The Problem of Ego

London (England)


Send Feedback
Share

The Problem of Ego, Caxton Hall, London (UK) – 22 October 1979.

Šiandien, pamaniau, papasakosiu jums apie ego problemą, nes, manau, visi jaučia, kad tai yra didžiausia problema, kurią visi turi.

Kai žmogus pradeda elgtis egoistiškai, nebežino, ką tada daryti. Taigi pirmiausiai papasakosiu, kaip tas ego išauga ir ką mums padaro, antra, kaip tai suprasti, kaip suvaldyti ego ir sunormalizuoti jį. Jei pažvelgtumėte į schemą, tas geltonas daiktas, kurį matote viršuje, yra ego. Tas balionas, kuris yra geltonas, tai ego. Matote, čia, žemiau, jis prasideda nuo Svadistana čakros. Tai tulžies spalva mumyse, ši Svadistana čakra, kuri skirta mūsų kūrybai, yra tiesiogiai sujungta su ego. Ir kai ji pradeda suktis aplink Voidą, patekdama į įvairias Voido sritis, ji susirenka visas Voido problemas. Voidas yra šis žalias apskritimas mumyse, kur fiziškai yra gimda, inkstai – tai visi vidaus organai, visos žarnos: kylančioji, skersinė, nusileidžiančioji žarna, kepenys, t. y. daugiau viršutinė kepenų dalis, taip pat kasa ir blužnis. Taigi, visas tų organų problemas judėdama surenka ši Svadistana čakra. Ji išeina iš Nabhi čakros ir juda ratu aplink, surenka visas problemas.

Ji maitina ir teikia energiją, gyvybiškai svarbią energiją šiems organams, taip pat generuoja reikalingą energiją mūsų kūrybiniam veiksmui. Ji taip pat surenka Voido riebalų ląsteles, paverčia jas tinkamomis smegenims, kad galėtų būti panaudotos pilkajai smegenų medžiagai. Ji turi atlikti visą šį darbą – viena čakra. Išoriškai ji pasireiškia kaip aortos rezginys. Fiziniame lygmenyje galime ją vadinti aortos rezginiu, ir jis turi šešis pagalbinius rezginius, kurie prižiūri visus tuos organus. Tai skirta mūsų veiksmui. Kai pradedame veikti, ši čakra pradeda dirbti. Dėl pirmosios energijos, kuri yra kairėje, mes norime, o dėl antrosios pradedame veikti, ir tai vadinama Krija Šakti. Taigi, kai šis veiksmas mumyse prasideda, sukeliamas šalutinis poveikis arba, galime sakyti, visų šių organų problemos, kurios turi būti kur nors padėtos, ir jos visos padedamos smegenyse kaip ego. Visos mūsų problemos, kylančios dėl šios kūrybos ir veiksmo, ir visų šių organų, turi būti atsvertos; kaip atsvara susiformuoja ego.

Pavyzdžiui, dabar atvažiavau čia susitikti su jumis visais. Turėjau išeiti iš namų, persirengti, kažkur važiuoti, tada atėjau, turėjau pasistengti. Turėjau suplanuoti, kaip su jumis kalbėsiu – to paprastai nedarau, bet, sakau, paprastai taip žmonės daro. Ir stengiuosi, kad atvykčiau. Kaip man dabar visas šias pastangas pateisinti? Koks pasitenkinimas, gaunamas dėl šių pastangų, šios Krijos, šio veiksmo? Mes vis darome kokį nors veiksmą, bet kodėl turėtume daryti? Pagaliau veiksmas reiškia, visa veikla reiškia pastangas, susierzinimą, problemas, tad geriausiai sėdėti namie ir nieko tokio nedaryti! Bet to nedarome, imamės iššūkių, stengiamės juos įgyvendinti. Visa tai susiję su mūsų Kriją Šakti, su mūsų dešinės pusės veiksmu.

