Shri Adi Shakti Kundalini Puja. Cabella Ligure (Italy), 6 June 1993.

Šiandien mes visi garbinsime Mane pirmą kartą. Visada darėme pudžą Mano aspektui ar Mano daliai. Dabar kiekvienas turi žinoti labai aiškiai, kas yra Adi Šakti. Kaip sakoma, tai yra tyras troškimas Visagalio Dievo – Sadašivos. Tačiau kas yra tyras Visagalio Dievo troškimas? Jei pasižiūrėsite į savo pačių troškimus, iš kur jie kyla? Ne iš dieviškos meilės, o iš kūniškos meilės, iš materialios meilės, iš meilės valdžiai. Už visų šių troškimų yra meilė. Jeigu nemylite kažko, jūs to nenorėsite. Taigi, ši žemiška meilė, kurią jūs turite, dėl kurios išeikvojate tiek daug laiko beprasmiškai, iš tikrųjų ji nesuteikia jums pasitenkinimo, nes tai nėra tikra meilė, kurią turite. Tai tik laikinas susižavėjimas, ir tada jums tai tiesiog atsibosta.

Ir iš čia jūs šokate prie kito dalyko, dar prie kito, dar prie kito. Taigi, Adi Šakti yra įsikūnijimas Dievo dieviškos meilės. Tai tyra Dievo meilė. Ir ko Jis troško savo meile? Jis troško sukurti žmones, kurie būtų buvę labai nuolankūs, buvę kilnūs, buvę kaip angelai. Ir tai buvo Jo idėja sukurti Adomą ir Ievą. Tačiau angelai neturi jokios laivės. Angelai yra taip sukurti. Jie yra taip sutverti. Jie nežino, kodėl tai daro.

Gyvūnai taip pat nežino, kodėl daro tam tikrus dalykus. Jie tiesiog tai daro, nes jie paklūsta gamtai. Jie paklūsta Visagaliam Dievui. Sakoma, Šiva yra Pašupati, tai reiškia, kad Jis kontroliuoja visus gyvūnus. Jis yra Pašupati. Jis kontroliuoja visus gyvūnus. Taigi, visi gyvūnų norai nulemti, bet jie dėl nieko nesigaili, jie neturi ego, negalvoja, kas blogai, o kas gerai. Jie neturi karminių problemų, nes jie neturi ego, nes jie neturi pasirinkimo laisvės. Taigi, Adi Šakti, kuri yra tyra meilė, įsivaizduokite Tėvą, kuris sutelkė visą savo meilę į vieną esybę, ir Jame nieko neliko, Jis tiesiog stebi. Tada apie ką galvoja?

Jis tiesiog stebi savo troškimo žaidimą, savo meilės. Jis stebi, kaip tai veikia. Ir kai Jis tai stebi, yra labai atsargus, nes žino, kad esybė, kurią Jis sukūrė, yra ne kas kita kaip meilė ir atjauta. Ir atjauta yra tokia didi, kad Jis nepakenčia nieko, kas išbando šią atjautą, trikdo šią atjautą ar kokiu nors būdu yra nepagarbus jai, žemina ar įžeidžia ją. Jis yra labai budrus dėl to. Ir Jis viską mato. Taigi įvyko atsiskyrimas, galime sakyti, nuo Jo, nuo Jo paties meilės troškimo. Taip pat šiam meilės troškimui buvo suteikta esybė, tai yra ego, ir tas ego veikia savaime. Taip susikūrė visiškai atskira esybė, kuri yra laisva daryti, ką panorėjusi. Turiu omeny, negalime manyti savo kasdieniame gyvenime, kad vyras ir žmona yra visiškai laisvi daryti, ką panorėję, nes nėra sąryšio, nėra supratimo, nėra vienybės, ryšio.

Tai tarsi mėnulis ir mėnesiena, saulė ir saulės šviesa, tai yra toks sąryšis, kad nesvarbu, ką vienas daro, kitas mėgaujasi. Ir šiame nuostabiame atsiskyrime Adi Šakti nusprendė pakeisti Jo planus. Ji žinoma kaip Sankalpa Vikalpa Karoti – visa, ką bandote patys nuspręsti, Ji nutraukia tai, kaip šiandienos 11 valandos pudžą. Taigi, kai buvo sukurti Adomas ir Ieva, Ji pagalvojo, kad jie nebus kaip kiti gyvūnai ar angelai. Kokia to prasmė? Jie turi žinoti, ką daro. Jie turi žinoti, kodėl tai daro. Jiems reikia turėti laivę suprasti, kas yra pažinimas. Ir tarsi mašina sukonstruotą gyvenimą, kurį turi gyvūnai – kodėl jiems reikia turėti tai? Taigi pasinaudojusi savo galia, kuri Jai buvo suteikta, be abejonės, Ji yra ta, kuri atėjo, kaip gyvatė ir pasakė jiems: „Paragaukite pažinimo vaisiaus.“ Dabar, žmonėms, kurie nėra Sahadža jogai, negalite to papasakoti.

