Virata Puja. Melbourne (Australia), 10 April 1991

Dėl atstumų ir dėl to, kad neturime ašramo Melburne šiomis dienomis, pastebėjau, kad kolektyviškumas dar nėra čia tinkamai susiformavęs.

Taigi, manau, šiandien geriausia šlovinti Viratą. Galima sakyti, kad Virata yra pirmapradis Tėvas, arba Tas, kuris veikia mūsų smegenyse dėl mūsų kolektyviškumo. Kai Kundalini pakyla, galiausiai ji pasiekia ir pereina momenėlio sritį. Prieš įeidama į šią sritį, ji patenka į Sahasrara čakrą. Sahasrara − sritis, kurią gaubia tūkstantis nervų, medicinos terminais tai įvardijama limbine sritimi. Taigi šis tūkstantis nervų yra visiškai susijęs su šešiolika svarbių nervų, esančių Višudhi čakroje. Štai kodėl sakoma, kad Šri Krišna turėjo šešiolika tūkstančių žmonų, t. y., Jis turėjo visas savo energijas kaip žmonas, o aš turiu visas savo energijas kaip savo vaikus. Taigi kai augame dvasiškai, savo dhjanoje (žinojime), mes turime patekti į savo Sahasrara čakrą. Jei Sahasrara būtų neatverta, mes negalėtume duoti realizacijos masiškai. Kaip tai susiję, taip kolektyviškumas yra susijęs su šiandienine Sahadža Joga.

Prieš tai tai buvo tik iki Agija čakros, bet kai tai pasiekia Sahasrara čakrą, tai nušviečia visus nervus, ir visi nervai atrodo kaip liepsnelės, kurios yra labai tylios, gražiai nuspalvintos visomis spalvomis. Viso to apraiška yra tokia švelni ir graži, kad nėra geresnio vaizdo visame pasaulyje, manau, žmonės gali pamatyti. Taigi kai buvo atverta Sahasrara, kuriai dabar mes darysime pudžą, kaip žinote, Romoje, pirmiau tai turi patekti į kolektyvą, t. y., man teko skirti dėmesio kolektyvui. Aš turėjau pamatyti žmones, jų skirtingas problemas, pakitimus ir kombinacijas, kurių jie visi yra paveikti. Visa tai gali būti atgaivinta septyniomis pagrindinėmis natomis, galime taip pasakyti, bet jos taip pat yra išskaidytos į dvidešimt vieną – vienos kairėje, kitos dešinėje, trečios centre. Taigi iš viso mes turime dvidešimt vieną tikrai rimtą problemą, pagrindinę problemą savyje, kurią turime išspręsti. Mes turime, Sahadža Jogos pradžioje stengiausi rūpintis tik fizinėmis žmonių problemomis, psichikos problemomis, šeimos problemomis, finansinėmis problemomis; visų rūšių problemos buvo išspręstos Sahadža Jogoje, ir mes patyrėme didžiulę nesėkmę. Kaip jau žinote, kai jie pakilo iki Agija čakros, pradėjo perimti visą atmosferą iš tokių rūšių jėgų, kurios nebuvo dieviškos. To rezultatas − daugelis išėjo pasiekę Agija čakrą, bet tie, kurie pasiekė Sahasrara, turi suprasti, kad kolektyviškumas yra mūsų kilimo pagrindas. Jei jūs nesate kolektyviški, jei neateinate į centrą, jei nesusitinkate vieni su kitais, tada esate kaip nagas, kuris nukerpamas nuo piršto, ir Dieviškumas negali niekuo jums padėti − jūs esate atskirti nuo medžio, kaip gėlės, nukritusios nuo medžio, kurį laiką gali egzistuoti, be abejo, bet po kurio laiko jos miršta, ir baigta.

