Shri Adi Guru Puja. Cabella Ligure (Italy), July 28th, 1991.

Šiandien jūs susirinkote pašlovinti savo Guru.

Tai įprasta, ypač Indijoje, kad turite šlovinti savo guru, o guru turi visiškai kontroliuoti savo mokinius. Guru principas yra itin griežtas, ir griežtumas daugelį žmonių pavertė neatitinkančiais mokinio idealų. Tuo metu guru turėjo būti visiškas autoritetas, ir guru nuspręsdavo, kuriuos mokinius mokys. O žmogus turėdavo atlikti didžiulę „tapasiją“ (atgailą), kad taptų mokiniu. Šis iššūkis – vienintelis, kuriuo remdavosi guru. Guru visada gyvendavo džiunglėse ir pasirinkdavo savo mokinius, tik kelis, labai nedaug, ir jie turėdavo prašyti maisto iš kaimyninių kaimų, gaminti maistą guru savo rankomis ir maitinti guru. Tokio tipo guru „verslas“ nėra Sahadža joga. Turime iš esmės suprasti skirtumą tarp šių mokymo stilių ir tai, kad tik keli individai gavo tokį šansą tapti guru, tik keli. Tie keli buvo atrinkti iš daugelio žmonių, ir jie jautė, kad buvo tikrai ypatingi, jog juos pasirinko, kad ir ką jie turės patirti, viską priims. Su šia mintimi jie tapo mokiniais.

Bet Sahadža joga yra kitokia. Sakyčiau, priešinga. Pirma, jūsų Guru yra Motina, kuri kenčia dėl Sandrakarunos. Net dėl mažiausių dalykų, nutinkančių jums, mano akys prisipildo ašarų. Taigi Motinai būti Guru yra labai sudėtinga. Taip pat jums sunku pasiekti aukštumas. Nes paklystate, kai taip jus myliu, ir dėl tos meilės kartais pamirštate, kad progresas jumyse labai lėtas. Svarbu, kad Sahadža jogoje būtumėte labai griežti sau. Štai kodėl sakiau, kad turite būti sau guru, ko žmonės dažnai nesupranta. Būti sau guru reiškia, kad turite mokytis, turite elgtis su savimi kaip su mokiniu ir prisižiūrėti, mokytis.

Jei nesuprantate savo atsakomybės kaip Sahadža jogai, kad turite savyje viską išspręsti, negalite greitai tobulėti, nes tai kitoks santykis nei tarp guru ir mokinių. Visų pirma sakiau jums tapti sau guru. Turite daug introspektuoti ir nustatyti savo idealus, tikslus. Prieš jus sėdžiu aš. Matėte, kokia aš esu. Galiu valgyti bet ką, galiu visai nevalgyti dienų dienas. Galiu miegoti bet kur, galiu nemiegoti visai. Galiu keliauti mylių mylias nepavargdama. Galiu, nes esu pati sau guru. Pirmiausiai turėtų būti daug introspektuojama: „Kas mannegerai?“ Ne kas negerai kitiems.

„Kas negerai manyje? Ar aš siekiu kūno komforto? Mano dėmesys sutelktas į kūną ar į mano Dvasią? Jei taip, ką aš darau?“ Manau, geriausia užsirašyti. „Ar galiu miegoti ant žolės? Ar galiu sėdėti ant akmens?“ Turite priversti kūną dirbti. „Ar galiu užmigti bet kada, ar galiu būti budrus, kada tik noriu?“ Mačiau, kaip žmonės užsnūsta. Priežastis ne ta, kad jie yra blogi ar nedisciplinuoti žmonės, o ta, kad viduje jie pavargę. Jei esi pavargęs viduje, tai jautiesi pavargęs visada. Televizoriuje pamatysite, jei žiūrėsite į vakariečius, jie visada sėdi taip.

Nes jie tokie pavargę. Kodėl jie pavargę? Jie taip sunkiai nedirba. Taigi introspektuokite, kaip elgiatės. Kai pradėsite introspektuoti, pradėsite introspektuoti aplinką ir savo būdą, savo metodus ir ką darote sau dėl sąlygotumų, kilusių dėl išorės. Išoriniai sąlygotumai Vakaruose yra psichologinės prigimties. Indai turi kitų sąlygotumų, kurie irgi stebina arba, tarkim, vakariečiai turi plauti rankas dešimt kartų, net jeigu jų oda lupasi, jie vis tiek plaus jas kaip išprotėję. Jiems nuolat reikalinga vonia. Jie turi nusiprausti. Nenusiprausę jaučiasi nepatogiai.

Jie turi ir kitų sąlygotumų. Turi visokių kvailų sąlygotumų, bet sąlygotumai, esantys Vakaruose, yra labiau psichologiniai, dėl to negalite suprasti, kas negerai jums. Fiziniai sąlygotumai nėra tokie pavojingi, galite įveikti juos arba suvaldyti. Tačiau kai turite psichologinių sąlygotumų, nesuprantate, kas jums negerai. Taigi, jei pažvelgsite į save, rasite labai subtilių dalykų. Visų pirma turbūt dėl karų. Nežinau kodėl, tačiau visi vieni kitų bijo. Ypač, manau, Froidas. Dėl Froido netgi motina bijo savo vaiko, indai to visiškai negali nesuprasti. Tačiau jūs, žmonės, žinote tai labai gerai.