Jie bus šokiruoti. Taigi ši gyvatė, kuri atėjo jų išbandyti ir pasakyti jiems: „Jūs geriau paragaukite šio vaisiaus“, ši gyvatė kalbėjo moteriai, ne vyrui, nes moteris turėtų lengviau priimti dalykus. Ji taip pat gali priimti bhutus, priimti nesąmones. Bet ji yra ta, kuri priima, o vyras nepriima lengvai. Jis ginčysis, prieštaraus, todėl Ji atėjo ir kalbėjo moteriai. Ji atėjo ir pasakė moteriai. Turiu pasakyti, ši Šventoji Dvasia yra moteriškos giminės, ir Ji yra arčiau moters. Ta moteriškoji energija atėjo kaip gyvatė ir pasakė: „Geriau paragaukite pažinimo vaisiaus“. Ir tai buvo darbas moters, Ievos, įtikinti savo vyrą, nes moterys žino, kaip tai padaryti. Kartais jos gali įtikinti juos klaidingai.

Pasakyti jiems tai, kas yra labai negerai, labai blogai. Žinote, kas atsitiko „Makbete“. Kiek daug kartų mes matėme, kai moterys suklaidino savo vyrus. Tačiau vyrai gali būti paklaidinti ar gali būti išvedami, ar gali būti išvaduojami, jeigu jie turi tinkamą žmoną. Taigi jis visiškai pasitikėjo savo žmona, patikėjo tuo, ir jie paragavo pažinimo vaisiaus, prižiūrimi šios Šventosios Dvasios, kuri yra moteriškoji Dievo esybė. Tai… Negali būti suprasta žmonių, kurie laikosi krikščionybės pažiūrų, ar laikosi Mahometo Sahibo pažiūrų, ar Nanako Sahibo pažiūrų. Jie negali suprasti. Jie turi tik savo siauras pažiūras. Jeigu jiems papasakotumėte, jie pasakytų: „Ak, kas gi tai?“ Jie net neklausytų apie tai. Tuo laikotarpiu buvo toks dėmesys, buvo toks suvokimas.

Jie pasakojo apie dharmą, apie augimą. Tačiau Indijoje jau seniau buvo kalbama apie Kundalini ir, kad Ji yra Adi Šakti, kuri atsispindi mumyse. Matote, ji jau apie tai jums pranešė, kad Aš būsiu kiekviename iš jūsų. Dabar supraskite, kad Adi Šakti yra meilės energija, tyros meilės, atjautos. Ji daugiau nieko neturi, tik tyrą meilę savo širdyje. Bet ši tyra meilė yra tokia galinga, tokia galinga. Tai yra meilė, kurią Ji suteikė Motinai Žemei. Dėl to Motina Žemė, nepaisant nuodėmių, kurias galbūt padarėme, apipila mus savo meile per visus šiuos nuostabius dalykus. Taip pat mes turime šį grožį, išreikštą visais Jos meilės būdais – galaktikomis ir žvaigždėmis, kurias matote. Dabar, jei norite pažvelgti į tai iš mokslo pusės, mokslas reiškia, kad jame nėra meilės.

Jame nėra klausimo apie meilę. Netgi, kai žmonės kalba apie jogą, jie nekalba apie meilę ir atjautą. Kai nėra meilės ir atjautos, tas žmogus negali turėti dieviško spindėjimo. Viskas yra visiškai užtvindyta šios dieviškos meilės – viskas, kas yra sukurta šioje Žemėje, viskas, kas yra sukurta šioje Visatoje, visatų visatose. Visa tai yra dėl Dieviškos Motinos meilės. Taigi, ši Adi Šakti meilė yra labai labai subtili. Tokia subtili, kad jūs kartais negalite to suprasti. Žinau, kad labai Mane mylite. Tai neapsakoma meilė Man. Ir, kai Aš gaunu iš jūsų vibracijas, tai tarsi bangos, kurios pasiekia krantą ir vėl sugrįžta.

Ir daugybė mažų, mažų, spindinčių lašelių yra tame krante. Taip pat savo širdyje jaučiu, kaip jūsų meilė atkartoja spindėjimo grožį šios dieviškos meilės, kurios patirties negaliu jums nupasakoti, ką ji sukuria. Pirma, ką Ji sukuria, kad Mano akys prisipildo ašarų, nes tai yra atjauta, kuri yra „Sandra Karuna“: tai „andr“, tai nėra sausa. Kaip tėvo atjauta gali būti labai sausa: „Gerai, daryk taip, kitaip aš tave nušausiu“, jis kalbės. Motina pasakys, bet ji nesakys to, kas galėtų įžeisti. Ji kartais turės pasakyti, kad pataisytų jus. Bet Jos pasakymas labai skiriasi nuo tėvo. Nes Ji turi „Sandra Karuna“. „Andr“. „Andr“ yra… Kuri nėra sausa.

Ir tokia Jos širdis susiformavo dėl dieviškos meilės, kurią Ji turėjo. Taigi kiekviena Jos kūno dalis, viskas yra sukurta iš dieviškos meilės. Kiekviena dalelytė skleidžia ne ką kitą kaip dievišką meilę. Vibracijos yra ne kas kita kaip dieviška meilė. Kaip jau sakiau jums anksčiau, ši inkarnacija turėjo ateiti. Turėjo ateiti laikas. Tai buvo akivaizdu, kad laikas atėjo. Bet yra skirtumas tarp fiksuoto laiko ir laiko, kuris yra Sahadž. Fiksuotas laikas yra, kai galite pasakyti: „Traukinys išvyksta šiuo laiku ir atvyksta šiuo laiku“. Jūs galite pasakyti, kad šios mašinos gamina ką nors, tokiu ir tokiu laiku jos pagamins tiek daug dalykų.