Nes kai atliekame veiksmą, turime pajausti pasitenkinimą. Kaip reakcija į tai išsivysto ego. Jei neturėtume ego, nieko nedarytume – tai faktas. Bet ego yra tas, kuris racionaliai paaiškina šią beprotybę, šias žiurkių lenktynes, į kurias įninkame. Jei neturėtume ego, nesileistume į šias nesąmones. Kuo labiau bandome protu paaiškinti savo veiklą, tuo labiau ego vystosi dėl pasitenkinimo. „Gerai, labai gerai, labai gerai. Dabar esi sėkmingas žmogus, matai? Tu esi labai sėkmingas žmogus: tu turi tą, aną…“ Daug nesusipratimų atsiranda ir taip lepina mūsų ego, ar, sakyčiau, kai esame patenkinti savo ego, tada tikrai pasiklystame. Susitapatiname su savo ego, o ne su savimi.

Tarkime, ką nors labai gerai atlikote, pavyzdžiui, sukūrėte gražų eilėraštį arba, tarkime, ne eilėraštį, o nutapėte labai gražų paveikslą, tada norėtumėte, kad žmonės įvertintų. Jei neįvertina, tada manote, jog nieko nepadarėte, nors sukūrėte gražų eilėraštį arba paveikslą. Bet vis tiek tol jausitės nepatenkinti, kol žmonės neįvertins jūsų. Jie turi jums uždėti girliandą, turi sakyti: „O, tu – didis, tu – tikrai unikalus, tu – genijus.“ Žinote, kiek daug menininkų, kūrusių gerą meną, įkliuvo į neteisingo susitapatinimo spąstus. Kai kūrė gerą meną, tas menas negalėjo jiems suteikti pasitenkinimo. Jie nuėjo ego keliu, o ponas Ego niekada nebus patenkintas, kol visi jam nesakys: „Taip, taip, tu labai geras. Tu padarei tai, esi genijus, esi tas ir anas.“ Taip ego mumyse auga ir vystosi. Bet gali būti situacija, kai nieko nepadarėte ir norite prisiimti nuopelnus. Tad tokį žmogų vadinate egoistišku, sakančiu: „Aš padarysiu tą, padarysiu aną, aš, aš, aš, aš“, tada vadiname jį egoistišku, nes jis suteikia žodžius savo ego, todėl jį ir vadiname egoistišku. Bet visi turime šį poną Ego, sėdintį ant mūsų galvų.

Kai jis pradeda pūstis, kuo sėkmingesni esame, tuo blogiau. Kuo labiau įsitraukiate į planavimą ir mąstymą, tuo blogiau. Balionas pučiasi, matote, pučiasi tarsi pūstumėte balioną. Kuo daugiau pučiate, tuo labiau pučiasi, ir galite niekada nesuprasti, kad nesate tas ego. Jaučiatės labai gerai, nes visi sako: „O, koks didis žmogus.“ Visa visuomenė vystosi šia kryptimi. Dar šiandien kalbėjau apie tai, kaip žmonės suteikia „C.O.B.“, nežinau, „V.I.P.“ ar „M.A.D.“ ir pan., mes nešiojamės šiuos plakatus su savimi ir norime, kad visi gerbtų tuos mums suteiktus plakatus, nes, matote, atlikome kokį darbą, kažkas mus pripažino, pavadino, uždėjo štampą, ir tikrai tikime, kad tai yra labai reikšminga. Taigi priimame tą pavadinimą ir norime jį išlaikyti. Taigi yra dvi pusės to, ką gaunate už tą darbą, kurį darote. Taip pat dėl to žmonės tampa nemalonūs. Tarkime, visuomenėje kai kurie neranda gyvenimo prasmės.

Tada jie eina į Oksfordo gatvę, stovi ten juokingai apsirengę, pradeda šokinėti ir dainuoti kokias nesąmones, žmonės tampa nemalonūs. Matėme žmonių, kurie nusidažo plaukus skirtingomis spalvomis, įsikiša pieštukus į nosis, manau, daro visokius kvailus dalykus, kad atkreiptų kitų dėmesį; norime atkreipti kitų dėmesį, nes mūsų ego nėra patenkintas. Bet šis ego niekada nėra patenkintas. Jis vis prašo daugiau maisto, daugiau, ir jūs tuo mėgaujatės. Kai toks ego išsipučia mumyse, nesuprantame, ką darome. Žmonės gali apkvailinti jus taip. Daug lengviau apkvailinti žmogų, linkusį į ego, nei tą, kuris yra paprastas. Paprastą žmogų nelengva apkvailinti, nes jis savęs neišaukština, matote. Bet žmonės, kurie išsiaukština, galima jiems pasakyti, kad tai tiesiausias kelias į pragarą, jie patys pirmi užsirezervuos sau vietas. Bus eilė ten, ir žmonės vis prašys: „Gerai, jei taip yra, tai gerai.“ Taip šiame pasaulyje iškilo visokių guru, kurie jus apkvailino sakydami: „Įgysite tokių galių, anokių galių, tas nutiks, anas…“ Ir jie žino, kaip paglostyti jūsų ego, pavyzdžiui, jie sakys, kad tai pasaulinė dvasingumo organizacija, o jūs esate jos vadovai, ir tikėsite tuo.