Jie nieko nepalies, nieko neapkabins. Iš pradžių žaisdami futbolą jie apsikabindavo. Dabar neapsikabina, tik paliečia rankomis štai taip. Po kurio laiko, manau, jie darys taip ar panašiai. Tokie išsigandę, kad niekas, netgi vaikai, kuriuos mačiau, bijo apkabinti savo tėvus. Taigi nėra meilės išraiškos, o kur nėra išraiškos, nėra meilės, štai kaip vyksta sausėjimas, sausėjimas ir sausėjimas. Sahadža jogoje buvo maža mergaitė ir aš turėjau šiam vaikui dovaną. Ji buvo gana maža, apie dešimt metų. Padaviau ją vienam Sahadža jogui, vakariečiui, kad jai nuneštų, įteiktų bei pasakytų, kad nuo manęs. „Ne, Motina, aš neįteiksiu.“ Aš paklausiau kodėl.

„Ji mane ne taip supras.“ Aš paklausiau: „Ką ji ne taip supras?“ Tai įsitvirtino žmonių galvose. Ir tai sukūrė psichologinį nesaugumą tarp jūsų. Nuo pat vaikystės šis nesaugumas veikia, todėl jūs vieni kitų bijote. Netgi savo tėvų, brolių, seserų. Jūs kenčiate psichologiškai. Kai aš pirmą kartą atvykau į Angliją, jie sakydavo: „Tai yra nesaugumas“. Aš klausdavau: „Koks nesaugumas? Visas pasaulis bijo Vakarų.“ Ir kodėl jie kenčia dėl nesaugumo? Jie pavertė nesaugiu kiekvieną žmogų pasaulyje. O kodėl jie nesaugūs?

Jie nesaugūs tarpusavyje, savo visuomenėje, savo šeimose, grupėse. Jie vieni kitų taip bijo. Taigi visų pirma jūs turite būti bebaimiai. Jūs esate Sahadža jogai, nebesate amoralūs, negalite būti amoralūs. Jeigu pradėsite manyti, kad esate amoralūs, jeigu darysite ką nors amoralaus ir jeigu turėsite eiti ir prisipažinti kur nors, tada kas jums nutiks? Kokios asmenybės būsite? Mes turime tai pakeisti keisdami save. Taigi tarp Sahadža jogų neturėtų būti nesaugumo, tik „mariados“ (dorovinės nuostatos). Jūs turite žinoti, kaip gerbti kitų privatumą. Antra, jei pastebite savyje vakarietiškų minčių, kas yra labai dažnas atvejis, jus bombarduoja kritika.

Kritikų yra tiek daug, kad dabar nebeliko menininkų. Tik kritikai kritikuoja kritikus. Baigta su visais menininkais. Jie nuolat kritikuojami. Kažkas ateis – yra toks kriticizmo mokslas − jie gali nemokėti groti instrumentu, gali nemokėti dainuoti, bet jie gali kritikuoti. Taigi nuolat mintyse tarsi jaučiatės, jog kažkas jus sukritikuos, jei darysite taip. Nuolat yra baimė, kad kažkas sukritikuos: „Sakyti ar nesakyti?“ Būdami Sahadža jogais nesijaudinkite dėl šių kvailų žmonių, nes jie yra akli. Ir jei jie nori kritikuoti, leiskite jiems kritikuoti. Kokią tai turi reikšmę? Neturi jokios.

Bet tai jūs turite išsiugdyti savyje. Trečias dalykas dar blogesnis, kurį, nežinau, pastebėjote ar ne. Aš nežinau, kaip kilo mintis vakarietiškiems protams, kad visada turite matyti kitą kranto pusę, netgi jei stovite šiame krante. Būti teisingam. Ir niekada nesakyti nieko, dėl ko esate tikri. Klausiate: „Kaip gyvuojate?“ Jis pasakys taip. Visada. Niekas nepasakys: „Aš jaučiuosi kuo puikiausiai, man viskas gerai.“ „Kas blogai?“ „Viskas kuo puikiausiai, labai dėkoju.“ Bet niekada taip. Jie nepasitiki savimi, nuolat dreba. Ir šis drebulys viduje paverčia jus asmenybe, kuri niekada negali progresuoti.

Progresas yra, kai žengiate žingsnį į priekį, tvirtai statote pėdą, tada žengiate antrą žingsnį į priekį, tarytum lipdami į kalną. Bet jei iš pradžių abejojate pusiaukelėje, kaip jūs galite eiti tolyn? Jūs judate tarp dviejų žingsnių, tarp to ir ano. Tai yra kitas labai didelis psichologinis trukdis. Turiu pasakyti, tai žalinga jūsų augimui. Trečią dalyką, kurį mokate, trečią ar ketvirtą, kad turite ginčytis su savimi. Pavyzdžiui, turite problemą, jūs ateinate ir sakote: „Motina, turiu šią problemą.“ Tai būdinga visiems. „Aš turiu šią problemą.“ Aš pasakysiu: „Gerai, toks yra sprendimas.“ Tada jūs pradėsite: „Ne, ne, ne. Bet tokiu atveju atsitiks tai.“ Tada sakau kitą sprendimą. „Ne, ne, Motina, gali būti taip.“ Gerai, sakau trečią sprendimą.