Bet gyvų dalykų, kurie yra spontaniški, kurie yra Sahadž, jūs negalite nusakyti jų laiko. Taip pat tai yra laisvės procesas. Jūs turite maksimalią laisvę. Niekas negali pasakyti, kada tai įvyks, kada žmonės galės priimti šias subtilias dieviškos meilės žinias. Žinios taip pat gali būti labai sausos. Indijoje mes turėjome baisių žmonių, kurie buvo užsiėmę mantrų skaitymu ir citavimu – tuo, šiuo. Ir jie tapo tokie sausi, tokie sausi. Jų tėra tik skeletai, tebuvo tik kaulai likę. Ir tokio karšto būdo, kad jeigu pažvelgdavo į ką nors, tas žmogus virsdavo pelenais. Turiu omeny, ar dėl to atėjote į Žemę – daryti visas „tapasijas“ ir visa kita tik tam, kad paverstumėte kažką pelenais?

Bet jie galvojo, kad yra labai didingi, nes, kai pažvelgdavo į ką nors, tas žmogus tapdavo, išnykdavo ar virsdavo pelenais. Jie vadino tai „Bhasmisat“. Bet jie neturėjo supratimo apie dosnumą savo širdyse. Taigi, pirmas dalykas, kurį mes pasiekėme dėl dieviškos meilės, yra dosnumas. Dabar dosnumas yra taip pat žodis, kuris įgavo klaidingą prasmę. Dosnumas reiškia viską, kas yra gerai jūsų Dvasiai. Kaip žinote, Dvasia yra Visagalio Dievo atspindys. Taigi, kai Dvasia pradeda spindėti savo pilnu grožiu, tada jūs tampate davėju. Jūs nebesate asmenybė, kuri turi ką nors imti, jūs tiesiog tampate davėjais. Jūs esate tokie pilni.

Dabar šis Adventas įvyko tuo laiku, kuris buvo pasakytas, kada jis turėjo įvykti. Kaip sakiau, jūs turėjote laisvę: žmonės buvo nevaldomi, darė įvairiausius dalykus, kaip žinote, prieš tai turėjome didžiulę problemą, kai žmonės naudojo savo valdžią. Kaip žmonės, kurie važiavo į Indiją ir okupavo Indijos teritorijas, ar į Kiniją, šioje pusėje jie keliavo į Afriką ir į visas šias vietas. Taip pat amerikiečiai nuvykę į… Taip vadinami amerikiečiai nuvyko į Ameriką ir užgrobė ją. Tai buvo laikas, kai jie naudojo savo laisvę tam, kad valdytų. Tai dar nebuvo laikas Adi Šakti gimti. Jie buvo žmonės, orientuoti į valdžią. Tai nereiškia, kad jų nebėra šiandien: jie yra, bet jie ieškojo tik valdžios ir teritorijų, kurios nėra svarbios. Taigi, tai negalėjo įvykti tuo metu. Tuo metu kiekvienas turėjo kovoti už savo laisvę, kad išsivaduotų iš šių imperialistų gniaužtų ir žmonių, kurie norėjo užvaldyti.

Palaipsniui tai pasikeitė. Tai pasikeitė, ir pasikeitė taip sklandžiai. Tai labai stebina. Aš pati mačiau tą kaitą. Tai įvyko. Kaip žinote, aš pati dalyvavau Indijos išvadavimo judėjime – tai labai svarbu. Indija tai pradėjo, Indijoje tai prasidėjo. Iš pradžių laisvė nuo imperializmo, ir palaipsniui ši laisvė nuo imperializmo pasklido kiekvienoje šalyje. Žmonės pradėjo galvoti apie tai, jie pradėjo suprasti, kad nėra prasmės turėti kolonijų ir viso kito, geriau sugrįžti į savo vietą. Kai tai įvyko, tai įvyko mano gyvenime, turiu pasakyti pirmiausiai, mūsų šalies žmonės, kovoję už šalies laisvę, mirė.

Tiek daug buvo nužudyta, turėjome tokių žmonių kaip Bhagat Sinh. Kiekvienoje šalyje visi revoliucionieriai buvo ištremti ir buvo kankinami, ir žudomi. Tai vyko ne tik Indijoje. Bet jie turėjo iškęsti tai. Taigi, jų laisvė buvo išbandyta. Tada pagalvojo, kad tai beprasmybė, kurią padarėme. Tai nebuvo laisvė, nes po visko jie pradėjo gailėtis ir išvystė tam tikrą baimę, ir kitų bijojimą, ir tarsi, kaip jūs tai vadinate, prasidėjo labai stipri kairės Višudhi problema. Jie pajuto, kad… Yra labai kalti, kad jie pasielgė labai negerai, jie neturėjo to daryti. Taip pat buvo kitos problemos, tarkim, turėjome kastų sistemas ir kitas problemas, susijusias su vergove, ir visi kiti dalykai, skirtumai. Kai kurie žmonės buvo žeminami, kiti – aukštinami, kai kurie priklausė aukštesnei rasei, kiti – žemesnei.