Taigi svarbu jums visiems suprasti, kad jei kolektyviškumas neįtvirtintas Sahadža Jogoje, Sahadža Joga išnyks. Aš dabar keliausiu į Ameriką, kur kolektyviškumas turi būti iš tikrųjų aukščiausios rūšies, bet taip nėra. Amerikoje daug problemų, susijusių su kolektyviškumu, nors vis tiek, turiu pasakyti, jie suvokia vieną dalyką − kad turi būti labai kolektyviški. Problemos tokios, kad tik keli žmonės yra Sahadža jogai, bet tarpusavyje jie suvokia atsakomybę. Jie visi dirba labai sunkiai. Jie skleidžia Sahadža Jogą. Kaip matote, dabar jie iš ten pradėjo leisti „Cool Breeze“. Yra tiek daug veiklų, kurias Amerikoje padaro tiek nedaug žmonių, neįtikėtina, kaip jie susitvarko su šiais dalykais, ir kaip puikiai tai padaro, nes jie jaučiasi susijungę kartu; jie yra taip nutolę vienas nuo kito, nuo Honolulu iki Niujorko toks didelis atstumas. Bet yra tiek daug supratingumo, tiek daug meilės ir atsakomybės jausmo. Nes jų yra labai mažai, jie jaučiasi ypatingai atsakingi, kad mes turime būti absoliučiai kolektyviški, jokių klausimų dėl susigrupavimo.

Net jei kas suklysta ar panašiai, jie niekada nesako niekam kitam, tik Man. Jie niekada nediskutuoja vieni apie kitus, niekada nekalba blogai vieni apie kitus, niekada neformuoja jokių grupių. Vaikai, kurie yra lauke… Gali tiesiog ateiti čia. Čia yra vietos. Galite truputį pasitraukti čia. Tiesiog padarykite jiems truputį vietos tarp jūsų. Ateikite. Vaikai gali sėsti į priekį. Jie neužima labai daug vietos. Vaikai gali net atsisėsti jums ant kelių.

Galite pasitraukti? Galite padaryti tarpą. Dabar tai kolektyviškumo klausimas. Atveskite vaikus čia. Visi vaikai gali susėsti ratu. Jie gali padėti Man pudžoje. Jie puikūs padėjėjai. Taip, taip, ateikite. Vargšeliai vaikai buvo nuošalyje. Galite įsivaizduoti?

Sėskitės, sėskitės, sėskitės. Sėskitės čia, sėskitės. Dabar… Ateikite, ateikite, ateikite čia, ateikite čia. Vieta gali būti padaryta spontaniškai, tiesiog mums reikia turėti didelę širdį. Kas dar liko nuošalyje? … maži vaikai? Ateikite, ateikite. Manau, jei susėstumėte glausčiau, ne tokiomis plačiomis asanomis, truputį siauresnėmis asanomis, žmonės galėtų ateiti į vidų. Pakelkite vieną, ir, manau, svarbu atidaryti langą. Taip, čia yra truputį vietos.

Jei čia yra trys kameros, kaip gali būti vietos? Manau, mums užteks vienos kameros čia ir jie galės susėsti viduje. Gerai. Jūs visi turite atsisėsti vieną, vieną kelį pakėlę, štai taip bus daugiau vietos. Kaip sėdi Baba Mama. Atsisėskite pakelę vieną kelį. Taip viskas bus gerai. Duok tai Čiaja į sterblę. Neišsiplėskite. Truputį prispauskite vieną koją taip iš viršaus.

Taip, viena tiesiai, kita štai taip. Taip net lengviau sėdėti. Lengviau sėdėti. Taigi čia yra kolektyviškumo pajauta, tai, kad mažoje salėje – visai nesvarbu, mes esame visi kartu, ir kaip pasiekiame, kad visi būtų viduje, nes jūs negalėsite mėgautis tol, kol nebūsite visi kartu. Taigi visi turi laikytis tylos, gerai, vaikai? Visi. Kitaip jie paprašys jūsų išeiti į lauką. Taigi, pažiūrėkime, kaip mes nesilaikome kolektyviškumo. Yra labai praktiškas būdas nusileisti ant žemės, kad suprastume. Pirma, turime žinoti, kad be kolektyviškumo nebūtume.