„Ne, Motina, tokiu atveju gali atsitikti tai.“ Pasakau ketvirtą. „Gali nutikti tai.“ Jūs visada ginčijatės su savimi. Tada aš turiu pasakyti: „Tai tavo problema, ne mano, ir aš tau siūlau sprendimą, jei nori išspręsti savo problemą, geriau nusiteik pozityviai.“ Smegenys yra tokios. Hindi kalba tai vadinama „ulti khopdi“. Jūs visada ginčijatės su savimi. Taigi kaip jūs galite progresuoti? Kita didžiulė vakarietiško proto problema – jie nepripažįsta savų problemų, o toliau ginčijasi su savimi kaip advokatai. Yra du advokatai: vienas – jūs pats, kitas – besiginčijantis. Taigi tai dviguba asmenybė viename kūne, tai ne viena asmenybė. Kaip jau minėjau, tai labai psichologiška, kad žmonės turi staiga pasirinkti tokį posūkį, nesuprasdami, kaip tai pavojinga.

Dėl jūsų proto nušvitimo tai turi išnykti. Kitaip Sahadža jogoje tai labai pavojinga. Kai sakote kažką, esate visi Sahadža jogai, jūs sujungti su visur esančia Energija. Ką besakytumėte, tai susijungia ir veikia. Labai pavojinga jums, žmonės, nesuvokti, kad esate realizuotos sielos ir neprisiimti savo galių. Kai aš noriu pasakyti ką slaptai, tada turiu padėti savo ranką čia ir pasakyti, nes tai sujungta su tinklu. Bet, tarkim, kalbu štai taip, ir sakau ką nors – tai sklinda visur. Taip pat ką Sahadža jogai besakytų ar ko trokštų, ar norėtų, yra sėdintys žmonės čia, matantys čia ir čia, jūs pasodinote juos čia. Jie visada jūsų klausosi. Jie nekantrauja atlikti jūsų darbus, „Gerai, kaip pasakysi, padaryta.“ Taigi, ką galvojate, ar kokie būtų jūsų troškimai, ką sakote, turite būti ypač atsargūs.

Ir dabar seni žmonės, sakyčiau, labai sąlygoti, jie turi problemų ir visa kita. Tačiau karta, kuri yra čia, dauguma jų geba pasitobulinti ir paversti savo smegenis veiksniomis atstatant jas atgal į priekį. Tai psichologinė problema. Kita psichologinė problema, kurios jūs nežinote, kuri stebina, yra ta, kad ir kokios yra verslininkų idėjos, jūs turite veikti, nes visas Vakarų pasaulio pagrindas yra matyti ir būti matomam. „O, tai madinga, todėl mes turėtume elgtis taip. Tai madinga, todėl mes taip darome.“ Vieną dieną, maždaug prieš metus, atvykau į Angliją ir pamačiau Sahadža jogus, nusikirpusius plaukus iki čia. Aš paklausiau, kas tai. Taigi paklausiau indės merginos: „Kas tai turėtų būti?“ „Tai yra nauja mada.“ Aš pasakiau: „Kokia nauja mada?“ Vadinama „ziprya“ marathi kalba, žinote, mes tai vadiname „ziprya“ mada. Bent jau Maharaštri gali. Ir, žinote, visi jie nešiojo plaukus iki čia, štai taip visi.

Aš pasakiau: „O Dieve, jie dengia Agija čakrą, jų akys pasidarys žvairos.“ Tačiau jeigu tokia mada, mada būti vienodai nusikirpus. Plaukai, aš to nesuprantu. Toks didelis susidomėjimas plaukais. Šiose šalyse jie taip greitai praranda savo plaukus, nenaudodami aliejaus, kurį turėtų naudoti, jie praranda plaukus labai greitai. Pirmiausiai ties Sahasrara. Mados reikšmė – kas tai? Tai verslininkai, tie kvaili žmonės kuria idėjas. Kodėl mes turėtume tuo sekti? Nesakau, kad visi Sahadža jogai turėtų atrodyti vienodai, visai ne. Galite rengtis kaip norite, gyventi, kaip norite, tačiau neturėtumėte leistis pavergiami verslininkų.

Dabar jūs laisvi žmonės – labai gerai žinokite. Žinokite, kad esate visiškai laisvi, ir jūsų laisvė yra visiškoje nušvitimo šviesoje, jūs nebesielgiate neteisingai. Bet visų pirma pasitikėkite savimi, kad ir ką turite daryti, jūs nevergausite verslininkams, kurie pasakys, kaip atrodysite, kaip pasirodysite. Labai svarbu, kad pusę laiko mes vargstame, jog atrodytume kaip dauguma. Stebina, kaip tie verslininkai apkvailino vakariečius. Indijoje tai neveiktų, neveiktų ypač Indijos moterų. Šis metais pasirodė mini sariai Bombėjuje, po keturių penkių dienų, manau, dingo. Jokia Indijos moteris nedėvėjo mini sario, baigta. Niekas neveikia. Bet kokia mada, atėjusi į Indiją, neįsitvirtina, nes Indijoje dėvime tradicinius drabužius.