Ego reiškia nepelnytą pasisavinimą. Jūs tuo tikite, nes manote: „Vis dėlto aš esu kai kas, padariau tą, padariau aną.“ Bet iš tikrųjų fiziškai atsitinka taip: kai šis balionas išsipučia ir užima visą jūsų galvą, smegenų aura dažniausiai supa širdies aurą, bet kai yra ego problema, tada ego apgaubia širdį. Kai ego apgaubia širdį, tada smegenys būna atskirtos nuo širdies, jūs tampate nesujungta asmenybe, arba, galima sakyti, susiskaidžiusia. Jūsų širdis bėga į vieną pusę, smegenys – į kitą, kūnas – į trečią, emocijos – į ketvirtą. Taigi keturi žmonės joja ant keturių arklių, taip esate visiškai suplėšomi. Turiu omeny, neįmanoma stovėti ant dviejų kėdžių, o jei yra keturios su dviem kojom, labai sudėtinga egzistuoti. Taigi kyla toks savęs išaukštinimas, dėl kurio pradedate elgtis ir gyventi šiame pasaulyje labai nenatūraliai. Ir jei kas pasako: „Ne, ne tavo ego, ne tai. Tai ne tu. Turi būti savimi.

Ego yra ne tu. Nebūk patenkintas šiuo ego“, tada jums tai nepatinka, nes esate daug aukščiau, daug didingesni už ego, žymiai daugiau, nei manote, kad jūsų ego gali padaryti. Ką daugiausiai su ego galite pataryti, sakykime? Ką daugiausiai galite padaryti su savo ego? Ko žmonės pasiekė pasitelkę ego? Nieko. Kad ir ko jie pasiekė moksle, atėjo iš Nežinomybės, iš paties Dievo lobių. Jei Dievas davė jums žinių iš Nežinomybės, neturėtumėte dėl to jaustis susireikšminę ir galvoti: „O, štai ką mes atradome.“ Ne, Jis maloningai davė jums visas šias žinias, kurias atradote, taigi priimkite tai nuolankiai. Ir šis ego yra labai labai pavojingas Kundalini pažadinimui. Pažiūrėkite į schemą, įsivaizduokite, visa jūsų galva padengta ta geltona mase, o tas mėlynas daiktas tampa labai mažas.

Taigi jūsų noras ieškoti yra savaime sumažinamas. Matote, jūs ieškote lyg eitumėte į kino salę. Nėra jokios jungties tarp to, ką galvojate, ir širdies. Jūs ieškote ne širdimi, o savo smegenimis. Nes perskaitėte tris keturias knygas, yra mada, visi ieško, visi atrodo ieškantys, lyg kažko ieškotų, tai ir mes ieškokime. Tai nekyla iš jūsų širdies, nes širdies veikla tapo praktiškai nulinė. Jūs nenorite nieko, tik bėgate paskui tai, ko nori jūsų ego. Dėl visko, kas nepatenkina jūsų ego, nusimenate. Kažkas visą laiką turi jums sakyti: „Esi greičiausias arklys, didingiausias žmogus, tu – pats unikaliausias“, tik tada būsite patenkinti. Tai jus visiškai atskiria nuo širdies.

