaikas turėtų miegoti su motina, ir motina turi prižiūrėti vaiką.“ Tai labai paprasta, turiu omenyje, Indijoje jokia motina nesitaikytų su tokia situacija. Ji išmestų vyrą, sakydama: „Kas tai? Aš turiu prižiūrėti vaikelį.“ Taigi pasakiau: „Pasakykite, kad jie turi miegoti su vaiku.“ Bet jie tuo netiki. Na gerai, o ką mes galime padaryti? Ar mes pasirašėme sutartį, kad prižiūrėsime jų vaikus, kai jie net nenori klausytis mūsų? Taigi iš pradžių yra tokia mintis: „O Motina, aš praktikuoju Sahadža jogą mėnesį, bet iki šiol mano finansinė padėtis nepagerėjo.“ Lyg jie ketintų paduoti mane į teismą dėl to, kad juos nuvyliau. Bet jie nenori matyti, kad jūs tik dabar atėjote į Sahadža jogą, net jei buvote Sahadža jogoje tiek metų, jūs nebuvote Sahadža jogai. Kažko trūksta, jūs nenusipelnėte. Kažkas negerai jums, ne Sahadža jogai. Bet jiems atrodo, kad Sahadža joga yra kažkas, su kuo pasirašai sutartį. Nedelsiant jie informuos jus: „Ten kažkas serga, kažkas, kažkas, kažkas, kažkas, nusiųskite penkis Sahadža jogus.“ Kam? Šie prisirišimai pradeda veikti mus.

Dar mačiau žmonių, labai prisirišusių prie savo vaikų, ir jie vis lepina: „O, mano vaikas, mano vaikas.“ Bet staiga jie suvokia, kad vaikas jau tapęs velnio vaiku. Vaikas pradeda atsišnekinėti, kalba visokius dalykus, muša savo tėvus, blogai elgiasi, ir jie staiga atranda: „Tai vaikas, kurį aš auginau, suteikiau tiek daug meilės.“ Ir jie jaučiasi netgi blogiau: „Aš tiek padariau dėl savo žmonos, o ji su manimi taip elgiasi“; „Aš tiek padariau dėl savo vyro, o jis su manimi taip elgiasi.“ Kam jūs tiek daug darote? Nėra jokios būtinybės. O jei darote, tai tiesiog padarote ir pamirštate. Aš niekada taip nesijaučiu. Žinau, kad Sahadža jogai, dėl kurių taip sunkiai dirbau, nusmuko. Viena, ką jaučiu, tai, kad tik vienas Dievas žino, kur jie atsidurs. Kur jie bus pragare? Kas jiems atsitiks? Tai vienintelis rūpestis. Nesusitelkiu į tai, kas jau nutiko, nes nieko man negali nutikti. Bet jei jie nusidėjo, aš tiesiog susirūpinu jų ateitimi, jų gyvenimais. Tai skiriasi. Taigi tokio tipo prisirišimą mes sanskrito kalboje vadiname „mamatva“ – „tai mano, tai mano vaikas, mano šitas, mano anas.“

Jūsų artimieji − Sahadža jogai. Atsiminkite tai. Tai sakinys, kurį turite atsiminti: „Mano artimieji yra tik Sahadža jogai. Ir bet kuris, kylantis prieš Sahadža jogus, keliantis rūpesčius Sahadža jogams – tai gali būti mano žmona, gali būti mano vaikas − aš jų atsisakau.“ Nes aš neleisiu tam nutikti. Tokie santykiai yra geri, kol Sahadža jogai yra vienybėje. Ir vos tik kas nors bando pakenkti bet kuriam Sahadža jogui, tada aš nebūnu su tokiu asmeniu. Ir sutikau daug tokių, jie labai geri Sahadža jogai. Jie niekada nestos į žmonos pusę, niekada nestos į vaikų pusę, nes žino, kad jei jiems pritarsi, tai padarysi juos nuodėmingais, juos sunaikinsi. Jiems rūpi jų augimas, tad jie niekada neleis, niekada niekam, savo artimiesiems neleis kelti rūpesčių kitiems. Esu mačiusi vaikų, kurie labai nepaklusnūs, jie kelia labai daug rūpesčių, labai ūmūs, ir tėvai tiesiog sako: „Motina, sutvarkykite juos. Mes tai paliekame Jums.“ Ir jie bus sutvarkyti. Bet kiti sakys: „O, ne, ne, ne, ne; matote, mano vaikas, jis negalėtų taip pasielgti, suprantate.“

