Birthday Puja, Delhi (India), 21 March 1998.

Aš buvau apstulbinta, kaip jūs viską suorganizavote šiam sutikimui.

Tai jūsų meilė, kuri randa visokių būdų mėgautis Sahadža joga. Aš tikrai nesuprantu, kaip tokios unikalios idėjos ateina į jūsų galvas, ir jūs atstovaujate skirtingas šalis, iš kurių atvykote. Norėčiau, kad šias vėliavas parvežtumėte atgal į savo šalis ir pasakytumėte jiems, kad atėjo laikas atgimimui, kad mes turime kilti. Mes turime pakilti iš šio žmogiškojo lygio į aukštesnį būties lygį. Ir jei tai įvyks, kaip tai pakeis jūsų gyvenimus, kaip padarys jus laimingus, kaip jūs išmesite kvailas idėjas apie pyktį ir kenkimą kitiems: visos šios idėjos teikia tam tikrą sadistišką malonumą daugybei žmonių, ir jie mėgaujasi griaudami kitų džiaugsmą, kitų laimę. Kad išlaikytumėte džiaugsmą, žinau, kaip Sahadža jogai jūs turite pakęsti ir toleruoti daug nesąmonių. Jūs tai jau padarėte ir, kai Sahadža joga palaipsniui įsitvirtins jūsų šalyje kaip kai kas gražaus, tyro, svarbaus, tada visi kiti jūsų šalyse taip pat bandys sekti tuo keliu, kurį jūs nuėjote. Tik jūsų gyvenimai yra tie, kurie atspindės vidinės būties ir Sahadža jogos grožį. Vakar jums sakiau, ko trūksta žmogiškajam dėmesiui ir, kad dėmesys buvo ne į Dvasią. Bet kai jis sutelktas į Dvasią, kas jums nutinka?

Pirmiausiai, kalbant sanskrito žodžiais, „gunatit“ – kylate virš visų trijų gunų. Reiškia, jūs daugiau nesate „tamo guni“ asmuo, t. y. kuris turi įvairų troškimų dėl savo silpnybių. Jūsų dėmesys juda iš ten į antrą tipą, kur tampate „radžo guni“ – jie nori ką nors daryti, ką nors rodyti, nori tapti kažkuo, rungtis su kitais. Visa ši kova išnyksta. „Atit“ reiškia „virš“. Tada „satva guni“ – kai jūs ieškote, kai matote, kuo negera tokia ekstremali elgsena, ir jūs tiesiog nekenčiate tokio gyvenimo, norite pabėgti iš jo, tada pradedate ieškoti. Tai irgi baigiasi. Visos gunos baigiasi, taigi tampate „gunatit“. Tai tiesiog įvyksta, kai jūsų dėmesys sutelkiamas į Dvasią, nes dabar dėmesys nebesutelktas į jūsų įgimtas, galima sakyti, ar sąlygotas ypatybes, ar egoistiškas ypatybes. Tampate žmogumi, kuris yra aukščiau to.

Tai kai kas ypatingo paprastame gyvenime, bet jums – ne, tai tiesiog įvyksta. Tiesiog mėgaujatės būdami savimi. Jūs daugiau nebesirūpinate dėl savo patogumo, komforto ir mažmožių. Bet įvyksta taip, kad jūs tiesiog pakylate virš trijų gunų, kurios jus visaip valdė. Taip jūs peržengiate žmogiškojo suvokimo ribą pirmiausiai. Antra, jūs tampate „kalatit“ – pakylate virš laiko. Žinau, aš šiandien vėlavau. Tai tiesiog taip veikia. Bet jūs manęs nepasigedote. Jūs vis tiek mėgavotės.

Sėdėdama name, mačiau, kad jūs vis dar mėgaujatės, visi jūs gražiai mėgaujatės. Manęs čia nebuvo, bet jūs mėgaujatės. Tai virš laiko. Jūs nesate priklausomi nuo laiko. Kad ir koks laikas, jis – jūsų, nes jūs esate dabartyje, negalvojate apie ateitį. Jūs negalvojate, kas įvyks rytoj ar kaip spėsite į lėktuvą, ar kaip ką nors darysite. Čia jūs tiesiog mėgaujatės, mėgaujatės dabartimi, o dabartis yra realybė. Jei galvojate apie ateitį ar praeitį, tada nesate realybėje. Aš daugkart sakiau, kad dabar praeitis baigėsi, o ateitis neegzistuoja. Taigi šiame momente sėdite čia, galbūt laukiate manęs, galbūt mėgaujatės kiekvienu momentu savo buvimo čia, kitų draugija.

Ir tas džiaugsmas negali būti apibūdintas, kaip jūs mėgaujatės. Antraip žmonės žiūrėtų į laikrodžius, klaustų: „Kodėl Motina dar neatvyko? Kokios priežastys? Kodėl Ji neatvažiavo?“, ir visaip panašios idėjos. Labai naudinga būti „kalatit“. Pamenu, Nasike man teko daug dirbti, nes nė vienas Sahadža jogas nepadėjo, jie visi buvo tokie drovūs ir taip jaudinosi. Ir įvyko taip, laimei ar nelaimei, kad mano automobilis sugedo pakeliui ir užtrukau. Praėjo valanda, nebuvo nė vienos mašinos ta kryptimi, nebuvo kaip atvykti, ir mes buvome užstrigę kelyje. Ir štai, kai pasiekiau tą vietą, kur turėjo būti programa, Sahadža jogai jau buvo ėmęsi. Jie prisiėmė atsakomybę, ir buvo labai užimti duodami realizacijas kitiems ir valydami juos.