Dėl to negalime jausti džiaugsmo, nes džiaugsmą galima patirti tik širdimi. Bet šis ponas Ego suteikia jums tokį pasitenkinimą, kuris yra labai paviršutiniškas, laikinas ir niekur neveda. Dėl šio polinkio į ego susergate tiek daug ligų, kaip minėjau, tokiomis kaip diabetas, infarktas, ir, galima sakyti, vėžys gali būti viena iš jų, artritu galite susirgti. Taip pat jus gali dėl perdėto galvojimo ištikti paralyžius, paralyžius yra dėl to, taip pat inkstų ligos. Blogiausiai yra kepenims. Dėl per didelio aktyvumo kepenys apleidžiamos. Mes mažiausiai rūpinamės kepenimis. Jei pasakysi vaikui: „Nevalgyk šokoladų“, vaikystėje, turiu omenyje, tai neįmanoma, negalite taip kalbėti. Turiu omenyje, kartą pasakiau, kodėl nesiliovus duoti vaikams šokolado, kurio jie negali suvirškinti, nes jų kepenys nepasiruošusios, ar pagaminti ką nors tokio, ką jie gali suvirškinti vaikystėje, kol užaugs. Ir kodėl nepraskiedus šokoladų dar šiek tiek labiau?

Taigi tada iškyla klausimas: „Kaip tai įmanoma, Motina? Tai būtų lyg viską išmesti, ir vaikai pradėtų protestuoti be šokoladų.“ Palaipsniui jie pamirš. Kepenų problema prasideda jumyse. Jūs tampate laibi, liesi, išbalę, agresyvūs ir nuolat niurzgantys, pykstantys, susiraukę, niekada nesidžiaugiate, visada nelaimingi. Galite vadinti tai įtampa, stresu, visais tais dalykais – visa tai tik perdėtas šios čakros aktyvumas. Įtampa kyla dėl to, kad visa ji yra uždengta šio baliono, o tas balionas vis dar pučiasi ir pučiasi. Tai turi liautis. Sahadža joga yra vienintelis būdas stoti akistaton su savo ego, nes tik dėl Sahadža jogos galime matyti save. Bet žmonėms neįmanoma pamatyti savęs, net po realizacijos jiems sunku. Pavyzdžiui, visi mūsų neteisingi susitapatinimai tebėra čia.

Pavyzdžiui, aš čia esu su anglais mokiniais. Prieš pradedant kalbėti apie klaidingą anglų susitapatinimą, pirmiau turiu pasmerkti viso pasaulio indus, visus japonus, kinus, graikus, visus kitus ir tada turėčiau sakyti: „Anglams taip pat kažkas negerai.“ Priešingu atveju to jau per daug! Jei kiekviename žingsnyje nesmerksiu viso likusio pasaulio, negaliu kalbėti apie netikrus susitapatinimus, kurie sėdi ant mūsų galvų, dėl kurių mes esame spaudžiami, manome, kad tai teisingas gyvenimo būdas, kuriuo spaudėme kitus žmones. Ir šis ego reikalas yra toks išplitęs mūsų visuomenėje. Dabar su visais deramais atsiprašymais aš kalbu apie Vakarų visuomenę. Kas susiję su Indija, aš kalbu su jais, bet dabar kalbu su jumis ir manau, kad aš irgi iš Vakarų. Taigi, galiu matyti kai kuriuos dalykus kaip vakarietiška asmenybė. Aš nesijaučiu blogai dėl to, nes, pagal taip vadinamas tam tikras tradicijas, kurias turime, šiandien aš aptarinėjau, matote, tarsi prie stalo mes turime sėsti vakarienės. Gerai, paprasta yra sėsti prie vakarienės stalo. Dabar, vakarienė yra čia, nes Dievas buvo maloningas mums – dėl mūsų gerovės, dėl mūsų draugystės mes visi atsisėsime.

Bet jeigu einate į bet kokią formalią vakarienę ar rengiate formalią vakarienę, žmonės sėdasi dešimt kartų diskutuodami, kur yra pono X vieta, kur pono Y vieta, kur pono Z vieta. Bet jei įvyksta klaida susodinant žmones pagal jų gimimo datą, veido spalvą, plaukų spalvą, ūgį, nosis, jų ilgį, jų viršutines lūpas; kiekvienas skirtumas gali būsi surastas knygoje „Kas yra kas“, jei matote, kad kažkas yra aukščiau už jus pagal M.A.D. laipsnį, to jums jau per daug! Visi geri norai pralinksminti žmones, susidraugauti, turėti, sukurti ką nors labai labai didingo – visa tai dingsta. Visos pastangos dingsta ir jūs liekate galvodami: „Ką aš dabar padariau? Juk patikrinau visus žodynus ir visas knygas „Kas yra kas“.“ Turiu omeny, „Kas yra kas“ yra kita ego pataikavimo forma, žinote. Bet nepaisant to, kažkaip įvyko klaida, ir žmogus labai prieštaravo, kad sėdės prieš jį ponas X, kuris viena diena už jį jaunesnis, jam buvo leista sėdėti pirmam. Tai didžiausia nelaimė jo ego. Vargšės kėdės nežino, kas nutiks dėl jų skirtingų formų, matote! Kiek mes pešamės dėl tokių dalyką, pataikaudami savo ego.