Taigi kiekvienas turi suprasti mokėjimą pasirinkti: „Kodėl aš esu priklausomas?“ Aš daug kartų pateikiau pavyzdį, kaip kyla medžio syvai, sunkiasi į įvairias medžio vietas, įvairias sritis, prižiūri žievę, prižiūri šakas, prižiūri lapus, žiedus ir vaisius, ir grįžta atgal arba išgaruoja. Jie nėra prisirišę. Jei liktų tik vienoje dalyje, visas medis mirtų, ir ta dalis, kuri tokia artima syvams, taip pat mirtų. Bet syvai turi daugiau nuovokos negu mes. Jiems vyras toks svarbus, turiu omenyje, tiek daug problemų dėl vyrų, žmonų, to, ano. „Dieve mano,− kartais pagalvoju,− kas tai?“ Štai kodėl jie sakydavo „Priimk sanjas“ − kad niekas negalėtų kalbėti apie žmoną, vaikus, apie nieką. Jūs turite būti sanjasiai, pirmiausia turite būti sanjasiai. Taigi jokios galvos skausmo mokytojui. Ir vos tik jūs pradedate kalbėti apie savo artimuosius, mokytojas pasakys: „Gerai, tu eik lauk. Nieko nebus. Nieko gero.“

Bet Sahadža jogoje… Sahadža joga yra kai kas prasmingiau, ką reikia padaryti. Ji turi įsismelkti į visuomenę, į politinį gyvenimą, į ekonominį gyvenimą. Jūs turite ugdyti visą pasaulį. Pabandykite suvokti savo atsakomybę. Jūs čia ne tik tam, kad patys nušvistumėte, ne. Jums reikia turėti tiek daug išminties, tiek daug meilės ir tiek daug gebėjimo pasirinkti, kad suprastumėte, jog jūs esate išrinkti išlaisvinti visą pasaulį. Taigi dabar tai vadinama ribota meile, o tai, kas yra apsisprendimas, vedantis į sunaikinimą, yra nevaržoma meilė. Nes Šiva yra ne kas kitas kaip meilė, Jis yra meilė. Meilė yra tai, kas taiso, maitina, kas nori jūsų nuolankumo. Štai kas yra Šiva. Jis nori jūsų nuolankumo. Jis prižiūri jūsų nuolankumą. Taigi, kai jūs prižiūrite kitų nuolankumą su meile, tada visas gyvenimas pasikeičia, pasikeičia visas gyvenimo būdas, ir jums tai patinka, nes jūs tampate išvien su daugeliu, susiję su tiek daug šeimų, tiek daug dalykų, su daugybe kitų problemų, ir jūs tiesiog jaučiatės išvien su tiek daug. Dabar pažvelkite, kiek čia šiandien daug mūsų Sahadža jogų.

Pirmą kartą, kai atvykau į Italiją, turiu jums pasakyti, aš atvykau su Kristina… Ne. Koks Greguaro žmonos vardas? Katerina. Ir ji buvo vienintelė, kuri mokėjo itališkai. Ir mes liepėme keliems laikraščiams rezervuoti šiokią tokią salę ir pareklamuoti mus. Nieko nebuvo padaryta. Taigi, kai mes atvykome, nieko neradome. Taigi aš ėjau su ja kabinti plakatų, bet vis tiek niekas neatėjo. Ir šiandien mūsų tiek daug. Bet mes turime suprasti, kad mus sieja meilė ir, kad meilė skirta mūsų nuolankumui bei augimui. Ir tada jūs tiesiog džiaugiatės kiekvienu. Ir tada jūs negalvojate, kokios rasės esate, iš kokios šalies, kas dar jūs esate − nieko, jūs Sahadža jogai, ir baigta! Taigi tampate universalia būtybe. Ir toks požiūris turi būti pasiektas.

Kai išgirstu, kad kai kurios indės mergaitės yra kankinamos, trikdomos, pagalvoju: „Kaip jie gali taip elgtis?“ Arba jei kai kurie yra juodaodžiai, jie kankinami; arba kaip elgiasi kai kurie indai su kitais, kurie yra iš žemos kastos. Taip negalima, nes jie yra neatskiriamos vieno kūno dalys. Jie visi − broliai ir sesės, gimę iš vienos Motinos. Bet tai bus įmanoma tik tada, kai jūs ištirpinsite tuos savo ribotus santykius šiame beribiame meilės vandenyne, tik tada tai įmanoma. Ir jei taip nėra, nebandykite vertinti, tiesiog stebėkite save. Matykite save − ar jūs iš tikrųjų mylite kiekvieną.