Kitaip jie nieko nebūtų darę. Jie negalėjo patikėti, kad turi galią duoti realizaciją. Galėčiau jiems sakyti, bet jie nekeltų rankų. Ir todėl, kad buvo laikas pradėti, jie pamanė: „Tiek daug žmonių atėjo, Motinos nėra, neaišku, ar Ji atvažiuos, taigi tai yra mūsų atsakomybė.“ Tokiu būdu jie prisiėmė atsakomybę. Taigi, kai esate virš laiko, jūs tampate atsakingi už tą momentą. Tai tokia atsakomybė, kuri taip pat yra kolektyvinė, reiškia, jūs visi tampate atsakingi. Tai labai stebina, mūsų tiek daug čia, nėra jokių ginčų, jokio konflikto – nieko. Mes labai gražiai įsikūrėme, be jokių kvailų minčių ir pykčių. Tai įvyksta, nes jūs neprisirišate prie laiko. Laikas negali jūsų įveikti.

Galbūt jei tai nebūtumėte jūs, o kiti žmonės, jie būtų mano automobilį akmenimis užmėtę, galvodami: „Ji taip vėluoja, mes čia verdame tokiame karštyje.“ Jie būtų pasipiktinę. Bet ne žmonės, kurie yra virš laiko. Jie sėdi ramiai ir mėgaujasi. Nesvarbu, viskas vyksta toliau. Tada tampate „dharmatit“ – kylate virš dharmos, virš žmogiškosios prigimties. Tai reiškia, kad ir ką darote, yra religinga, jūsų pastangos yra religingos. Jei, tarkime, užsiimate verslu, norite verstis religingai, nes esate virš religijos ir jums nereikia laikytis jokių to regiono ritualų, nes esate virš jų. Žmonės, kurie nėra virš religijos, turi anksti ryte keltis, jie sukaustyti savo ritualų, ir jie visus juos atlieka, o jei ką nors praleidžia, būna labai nelaimingi ir sukrėsti. Bet ne jūs. Jūs visada esate „dhyan“, visada meditacinėje nuotaikoje, ir jei kas nors blogo įvyksta, tiesiog patenkate į suvokimą, kuriame ateina atsakymas, jūs nesutrinkate, visiškai nesutrinkate, kai kas nors būna ne taip.

Ritualizmas paverčia jus labai ribotais, labai paklusniais, kartais ir agresyviais. Žmonės savo ritualais labai trukdo kitiems. Viena ponia, kuri buvo mūsų tariama draugė, atėjo į mano namus. Taigi ji pasakė: „Aš esu vegetarė.“ Aš paklausiau: „Taigi?“ „Bet aš negaliu valgyti nevegetariško maisto. Tas maistas buvo virtas.“ „Gerai, mums reikia naujų indų.“ Taigi nuėjau ir nupirkau jai naujų indų. Ji pasakė: „Turite būti atsargi, kad nė šaukštas nebūtų panaudotas.“ Taigi turėjau paimti kitą šaukštą. Tada ji pasakė: „Stiklinės. Kadangi čia valgė žmonės, kurie nėra vegetarai, geriau nupirkite ką nors absoliučiai naujo.“ Taigi turėjau patirti visa tai. Tada ji buvo virtuvėje ir neleido mūsų virėjui nieko virti mums. Ji pasakė: „Pirmiausiai aš virsiu, tada tu galėsi virti.“ Ir ji pridarė tiek nemalonumų, užuot tiesiog buvusi viešnia, ji tapo kančia, ir taip atsitinka žmonėms, kurie yra ritualistai, nes jie daug reikalauja.

Jie reikalauja teigdami: „Čia yra mūsų dharma.“ Aš žinau kitą istoriją, kurią man kažkas pasakojo Mumbajuje. Sakė: „Ponia, kuri atėjo pas mane svečius, buvo susijusi su labai svarbiais žmonėmis, ji buvo blogesnė už mano proproprosenelę.“ Aš paklausiau: „Tikrai?“ Ji pasakė: „Nesuprantu, kaip Indijoje tebegyvena tokių žmonių. Ji atėjo čia ir pasakė: „Aš negaliu gerti vandens iš čiaupo, jūs turite gauti jo iš tam tikro šaltinio.“ Mumbajuje tėra du šaltiniai. Taigi žmonės turėjo eiti ir pasemti vandens, o virėjas turėjo visas apsipilti tuo vandeniu, ir tik tada galėjo virti. „Jei jis virs be to, tada aš nevalgysiu.“ Ir ji vis tęsė, ir tęsė, ir tęsė, o virėjas susirgo plaučių uždegimu, kitas virėjas atėjo ir susirgo gripu, matot? Ta ponia neprieštaravo. Ji pasakė: „Ne, toks mano stilius.“ Taigi ji paklausė manęs: „Ką mums daryti su tokiais žmonėmis, Motina?“ Atsakiau: „Reikėjo jai pasakyti: „Turime tokio maisto. Jei patinka, labai gerai, antraip nevalgykite, bet tai gerai. Badavimas yra labai gerai.“ Tai vienintelis sprendimas tokiems į save orientuotiems žmonėms ir taip trukdantiems kitiems. Taigi šitas egocentrizmas atsiranda, nes manome: „Tai yra mūsų dharma, tai yra mūsų teisė, viskas priklauso mums.