Kaip kūnas turi būti jungtyje su smegenimis, taip be kolektyviškumo Sahadža Joga negali egzistuoti. Kai tai suprantate, tada turite stengtis, kad kolektyviškumas būtų visiškai įtvirtintas tiek viduje, tiek išorėje. Pirmiau viduje tai turite įtvirtinti, paskui išorėje. Ką beturėtumėte viduje, pasireikš išorėje. Kaip mes įtvirtinsime tai savo viduje? Visų pirma mes turime suprasti, kad esame artimieji vieni kitiems. Gjanėšvara pasakė: „Teči Sojarik Hoti“ − „Jie bus tavo giminės.“ Kas ten verkia? Viskas gerai, išveskite ją į lauką. Leiskite jai išeiti. Ji prisiminė savo mamą.

Taigi, pirma, savo viduje turime introspektuoti, per introspekciją pamatysime, ką savo protu darome prieš kolektyviškumą. Kaip mūsų protas veikia. Aš nežinau, koks pirmas dalykas šauna žmogaus prote apie kitą asmenį, bet pirmas dalykas yra tas, kad jie yra jūsų tikrieji giminaičiai ir niekas kitas nėra jūsų giminaitis. Šie vaikai yra jūsų vaikai, ir šie vyrai yra jūsų broliai, ir šios moterys yra jūsų seserys, ir mes esame kartu viena didelė šeima. Mes esame neatskiriama vieno kūno dalis, ir ši ranka negali smogti kitai rankai, dėkui Dievui, kad ranka negalvoja, kitaip kaip žmonės jos pradėtų galvoti viena priešiškai apie kitą, bet jos negalvoja, nes jos yra susietos tų pačių smegenų veikla. Taigi, pirma, ką reikia suprasti, pasistenkite pamatyti ne kitų trūkumus, bet kitų gerumą. Tai iš tikrųjų padės jums labiausiai. Kaip Indijoje, matote, aš nežinau, galbūt čia lygiai taip pat: jei jūs, jei jie pažįsta jus, tarkim, jie greitai sugalvos, kokį darbą galima išpešti iš šio žmogaus. Jei kas nors yra ministro brolis, netrukus jie suartės su ministro broliu. Gerai, „Ar padarysi šį darbą dėl manęs?“ Tada kažkas sako: „Aš esu toks ir toks…“ Iškart žmonės pagalvos: „O, kokią naudą galime gauti iš šio žmogaus?“ Taip jūs galite dar toliau žengti, kalbant Sahadža Jogos kalba.

Kai tik sužinote apie kažką, jūs neturite galvoti, kokį verslą galiu padaryti su juo. Esu mačius, vos tik kas turi pinigų, žmonės prilimpa prie jo, gerai, tegul kartu užsiima verslu, net Sahadža Jogoje. Arba jei yra kažkas panašaus, jie greitai pradeda išnaudoti tą žmogų savo tikslams. Priešingai, ką jūs turite daryti: kai tik sužinojote apie kažką, jūs turite pagalvoti, kokias gerąsias savybes jis turi, kaip galiu įsisavinti šį gerumą. Nes mes čia esame, kad praturtintume savo dvasingumą. Taigi pirma ir svarbiausia, apie ką turite pagalvoti: „Ką aš galiu padaryti, kad įgyčiau to žmogaus gerąsias savybes?“ Taigi jūs įsidėmėsite to žmogaus gerumą, o ne ieškosite blogų savybių, nes blogos savybės jums visiškai nieko neduos. Taip pat, jei kas turi blogų savybių, nereikia apie tai jums galvoti, nes jei pradėsite apie tai galvoti, jie nuo to nepagerės, tai yra kažkieno kito problema. Geriausia pažvelgti į kitą asmenį su pagarba ir supratimu, su meile, nes jis vienas iš mūsų. Kaip galiu išnaudoti? Dabar jei turiu ranką, nereikia apie tai galvoti, nes mes esame užprogramuoti taip.