Visi šie kvaili dalykai buvo ten. Dėl savo laisvės jie sukūrė tai. Dėl savo laisvės. Taip nėra, ne taip, tai ne faktas, tai ne tiesa, bet jie sukūrė tai. Dabar, pavyzdžiui, aš noriu sukurti kažką, tiesiog sakysiu: „Gerai, tai nėra kilimas, tai nėra kilimas.“ Kartosiu: „Tai ne kilimas, tai ne kilimas.“ Smegenys išplaunamos, matote, jūs visi galvosite: „Tai nėra kilimas, tai turėtų būti kas nors kita.“ Tai tarsi hipnozė, jaučiu, tai, kaip žmonės priėmė šią racionalizmo nesąmonę, įvairius skirtumus, vergiją, kastų sistemas ir ypač moterų išnaudojimą, visa tai atsirado dėl pasirinkimo, kuris jiems buvo suteiktas, pasirinkti, kas yra gerai, o kas blogai. Jiems tai buvo labai gerai, matote, buvo gera tai daryti. Tokiomis aplinkybėmis atjauta būtų beprasmiškai iššvaistyta šiems žmonėms, dieviška meilė būtų beprasmiškai iššvaistyta jiems, nes žmonės nebuvo pasiruošę protu suprasti. Jūs negalėjote jiems pasakyti: „Taip yra dėl visiško jūsų aklumo, neišmanymo to, ką darote. Tai nėra teisinga, tai nepadarys jūsų kilnių, tai gėdinga, jūs darote niekingus dalykus.“ Be abejo, atėjo tiek daug šventųjų, jie kalbėjo apie kilnumą, apie atleidimą, apie sąjungą, apie vienybę, jie papasakojo viską. Didūs pranašai gimė, jie taip pat atėjo pasakoti apie tai.

Bet vis tiek žmonės nebuvo pasiruošę. Palaipsniui, manau, jų mokymai ir visa kita pradėjo veikti žmones. Bet didžiausia problema kilo dėl taip vadinamų religijų, kurias jie pradėjo. Visos šios religijos nukrypo į lankas. Ir suformavo tarsi balas, matote: musulmonai – čia, krikščionys – čia, induistai – ten, tai yra tai, tai yra tai. Taigi, jums tikrai reikėjo gyvenimo Davėjo užpildyti šias balas ir paversti jas viena. Visiškas neišmanymas, absoliutus kvailumas galvoti, kad vienas žmogus yra aukščiau už kitą. Jūs galite pasakyti tik viena – kad esate skirtinguose lygiuose, vieni yra viename lygyje, kiti yra aukštesniame lygyje. Tačiau, iš esmės, jūs negalite nieko smerkti, kad jis yra negeras, ši visuomenė yra negera, ši visuomenė yra… Bendrai! Individualiai galite pasakyti, bendrai – ne.

Bet tas neišmanymas buvo toks stiprus, nes jis tapo kolektyvišku, tai kolektyvinis neišmanymas. Kolektyvinis neišmanymas! Jie visi susiėmė rankomis kolektyviškai pasakyti, kad ši religija yra geriausia. Mes esame vieninteliai, kurie yra išgelbėti. Kiti pasakė: „Ne, ne, ne, ne, ne, ne! Tai yra visiškai pasmerkti žmonės.“ Ir religijos vardu, Visagalio Dievo vardu jie pradėjo šią nesąmonę. Taigi Adi Šakti turėjo pasirodyti, panaudoti absoliučią galią. Taigi, pirma, ką Ji suprato – kiekvienas turi žinoti, kas yra šeima. Vaikas auga šeimoje. Jeigu vaikai negauna tinkamo dėmesio iš tėvo ar iš motinos, arba jeigu jie yra išlepinti, ar nėra išlepinti, bet yra per daug uždari, ar yra apleisti, tada vaikas nežino, kas yra meilė.

Jei vaikas nežino, kas yra meilė, meilė nereiškia, kad jūs išlepinate vaiką, ar duodate jam daug žaislų, kad atsikratytumėte jo. Tai reiškia, kad visada jūsų dėmesys sutelktas į vaiką. Ir toks dėmesys nelepina, dėmesys skirtas vaiko gerovei. Taigi visada matote, kad tai yra gerovė. Ir tokiai, manau, šeimai reikia turėti pirmiausiai stiprią atramą. Tai labai svarbu, nes šiomis dienomis religijos vardu jie įsteigė vienuolynus, tada kunigus, ir tada sanyasi [asketus], ir įvairiausius „babas“. Jie yra tokie sausi! Ir taip klaidina žmones, kad šie panoro tapti sanyasi [asketais], išeiti iš savo namų, palikti savo žmonas ir vaikus. Taigi pirma, ką supratau, kad negali mylėti tie žmonės, kurie nėra jos patyrę. Ir meilė yra efektyvesne, jei ji yra kolektyvinė.