Kaip jie drįsta to nedaryti?“ Kiek sukeliame rūpesčių kitiems, kiek pridarome nemalonumų, kaip stengiamės sugriauti kitų gyvenimus, mes niekada nesusimąstome, vis reikalaujame: „Tai yra mano dharma, ką galiu padaryti? Tai privalau daryti.“ Bet tai toks proto sąlygotumas, kad mačiau daug atvejų Sahadža jogoje, jie tapo tokie sąlygoti. Buvo viena prancūzė, kuri atėjo į Sahadža jogą, o jos motina buvo ritualistė, ir jai visada reikėdavo eiti į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Ji gražiai apsirengdavo, eidavo į bažnyčią ir atgal. Ir vieną dieną ji dingo. Taigi jie prašė policijos surasti tą ponią, ir kai jie pradėjo ieškoti, policija pranešė, kad: „Mes negalime jos rasti, tik Dievas žino, kuri ji dingo.“ Tada ji pasakė: „Gerai, eikite ir paieškokite bažnyčioje.“ Ji tebebuvo bažnyčioje. Kitą kartą ji vėl dingo. Taip buvo tris-keturis kartus. Taigi policija pasakė: „Atsiprašome, su ja baigėme. Jei norite, galite ją apgyvendinti globos namuose ir viskas.“ Taigi ją išvežė į globos namus.

Taigi ta jogė man pasakė: „Motina, labai stebina, nors jie tokie kvaili, sėdi, mąsto, šneka nesąmones kaip pamišę, jie visi sukriošę ir jų senatvė labai matosi. Bet atsitinka taip, kad sekmadienį jie apsirengia ir eina į bažnyčią. Tai vienintelė vieta, kur jie sveiki.“ Keista, kaip veikia sąlygotumai. Vienas žmogus, kuris lankėsi pas mus, pasakė: „Esu geras vairuotojas.“ Aš pasakiau: „Gerai.“ Bet jis mokėjo tik vairuoti, jis nepažinojo Londono, kokia tai vieta. Jis labai gerai mokėjo vairuoti, bet jei man reikėjo važiuoti į šiaurę, jis vežė į pietus. Jei man reikia į rytus, jis veš į vakarus. Pasakiau: „Kas yra? Juk moki vairuoti?“ „Taip, moku vairuoti, bet nepažįstu kelių, neturiu pojūčio.“ Vieną dieną sustabdė policija. Aš taip pat buvau automobilyje. Jis paklausė: „Kur važiuoji?“ Tas atsakė: „Ten ir ten važiuoju.“ Pasakė: „Tu buvai čia šešis kartus ir vėl grįžti čia šešis kartus!“ Taigi senatvėje patyriau, kad tai suformuoja įpročius, bet ir tarp jaunų žmonių galite rasti sąlygotų dėl savo stiliaus.

Taigi štai ką galite vadinti žmogiškuoju elementu, kai prisirišate ar pradedate dėl ko nors jaudintis. Tai yra, sakyčiau, tam tikras pamišimas, kai kažkas reikalauja: „Man nepatinka tai, man nepatinka tai.“ Tai tęsiasi ir tęsiasi. Įprasta sakyti: „Man nepatinka“, „Man patinka“. Labai stebina, kai jie taip sako. Jie ateina į kieno nors namus: „Ne ne, man nepatinka kilimas.“ Manau, tai ne jūsų kilimas, ne jūs jį įsigijote. Šis žmogus įsigijo šį kilimą. Kuo jūs čia dėti? Kodėl turite sakyti: „Man nepatinka“? Kas jūs tokie? Jūs už jį nemokėjote.

Tam, kuris jį pirko, jis patinka – baigta! Kodėl laidote savo pastabas: „Man nepatinka“? Ar jūs koks žinovas, kad galite kritikuoti kitus? Tarkim, kito išvaizda, tarkim, tam tikra šukuosena, bet: „Man nepatinka tokios šukuosenos.“ „Kodėl?“ „Man nepatinka ir viskas.“ Tada tai sklinda iš čia žmonėms ir kiekvienam. Kas jūs tokie, kad galėtumėte mėgti ar nemėgti? Kokia jūsų pozicija? Kodėl turite sakyti: „Aš mėgstu“ arba „Aš nemėgstu“? Tai labai dažnas atvejis, ypač Vakaruose, dalintis tokiomis nuomonėmis kaip: „Man nepatinka“, „Man nepatinka Indija.“ Gerai, jei nepatinka, sėdėk namie. Kodėl čia atvažiavai? „Man nepatinka Turkija.“ „Kodėl?“ Tarkim, kas nors vilkės ilgą suknelę, jie sakys: „Ne, man nepatinka, nes tai labai turkiška.“ Taigi turėtume vilkėti tik trumpas sukneles.