Ir taip toliau, turime tiek skirtingų dalykų. Bet jei pasakysiu: „Atsisakykime visos tos nesąmonės.“ Kodėl neatsisakius? Kam mums viso to reikia: to, protokolų, to, šito? Kam reikia skirti tam džentelmenui šią vietą, aną vietą? Vis dėlto visi gali susirasti sau vietą prie vakarienės stalo, visi gali susirasti vietas. Nebus didelio chaoso dešimčiai žmonių. Net ir dvidešimčiai žmonių, net ir trims šimtams. Kam reikia, kad visos vietos būtų paskirtos? Jeigu pakvietėte tris šimtus žmonių, gerai, jie visi atsisės. Jei kas nors liks, atsisės antrą ar trečią kartą.

Kodėl reikia taip skubėti rengiant tą programą kartu, arba taip sistemingai, kad visi jaučiasi nesistemingai po to, visi jaučiasi sutrikę ir nuliūdę, kai programa baigiasi? Dėl visos sistemos, visų pataisymų ir viso planavimo galų gale suprantame, kad tapome mulkiais. Turi būti kažkas ne taip dėl to. Ir tai tampa šurmuliu su kaip pakvaišusi minia besielgiančiais žmonėmis. Visi išeina labai susireikšminusiais veidais: „O, koks neapsižiūrėjimas, žinote, jie taip padarė.“ Kas tai? Neįmanoma net suprasti, kokia yra šių dalykų vertė. Todėl turime būti kaip maži vaikai. Jiems nesvarbu, kur sėdėti. Vis tik esame subrendę, taip pat turime būti subrendę žmonės, o vaikai tebėra nekalti ir nežinantys, jiems tebereikia suaugti. Mes turime būti suaugę: tai, kas mumyse užaugo, tai yra ne kas kita kaip šis ponas Ego, o ne jūs.

Kai tai nutinka, kai tai nutinka pačiu blogiausiu būdu, žinote, šiandienos laikraštyje skaičiau apie tą Skerdiką. Dabar padaryta išvada, kad jis ne psichopatas, bet elgiasi egoistiškai. Jis visa tai daro, kad patenkintų savo ego, nes paskambina policijai, nusiunčia, kaip pavadintumėte, raštelius policijai, kad būtų pagautas. Jis pasako jiems: „Sutiksite mane čia“, ir vis tiek jie jo negali pagauti. Taigi jis mano, kad yra toks puikus, kad jo niekas negali pagauti, pats geriausias vagis, kada nors gyvenęs, ir jo neįmanoma pagauti. Taip tai vadinate: jis ne psichopatas, bet nežinau, kokį vardą suteiksite tokiam žmogui. Turiu omeny, tokiam egoistui, kuris gyvena pagal ego, bando patenkinti savo ego, ir jei jo ego dėl ko nors nepatenkintas, jis nesijaučia patenkintas. Nežinau, kaip turėtumėte jį vadinti. Kaip nugalėti tą ego? Nes žmonės palaipsniui pradeda tai matyti – tai nutinka.

Jie pradeda matyti poną Ego: „O, puiku, matote, tai kyla, suteikia man idėjų, gerai.“ Kartais jaučiatės prislėgti tos minties, kad buvote susitapatinę su tuo ponu Ego. Gerai? Matote savo ego. Kai matote savo ego, ką tada darote su juo? Arba jei kas nors pasako: „Geriau stebėk savo ego“, kas tada nutinka? Pradedate kovoti su juo. Sakote: „Nieko nesakysiu, tiesiog patylėsiu. Tegul jie sako, ką nori, ką tik nori.“ Tada tampate kitokiu žmogumi. Tampate žmogumi, kuris kenčia dėl superego. Taigi liekate su norais, bet neveikiate ir sakote: „Tegul kiti būna agresyvūs man, aš nebūsiu agresyvus niekam.