Suprantate, jūs tikriausiai matėte, kad Indijoje žmonės šeimoje iš tikrųjų myli vienas kitą. Turiu omeny, tiek daug giminaičių nepažįstame, kaip esame su jais susiję. Mes tiesiog vadiname juos: „Brolis, sesė, taip, anaip“. Mes nežinome, koks tarp mūsų ryšys, kieno tai tėvas, kieno sesuo – nieko. Mes tiesiog jaučiame, kad tai yra mūsų brolis. Ir jei paklausite: „Kaip jūsų brolis?“, to nežinosime. Priežastis ta, kad turime jungtinę šeimos sistemą. Jungtinė šeimos sistema yra kaip kolektyvinė sistema. Taigi, niekas nežinojo, kuris yra kieno tikrasis brolis, kuris yra antros eilės brolis, pusbrolis – nieko. Jie visi gyveno kartu kaip giminės.

Bet vėliau tai irgi sugriuvo. Ši jungtinė šeima taip pat iširo dėl ekonominių priežasčių ir panašiai, kas tai bebūtų. Tuo laiku, kai… Matote, tai… Tai buvo labai žiaurūs laikai. Kai žmonės turėjo pažinti meilę, šeimos pradėjo irti visose šalyse. Ypatingai Vakarų šalyse: vyrai ir moterys niekada nesuprato šeimyninio gyvenimo svarbos. Jie niekad netikėjo savo šeimyniniu gyvenimu, ir tai sukūrė tokį nepastovumą vargšams vaikams, kad jie turėjo netvirtą pagrindą, ir negalėjo tinkamai augti. Taigi jie sukūrė kartą smurtaujančių, siaubingai apsėstų vaikų. Ši karta pradėjo kariauti, jie, nežinau, norėjo kautis. Aš pamačiau vaikus, kovojančius su medžiu. Paklausiau: „Kodėl kaunatės?“ „Mums gera kautis, žinote.“ Bet kodėl kaunasi, jie nežino.

To priežastis – nėra meilės. Taigi visko, ką matote, nekenčiate. „Man tai nepatinka, man tai nepatinka“ – nekenčiate visko. Jūs bandote dėl savo nepasitenkinimo sunaikinti viską, ką matote. Taigi prasidėjo nauja mada. Nepaisant karo, kuris buvo baigtas, natūraliai nukentėjo vertybių sistema. Žmonės pajuto: „Kokia to prasmė? Matote, mes turėjome vertybes ir ką gavome?“ Karas ir karas. Kas yra karas? Karas sunaikino mūsų visuomenę, jie nužudė mūsų vaikus, visus.

Ir kas didingo yra tame kare? Taigi žmonių sąmonė buvo tokia, matote, kad vienaip ar kitaip jūs turite kautis. Kaip stipriausias vyras yra geriausias, tas, kuris dominuoja, kuris gali pakilti virš visų, yra geriausias. Taigi imperializmo dominavimas, valdžios dominavimas baigėsi. Bet individualiai prasidėjo dominavimo procesas. Ir dėl šio dominavimo proceso pradėjo augti ego. Net vaikams jie suteikdavo tokį išsilavinimą, kad jie tapdavo labai arogantiški, labai paviršutiniški, itin arogantiški ir paviršutiniški. Buvo neįmanoma suprasti, kodėl šie vaikai yra visiškai nekontroliuojami, kodėl jiems nesakoma: „Tai yra negerai“, nes tėvai priėmė stiprią gynybinę poziciją. Jie nenori priimti atsakomybės ir pasakyti savo vaikams, kas yra negerai. Jie taip prisirišo prie idėjos, kad vaikai paliks juos, kad pasakė: „Gerai, darykite, ką norite, tik likite su mumis.“ Tokiomis aplinkybėmis žmonės nuo gero šeimyninio gyvenimo perėjo prie skyrybų ir kvailos visuomenės, kuri tiki moterų ir vyrų dalijimusi ir visais kitais dalykais.

Kokia buvo baisi situacija Adi Šakti pasirodyti! Taip pat buvo didelė problema dėl religijų, besiskelbiančių apie save, savo idėjas, sąlygotumus, ir visiškai apakino žmones. Taigi, tai buvo sumaištis, tai buvo sumaištis, ir šios sumaišties stadijoje Adi Šakti turėjo ateiti ir įtvirtinti dharmą. Ji turėjo tai sutvarkyti, kad dharma įsitvirtintų. Tai buvo labai nepastovi vieta, labai nepastovūs smėlynai. Kai gimiau, mane šokiravo žmonės, kokie jie buvo. Tuo laiku nebuvau sutikusi daug ieškotojų. Aišku, aš sutikau vieną ar dvi realizuotas sielas, bet dauguma jų buvo susirūpinę dėl savo draudimo, pinigų, dėl to ir ano. Kalbant su jais, turiu omeny, nežinai, kur pakliuvai – į kokią dykumą ar pan.? Nežinai, apie ką su jais kalbėti.

Kaip buvo galima pradėti jiems pasakoti apie dievišką meilę, kai jie net nebuvo ieškotojai? Tada palaipsniui aš pajaučiau pasitikėjimą. Iš pradžių maniau, kad atėjau truputį per anksti, galėjau palaukti truputį ilgiau, būtų buvę geriau, nes čia žmonės nekenčia vieni kitų, ir visi nusiteikę vieni prieš kitus, ir jie apgaudinėja vienas kitą, jie taip pat labai pavydi vienas kitam ir nori užimti aukštas pareigas ir visa kita. Arba kiti nori šaipytis iš aplinkinių. Galbūt tai ne laikas pradėti Sahadža jogą. Tada pamačiau visus šiuos baisius netikrus mokytojus, užkerinčius žmones ir bandančius juos kontroliuoti. Tai privertė mane gerai gerai pagalvoti, kad verčiau liautis jaudintis dėl aplinkos, kokia ji yra, jaudintis dėl to, kokie yra žmonės, ir pradėti. Ir taip pirma Brahmaranda Čhedan atsirado Indijoje. Gegužės 5 d. 1970 m. gegužės 5 d. rytą. Taip pat kai kurie įvykiai paspartino mane padaryti tai.