Mums nepatinka trumpos suknelės, sakykim. Bet niekas neturėtų garsiai sakyti: „Man nepatinka“, nes tai skaudina žmones, atima jų orumą. Dabar, kai esate Sahadža jogoje, privalote žinoti, kad nesate normalūs žmonės, pagal normalumo standartus, matote, jūs esate virš jų. Jūsų „patinka“ ir „nepatinka“ yra kitokie nei jų, ir visas jūsų požiūris pasikeitė. Kartais jūs esate kaip maži vaikai, aš mačiau tai. Jūs kalbate kaip maži vaikai – labai nekaltai, o kartais kalbate apie labai gilius dalykus. Tai nesuprantama žmonėms, kurie turėtų būti normalūs, nes normalūs žmonės, žinote, tokie pasipūtę, nuolat kartojantys: „Aš, aš, aš.“ Kabiras sakė, kad kai ožka gyva, ji visą laiką mekena: „Meh, meh, meh,“, tai reiškia „Aš, aš, aš“, o kai ji nudvesia ir jos žarnos panaudojamos specialioms virvėms, kurias vadiname „dhunak“, jos naudojamos medvilnei nuo sėklų atskirti, tada jos sako: „Tu hi, tu hi, tu hi“ – „Tu esi, tu esi, tu esi“, „Tu esi viskas“. Kai kartojate tai, jūsų dėmesys iš karto atsitraukia nuo kitų, nuo kitų klaidų ieškojimo, nuo stebėjimo, kas kitiems negerai, savo smegenų nebenaudojate kitų kritikai, šaipymuisi iš kitų, kartais net nesveikam kalbėjimui su kitais. Žmonėms patinka apkalbėti. Kodėl?

Jie mėgaujasi apkalbėdami, nes nesuvokia, kad kitas žmogus yra toks pats kaip aš ir nereikia apkalbėti kito žmogaus. Šis supratimas, ši mylinti išmintis neegzistuoja, kai esate normalus žmogus. Dėl menkiausios provokacijos galite supykti, pradėti krėsti kvailystes visai kaip bulius kinų parduotuvėje, galite elgtis visaip. Staiga pastebėsite juos tiesiog tokius išaugančius. Tokio elgesio priežastis – jūs dar nesate Sahadža jogai. Sahadža jogas – toks žmogus, kuris mėgaujasi viskuo. Tarkim, kažkas įsiplieskia, labai supyksta. Jis mato viską, kas vyksta, kaip tas elgiasi. Taigi, žinoma, kad nedharmiška pykti ir pyktis su kažkuo. Labai žema pyktis su kažkuo, nuolat ant kitų šaukti, būti griežtam ar kritikuoti kitus manant, jog pats esi nuostabus.

Tai net neverta. Gyvenimo pabaigoje pastebėsite, kad neturite nė vieno draugo ar kaimyno. Antra, esate labai egoistiški, nuolat galvojate apie save ir kalbate, tauškiate, kalbate, tauškiate, o kitas žmogus tiesiog nuobodžiauja, bet jūs vis tiek kalbate, kalbate, kalbate apie save: „Aš dariau tą, aš dariau tą, aš keliavau ten. Aš, aš, aš.“ Tam nėra ribų ir jūs net nesigėdijate to, ką kalbate. Sutikau žmonių, kurie kalba visokius juokingus dalykus apie kitus, kai patys yra tiesiog normalūs žmonės. Tarkim, kas nors sakys ką negero apie kitą, kažkas sakys: „Tas žmogus yra toks, aš žinau, matei, jis taip pasielgė.“ Bemat tai pateks į jo mintis: „Taip, tai tiesa.“ Tai paverčia jūsų protą liguistu, galime pavadinti „vikrudh“, kai protas yra nesveikas. Kai protas tampa liguistas, jūs priimate visas liguistas mintis, pritariate joms, pripažįstate jas ir tampate liguistu žmogumi, ir tas liguistumas yra labai pavojingas. Ne tiek kitiems, kiek jums patiems, nes niekas negali pakęsti tokių liguistų asmenybių. Galite sakyti, sutikau žmonių, kurie taip paveikti religijų. Tarkim, aš labai religinga.

Geriau jums būti religingiems. Ir kas? Jūs negalite daryti to, negalite daryti to, negalite sėdėti čia, negalite valgyti to ar to – nuolat drausminate kitus, užuot sudrausminę save. Kai esate normalus žmogus, nematote savęs, matote tik kitus. O kai tampate realizuota siela, jūs pradedate stebėti save ir pastebite, kas jums negerai. Tapę Dvasia, jos šviesoje matote, jūs tiesiog matote save – kas vyksta, kaip elgiatės ir mėgaujatės. Tada žinote, kaip pasitaisyti. Tai labai miela. Mažos smulkmenos, kurias atliekate taip gražiai, ir kalbate labai malonius dalykus. Žinoma, yra žmonių, kurie negali pasitaisyti, nes jie nepataisomi.