Jei turiu laikyti tai, automatiškai naudojuosi savo ranka, o ne koja, aš žinau, kad mano rankos tai tiesiog padarys. O kai turiu vaikščioti, nevaikštau rankomis, nes žinau, kad mano kojos turi vaikščioti. Taip jūs turite žinoti, kas iš Sahadža jogų galėtų padėti jums tobulėti. Jūsų protas iš karto taps labai aiškus. Taigi aš mačiau vieną berniuką Naujojoje Zelandijoje, jis iš tikrųjų buvo netoli mirties, ir kai grįžo atgal, aš pamačiau, kad jo elgesys buvo ne toks, koks turėtų būti, bet tai pati geriausia proga, kai jūs turėtumėte pamatyti, kaip galite panaudoti savo atjautą. Mes kalbame apie užuojautą, užuojautą. Pažiūrėkime, kaip galime išreikšti savo užuojautą, kai šis berniukas kelia pyktį. Priešingai, visi buvo pasipiktinę juo, jie turėdavo pastabų jam, taip elgėsi. Mes privalome užjausti, Dabar Motina pasakė, mes turime užjausti. Taigi, kur mes išreikšime savo užuojautą − ant sienų?

Kur panaudosime savo užuojautą? Kur panaudosime savo užuojautą? Taigi Sahadža Joga turi būti praktikuojama, tai nereiškia, kad jūs turite sėstis su mano nuotrauka visada, tai reiškia ne tai. Tai reiškia, kad jūs turite praktikuoti užuojautą, jūs tai praktikuojate. Tada jūs turite praktikuotis mylėti. Kaipgi praktikuojatės mylėti kitus? Jei mylite ką nors, ką jūs darote? Jūs stengiatės pamaloninti tą asmenį. Maži dalykai gali padaryti žmones labai laimingus. Aš žinau, jūs visi labai stengiatės pamaloninti mane, jūs duosite man dovanų, atrasite dalykų, kurie man yra geri, išsuksite iš kelio, kad nupirktumėte man gražių gėlių, padarote gražių dalykų, kad pamalonintumėte mane.

Aš esu per daug pamaloninta, turėčiau pasakyti. Bet labiau esu pamaloninta, daug labiau, jei jūs suvokiate kolektyviškumą ir stengiatės pamaloninti vieni kitus. Toks asmuo pamalonina mane labiausiai, kai dėmesys labiau nukreiptas pamaloninti vieni kitus. Kai tik nuspręsite pamaloninti kitus, jūsų kalba taps kitokia. Ji taps saldesnė. Kalba, kuri buvo kaip žirklės, virsta tokiu nuostabiu dalyku kaip medus. Tada jūs kalbate nedaug, bet išliejate medų kitam žmogui, ir kitam iš tikrųjų tai malonu. Taigi kur praktikuositės mylėti? Paklauskite: kur aš praktikuosiu mylėti? Ką aš myliu?

Mes gyvename, mylime savo namus, mes mylime savo nuotraukas, savo puošmenas − viską, bet ar šią meilę nukreipiu į savo žmoną, į savo vyrą ar į kitus Sahadža jogus? Savo Sahadž kultūroje turime praktikuoti užuojautą ir meilę, ir, trečia, mes turime praktikuoti kantrybę. Aš žinau, kai kurie vaikai galbūt kelia daugiau rūpesčių, daugiau ar mažiau rūpesčių. Galbūt, kai kurie žmonės yra daug kalbantys, iš tikrųjų kartais jie ir man sukelia galvos skausmą, jie kalba, kalba, kalba, tiek daug! Kartais pamąstau, tai visai gerai, nes tada pailsi mano burna, žiūrint iš vienos pusės. Iš kitos pusės, tiesiog išjunkite savo protą, leiskite kalbėti, išsiaiškinkite, ką nori padaryti. Vienąkart jis baigs su tuo, nes jis nenori sukelti jums daug rūpesčių, taip pat pasijaus patenkintas, kad kažkas klausosi jo kvailysčių. Taigi kantrybė būtina , ir kantrybė būtina tokiu būdu, kad kiti pamatytų jūsų kantrybę. Pavyzdžiui, vakar aš išbuvau, manau, tris valandas spausdama rankas visokiems žmonėms su visokiomis problemomis, ir paskutinis atėjęs pasakė: „Žvelgdamas į Jūsų kantrybę, aš išplėčiau savo paties kantrybės ribas.“ Ir meilė suteikia jums kantrybę. Tokia meilė pamaitina jus.