Buvau pasiruošusi, žinojau, kokia yra žmonių problema, bet maniau, kad galbūt jie niekad nepriims, jog gali gauti savirealizaciją. Dabar ši inkarnacija yra iš tikrųjų labai ypatinga. Tiek daug inkarnacijų buvo atėję. Jie atėjo ir papasakojo jums viską žodžiais ir pasakė: „Tai yra gerai, tai yra gerai, tai yra gerai.“ Kai kurie susižavėjo jais ir ėjo paskui juos, bet nieko nebuvo jų širdyse, viskas, ką jie girdėjo – pamokslai, paskaitos, Gita, tai viskas. Ir tokio žmogaus gyvenimas neturėjo dieviško spindėjimo tame žmoguje. Mes turėjome daugybę gerų žmonių per šį trumpą laiką, matote. Jei pažvelgsite, Mahatma Gandis buvo ten, Martynas Liuteris buvo ten. Įvairūs žmonės, matote, iš visur, Abraomas Linkolnas buvo ten, Džordžas Vašingtonas buvo ten. Mes turime… Viljamas Bleikas buvo ten, turėjome Šekspyrą. Visi tuo laiku, matote, literatūroje, Laozi, tada Sokratas.

Pradedant nuo Sokrato, mes turėjome daugybę filosofų, daugybę žmonių, kurie kalbėjo apie aukštesnį gyvenimą. Nepaisant to, visuomenė manė, kad tai yra absurdiški žmonės, ten nieko nėra, per daug, kad suprastų. Niekas nieko neskaitys, tarkim, apie Guru Gitą niekas neskaitys. Jie galvos: „Visa tai nesąmonė. Kokia viso to prasmė? Visa tai kvailystė“, ar panašiai. Matote, tokiu požiūriu vertinate viską aplink, kai pamačiau, „O, – pasakiau, – kaip galiu jiems pasakoti, kas jūs esate, kas yra jie ir ką jie turi rasti?“ Ir tai buvo mano troškimas, kad žmonėse būtų šiek tiek proto aštrumo, tik šiek tiek, kad jie suteiktų man mažą galimybę, nes ši dieviška meilė yra tokia subtili, jog ji tiesiog prasiskverbs į jų širdis. Tačiau jie to nedarė, jie buvo kaip akmenys. Negalėjai su jais kalbėtis, negalėjai apie nieką jiems pasakoti. Ir jie nuolat galvojo tik apie save, tai buvo blogiausia.

Tokiomis aplinkybėmis prasidėjo Sahadža joga. Ir tada atradau, kad Adi Šakti galios yra daug galingesnės nei problemos, matote. Pati mačiau tai labai aiškiai, nes tos galios pažadina Kundalini. Aš žinojau, kad galiu pažadinti Kundalini, be abejonės, žinojau. Taip pat žinojau, kad galiu duoti realizaciją masiškai. Tačiau net neįtariau, kad žmonės, kuriuos pabudinau, grįš atgal, tai vėlgi dėl to, matote, jie – neišmanėliai. Niekada nemaniau, kad jie grįš, jie praktikuos Sahadža jogą ar pereis į tą lygį. Niekada, niekada, niekada, niekada nemaniau. Jei kas nors būtų tai pasakęs, būčiau pasijuokusi iš to žmogaus. Kas būtent ir nutiko pirmą mano paskaitą, kažkur, ta salė būtų buvusi nesėkminga, viskas būtų buvę nesėkminga, ir nieko nepadarysi su sale, Aš apsistojau kažkur kitur, tai buvo… Salė buvo išnuomota, ir galų gale vos keli… Taigi supratau, kad tai, matote, nepatenka į jų galvas, tai tiesiog praslenka virš galvų, manau.

Jie nenori nieko suprasti. Jie nieko nesupranta. Esant smarkiam spaudimui, matote, turėjau šeimos problemų, to ir ano. Tai nebuvo taip svarbu. Svarbiausia buvo, kaip prasiskverbti į žmonių protą. Taigi vienintelė išeitis buvo pakelti jų pačių Kundalini, sukurti juose tą mažą šviesą, nes, jei tęsiu toliau sėdėdama ir manydama, kad jie turi ateiti ir manęs prašyti Kundalini pažadinimo ir tada aš juos pažadinsiu, tai buvo bloga mintis. Aš tai supratau. Taigi masinė savirealizacija prasidėjo. Ir tai labai stebino žmones. Tame nebuvo jokios magijos, jokių istorijų pasakojimo, buvo tik tiesa.