Todėl jūs tiesiog turite matyti: „Tai nepataisoma, negaliu niekuo padėti.“ Sahadža jogoje yra žmonių, kurie visada bando padėti netinkamiems žmonėms, tarsi būtų įgiję advokato galią Sahadža jogoje. Jei kas bando būti juokingas, mes tikimės telefono skambučio iš tos advokato galios. Po kelių valandų jie sako: „Perduokite Motinai, kad tokiu ir tokiu žmogumi pasirūpinta. Tai ir tai buvo padaryta.“ Jiems įprasta mane informuoti: „Ne, Jūs turite kaip nors padėti. Jūs turite ką nors daryti.“ Tai tapo tokia kasdiene praktika, ir mes jau žinome, kad jis ateis ir išdėstys mums ilgą paskaitą apie visą tą istoriją. Taigi matote, kad tai žmogaus prigimtis, kuri formavosi dėl tam tikrų sudėtingų situacijų, taip pat jie gimsta su tam tikrai genais, ir jis nėra normalus žmogus, nors ir sakysime, kad jis normalus, nes tai, kaip jis reaguoja, reakcijos, kurias jis demonstruoja, yra absurdiškos. Nereikia skambinti man ir pasakoti: „Matote, tas žmogus toks ir toks, jau geriau Jūs juo pasirūpinkite.“ Nereikia kištis į kitų istorijas, kai jūs neturite kompetencijos, kai neturite nieko bendro su tuo žmogumi. Įvairūs, galiu užtikrinti jus, sumanymai yra sukurti žmonių protų, ir visi tie sumanymai dings, tiesiog dings. Nežinau, kaip jie gavo visus tuos sumanymus, iš kur gavo – gal savo šalyse, gal savo šeimose, gal savo genuose – nesvarbu, iš kur, jie visi dings, net jūsų genai pasikeis. Tai yra Sahadža joga – kai jūs tampate Dvasia, viskas pasikeičia.

Jums nutinka taip, kad tampate žmogumi, kuris žino, kas yra džiaugsmas, mėgaujasi džiaugsmu, buvimu, teikia džiaugsmą kitiems, paverčia kitus laimingais, nuolat galvoja, kaip kitus paversti laimingais. Tai tiesiog atsitinka, nors esate sukurti tokiu pačiu būdu kaip ir kiti, nors įgijote tokį patį išsilavinimą, bet visa tai dingsta ir tampate išmintinga, gražia, džiaugsminga asmenybe. Tai jūs jau pasiekėte, nors gal ir nesuprantate, nes tuo mėgaujatės taip paprastai. Jokia kita grupė negalėjo mėgautis taip, kaip mėgaujatės jūs. Aš matau, ką jūs čia veikiate ir kaip mėgaujatės, kaip mėgaujatės vieni kitų draugija, tai labai nepaprasta, ir tai vyksta, nes jūsų širdys pilnos Dvasios džiaugsmo, kuris spinduliuoja jumyse. Jūs galite patikrinti ir įsitikinti, ar tai, ką sakau, yra čia ar ne. Be abejo, yra žmonių, kurie nesustodami galvoja apie save, jie apsistoja viešbučiuose, kokiuose nors nameliuose ar dar kur nors. Jie nesimėgauja. Jie tebegalvoja, kad yra labai puikūs, todėl turi apsistoti tokiose vietose. Tai labai stebina, ypač indai, turiu pastebėti: jie atvažiuoja į Kabelą ir visi nori gyventi viešbučiuose.

Visą gyvenimą jie tikriausiai turėjo tik vieną vonią savo namuose, bet, kai atvyksta į Kabelą, jie nori apsistoti viešbučiuose su vonia, su tuo, su anuo. Jauni žmonės, tai labai stebina. Manau, taip nutinka, nes jie niekada nematė gero viešbučio arba gyvena labai prastomis sąlygomis. Tačiau žmogus, kuris yra Sahadža jogas, gali gyventi visur, gali miegoti visur. Vienintelis dalykas – jo Dvasia – daro jį laimingą, niekas kitas. Tai vienintelis dalykas, kuris teikia jums laimę. Visos kitos žmonių turimos idėjos kuria problemą po problemos. Dabar matote, jei išpažįstate kitą religiją, esate blogi. Jei norite sužinoti apie krikščionis, eikite ir klauskite žydų, o jei norite sužinoti apie žydus, geriausiai klausti musulmonų, o jei norite sužinoti apie musulmonus, klauskite induistų. Būsite nustebę, kaip jie kalba apie kitus žmones, lyg tie būtų blogi, o jie – patys geriausi.

Taigi visiškai pasikeičia požiūris. Jūs pamirštate: kas yra kas, kuri religija yra kieno, iš kokios jie kilę šeimos, iš kokios aplinkos kilę. Jie tiesiog tampa vienu. Jie mėgaujasi kitų Sahadža jogų kompanija. Visi Sahadža jogai yra ten, tiesiog. Tiek daug Sahadža jogų bus ten, ir tai yra Meka, tai Kumbh Mela, tai galite pavadinti, kaip jums patinka. Kolektyviniu džiaugsmu mėgaujatės, nes peržengėte barjerą, kuris stabdė jus nuo tiesos pažinimo. Tiesa ta, kaip minėjau vakar, kad jūs esate Dvasia, ir kai ta Dvasia tampate, būnate „gunatit“, „kalatit“ ir „dharmatit“. Kai peržengiate šiuos tris etapus, tampate lašeliu vandenyne. Jei lašelis yra atsiskyręs nuo vandenyno, jis visada bijos saulės, kad jo neišdžiovintų, jis nežino, ką daryti, kur slysti, kaip judėti.