Suprantate, aš pasakyčiau, kad visą laiką, kai… Aš kartais einu apsipirkti ir tiesiog pagalvoju: „O, šis tiktų tam, o tas tiktų anam.“ Galima sakyti, man pačiai, man neįmanoma ką nors nusipirkti sau pačiai, neįmanoma situacija. Nebent tai visiškai neišvengiama, ar kilo kokių nesklandumų, jei to neturiu. Aš netgi nenusipirksiu sau atsigerti, net jei būsiu ištroškusi. Nes visa ko esmė yra kitų džiaugsmas. „O, tai tiks tam asmeniui. Tas tiks anam asmeniui.“ Visa tai labiausiai džiugina. Noriu pasakyti, dėl ko visa tai.

Kaip bebūtų, pagalvokite apie save: „Kodėl aš čia? Aš čia, kad džiaugčiausi visais visais. Jie visi realizuotos sielos, tokie nuostabūs lotosai. Aš nesiruošiu murkdytis purve. Dabar aš esu lotosas.“ Tokiu būdu jūs atveriate savo širdį, savo širdies lotosą. Ir tokio asmens aromatas yra toks nuostabus, toks nuostabus. Taigi daugiau jūs nesate atskirti, jūs nenorite būti atskirti vienas nuo kito. Kur tai įvyksta, jūs su tuo sutinkate; jums neatrodo, kad tai turėtų įvykti čia ar ten, ar ten − bet kur, tačiau visi turėtų būti drauge. Taigi visi maži jūsų prisirišimai turi ištirpti šiame meilės vandenyne, kuris yra Šiva.

Ketvirta ir svarbiausia mums visiems suvokti, kad yra Nadi, kuris pereina per kairę Višudhi į širdį. Prasideda nuo širdies, kyla į viršų, pereina per Agija. Jis turi keturis lapelius ir atsidaro. Jis yra tas, kuris jums suteikia būseną, vadinamą „turja“. Mes gyvename trijose būsenose. Gyvenime − pabudusioje būsenoje, „džagruti“, mes dėmesį sutelkiame į šį bei tą; švaistome savo dėmesį. O antrasis apibūdinamas kaip miego būsena. Kai mes miegame, visa tai, kas jau nutiko, ateina mums iš praeities ir panašiai. Bet tada mes pasineriame į gilesnį miegą, vadinamą „sušupti“. Tai būsena, kai jūs miegate labai giliai, o jūsų sapnai būna apie kažką, kas yra realu. Jūs galite susapnuoti ir mane. Tai tarsi nežemiška pasąmonės dalis, kur graži informacija pasiekia jus. Tarkim, aš atvykau į Italiją. Italai gali sužinoti ir būdami „sušupti“, kad aš atvykau, ir jeigu kas nors žinojo − tai priklauso.

O ketvirta būsena vadinama „turja“. Yra dar dvi būsenos. Jūs esate „turja“ būsenoje, ketvirtoje, „turja“ reiškia ketvirtą. Ketvirta būsena yra, kai jūs esate bemintėje būsenoje. Kai nėra jokios minties, tik pagalvokite apie tai − kai nėra jokios minties, jūs turite būti nekalti. Kai nėra jokių minčių, jūs privalote jausti vibracijas. Kai nėra jokių minčių, jūs negalite būti prisirišę prie ko nors. Taigi ta bemintė būsena, į kurią jūs dabar patekote, yra „turja sthiti“. Ir kai esate šioje būsenoje, šie keturi lapeliai, esantys jumyse, turi išsiskleisti smegenyse. Jie atėjo iš jūsų širdies į smegenis. Ir tik tada jūs visiškai suprantate, kas yra Dievas, visiškai suprantate, kas yra Dievas. Tai laikas, kai įgyjamas tikrasis žinojimas.