Jie galėjo tai jausti savo pirštų galiukais, jie galėjo tai jausti savo momenėlio srityje. Sahadža jogos realizavimas darė stebuklus. Kitu atveju tai būtų buvę neįmanoma. Visi šie stebuklai, kuriuos matote šiandien, yra dėl jūsų – jūsų reakcijų, dėl to, kaip jūs reagavote, kaip tai priėmėte. Nes priešingu atveju, kas yra Adi Šakti? Niekam tikusi. Jei jūs Manęs nepripažįstate, Aš – niekas. Iš tiesų vėl turiu pasakyti, jūsų išmintis, jūsų nuovoka, jūsų ieškojimas atvedė jus į Sahadža jogą. Aš niekam nerašiau laiškų, niekam neskambinau, nors žinote, kad visi guru taip elgiasi: vos tik jie atvyksta į bet kurį miestą, surenka visų svarbių žmonių pavardes, siunčia jiems laiškus, ir bent du ar trys atvyksta į jų programas. Tačiau nedarant viso to, matote, mums pavyko atlikti šį masinį Kundalini pažadinimą, po kurio žmonės pradėjo suvokti Sahadža jogą.

Tai pradėjo skverbtis į juos. Todėl turiu kelti savo Kundalini štai taip. Kaskart viešoje programoje Aš taip pat keliu savo Kundalini. Ir Mano Kundalini savaime pagauna visas jūsų problemas. Tai skausminga, todėl po pudžų tampu kaip… Kurį laiką būnu kaip akmuo, nes sugeriu viską, kas yra jumyse. Lyg patalpinčiau jus savo kūne. Jūs esate neatskiriama Mano kūno dalis. Kiekviena mano ląstelė yra dėl jūsų, tai jūsų buveinė. Turite būti tokie subtilūs, kad suprastumėte, jog jei mums kas nors priklauso, ar norime, kad kažkas įvyktų dėl Sahadža jogos ar dėl ko nors, jei norime kurti ašramą ar bet ką, Aš iš karto apie tai sužinau. Sužinau, nes jūs esate Manyje.

Dažniausiai žinau labai aiškiai. Tačiau yra dalykų, kurių taip aiškiai nežinau, tai nulemia vienas dalykas: santykis tarp Manęs ir jūsų, žinoma, yra labai glaudus – jūs esate Mano kūne, bet, jei jūs, žmonės, nemedituojate, turiu pasakyti, tai labai kasdieniška – „Dhyanagamya“, jei jūs nemedituojate, tada neturiu jokio ryšio su jumis. Jūs ne Mano artimieji. Neturite į Mane jokių teisių. Negalite klausti jokių klausimų – kodėl atsitinka tas, kodėl atsitinka anas. Jei nemedituojate, visada kartoju: „Medituokite, medituokite“. Aš neturiu su jumis nieko bendro. Jūs jau nesate drauge su Manimi. Neturite jokio ryšio su Manimi. Esate kaip visi kiti žmonės.

Gal ir esate Sahadža jogas, gal ir turite savo Sahadža jogos laipsnį, kurį jums suteikė lyderiai, nežinau. Galbūt, jūs ir laikomas kažkuo didingu ir puikiu, nes, jei nemedituojate kiekvieną dieną, kiekvieną rytą ir vakarą, jūs tikrai nebebūsite Šri Matadži karalystėje, nes tas ryšys užsimezga tik per „gyana“, per meditaciją. Pažįstu žmonių, kurie nemedituoja, tada jie kenčia, jų vaikai kenčia, kas nors atsitinka ir jie ateina pas Mane ir Man tai pasakoja. Bet aiškiai matau, kad tie žmonės nemedituoja. Neturiu su jais jokio santykio. Jie neturi jokios teisės Manęs ko nors prašyti. Iš pradžių, žinoma, meditacija šiek tiek užtrunka. Bet bent kartą pajutus, kas yra meditacija, kaip mėgaujatės Mano draugija, kaip esate išvien su Manimi, kaip galime susisiekti vieni su kitais, nebereikia nieko kito – tokių dalykų kaip laiškų rašymo ar kokio specialaus ryšio – nieko panašaus! Vienintelis dalykas, kurio reikia – meditacija. Medituodami jūs augate.

Tame dvasingume jūs kylate aukštyn. Kai tai atsitinka, jūs pradedate tam tikru būdu, sakyčiau, kai pasiekiate tam tikrą būseną, tokią, galima sakyti, brandą Sahadža jogoje, tada nenorite praleisti meditacijų, nes tuo metu esate absoliučiame vienyje su Manimi. Tai nereiškia, kad turite medituoti tris ar keturias valandas, daug svarbiau, kaip intensyviai esate su Manimi, o ne kiek laiko praleidžiate su Manimi. Tada tampu atsakinga už jus ir už jūsų vaikus, už viską. Aš atsakinga už jūsų augimą, jūsų apsaugą, už jūsų gelbėjimą nuo negatyvo. Taigi tai ne tas pats kaip tėvas, kuris iš karto jus nubaustų, tai ne tai, tiesiog: „Gerai, jūs nesate Mano artimieji, Aš pasitraukiu.“ Tai vienintelis dalykas, kuris gali nutikti. Jei nemedituojate, gerai, negaliu jūsų priversti, neturiu su jumis nieko bendra. Jūs galite turėti kitų pašalinių, paviršutiniškų santykių, bet tas vidinis ryšys, dėl kurio gaunate savo gerovę, to jūs negalite turėti be meditacijos. Kartojau tai jums visiems: „Prašau, medituokite, prašau, medituokite kiekvieną dieną“. Manau, žmonės nesupranta, kad tai, ką sakau, labai svarbu, nes jie sako: „Motina, mes nemedituojame.“ „Kodėl?“ „Dabar esame realizuotos sielos, kodėl turėtume medituoti?“ Dabar instrumentas baigtas.