Tačiau, kai lašelis atsiduria vandenyne, jis tiesiog mėgaujasi ir juda, nes jis – ne vienas. Jis juda kartu su nuostabaus džiaugsmo vandenyno bangomis. Jūs tai pasiekėte, jūs – sąmoningi, tačiau nesuprantate, kad tai pasiekėte, nes esate Dvasia. Turėtumėte kartais save pastebėti ir būtumėte apstulbę, kaip pasikeitėte, kaip tapote tokie paprasti, tokie jautrūs ir išmintingi. Tiek daug problemų kyla Vakaruose, nes jie vis dar tokie kvaili, aš manau, tokie kvaili žmonės. Net seni aštuoniasdešimtmečiai vyrai norėtų vesti moterį, tarkim, dvidešimties metų, ir jis nesupranta, kodėl taip elgiasi, jis paprasčiausiai nepriima savo amžiaus, nepriima: „Esu senas žmogus, turiu elgtis kaip senas žmogus.“ Jis nori vesti merginą, kuri galėtų būti jo anūkė. Tai labai dažna situacija Vakaruose. Jie visada taip galvoja. Pamatę bet kokią jauną merginą, mano, kad turėtų ją vesti. Jie jau turėtų būti pakeliui į kapines, bet jiems tai nesvarbu, nes jie nori turėti tokią žmoną.

Tai yra Vakarų problema. Kodėl ji susiformavo? Nes jie nenori suprasti, kad esame seni, o savo senatve reikia didžiuotis. Kai buvau penkerių, negalėjau net įsivaizduoti, kad tiek daug žmonių atvyks pasveikinti manęs gimtadienio proga. Net kai buvau penkiasdešimties, žmonių nebuvo tiek daug. Šiandien, kai man septyniasdešimt penkeri, pažvelkite, kiek daug žmonių yra čia, kad pasveikintų mane! Kai esate seni, turėtumėte labai didžiuotis savo amžiumi, jei gyvenote išmintingai, o jei buvote kvaili, žinoma, niekas nepadės. Visi juoksis iš tokio žmogaus, bet patys elgsis taip pat. Tokia tradicija Vakaruose – turėti žmoną po žmonos, skirtis su savo žmonomis ir panašiai. Indijoje viskas priešingai, turėčiau pasakyti, jie ne itin gerbia moteris.

Jie privalėjo labai gerbti moteris, privalėjo pakelti savo moteris ant pjedestalo ir net jeigu moteris būtų labai ypatinga, jos negerbtų. Iš kur tai atsirado, aš nežinau. Kai kurie iš jų sako, kad tai parašyta kažkokio poeto, jog moteris turėtų būti mušama. Kas šis poetas? Manau, kad jį patį reikėtų mušti pirmiausiai. Jis gimė iš moters ir taip rašo. Taigi, jūs matote, esame linkę priimti neteisingus dalykus, kurie yra absurdiški. Taip yra, nes esate neišmintingi. Išmintingas žmogus priims viską, kas yra išmintis. Jis nepriims nieko absurdiško.

Jūs skaitote knygas vieną po kitos, vieną po kitos. Tiek daug skaitote, ir kas iš to? Skaitote netinkamas knygas, nenaudingas, bet jei esate įnikę, jūs ir toliau tęsiate skaitymą. Išminties trūkumas neleidžia teisingai pasirinkti, ir tai pateisinate, viską teisinate ir sakote: „Tai yra labai gerai, aš viską darau geriausiai.“ Tai ne ego, sakyčiau, o kvailas žmogaus supratimas: „Ką bedaryčiau, tai yra gerai. Kokia bebūtų mano pasaulėžiūra, ji taip pat yra gera. Kas drįsta man sakyti, kas neteisinga, kas blogai?“ Visi juoksis iš tokio žmogaus, šaipysis. Jis kentės. Bet niekada nepripažins: „Aš padariau kažką negerai.“ Taigi, kai peržengsite „dharmatit“, būsite virš dharmos, kai tai atsitiks, dharma taps neatskiriama jūsų dalimi. Jūs nedarysite neteisingų dalykų, tiesiog taip nesielgsite. Nėra taip, kad jums kažkas pasako ar patys norite sekti, ar yra prievarta, ar esate suvaržyti, jūs tiesiog nemėgstate elgtis blogai, sakyti, kas nepagarbu, neprasminga, be meilės.

Tokia yra Sahadža jogo kokybė, kai tampate Dvasia. Tapę Dvasia jūs neturite to niekam sakyti, nes tai akivaizdu, aišku, ir jūs galite matyti, kad kuo labiau gilinatės į save, atrandate, kad esate apdovanoti didingumu, nuostabiais jausmais, puikiais dalykais, jog įveikiate kitų žmonių ego. Aš noriu papasakoti istoriją. Kartą aš vykau susitikti su šventuoju. Sahadža jogai sakė: „Motina, niekada neeini ir nesimatai su šiais guru, kodėl šįsyk kitaip?“ Aš pasakiau: „Eikite su manimi.“ Taigi, mes turėjome kopti į kalną. Pasakiau: „Čia jaučiate jo vibracijas. Iš pradžių pajaučiate jo vibracijas.“ Sklido tiek daug vibracijų. Mes kopėme į kalno viršų. Šis ponas greičiausiai turėjo galių, kurios valdo lietų, ir pradėjo lyti, labai stipriai lyti, ir aš buvau smarkiai sulyta. Užkopusi į viršų pamačiau jį, sėdintį ant akmens ir kratantį galvą iš pykčio ar dar ko.