Būsiu labai atsargus dėl neagresyvumo.“ Bet dėl to nutinka štai kas: kai pakeliate iš kairės pusės, turiu omenyje, kairės pusės, kuri pereina į dešinę pusę – superego, ji spaudžia ego, bet vėl atšoka ir vyksta toks šokinėjimas. Tokiu elgesiu, kai kovojate su savo ego, ego sėdi ant jūsų galvos daug stipriau. Kuo daugiau kovojate su juo, tuo labiau jis sėdi jums ant galvos. Neturite su tuo kovoti. Tarkime, paimate balioną ir pradedate jį trankyti – jis jums trenks dar stipriau. Kol daužysite, jis daužys atgal. Tad koks būdas išleisti šį ego? Kaip išleidžiame balioną? Tuo pačiu būdu – paimame adatą ir praduriame. Jūs tik pasižiūrite į save ir sakote: „Gerai, pone toks ir toks, kaip sekasi?“ ir juokiatės iš savęs.

Jūs sakote: „O, jūs labai nuliūdote, matote, kai pamatėte, kad neužėmėte jokio aukšto posto. Gerai, priimkite iš manęs smeigtuką!“ Ir taip jį išleidžiate, matydami jį, visą laiką patys iš jo juokdamiesi, pradurdami jį smeigtuku. Ne išleisdami, kaip žmonės sako, kad išleidžiate viską paspausdami ar užmušdami, o tiesiog padarote skylę jame. Tuo pačiu būdu pradedate į save žiūrėti ir iš to juoktis. Tokie žmonės moka iš savęs pasijuokti. Jokie gyvūnai to nemoka. Jei išmokstate pasijuokti iš savęs, jūsų ego išsileis. Kitaip šis ego sakys, kad tai, ką darote, yra geriausia: „Tas turi būti padaryta, anas turi būti padaryta, aš – pats geriausias, darau viską gerai.“ Ir galbūt jūs ką nors kankinsite, parodysite agresiją, galbūt jūs žaisite pagal ego taisykles kaip pašėlę. Gali būti, kad būsite tikrai pašėlę, bet nežinosite, kad tokie esate, nes dėl ego žmogus tampa sėkmingas, kaip sakoma, tampa pažiba, švyti, rungtynėse pasirodo, niekas nedrįsta sakyti jam nė žodžio, kitaip gaus smūgį į nosį, matote. Taigi jis tampa stiprus ir galingas, ir visi trokšta tokio elgesio ir tokio dalyko.

Bet ateina laikas ir jis supranta: „Aš kabojau ore. Pamiršau savo pagrindą ir dabar turiu nusileisti“, kaip Kliunkis Pliumpis sėdėjo ant sienos ir labai gražiai nukrito. Toks nuostabus yra šis dalykas, taip seniai parašytas. Ir visi žmonės, visi karaliaus arkliai ir visi žmonės negalėjo grąžinti Kliunkiui Pliumpiui atgal jo formos, matote? Taigi, nebūkite Kliunkis Pliumpis ir negyvenkite su ta idėja, kad esate Kliunkis Pliumpis. Paprasta kovoti su savo ego. Ir kas dažnai nutinka Sahadža jogoje, labai įprastas nutikimas Sahadža jogoje, kai jūsų Kundalini pati, matote, sukuria tokias situacijas, kad esate apstulbinti savo ego. Jūs neturite teisti kitų, tiesiog matykite save, nes tai yra dėl jūsų pačių gerovės. Jei kas nors yra egoistiškas, jums dėl to jokio skirtumo, arba neegoistiškas – jokio skirtumo. Vienintelis svarbus dalykas – turite patys pamatyti, kas yra gerai, o kas blogai. Taip tai išsisprendžia.