Buvo čia testų, klaidų ir išbandymų, ir mes dabar žinome, tai geriausia apranga, viskas. Tam tikru metu sustoji. Tai labiausiai mums tinkantis stilius. Viskas keičiasi, ir stilius keičiasi. Ir turėtumėte labai atsargiai stebėti, ar nepriimate kvailų dalykų, sukurtų verslininkų, o tik praktiškus, kurie yra jums reikalingi. Jaučiu vienas iš pavergimų – jūs patenkate į verslininkų rankas. Tačiau vergovė yra gili ir psichologinė, tai itin paslėpta ir subtilu, todėl jūs neišsivaduojate. Taigi stebėdami save išsiaiškinate, kas negerai jums, kodėl jūs esate tokie. „Kas negerai mano asmenybei, kas atėjo iš aplinkos, kaip žmonės talpino idėjas mano galvoje?“ Jums reikia turėti savo idėjas, neturite nerimauti, ką Platonas ar Sokratas, ar kas kitas pasakė. Ką jūs manote?

Vis dėlto jūs esate nušvitę žmonės. Yra dar vienas psichologinis dalykas, kuris dar blogesnis. „Motina, jei esame visiškai tikri, tai didiname savo ego.“ Jies taip susirūpinę dėl savo ego, kad po kurio laiko dings. „Ego taip išsipūs, kad mes dingsime.“ Kita baimė, kurią žmonės turi, jei esate užtikrinti: „Gerai, tai yra, ko aš noriu, tai daryti teisinga, aš geriau pasitrauksiu, nenoriu to sakyti, nes aš turiu ego.“ Taigi Sahadža jogoje taip pat atsirado baimių. Viena iš jų: „Motina, man nereikėtų turėti jokio ego.“ Kokia yra ego problema? Nepaisant visų baimių, taip pat stebina, kad reaguodami į tai žmonės plėtoja protestuojantį charakterio tipą. Tačiau ir vėl tie verslininkai išlepino jūsų ego. Pavyzdžiui, ryte jūs klausiate vaiko: „Ką norėtum valgyti?“ Tada vaikas atsako: „Aš valgysiu tai.“ Mama turi bėgti ir nupirkti arba laikyti viską šaldytuve. Indijoje taip nėra. Kas pagaminta namuose, tą vaikas turi valgyti.

Jei nėra druskos, gerai ir be druskos tiks. Priešingu atveju nevalgyk, tai nesvarbu. Bet kokiu atveju valgys. Kai drausmingumas atsiranda iš vidaus, suvokiate ir tada nebesakote: „Aš noriu tik šito, aš noriu tik šito.“ „Ko nori?“ – paklauskite savęs. „Gerai, mėnesį to negausi, pažiūrėsim.“ Turėčiau pasakyti apie save, jaučiu, kaip patogumai kartais susikaupia aplink mane. Taigi turėjome persikraustyti, su manimi tuo metu nebuvo šeimos. Mes turėjome mažą lovą, kurioje miegojo mano vyras. Ir aš miegojau ant pliko cemento, kitą dieną man pradėjo skaudėti visą kūną. „Puiku, miegosiu visą mėnesį ant cemento“ – tariau sau. „Nuo gulėjimo ant cemento man skauda?

Gerai. Miegok dabar mėnesį“ – sau pasakiau. „Miegosiu ant cementinių grindų.“ Cementinės grindys prarado savo galias. Gali būti, kad cementas tada jautė skausmą. Taip jūs turite tapti savo proto šeimininkais. Tada iškils problema, kiek tai diskretiška. „Motina, šis ego išsipūs.“ Nes jūsų ego, kaip jau sakiau, susiformuoja dėl reakcijų, dėl protestavimo prieš dalykus, taip pat dėl verslininkų pataikavimo jums. Gerai, kad ir kokios priežastys būtų, mes nesileisime į psichoanalizę. Bet faktas tas, kad taip pat turime ego problemą. Kodėl?

Aš jau jums sakiau. Jei jau daug kartų balionas buvo išsipūtęs, jis gali lengvai išsipūsti. Nuo menkiausio vėjelio jis išsipučia. Ir todėl jūs taip bijote. „Mano ego gali išaugti toks didelis kaip balionas, skrendantis kažkur.“ Bet išsivaduoti iš to galima žinojimu, kad esate realizuota siela. Gerbkite save. Kai atsiras pagarba sau, jūs nepakliūsite į ego spąstus. Labai paprasta. Gerbkite save. Turite sakyti: „Aš esu Sahadža jogas, kaip galiu taip elgtis?