Sakau jums, tai tikriausias būdas nusileisti ant žemės: nesitikiu, kad jūs patikėsite Dievu, aš tiesiog sakau, patikėkite savimi, visiškai nusileiskite ant žemės, nes mes kalbame apie jūsų smegenis. Dabar sakome, kad turime atleisti visiems, bet praktiškai to nedarome. Menkniekius kaip išprotėję žmonės atsimename. Esu girdėjusi, kad gyvatė sugeba atsiminti, jei kas nors ją sužeidė, bet čia randu žmonių, kurie sugeba nemažiau. Kad ir kas būtų nutikę prieš 13 metų, prieš 15 metų, jie viską atsimena − kiekvieną smulkmeną, kas juos įskaudino, bet kaip jie įskaudino kitus, neatsimena, kokie buvo bjaurūs kitiems, jie to neatsimena, nes tai yra žmogaus protas, kuris turi ego, jis gali įžeisti kitus ir nieko nepajausti, ir superego, kuris susirenka visus įžeidimus ir nuolat tuo nepatenkintas. Taigi suvokite, kad esate tie, kurie ir suardo kolektyviškumą. Visų pirma mes čia turėjome baisius lyderius, štai kodėl mūsų kolektyviškumas buvo labai skurdus, bet dabar ateina rimtesni žmonės, geresni žmonės. Taip pat Melburnui galvoju parinkti ką nors vyresnį, kad būtų jūsų lyderis, nes, mano manymu, Gregas turi daugybę atsakomybių. Pagalvojau apie Henšau (Melburno lyderį iki 2000 m.), Aš paklausiau jo ir jis sutiko. Dabar mes Melburne turėsime žmogų, apsistojusį ašrame, kuris yra pensininkas, kuris rūpinsis jumis, jis padarys viską, kas įmanoma, kad pasirūpintų Melburno kolektyvu.

Bet jūs turite žinoti, kad aš turiu bendrą ryšį su jumis per jūsų lyderį. Tai nereiškia, kad jūs negalite susisiekti. Kaip, tarkim, čia yra smeigtukas, ir jūs paduosite jį man, iškart mano rankos atsitrauks − tai taip pat reiškia, kad suveikia refleksas, bet dažniausiai viskas yra pranešama smegenims. Tokiu pačiu būdu viskas turėtų būti pranešta smegenims, bet jei iš pat pradžių jūs išvystysite kritišką elgesį savo lyderio atžvilgiu, tada tai taps labai sudėtinga – tiek lyderiui, tiek ir jums. Pirmiausia jūs neturite kritikuoti. Nenaudokite savo smegenų kritikai, kritikos jau per daug Vakaruose. Turiu omeny, jie dabar turi kritikavimo techniką. Visi menai yra pribaigti šios kritikos. Menininkai bijo parodyti savo paveikslus, menininkai bijo parodyti savo kūrinius, nes jie bus sukritikuoti. Dabar teliko kritikai, kritikai, kritikai, ir kritikai kritikuoja kritikus − viskas.

Čia nebėra kūrybiškumo − nieko. Taigi pasistenkite viską suvokti. Vaikai piešia bet kaip. Kartais jie nupiešia mano veidą labai juokingą, kai jie piešia, ne tik vaikai, bet ir suaugę. Nesvarbu, aš suprantu tai, tai labai gražu, puiku, nuostabu palaikyti tą asmenį. Taigi kritiką reikėtų šalinti iš mūsų proto ir lavinti supratingumą: kitų vaikų supratimas, kitų žmonių supratimas yra labai svarbus, bet tai nereiškia, kad jūs suprantate visus kitus, tačiau skaudinate savo žmoną ar vyrą − tai taip pat nėra pusiausvyra. Pirmiausia pareiga yra jūsų šeima, bet jūs turite suprasti ir kitus, ir tai ateina, kai jūs neturite pavydo niekam. Šis pavydas, net nežinau, iš kur jis atsiranda, aš nežinau, kas yra pavydas, kodėl čia yra pavydas. Taigi jei jūs pavydite, turite panaudoti tai teisingam tikslui. O kas yra teisingas tikslas?