Priešingu atveju, kaip visada sakau, kai skaitau paskaitą, iškart pradedame galvoti apie ką nors kitą, kas, mūsų manymu, yra egoistiškas. Iš tiesų sakau, kad kiekvienas iš jūsų turi tai pamatyti, tai būtų geresnė idėja. Kai šis ego uždengia visą jūsų galvą, visa Sahasrara, kuri yra parodyta čia, visa ta balta vieta yra uždengiama. Jūsų Brahmarandra – vieta, kur Kundalini turi pereiti – taip pat yra uždengiama. Labai sunku, viskas uždengta, o mažas tarpelis yra čia. Tada negalite atverti čia tarpelio. Turite atverti tarpelį čia. Taigi šis turi nusileisti čia taip, o šis turi pakilti centre štai taip. Tik tada Kundalini gali pakilti. Kas atsitinka tokiu atveju?

Pastebėsite, kad tokie žmonės turi labai silpną kairę ranką, o dešinė virpa. Taigi pakelkite jiems iš kairės pusės, nuleiskite į dešinę pusę. Vėl pakelkite iš kairės ir nuleiskite į dešinę, vėl pakelkite iš kairės ir nuleiskite į dešinę, kad taip sumažintumėte ego. Ir kai ego sumažėja, atsiranda tarpas, tada centre pakeliate Kundalini. Kundalini pakils, tada susijungsite. Tai yra Šri Vidja. Tai yra Šri žinios, Šventosios Dvasios. Visos kitos žinios, kad turite sėdėti pagal protokolą, kas esate – visa tai yra avidja ir nesąmonė. Skaitant „Kas yra kas“, nežinau, kuo jūs tapsite – pabaisomis arba kokiomis nors būtybėmis kaip Frankenšteinas. Tai yra Vidja, Šri Vidja yra slaptoji Vidja Šventosios Dvasios, kuria jūs subalansuojate savo ego ir superego – jūsų veiksmas ir noras turi būti lygūs.

Kai pakeliate Kundalini, pakelkite ir sujunkite. Visą šį laiką žmonės, kurie yra realizuotos sielos, didingi žmonės bandė išaiškinti ego problemas, kalbėjo su jumis. Jie sakė, kad jums reikia neturėti ego. Ego yra pats blogiausias dalykas, jūs neturite būti susitapatinę su ego ir visu tuo. Vos tik jie tai pasakė, žmonės pradėjo ieškoti, kaip tai padaryti, ir taip darydami tapo didžiaisiais „guru“ – savaime egoistiški. Faktas tas, kad jūs nieko nedarote. Tai yra ne ego, o ego miražas, kurį jūs turite. Jūs tikrai nieko nedarote – viską daro Dievas. Jis yra darytojas, Jis turi didįjį ego. Jūsų ego yra tik kopija, sukurta dirbtinai.

Kaip Jis sukuria gėles, o jūs turite plastikines gėles ir sakote: „O, mes sukūrėme gėles.“ Jis daro viską. Tai Jis išreiškia savo ego, kol jūs jaučiatės kažką padarę. Tai nutinka, kai gaunate realizaciją, kai jūsų Kundalini pereina per Brahmarandrą, tada jaučiate energiją, tekančią jumis. Ir kai nukreipiate savo rankas į ką nors, pamatote, kad ten kyla Kundalini, ir tada atrandate, kad galite jausti centrus to žmogaus ir jų užsiblokavimą, ir esate nustebę. Sakėte: „Motina, kaip tai yra? Ką tik nieko nebuvo, kas staiga man nutiko?“ Nes jūsų ego pasitraukė ir tapo Dievo ego, ir jumis teka ta Dieviškoji energija. Jūs atliekate instrumento vaidmenį, tuščios asmenybės, ir jumis teka Dieviškoji energija, kuri atlieka visą tikrą darbą, kol jūs galvojate: „Aš tai darau“, negaudami realizacijos. Bet po realizacijos jūs tiesiog jaučiate: „O, tai teka manimi. Aš galiu matyti, kaip ji teka, kaip dirba, tai yra…“, jūs pradedate kalbėti trečiuoju asmeniu, nesakote „Aš“, tiesiog sakote: „Tai vyksta, tai ateina, tai ne ten. Tas blokuojasi, anas blokuojasi.“ Visa tai trečiuoju asmeniu sakote.