Vis dėlto, juk aš esu Sahadža jogas.“ Išsivysto orumo jausmas, ir tada pradedate jausti gėdą darydami ką nors kvailo, nes ego paverčia jus kvailiais, štai kur esmė, visiškai. Taigi jei išvystote šią pagarbą sau, „Aš esu Sahadža jogas, taigi negaliu taip elgtis. Aš esu Sahadža jogas“ – jei tai sau pasakote, tada nustebsite, kad Sahadža jogo orumas laikys jus arti žemės. Jūs nepateksite į savo ego spąstus. Taigi viena pusė yra sąlygotumas, kita pusė yra ego. Paprastas dalykas – ego. Orumas turi būti išvystytas. Jūs nustebsite, tarp gyvūnų yra ribos. Tarkim, tigras nesielgs kaip gyvatė, ir gyvatė nesielgs kaip tigras. Taigi dabar mes esame Sahadža jogai.

Mes esame tigrai tarp žmonių, Mes esame liūtai tarp žmonių, aukščiausi; esame aukščiausios žmogiškos būtybės. Nebūtina turėti dešimt taip vadinamų medalių, norint parodyti, kad esate kažkas didingo, bet jūs esate Sahadža jogai, esate mahajogai. Taigi išvystykite šią pagarbą ir nustebsite, nuolankumas įsitvirtins jumyse. Turiu omeny, nuolankumas įsitvirtins jumyse. Aš mačiau, kai kurie Sahadža jogai sėdi taip, kartais jie sėdi taip, kartais jei pas užteršta jų kairė Višudhi, sėdi štai taip, jei dešinė Višudhi – štai taip. Bet tada jūs matote save. Kaip jaunikis turi apsirengti, ir jis prisimena: „Aš esu jaunikis, negaliu elgtis kaip kiti vaikinai, kurie ten bus. Man reikia turėti savo asmenybę. Aš esu jaunikis, einu į savo vestuves. Aš negaliu elgtis kaip mano draugai, esantys ten.“ Jūs turite atitinkamai elgtis.

Priimkite tai. Vis tiek mes dar nesuprantame, kad esame Sahadža jogai. Kai suprasime, kad esame Sahadža jogai, mumyse atsiras orumas, dėl orumo būsite nustebę ir pamatysite, kas negerai jūsų šalyje, kas nėra oru. Dabar dėl visko, kas įvyko Prancūzijoje, galite suprasti, kas negerai prancūzų įstatymams. Bet prancūzams įdomiau girtuokliavimas, valgymas ir kiti dalykai, todėl jie niekada nesumoka. „Tegul būna, mums nerūpi įstatymai, lai būna, kaip yra, nesvarbu, kam čia visa tai rūpi, tai nesvarbu, jeigu tik gali gauti ko nors išgerti.“ Nueikite į bet kokį Prancūzijos kaimą septintą valandą, nieko nesutiksite, net girtuoklio. Jie sėdi viduje ir geria geria. Turiu omeny, tai pagrindinė religija, pramoga. Kitą dieną jie ateina pagiringi ir mato, kad viskas aukštyn kojom. Kaip tie veikėjai, tie žurnalistai, kurie atkeliavo į Indiją, jie pamatė geležinius vartus ir pagalvojo, kad tai Hitlerio geležinė uždanga.

Viskas išsiplėtę, suprantate, padidėjo, išsikreipė dėl pagirių. Taigi visas gyvenimas Vakaruose kaip pagirios. Jie mato dalykus per didelius arba per mažus, jie nemato taip, kaip yra. Taigi dauguma to, kas parašyta ir ką jūs skaitysite, psichologija ir visa kita, visos tos knygos daugiausiai parašyta girtuoklių. Jei pažiūrėsite į jų gyvenimus, jie buvo girtuokliai. Taigi dėl visko, ką jie parašė, kodėl turėtume į juos žiūrėti rimtai? Išskyrus tik kelis, kurie buvo realizuotos sielos, dauguma buvo girtuokliai. Arba tie, kurie rašė apie graikų tragedijas, tikriausiai buvo girtuokliai, matyt, daug ką vartojo ir tada tikriausiai parašė visa tai. Nes dauguma girtuoklių rašydami sako: „Kodėl turiu gyventi, aš turiu mirti.“ Lygiai taip pat mes turime Indijoje daug žmonių, kurie rašė gazeles ir sakė: „Kam mums gyventi, geriau numirti.“ Vienas poetas pasakė: „Kalbate apie mirtį, kodėl nemirštate vieną kartą?“ Taigi, suprasite, viskas, ką parašysite, ką pasakysite, bus aukščiau už visus tuos žmones. Bet Sahadža joga taip švelniai jumyse įsitvirtino, kad jūs net nežinote, kas dabar esate.

