Public Program in Royal Albert Hall. London (UK), 14 July 2001. Aš lenkiuosi visiems tiesos ieškotojams. Kai kurie iš jūsų jau rado tiesą, kai kurie nevisiškai, o kai kas jos nerado išvis. Manau, sutiksite, kad apsidairius aplink galima pamatyti didelę suirutę. Tai vienos, tai kitos šalys priima blogus sprendimus. Daug kur vyksta šaltasis karas, žmonės žudo vieni kitus, naikina nuostabias vietas, pasiruošę už nieką perkąsti vieni kitiems gerkles. Jie yra žmonės, sukurti Dievo. Juos sukūrė Visagalis Dievas ir atvedė iki šio suvokimo lygio. Šią akimirką negalime matyti, kur link kolektyviškai vystomės. Ar to reikia siekti, ar toks mūsų likimas? Ar mūsų likimas yra patiems susinaikinti dėl žemės ar dar kažko? Turiu omenyje visą pasaulį, ir pagalvokite, kas vyksta aplink: kiekvieną dieną mes skaitome laikraščius, kiekvieną dieną rasite siaubingų žinių apie nesuvokiamus vienų kitiems padarytus dalykus be jokio ryšio ar priežasties. Mes turime suvokti, koks mūsų likimas. Kur link judame? Vykstame į dangų ar pragarą? Kokia mūsų situacija? Ar galime būti naudingi? Blogybė žmonių ta, kad jie pilni neišmanymo. Aš tai pavadinčiau neišmanymu. Ir dėl šio neišmanymo, šios tamsybės jie daro tuos baisius dalykus. Niekas nenori suprasti, kad tai, ką darome, veda į visišką destrukciją. Ar tokia mūsų lemtis – visiškai susinaikinti? Ką gero darome? Dengdamiesi pilietiškumu, kokia nors religija ar įvairiais kitais gerais dalykais mes darome daug blogų darbų. Kariaujame. Karas ne vienintelė blogybė. Mes esame nepakantūs. Mes žavimės tais, kurie skatina mūsų neapykantą, ir jų vadovaujami net formuojame grupes. Visa tai vyksta, nes tai Paskutinio teismo diena. Aš jums Read More …