Nesakote: „Aš užsiblokavęs.“ Taip pat nesakote: „Aš pakėliau Kundalini“, sakote: „Kundalini pakilo“. Kas ją pakėlė? Niekada nesakote, kad jūs pakėlėte Kundalini, tik sakote: „Kundalini pakilo. Ji nepakyla. Ji tiesiog ten teka“, lyg būtumėte instrumentai kokios energijos, kuri teka jumis. Ir taip tampate išvien su tuo, ir visos jūsų karmos ištirpsta. Karmos yra tik mūsų netikros ego idėjos poveikis. Kai nėra ego, kur tos karmos bus? Jei nėra to, kas daro, ir darytojo nebėra, kas atpirkinės tas karmas, kas tų karmų naštą prisiims? Kaip kai yra organizacija, sakoma: „Aš turiu turto ir turiu tokių skolų, yra taip ir taip“, matote.

Bet kai ta asociacija ar organizacija išyra, kas prisiima tą skolą? Lygiai taip pat, kai jūsų ego išnyksta, nebūna ir karmų poveikio – viskas baigta. Visa tai buvo, kol ponas Ego buvo ten. Kai ponas Ego išėjo, visos atsakomybės išėjo su juo. Dabar mes esame kažkas kita. Dabar tapome Savimi – Atma. Ir kai tapome Atma, tai esame išvien su ta visa apimančia Būtimi, ir Jis mus skatina viską daryti. Kaip mano pirštai neturi ego, kad aš kažką darau ir liečiu nykštį, nes tai yra mano kūno dalis. Mūsų nosis neturi ego, kad ji yra kažkas ypatingo, kas kvėpuoja. Sakome: „Aš kvėpuoju“, nesakome: „Ši nosis kvėpuoja”, ir nosis to nesako, ši burna, kuria valgome maistą, niekada to nesako: „Aš valgau dėl savo burnos“.

Kai tampate išvien su visuma, tada tiesiog jaučiate, kad visuma veikia, ir kaip tos visumos dalis mes veikiame su ja. Ir visos atsakomybės dingsta. Tai yra neilga kalba apie ego šiandien, nes pajutau, kad turiu jums pasakyti, jog Kundalini pažadinimo metu iki šiol Vakaruose visada susidurdavome su šia ego problema. Taip pat superego. Tuos, kurie buvo nuėję pas guru, tie guru juos užvaldė. Ir jie ateina kaip palengvėjimas šiai į ego orientuotai visuomenei, nes kaip arklys bėgote, gerai, jojote ant arklio, tada kas nors sako: „Gerai, dabar aš pririšiu tave prie arklio pilvo, o pats sėdėsiu ant arklio.“ Tai yra apsėdimo dalis, taigi jaučiate, kad jums palengvėjo, žinote, labai palengvėjo: vis dėlto jums nebereikia joti ant arklio, nereikia šokinėti, o jojiku tampa kažkas kitas, matote, jaučiate, kad nėra atsakomybės, jojikas viską daro. Bet po kurio laiko, praleisto po arklio pilvu, įgyjate visokių fizinių problemų. Dėl superego turite fizinių problemų. Todėl geriau turėti superego negu ego, nes žinote, kad nenorite turėti jokių fizinių problemų. Bet jei turite ego, niekada neturėsite fizinių problemų, fiziškai patobulėsite, jausitės labai gerai, aukščiau viso pasaulio, matote.

Tai yra didžiausia problema. Bet turėsite psichinių problemų: negalėsite miegoti, vis mąstysite, galvosite kaip išprotėję, jūs negalėsite liautis galvoję. Vis ginčysitės, kad tai turi būti padaryta, manysite, kad visi turi daryti jūsų darbą, o jūs esate pats svarbiausias žmogus, kada nors gyvenęs. Taigi turite tik vieną pasirinkimą – būti centre, stebėti savo ego ir superego. Visi Sahadža jogai, kurie yra realizuoti, turi stebėti save, o ne kitus. Jūs neturite tikėtis ko nors iš kitų, tiesiog tikėkitės ko nors iš savęs vieną kartą. Dėl ego jūs tai darote ir tikitės ko nors iš kitų, dėl superego viską darote kitiems. Bet savirealizacijoje jūs spinduliuojate Save – kaip džiaugsmą, meilę ir grožį. Telaimina jus Dievas.