Šiandien Guru pudžoje jūs šlovinate savo Guru. Tuo pačiu metu aš lenkiuosi guru jūsų viduje. Tegul jūsų guru pakyla ir pasirodo. Jūs turite ypatingą Guru, aš nesu jums griežta, aš esu labai švelni. Nes, kaip jums sakiau, iš esmės tai skirtingi dalykai, tai ne individui, o kolektyvui. Ir jeigu kas nors gali skleistis kolektyviškai, turite suprasti, kad tik meilė gali tai padaryti. Nėra kito būdo skleisti Sahadža jogą. Nes mes negalime būti kaip Hitleris, skleisti neapykantos idėjų. Gali būti arba neapykanta, arba meilė. Jei mokysite žmones, kad nekenčiame tų – fundamentalistų, šitų, anų – bus tūkstančiai pasiruošusių kautis.

Jūs galite pažadinti jų grubumą ir sakyti: „Gerai, paskui mane ir kaukimės.“ Rasizmas, tas, anas, bet kas, net nacionalizmas. Gerai, jie yra žmonės. Bet kai aš sakau „meilė“, tai yra visiškai kita. Pasistenkite suprasti. Ir dėl kolektyvinio darbo mes turime suvokti, kad meilė – energijos šaltinis, kuris viską skatina augti gyvu būdu. Tai yra gyvybinė energija. Pasistenkite suprasti. Taip jau yra, žmonės nesupranta. Meilė nereiškia, kad apkabinate ką nors arba darote, tai gyvybinė energija, kuri supranta, suteikia jums augimą. Aš tikiuosi, kad matėte mano knygas ir jas skaitėte.

Aš ten labai aiškiai jums aprašiau, kas mūsų viduje yra ta gyvybinė energija, kuri veikia. Ir visa, kas gyva, pavyzdžiui, pažiūrėkite, ši gėlė. Dabar aš negaliu jai liepti būti tiesiai. Ji auga savaip, tegul taip ir būna. Ji graži, nes jokia kita gėlė neatrodo taip pat. Gyvybinė energija niekada nekuria ko nors lygiai tokio kaip kas nors kita – tik plastikas gali būti vienodas. Taigi, kai tai auga, auga savaip. Taigi visa, kas į jus įdėta, ir yra gyvybinė energija, įdėta į vidų, tai gyvybinė energija, ir tai yra gyva, veikia, tai išsiskleidžia savaime. Reikia duoti tyros meilės vandens. Kai yra tyra meilė, jūs, kaip guru, matote kitame žmoguje: „Kas negerai man, kas trukdo man kilt?“ Kitame žmoguje jūs, kaip guru, matote, kaip padėti tam žmogui, su meile, kad jis priartėtų prie realybės.

Tai labai subtilus procesas, labai mylintis procesas, ir nieko daugiau, tik visiškas mėgavimasis savo meile. Tiesiog žinoti, kad myliu tiek žmonių, savaime nuostabu. Ir jūs matykite, jauskite: „Aš tiek daug myliu.“ Bet tai turi būti „samadrišti“ – tomis pačiomis akimis matykite visus. Jūs turite visus matyti tomis pačiomis akimis, ar ne taip? Tik dvi akis mes čia turime. Bet visus matote tomis pačiomis akimis, o jie skirtingi. Gerai, matykite juos kaip skirtingus. Bet jūsų akys nediskriminuoja. Jūsų akys nemato kažko juodo, kažko balto, kažko žydro. Jos mato tai, kaip yra.

Kai jūs žiūrite su „samadrišti“, tokiomis pačiomis akimis, tuo pačiu žvilgsniu, nekeisdami savo pažiūrų. Nes atsitinka taip, kad jūsų pačių protas blaškosi, ir jūs pradedate į kažką žiūrėti vienaip, į kažką kitą – kitaip. Štai aš akimis matau ventiliatorių. Bet, tarkim, mano protas neveikia, ir jį matau kaip žmogų. Taigi, jeigu jūs esate sveiko proto žmogus, tada visus matysite tokius, kokie jie yra. Tai yra „samadrišti“ – kai jūs matote viską vienodomis akimis. Nesiblaškykite, kad nebūtų taip: kažkas yra mano geriausias draugas, kažkas – antras draugas, kažkas dešimtas draugas ir kažkas –priešas. Vos tik pradėsite į viską teisingai žiūrėti, viskas atsistos į savo vietas. Kitaip galite išprotėti. Taip pat turi būti „samjak“ – tai reiškia „sujungta“.

Turi būti integruotas žinojimas. Kaip akys: kai jos žiūri, mato, kur sėdite, kur esate, kur yra tas žmogus, kur yra šis žmogus, koks yra ryšys. Taigi žinios apie kitus priklauso nuo santykių su kitais. Dabar, tarkim, yra koks ponas, kuris turi vaiką, ir yra problema tarp to pono ir vaiko. Kad pabendrautumėte su tuo žmogumi, turite žinoti, kad jis turi vaiką, o ne tiesiog išskirti jį vieną, atskiriant nuo visų. Įsivaizduokime ką nors, tarkim, jis yra iš Anglijos arba iš Italijos. Pasistenkite suprasti jį – kad jis yra iš atitinkamos aplinkos, ta aplinka jį supa, todėl jis yra toks. Jei galėtumėte turėti tokį pilną suvokimą apie kitus, nebūtų jokių problemų, jokių nesutarimų – nieko. Priešingu atveju būna nenutrūkstantys konfliktai, ir štai kodėl kažkas jaučiasi labai pavargęs. Akys neturi reaguoti, akys tik mato, kas bebūtų, jos tik mato.