Bet kol šie keturi lapeliai neišsiskleidė, kiekvienas gali iškristi, ir štai kodėl kai kurie Sahadža jogai, vis įsitraukdami į dalykus, kurių jiems nereikėtų daryti, smunka žemyn. Ir jie nesuvokia, kas yra Dievas. Bet tai ne supratimas: tokiu būdu jūs suprantate tik nedidelę prasmę − kad tai ateina iš širdies į smegenis, o ne iš smegenų i širdį. Tai ateina tarsi ambrozija jūsų bhakti ir apima smegenis, visiškai.

Tarkim, pavyzdžiui, Šankaračarja parašė gražų traktatą, pavadintą „Viveka Čudamani“, kuriame apibūdinama, kas yra Dievas ir visa kita; „vivera“ reiškia sąžinę, o sąžinę ir visa tai jis plačiai apibūdino. Bet buvo bjaurus tipas, vadinamas Sarma, kuris pradėjo ginčytis su juo, kol šiam atsibodo, Šankaračarjai. Jis pasakė: „Jokios prasmės kalbėti su jais“, taigi jis tiesiog parašė „Saundarja Lahari.“ „Saundarja Lahari“ yra ne kas kita kaip visos mantros, šlovinančios Motiną. Jis pasakė: „Dėl ko? Aš pažįstu Motiną, leiskite man Ją šlovinti. Niekas nepadeda, tad kokia prasmė kalbėti su šiais žmonėmis? Kvailiai, kaip jie supras?“ Jis suvokė: „Šie žmonės neturi tokio gebėjimo, tokio jautrumo, kad suprastų tai, ką aš žinau.“ Tikras žinojimas yra suvokti, kas yra Dievas. Ir jei tai yra Dievas, tada kaip jūs galite ką nors įtarinėti, kaip jūs galite bandyti ką nors analizuoti? Tai Dievas. Tai Visagalis Dievas, kuris viską žino, kuris viską daro, kuris viskuo džiaugiasi. Tai yra tai, ką galima pavadinti „džiana“, tai pažinimas, tai tikras pažinimas, tyras pažinimas. Tai ne žinios apie čakras, ne žinios apie vibracijas, ne žinios apie Kundalini, o žinios apie Visagalį Dievą. Ir žinios apie Visagalį Dievą nėra suvokiamos protu.

Dar kartą jums sakau, tai prasideda jūsų širdyje ir eina į smegenis, kažkas, kas kyla iš jūsų patirto džiaugsmo ir apgaubia smegenis. Taigi jūsų smegenys negali daugiau to paneigti. Pavyzdžiui, kartais, kai jūs turite savo mamą, mamytę, jūs suvokiate jos meilę. Bet negalite jos paaiškinti, nes tai kyla iš jūsų širdies, ir jūs sakote: „Ne, tai mano mama, ji taip nepasielgs. Aš gerai pažįstu savo mamą.“ Žinojimas apie savo motiną, tą, kuri jus pagimdė, to gali ir nebūti; motina gali nebūti labai gera, ar kaip bebūtų. Bet žinios apie Dievą, kad Jis yra meilė, kad Jis yra tiesa, kad Jis viską žino − tai tiesiog tampa jūsų neatsiejama dalimi, visiškai, ir tada tai vadiname „nirvana“. Taigi tai svarbu, ypač žmonėms iš Vakarų, dabar atverkite savo širdis, nes tai prasideda nuo jūsų širdies, ne smegenų.

Nevertinkite žmonių pagal vibracijas. Vertinkite save visą laiką. Aš jau sakiau, kad Šivos pudža reiškia daugiau paaiškinimų, daugiau supratimo, daugiau to; nes kitose pudžose mes sakome visas tas mantras ir t. t., bet šioje pudžoje reikia suvokti žinojimą, kad tai Dievas. Ir suprasti, kad pažinti Dievą yra taip didinga. Kas tai bebūtų – Ji gali būti Mahamaja, Ji gali būti bet kas, bet Aš pažįstu Ją. Tai negali būti paaiškinta vienoje knygoje, tai negali būti paaiškinta šimtuose knygų. To negalima apibūdinti žodžiais, bet suvokti, kad tai Dievas − pagaliau, tai Dievas, Visagalis Dievas. Ir tai jums suteikia tą gražų atsidavimą, kai jūs jaučiatės visiškai saugūs tame meilės vandenyne. Aš linkiu jums visiems pasiekti tą būseną. Telaimina jus Dievas.

Jos šventenybė Šri Matadži Nirmala Devi