Nuėjau į jo olą ir atsisėdau. Guru grįžo ir pasakė: „Motina, kodėl neleidai man sustabdyti lietaus? Ar tai tam, kad nuramintum mano ego?“ Atsakiau: „Ne, ne tai, nenorėjau ir nemačiau tavo ego niekur, bet yra kita bėda. Tu esi „sanjasi“, tu esi asketas, nupirkai sarį. Jei nupirkai man sarį, negaliu priimti iš tavęs, nes esi „sanjasi“. Todėl turėjau permirkti lietuje, kad galėčiau pasiskolinti iš tavęs sarį.“ Ir viskas ištirpo. Jis tapo kitokiu žmogumi. Turėdami išminties, žinote, kaip elgtis su skirtingais žmonėmis. Jūs sakote dalykus, kurie tirpdo ego. Jų sąlygotumus perkeliate į naują suvokimą.

Jie mato jūsų išmintį, meilę, kitaip tariant, jūsų Dvasią. Taip daug šventųjų nors ir buvo kankinami ir kiti jiems kėlė problemų, bet jie tikrai buvo gerbiami ir mylimi. Tačiau šventieji anuomet, turiu pasakyti, tikrai buvo mieli ir geri žmonės, tačiau viena – jie buvo griežti ir drausminantys savo mokinius. Priežastis – jie nebuvo realizuotos sielos, jų mokiniai, taigi šie guru manė: „Jei nedrausminsime, jie niekad nepakils, netaps didūs, todėl jie turi būti drausminami.“ Ir tie, kurie buvo tiesos ieškotojai, priėmė tai: „Gerai, viską, ką liepiate, padarysime. Net jei paprašysite badauti, mes paklusime.“ „Stokit ant galvos“. „Stosim ant galvos. Darysim, ką pasakysite. Nesijaudinkite.“ Tokiu būdu jie buvo drausminami. Sahadža jogoje nėra drausmės mokymo. Priežastis ta, kad jūs esate realizuotos sielos, jūsų Dvasia yra ten ir teikia jums šviesą.

Toje šviesoje save matote aiškiai, taip galite pasitaisyti. Aš neturiu jums sakyti. Jūs tai žinote, daug žmonių atsisakė narkotikų per naktį, bet aš jiems niekada nesakiau, net nekalbėjau apie narkotikus. Ir kaip jie tai padarė? Jie turėjo šviesą – tą pačią, kurią jūs gavote šiandien, tai Dvasios šviesa. Jūs tapote visiškai nepriklausomi, absoliučiai laisvi, pilnai laisvi, nes turite šviesą. Jūs negalite daryti, negalite daryti neteisingų dalykų. Tarkim, yra šviesa ir įvyksta koks nors stiprus sprogimas. Aš nebėgsiu ten, kur sprogimas, tikrai ne. Jūs taip pat ne, nes turite akis.

Dvasia ir jos šviesa yra didingiausias vedlys, dėl kurio jūs tampate, kaip sakiau, „gunatit“, „kalatit“ ir „dharmatit“. Nesate niekieno vergai. Nevergaujate laikrodžiui ir laikui, jūs ne vergai, kad ir kokios jūsų gunos. Nesvarbu, kas būtumėte – dešinio kanalo, kairio kanalo ar centre – jūs esate Sahadža jogai, pakilę virš šių dalykų. Taigi, esate „gunatit“. Esate „dharmatit“, nes dharma tampa neatskiriama jūsų dalimi. Neturite laikytis jokios dharmos drausmės. Aš esu mačiusi Sahadža jogų ašramų, kur jie yra itin reiklūs. Taip neturėtų būti. Aš jiems sakiau nebūti reikliems.

Jei kažkuris nesikelia, tarkim, ketvirtą valandą ryto, nesvarbu. Leiskite jam keltis dešimtą valandą. Po kurio laiko jis pats kelsis ketvirtą, bet nebandykite varžyti. Vaikai taip pat neturėtų būti per daug drausminami. Žinoma, jei jie yra realizuoti, jie savaime geri, puikūs. Bet jei taip nėra, pabandykite duoti realizaciją. Kai suprasite, kad nerealizuoti daro šias klaidas, nes yra tamsoje, jūsų nuostatos dėl jų pasikeis. Stengsitės būti itin kantrūs, malonūs ir švelnūs, mylintys, nes žinosite, kad tas žmogus nėra realizuota siela. Jis neturi akių ir negali matyti, yra aklas, negali girdėti, negali pajusti realybės. Iš pradžių leiskite jam pajusti realybę.