Bet, jei jis ne nuolat sujungtas su maitinimo šaltiniu, kokia prasmė jį turėti? Meditacijoje jūs pajausite meilę, dievišką meilę, dieviškos meilės grožį, visiškas panoramos pasikeitimas. Medituojantis žmogus turi visai kitokią asmenybę, visai kitokį charakterį, visai kitokį gyvenimą, ir jis visada absoliučiai pasitenkinęs savimi. Todėl šiandien, kaip sakote, pirmąją Advento dieną, galime sakyti, kad tai pirma diena, kai prasidėjo Adventas, nes šią dieną šloviname, nors, žinoma, tai neįvyko šiandien, bet galime sakyti, jog taip. Jei tai įvyko ir buvo jums naudinga, tai buvo didis palaiminimas jums, todėl turite žinoti, kaip tai išsaugoti, turite žinoti, kaip tai sustiprinti, ir turite žinoti, kaip tuo mėgautis. Jūs neturėtumėte pasitenkinti vienu, ar, sakykim, paskutine drama, ar vienu tuo, vienu anuo, jūs turėtumėte nuolat būti išvien su Dieviškumu visu savo buvimu. Tai įmanoma, jei tikrai medituojate, o medituoti iš tiesų yra visai lengva. Kai kurie sako: „Motina, mes negalime atsiriboti nuo laiko, negalime negalvoti… Mes nuolat kažką galvojame ar tuo metu norime viską stebėti“. Iš pradžių galime turėti nedidelių problemų, nesakau, kad jų neturėsite, jūs galite jų turėti, bet taip būna tik iš pradžių. Bėgant laikui viskas susitvarko.

Palaipsniui jūs tai įvaldysite. Palaipsniui tai pažinsite taip gerai, kad nenorėsite nieko kito, ko nors paprastesnio, jums tokie dalykai neberūpės. Matote, kad pasiektumėte savo grožį, kad pasiektumėte savo šlovę, savo puikias asmenybes, kurios dabar matomos, vienintelis dalykas, kurį turite daryti labai religingai – medituoti. Negali būti: „Šiandien grįžau vėlai, todėl nereikia medituoti. Rytoj, matote, turiu eiti į darbą, todėl negaliu medituoti.“ Niekam neįdomūs jūsų pasiaiškinimai. Tai tarp jūsų ir jūsų pačių. Tai jūsų augimas, niekieno kito. Viskas vyksta dėl jūsų augimo. Kiekvienas turi suvokti, kad pasiekėme tam tikrą evoliucijos etapą. Ir nuo šio aukščio galite kilti iki čia arba iki čia, arba iki čia.

Nesakau, kad neįmanoma to padaryti. Bet pirmiausia ir svarbiausia: kur bebūtumėte, kokiu aukščiausios klasės Sahadža jogu save belaikytumėte, turite būti labai nuolankūs dėl meditacijos. Ši meditacijos kokybė… Net, kai dabar kalbu jums, patenku ten, nes tai teikia tiek džiaugsmo. Turite šokti į tą džiaugsmo vandenyną. Iš pradžių tai sudėtinga, bet po kurio laiko suvokiate, kad šis ryšys, kurį turite su Šri Matadži, tai vienintelis ryšys, kurio ieškojote. Taip pat yra dar vienas dalykas, dėl kurio žmonės pasiklysta, pastebėjau, kad tai gana dažna žmonėms, kurie pasiklysta. Jie medituoja individualiai labai daug, tai labai teisinga. Jie medituoja individualiai. Jie sėdės, medituos: „Mes atliksime pudžą, padarysime…“, bet kolektyviškai jie nemedituos. Taigi tai dar vienas dalykas, ką kiekvienas turi atsiminti: jūs turite medituoti kolektyviškai, nes Aš esu jūsų visų kolektyvinė būtis.

Ir kai jūs medituojate kolektyviškai, esate labai arti Manęs. Taigi, net jei organizuojate programą ar ką panašaus, turite įtraukti meditaciją. Meditacija turi būti prioritetas kiekvienos programos. Padainuojate, kai baigiate, kai viskas baigias, tada medituokite. Jei Aš ko nors reikalauju, jūs turite suvokti, kad tai turi būti tiesa, nes jums tai sakau, absoliutus pagrindas, nors tai atrodo kasdieniškai, bet labai svarbu. Dabar kaip mums garbinti Adi Šakti, nežinau, nes galbūt nebuvo jokių maldų ar ko nors apie Adi Šakti. Iki Bhagavati jos dingusios, bet po Bhagavati jos nedingusios. Todėl nežinau, kokias pudžas jūs rengsite, bet pabandykime ką nors. Manau, meditacija yra geriausias būdas, kuriuo galime ką nors pasiekti, todėl galime penkias minutes pamedituoti. Prašau, užsimerkite.

Vienuolika „rudrų“ yra pažadintos ir jos sunaikins viską, kas negatyvu.