„Neprisirišimas ir smegenų nušvitimas“, Šri Mahašivaratri pudžos kalba, Pandapure, Indijoje, 1984 m. vasario 29 d. Taigi dabar visi atvykome, viskas gerai. Ši vieta buvo pasirinkta, nes jie sako, kad ten yra daug baisių žmonių. Ir mes vis tiek tebeturime jų problemas. Gerai. Matote, kaip žinote, tai modernūs laikai, ir modernūs laikai labai sudėtingi. Ar visi atvyko? Pirmiau kalbėsiu angliškai, tada marathi. Nes šie žmonės nieko nesupras kitaip, ir taip nederėtų. Šiais moderniais laikais vieta, kuri turėtų būti šventa, tampa pačia nešvenčiausia vieta. Viskas aukštyn kojomis šiais laikais. Ir kai bandome įtvirtinti kai ką nors fundamentalaus, tai prilygsta tarsi sėklytė turėtų prasibrauti tarp akmenų, suprantate. Reikia įveikti daug dalykų, tad turime išlaikyti smegenis nepaliestas, išlikti jautrūs viskam, ir bandyti pamatyti, ko galime pasiekti pasitelkę savo ramybę ir supratimą – tai labai svarbu. Šiandien, manau, didi diena mums visiems, nes ši vieta – Šri Viratos vieta, Šri Vithalos. Tai vieta, kurioje Šri Vithala pasirodė savo atsidavusiam sūnui, ir kai jis paprašė Jo: „Prašau, geriau atsistok ant akmens“, ir Jis atsistojo čia. Jie sakė, kad Jis stovėjo ir laukė. Kai kurie sako, kad statula, kurią matome, pasirodė ant šio smėlio iš Motinos Žemės, ir štai ką Pundarikakša pasakė: „Tai tie, kurie atėjo pamatyti manęs, manęs ir mano tėvų, kai aš rūpinausi jais [tėvais], taigi jie tebestovi ant akmens, kurį jiems numečiau.“ Dabar visą istoriją reikėtų priimti labai protingai, sveiku protu. Dievui įmanomi visi stebuklai. Mes, kurie sukurti Dievo, darome tai, kas atrodo kaip stebuklas. Tarkim, jei paimsite maždaug 100 metų laikotarpį šio pasaulio, Read More …