Kokia prasmė iš pamokslavimo ir drausminimo? Vis tiek jis toliau darys klaidas trukdydamas sau ir kitiems. Taigi štai ką jūs turite pasiekti dėl savo nušvitimo – kad esate virš visų šių dalykų. Jūs tapote žmogumi, kurio temperamentas yra mylintis ir teikiantis džiaugsmą. Galiu pateikti daug pavyzdžių, kaip tai vyksta Sahadža jogoje, esu mačiusi šį meilės grožį ir prisirišimą ne tik prie manęs, bet prie kitų taip pat. Jei tik tai yra prisirišimas prie manęs, galiu tai paaiškinti, tačiau negaliu paaiškinti, kodėl jie yra malonūs žmonėms, kaip sakiau vakar, šie žmonės nuvyko į Izraelį, tada – į Egiptą, o vėliau – į Rusiją. Kas jiems pasakė? Niekada niekieno neprašiau vykti kažkur. Jie patys pajuto norą vykti ten ir atlikti šį darbą – padėti žmonėms išsivaduoti iš neišmanymo. Šiandien, tokią dieną, kai švenčiame mano 75-ąjį gimtadienį, ir tiek daug balionų yra ten – neįtikėtinų, ryškių ir spalvotų, išreiškiančių jūsų meilę man, visur matau jūsų meilę.

Visame, kas tik jūsų padaryta čia, papuošimuose – visur jaučiu savo mylinčius vaikus. Aš nieko nepadariau jums, nežinau, kas skatina jus jausti tokį dėkingumą. Vis dar noriu žinoti, ką padariau. Nieko nepadariau! Tačiau būdas, kuriuo jūs norite išreikšti meilę, yra stebinantis, turiu pasakyti, kad gavote Dvasios šviesą. Šioje šviesoje galbūt matysite kažką kitaip manyje, bet būdas, kuriuo rodote dėkingumą, iš tiesų yra neįtikėtinas. Kaip anądien vienas iš kalbėjusių sakė: „Nedėkokite savo motinai, priimkite kaip duotybę.“ Tai faktas. Nereikia dėkoti man, jūs turite priimti mane besąlygiškai. Būdas, kuriuo dėkojate – kaip mažas vaikas dėkotų, jūs tampate vaiku. Esate entuziastingi dėl to ir nesuprantate, kad įprastai taip niekur nedaroma, nebandoma būti vaiku, išreiškiančiu savo meilę.

Tai naujas reiškinys. Tokia taika, tokia meilė, aplink džiaugsmas neįtikėtinose vietose, tokiose kaip ši. Kaip galėjote tai padaryti? Kaip sugebėjote? Nelengva suprasti, tai ne žmonėms matyti tai. Jie tiesiog nesupranta, kaip šie žmonės yra tokie, kodėl jie taip gyvendami yra laimingi? Jūs turite patogumus savo namuose, gyvenate itin gerai, visko apstu, bet čia nėra tokių patogumų gyventi. Tačiau galite gyventi visur, žinau tai, esu mačiusi. Kur bebūtumėte, kol aplink yra Sahadža jogų, jums niekas nesvarbu. Šis kolektyviškas džiaugimasis vienas kitu, be jokių lūkesčių, be kritikos, paskalų ar kvailų dalykų, yra gražus.

Net jei stumdote vienas kito kojas, aš mėgaujuosi šiais juokais, nes tai yra draugystė, nuostabi draugystė. Kilę iš Indijos, Anglijos, Amerikos ar kitos vietos, atrasite supratimo vienovę, judesio vienovę, kaip viena banga kyla, kita banga kyla ir dar kita kyla. Tai tęsiasi amžinai. Tai turime pasiekti vieni dėl kitų. Tuo pačiu turite atsimint, kad turite šviesą, o kiti jos neturi. Taigi stenkitės būti itin atidūs, tolerantiški ir suprantantys jų problemas ir tik išklausyti. Kokios jų problemos? Iš pradžių jie sakys: „Mano verslas žlunga.“ Gali sakyti: „Mano žmona yra negera“, „Mano sūnus neturi darbo, jis nedirba.“ Įvairiausių dalykų jie gali išvardinti. Klausykite, klausykite, jiems tai svarbu. Vėliau galiausiai suprasite, jie nurims, nes jūs spinduliuojate meilę, skleidžiate džiaugsmą, pasitikėjimą dėl dvasinio pabudimo.

Jūs turite galias. Vos atsistoję bet kur galite sukurti ramybę, suteikti džiaugsmą. Pasitikėkite savimi, nepraraskite pasitikėjimo savimi. Jūsų išmintis suprasti kitus įtikins juos suprasti: „Jie yra išskirtiniai. Nepykstantys, nesusierzinantys, neįniršę, nebijantys, subalansuoti.“ Ir viso to nereikia praktikuoti. Tai jau yra. Tai yra jūsų viduje, turite džiaugtis. Nemanyti, kad reikia pasiekti ar tapti. Jūs tai turite viduje. Viena, ką reikia stebėti Dvasios šviesoje – save.

Paprasta ir veiksminga. Kitiems nelengva suvokti, bet jums turėtų būti lengva suprasti juos, nes prieš tai buvote tokie patys, stebėdami jie taps panašūs į jus. Nesudėtinga. Pažvelkite, aš Sahadža jogą pradėjau su viena ponia. O dabar, šiandien, pažiūrėkite, kokia jūsų gausa. Padariau, tikrai nežinau, ką padariau, nežinau. Štai toks dėkingumas ir mėgavimas, ir džiaugsmas! Visi dalykai, kad ir ką pasakiau, turite būti sąmoningi dėl savojo buvimo, dėl savasties, savo Dvasios ir to, kad esate Dvasia. Kadangi esate Dvasia, esate virš visko. Kai taip nutiks, jūs nustebsite, kokia asmenybė esate.

[Šri Matadži tęsia hindi kalba]