Tai, kad jūs turite pavydėti asmeniui, kuris yra dvasiškai aukščiau už jus, ir praktikuokite tai, kad taptumėte geresni. Jei pavydas yra dėl varžybų, tada jūs varžykitės su asmeniu, kuris yra labiau užjaučiantis, labiau mylintis, labiau pasišventęs, kantresnis. Taigi šios varžybos taps labai sveikomis varžybomis, ir kolektyviškumas taps stipresnis. Pasistenkite pajausti, kad jūs esate visi vienos asmenybės dalis. Pasistenkite suprasti tai ir praktikuokite tai. Tai jums labai padės. Maži dalykai, mažos dovanos nupirkimas kam nors. Jūs pamatote ką nors: „O, tai labai tiks šiam asmeniui.“ Mes oficialiai nutarę, kad vyrai neturėtų dovanoti dovanų moterims ir moterys neturėtų dovanoti dovanų vyrams, bet jei ji jūsų sesuo, rakhi sesuo, jūs galite dovanoti, ir rakhi sesuo gali dovanoti broliui, bet kitais atvejais niekas neturėtų to daryti. Mes taip padarėme, nes aš pamačiau, tai sukuria problemas, bet tai nereiškia, kad jūs nekenčiate moterų ar vyrų. Tačiau atstumas turi būti išlaikytas dėl tyrumo.

Kol jūs netapsite visiškai nekalti, geriau laikykite šį atstumą. Šis tyrumas turi būti praktikuojamas, ir ši tyrumo praktika yra tokia, kad jūs stengiatės išplėsti savo tyrus jausmus kitų atžvilgiu. Dėl nekaltumo viskas ateina, viskas ateina dėl nekaltumo. Jei jesate nekaltas, iškart tapsite labai geru Sahadža jogu, bet tai turi tiek daug aspektų. Anądien čia buvo viena mergaitė, ji kovojo, kad gautų tam tikros rūšies saldumynų, o jie dalino prasadą. Taigi aš daviau jai vieną mažą lėkštutę, pasakiau: „Tu padalink.“ Iškart ji pamiršo, ko norėjo prieš tai, ji mielai dalino mažomis rankelėmis prasadą visiems, labai maloniai. Taigi tai turi būti praktikuojama nuo vaikystės, su jūsų vaikais, jūs privalote jiems pasakyti: „Gerai, padaryk tai, padalink tai žmonėms, eik ir uždėk kumkumo ant jų kaktos“, jie gali nepadaryti to labai gerai, bet tai nesvarbu. Jie išmoks, kaip sutikti kitus, kaip kalbėti su jais, kaip būti kartu su kitais. Pats blogiausias priešas kolektyviškumui yra agresija. Kai kurie žmonės yra iš esmės agresyvūs; jų kalbos maniera ypač agresyvi.

Būdas, kuriuo jie pasako dalykus, yra agresyvus. Galbūt dėl tam tikrų priežasčių, galbūt jie yra geriau išsilavinę, galbūt jie kilę iš labai agresyvios šeimos, galbūt jie turi neeilinės rūšies kompleksą ar nepilnavertiškumo kompleksą, ar nesaugumo jausmą, arba galbūt jie yra apsėsti. Jie stengiasi dominuoti ir parodo savo stiprius jausmus svarbių žmonių atžvilgiu. Jie gali būti žemiausio lygio, tai nesvarbu, bet jie tai daro, ir tai turi būti pažabota. Taigi jūs turite praktikuoti nuolankumą. Pasistenkite būti nuolankūs. Čia buvo toks pokštas: vienas ponas lipo laiptais, o kitas lipo iš viršaus. Taigi, tas ponas, kuris ėjo į viršų, pasakė kitam: „Prašau pasitraukti.“ Tas atsakė: „Aš nesitraukiu kvailiams.“ Asmuo, kuris lipo į viršų, pasakė: „Bet aš pasitraukiu“, ir jis užleido kelią. Štai kaip nuolankumas veikia. Jūs turite būti nuolankūs artėdami prie kitų.