Akys nereaguoja, bet protas reaguoja. Ir ši reakcija atsakinga už jūsų sugadintą požiūrį į kitus. Reikia būti stebėtojo būsenoje, kaip sakė Ganėšvara: „Nirandžan pahane, nirandžan pahane“ − matyti ką nors be jokios reakcijos. Tiesiog stebėkite ir žinosite viską apie tą žmogų, vos pradėsite tą žmogų stebėti, „nirandžan pahane“. Nes kol jūsų smegenys čia, negalite matyti kito žmogaus tokio, koks jis yra. Bet vos tik pamatysite tą žmogų, jūs tiesiog žinosite, koks jis yra. Ir tada iš karto žinosite, kokios jo čakros, kokia Kundalini, galėsite įžvelgti viską. Bet kai jūsų protas užkrautas nesąmonėmis, jis neleis jums patekti į tokį lygį. Taigi „nirandžan pahane“, kai jūs tiesiog stebite kažką, tokį žvilgsnį mes turime išvystyti. Taigi tada atsiranda neprisirišimas, automatiškai jūs nieko nebekritikuojate, nes jūsų protas būna nusistatęs prieš ką nors; jūs nemylite kažko, nes jūsų protas taip galvoja; jūs nebegalėsite formuoti grupelių; jums nebebus taip, kad kai kurie žmonės brangūs, kai kurie – ne.

Kartais, jeigu aš nesišypsau kokiems nors žmonėms, jie bamba ir sako: „Šį kartą Motina man nesišypsojo.“ Aš negaliu visada šypsotis, supraskite. Jūs turite pagalvoti ir apie mano raumenis. Kaip aš galiu be perstojo šypsotis, suprantate? Bet čia yra žmonių, kurie blogai jaučiasi: „Matai, Motina šį kartą nenusišypsojo.“ Taigi turiu be perstojo kiekvienam šypsotis. Stengiuosi. Taigi požiūris į kitus turi būti „nirandžan“ požiūris, nes tai yra kolektyvinis darbas. Neturi būti griežtumo, kieno nors varžymo, nes tai gyvas procesas, absoliučiai, kitaip negalime. Bet aišku, kad tai darbas, kuris kuria harmoniją, meilę, artumą, bendrumo jausmą. Įsivaizduokite, galvoti apie ką nors, kas jums yra negeras, arba jis yra toks, anoks. Tai siaubinga.

Geriau galvokite, koks malonus galite būti tam žmogui. Taigi požiūris turi būti: „Koks malonus būsiu tam žmogui“. Suprantate? Tarkim, kažkas pyksta ant jūsų, labai lengva susikauti: „Ateik čia. Tu pyksti, tai ir aš pykstu.“ Ne. Eikite ir tiesiog pakutenkite. Paprasčiausiai štai taip. Ir mėgaukitės. Nes jūs negalite mėgautis neapykanta, negalite mėgautis konkurencija, negalite mėgautis atsiskyrimu. Kaip ši ranka turi mėgautis šia ranka, taip jūs turite mėgautis vienas kitu.

Jeigu negalite mėgautis, tada jūs praradote esmę. Praradote esmę. Taigi dėl kolektyvinio augimo mes turime suvokti, kad negalime augti, jei neturime kolektyviškumo jausmo, jog esame tik dalelė vieno organizmo. Jeigu aš patempsiu vieną ausį, mano ausis neatsijungs, o skaudės visam kūnui. Štai kodėl sakau: „Patempkite abi ausis“. Ir kai pradėsite, pamatysite save taip, jūs būsite nustebę, kaip išmoksite gardžiai juoktis iš savęs. Ir jūs tikrai tapsite labai įdomia, traukiančia asmenybe ir labai džiaugsmingu žmogumi, ypatingai besimėgaujančiu. Visi norės su jumis bendrauti. Toks yra ženklas, kad jūsų Guru Principas jau įžiebtas. Aišku, kažkas gali sakyti, kad turite būti neprisirišę; neturi būti jokių prisirišimų prie to, ano ir dar kažko.

Visa tai tik kalbos. Bet iš tikrųjų tik introspekcija ir pripažinimas, arba, galime sakyti, savo gelmės pažinimas, savaime suteiks jums tą jausmą. Jeigu turite tokį suvokimą: „Aš esu Sahadža jogas, ir mano dieviškumo gylis yra didžiulis“, tai savaime bus daugiau negu pakankama, kad būtumėte aukščiausiais guru. Iš tikrųjų aš daugiau nesu Guru, niekada nebuvau Guru, aš esu Motina. Aš beviltiška Guru. Nes Guru, kuris negali būti griežtas, yra niekam tikęs. Man reikia pasiruošti, kad galėčiau mokyti, suprantate. Jeigu yra kokia problema tarp dviejų žmonių ir ji tęsiasi kurį laiką, aš turiu jiems pasakyti, tada pradedu. „Kaip tapti griežta?“ − klausiu savęs. Jei spontaniškai kartais atsitinka, aš pasakau: „Kodėl taip darai?“ Dažniausiai spontaniškai.