Turiu omeny, anglų kalba išoriškai atrodo itin nuolanki, pavyzdžiui, jūs privalote pasakyti „prašau“, privalote pasakyti „ačiū“ dešimt kartų, prašau, prašau, prašau, ačiū, ačiū, ačiū, bet ne nuoširdžiai. Tarkim, kas nors nepasako „ačiū“ jums, kitas asmuo gali net primušti jus. „Kodėl tu nepasakei man ačiū?“ Tai ne nuolankumas. Nuolankumas, kai jūs stengsitės jokiu būdu nepulti kitų, ir jei kiti yra agresyvūs, jūs priimate tai kaip vaikiškumą, kaip neprotingą dalyką, kaip kvailystę, neturinčią prasmės, nes jūs esate pajėgūs, jūs galite išlaikyti tai. Tai ir yra nuolankumas, kurį turite praktikuoti, ir jei turėsite visas šias savybes, jūs iš tikrųjų nustebsite, kad praradote savo savanaudiškumą. Jūsų savanaudiškumas dings, nes savanaudiškumas, koks jis pasibjaurėtinas, jūs labai greitai suvoksite, kad tapote dosnūs. Taigi jūs praktikuojate savo dosnumą. Jūs visi noriai išleidžiate daug pinigų man, aš žinau. Dovanojate man dovanas, dabar turiu tai sustabdyti − šį individualumą, jūs negalite duoti man jokių dovanų ar kažko, tačiau dosnumas yra plati sąvoka: dosnus gerumo, dosnus atjautos, dosnus kantrybės ir dosnus materialių dalykų. Jei aš ką nors pamatau, iškart pagalvoju: „O, turėčiau paimti tai, nes žinau, kad galėsiu duoti šį daiktą tokiai poniai ar tokiam ponui, arba galėčiau duoti tai tokiam tikslui ar tokiai organizacijai, arba kai darome kokį darbą.“ Iškart apie tai pagalvoju.

Jūs nustebsite, kad būdama prekybos centre, jei esu ištroškusi, net nepagalvoju, kad turiu eiti ir nusipirkti kažko atsigerti − net į galvą nešauna. Net šaldytuvo nesu per savo gyvenimą atisidariusi, jūs nustebsite. Bet dėl kitų aš šokinėsiu aplink juos, gaminsiu jiems, bet, tarkim, esu namuose, ir čia nėra virėjo, aš negaminu dėl savęs − tai normalu. Jei nieko nėra namuose, ir mano vyro nėra, aš nevalgysiu dvi−tris dienas ir tada tarnai, tarnas pasiskųs mano vyrui, tada aš prisimenu, kad tikrai nieko nevalgiau, aš nežinojau. Jei valgau, tai tik dėl to, kad jis yra čia, čia turiu pavalgyti su juo. Aš niekada nepasidarau arbatos, bet dėl to, kad jis taip mėgsta arbatą, aš pradėjau, taigi laikausi praktikos, turiu nesiliauti praktikavusi. Vėliau tai bus sunkiau. Tai tiesiog priartina jus prie kitų, tai nesudėtinga. Keli dalykai, kurie pamalonina, turėtumėte išbandyti. Nepavojinga stengtis pamaloninti kitus.

Bet ne tik žmona turi tai daryti, kartais vyras turėtų padaryti ką nors tokio, kad pamalonintų žmoną, tai ne tik tarp vyro ir žmonos, tai bus tarp vaikų ir jūsų, tarp visos Sahadža Jogos šeimos, turi būti taip, kad mes priartėtume. Taigi praktikuokite savo galimybes priartėti, kaip jūs priartinate vaizdą savo fotoaparatais. Jei nepriartinate fotoaparatais, neturite geros nuotraukos. Taip pat, kol nepriartėjate prie visos atmosferos, prie asmens, tol negaunate tikro vaizdo, ir tada jūs pradedate kovoti su tuo. Iš tikrųjų kova turi būti jūsų viduje. Tai yra gana ilga istorija, turiu omenyje, tokia ilga, kiek pažįstu žmoniją, tiek ir kolektyviškumo problemas. Ir pagrindinės problemos yra išspręstos dabar, aš džiaugiuosi, kad žmonės neįsimyli, turiu omenyje, jie nepuola stačia galva ir jų nesusitrenkia. Dabar geriau, jie priima tai labai lengvai, apgalvoja tai ir susituokia su žmogumi dėl santuokos, o ne dėl įsimylėjimo. Kažkas didingo nutinka, nes jums tai suteiks proto skaidrumą, ir protas neartės prie nesąmonių. Taigi, kaip minėjau, praktikuokite visa tai, ir jūsų kolektyviškumas bus nuostabus, o geriausiai medituokite kartu.

Delyje mes įkūrėme ašramą, kiekvieną rytą matau, kaip žmonės ateina, sėdasi kartu medituoti, tai kaip šventykla, kaip bažnyčia. Jie ateina ir tiek daug jų sėdasi ir medituoja. Kai mes medituojame, tai pats geriausias būdas pajausti kolektyviškumą. Jūs galite medituoti namuose, žinoma, taip pat valytis dėl savo gilėjimo, bet taip pat turite medituoti kartu, ir kai jūs medituojate kartu, ta stiprybė, kurią turite, sustiprina kitus, ir viso kolektyvo jėga labai sustiprėja. Jūs medituojate kartu − tai labai svarbu. Kiekvienas turi suprasti, kad kai turite laiko, pavyzdžiui, atrandate laiko ryte, einate į ašramą ir medituojate. Sakykim, sekmadienio rytą mes tiesiog ateisime ir medituosime ašrame. Tik dėl meditacijos jūs turite ateiti. Pamedituokite ir išeikite, nes aš esu įsikūrusi šiame ašrame, aš esu čia, taigi išeikite iš savo namų, ateikite čia ir medituokite. Meditacija jums padės labai daug.

Kur bebūtumėte kartu, aš esu su jumis, bet kai jūs esate nutolę vienas nuo kito, aš nesu su jumis. Net sunkumuose, kai esate įsprausti į kampą, kur manęs nėra, kur manote, kad manęs nėra, aš esu. Bet jei jūs atsiskyrėliškai laikotės nuo kolektyvo, aš esu ne su jumis, taigi pasistenkite užauginti savo kolektyviškumą, kitaip negalėsite gilintis į savo pačių gilumą, jūs negalėsite tapti didžiais Sahadža jogais, iš tikrųjų jūs negalėsite vadintis Sahadža jogais. Tik tie, kurie turi kolektyviškumo jausmą, gali tapti tokiais. Taigi mes turime Melburne prieš akis tiek daug žmonių, ir kai yra tokia kiekybė, kokybė neturi nusileisti, kolektyviškumo kokybė turi būti labai aukšta, turinti labai stiprius ryšius. Man patinka, kai jūs giriate ką nors. Paprastai, kur bebūčiau, matau, kaip žmonės kalba tik apie negatyvius žmones, niekas nekalba apie teigiamus žmones, taigi aš nežinau apie juos nieko, daugiausiai žinau, kurie yra negatyvūs. Taigi, norėčiau sužinoti apie žmones, kurie labai pozityvūs, kurie puikūs, kurie daro gerus darbus ir pamiršta apie negatyvius − šie atkris bet kokiu atveju. Taigi geriausia yra kalbėti apie žmones, kurie teigiami, kurie daro gerus darbus, kurie yra tikri Sahadža jogai. Aš laiminu jus visus Melburne, kad jūs turėtumėte nuostabų kolektyvą ir mėgautumėtės savimi, ir kiekvienas susitikimas tebūna jums šventė ir pasimėgavimas.

Telaimina jus Dievas!