Taigi, jūs turite išvystyti šią ypatingą Guru savybę savyje, ir ji yra dėl kolektyvinio darbo. Kartoju, tai yra dėl kolektyvinio darbo. Taigi šiandien šlovinate Guru Principą savyje, kai šlovinate mane. Aš nesakau, kad jūs turite būti tokie, kaip aš, nes aš beviltiška daugeliui sričių. Tarkim, nesuprantu nieko apie bankininkystę, pinigus, turiu omeny, kad yra daug, ko aš nesuprantu, tikrai. Aš beviltiška, aš neišmanau įstatymų. Sakau, jūs neturite būti tokie kaip aš, sutinkate? Bet jūs turite gebėti pasakyti kaip aš: „Matote, aš turiu šias problemas.“ Bet vieną savybę būtina turėti – viską išmanyti apie Sahadža jogą arba norą sužinoti viską apie Sahadža jogą. Jeigu tai atsiras, tai jūs įplauksite į šį žinojimo vandenyną kaip reaktyviniai. Ir visa, ko panorėsite, ką norėsite sužinoti, jūs sužinosite.

Bet turi būti troškimas sužinoti. Niekada nebūkite pasitenkinę, kad žinote pakankamai apie Sahadža jogą, ne, niekada. Dėl viso kito galite būti pasitenkinę. Bet tik dėl vieno – kad Sahadža jogą vis dar turiu suvokti savo protu, ir mano širdžiai reikia turėti tą žinojimą. Tai turi būti mano širdyje, ne tik galvoje. Aš turiu suvokti protu, ir tai turi būti mano širdyje. Tarkim, kai žiūrite filmą, pavyzdžiui, „King Kongą“. Jūs žinote, kad tai King Kongas. Gerai, tai filmas, nieko tokio. Paprastai mūsų žinios yra tokios.

Bet jei pamatysite poną King Kongą, stovintį prieš jus čia: „O Dieve, jis čia!“ Lygiai taip pat, kai mūsų žinios yra galvoje, tai tarsi filmas, kažkur toli. Tai ne mūsų širdyje. Bet kai tai yra širdyje, tai dirba, pradeda veikti. Tai neveikia per protą. Tai tiesiog būna prote, o širdyje veikia. Ir širdyje yra Dvasia. Čia labai paprasta, kad mes, žmonės, daugiausiai gyvename savo smegenimis, ne širdimi. Bet dabar esame realybėje, suprantate, King Kongas stovi prieš jus. Jūs nežiūrite filmo, viskas vyksta tikrovėje. Ir realybėje turi veikti širdis, ne smegenys.

Nes realybė yra širdyje, o ne smegenyse. Kai jūs tai suprasite, tada atversite savo širdis, išplėsite jas: „Štai mano širdis.“ Tada viskas bus labai aišku jūsų galvoje, jūs viską aiškiai žinosite: ką reikia padaryti, kaip reaguoti, kaip išspręsti. Jei patalpinsite visą Sahadža jogos žinojimą į savo širdį, pirmiausiai turėsite išplėsti savo širdį, kitaip nesutalpinsite šio vandenyno. Ir tada pamatysite: „Tai yra Sahadža joga.“ Aš viską matau kaip Sahadža jogą. Šio namo pirkimas, atvažiavimas į šią vietą – visa tai Sahadža joga. Aš tai matau labai aiškiai. Visa, ką matau, susieju su Sahadža joga. Iš karto: „Tai yra Sahadža joga.“ Kodėl taip yra? Taip yra dėl Sahadža jogos. Tai yra Sahadža joga.

Taigi visur pradedate matyti Sahadža jogą, kai jūsų širdis žino tai, ką žino jūsų protas. Aš pažįstu žmonių, kurie labai gerai moka visas mantras, viską žino labai gerai, ir visa kita, bet širdyje… Taigi patalpinkite tai širdyje. Sahadža jogoje guru yra ne per protą, o per širdį. Telaimina jus visus Dievas. Kadangi Guru pudža, pirmiausiai jis perskaitys. Visa tai apie „Guru Gitą“ (šventraštis), aš niekam niekada nedaviau to skaityti. Priežastis ne ta, kad tai netiesa. Jie sako, kad tai tiesa. Bet ten yra tai, ką Šiva pasakė Parvati apie guru. Bet kodėl aš jums jos nedaviau: nes visi tie guru guru mugėse sako: „Gerai, jūsų guru, ir čia yra „Guru Gita“.“ „Guru Gitoje“ parašyta: „Atiduokite visus savo pinigus, viską, kas jums priklauso, visą save − prana, mana, dana – savo kūną, savo protą, viską atiduokite guru ir tapkite visišku kvailiu“; taigi jie duoda jiems tai skaityti.

Štai kodėl aš jums nedaviau. Bet šiandien Radžešui – aš jam papasakojau pirmą kartą − bet tai nereiškia, kad jūs turite sekti tuo keliu, kurį nurodė Šiva.