Shri Fatima Puja. Istanbul (Turkey), 18 May 1993.

Šiandiena yra labai svarbi mums visiems, esantiems Turkijoje, švenčiantiems Šri Fatimos pudžą.

Kaip jūs jau žinote, Ji buvo dukra Mahometo Sahibo, ištekėjo už Ali, turėjo du vaikus – Hasaną ir Huseiną, kurie buvo nužudyti Karbaloje fanatikų, tuo metu save vadinusių sunitais. Visa tai įvyko, nes buvo fanatizmas. Fanatizmas verčia žmones galvoti, kad jie yra visada teisūs ir, kad jie turi teisę pykti, perkalbėti, įtikinėti kitą partiją, kitą žmogų. Šis fanatizmas auga jau taip seniai – tai ne naujiena. Dabar tai yra taip akivaizdu, kad mūsų pagrindė problema yra žodyje „fanatizmas“. Fatima neteko savo dviejų vaikų ir Ji buvo įsikūnijimas Gruha Lakšmi. Ji yra mūsų kairėje Nabhi. Visos ligos, susijusios su blužnimi, visos problemos, kylančios iš kairės Nabhi, gali būti sunaikintos tik Fatimos. Jūs turite išlaikyti Šri Fatimą, pabudusią jumyse. Mes esame islamiškoje kultūroje, galime sakyti, jog ši vieta priklauso islamiškai kultūrai, o islamiškoje kultūroje namų šeimininkės vaidmuo yra labai labai svarbus.

Mahometo Sahibo laikais vyko pasipriešinimai bei kovos, ir karas vyko tarp genčių… Dėl viso to žuvo daug jaunų vyrų. Išgyveno tik pagyvenę vyrai ir labai daug moterų. Tai buvo priežastis, kodėl Mahometas pasakė: „Jūs galite vesti keturias žmonas, penkias žmonas, bet negalite leisti joms likti netekėjusioms, kitaip jos turės nesantuokinių ryšių. Tai būtų didžiausias nuosmukis islamui, šiai religijai.“ Taigi Jis suprato: kol moterys nebus absoliučiai skaisčios, absoliučiai tyros, tol nebus Dievo karalystės. Sanskrito kalba sakoma: „Yatra narya pujyante, tatra ramante devata“, tai reiškia: „Kur moterys gerbiamos, kur jos garbinamos ir šlovinamos“… Ne ta prasme, kad jos turi būti garbinamos, bet, kur jos gerbiamos, „tik ten yra Dievo karalystė.“ Moterims tenka tiek daug atsakomybės. Šri Fatimos gyvenime matome, Ji nepaliko savo namų ir pasiliko namų šeimininke, augino du vaikus tokiu būdu, kad jie turėjo kariauti prieš fanatizmą. Jos vyras ten taip pat buvo. Moteris, esanti namų šeimininkė, parodoma tokia galinga, nors ji ir yra savo namuose, nors ji atrodo tik kaip motina, bet tuo pačiu tokia galinga! Šiais laikais kyla naujos idėjos. Vyrai buvo labai bjaurūs ir labai agresyvūs su moterimis.

Ir dėl to jūs matote didelį pasipriešinimą prieš vyrus, ir gilus tarpeklis atsivėrė tarp vyrų ir moterų. Vyrai irgi pradėjo virsti amoraliais, iškrypėliškais, einančiais pas blogas moteris, geros moterys pradėjo galvoti: „Kodėl gi mes negalime būtų tokios pačios?“, ir jos pradėjo nederamai elgtis, ko joms nederėtų daryti. Tokiu būdu nusmuko visa visuomenė. Dabar vyrai atsakingi už politiką ir ekonomiką, taip pat už tautą – kaip administratoriai. Bet moterys atsakingos už visuomenę. Kur ji bedirbtų – namuose ar išorėje, kuo bedirbtų namuose ar išorėje, ji yra atsakinga už visuomenės palaikymą. Kartais moteris gali pagalvoti, kad prieš ją dominuojama, kad jos vyras dominuoja, kad vyro šeima dominuoja, bet tai moters privalumas, kuris pakelia visuomenę, į kitą lygį, ir ne tik – šeimoje ji taip pat yra gerbiama. Namų šeimininkės vaidmuo yra labai svarbus, turbūt to niekada nesuprantame. Matome tiek daug šviesų, nes teka elektra. Bet kur elektros šaltinis?

Argi jis ne svarbesnis už tas šviesas? Taigi vyrai yra ne kas kita kaip, galime sakyti, kinetinė energija, bet jų potencialas – namuose esanti moteris. Šiais laikais susiduriame su juokinga situacija. Buvau nustebinta, kai nuvykau į Italiją, kaip pigiai moterys save pateikia. Jos nori atrodyti patraukios kiekvienam vyrui. Kam viso to reikia? Tai yra blogas elgesys, ir vyrai įkliūna, o moterys visai praranda savo vertę. Moterų pigumas nesuteiks joms jokios stiprybės ar džiaugsmo. Žinau, kad jos jaučiasi labai nelaimingos dėl to, kaip vyrai su jomis elgiasi. Bet jums reikia turėti savo asmenybę, jums reikia turėti savitą supratimą, jog esate moteris, esate šakti [energija], ir niekas negali sunaikint šakti.

Bet jei nesaugosite savo asmenybės ar savo skaistumo, tada nepasieksite gyvenimo tikslo. Gyvenimo tikslas – suteikti energijos savo sūnui, savo vyrui, moteris suteikia energijos visai visuomenei. Kaip žinote, aš – taip pat moteris ir turiu šeimą. Nors ir turiu tiek daug galių, niekada jiems to nerodžiau. Visada klausydavau vyro, nusileisdavau jam, nors kartais jis būdavo labai neracionalus. Jis taip pat kilęs iš visuomenės, kuri labiau orientuota į islamą. Man tai buvo kaip pokštas, nes galvojau: „Jis yra kaip vaikas, ir turiu būti labai kantri jam.“ Jis visada sako, kad dėl Mano galių jis viską pelnė šiame gyvenime. Jis visada tai sako prie kitų. Aš nieko apie tai nežinau, bet neabejotinai jaučiuosi patenkinta savo vedybiniu gyvenimu. Aš niekada nemąstau kaip kitos: kad turime bandyti dominuoti prieš savo vyrą, kariauti su jais ir, kad turime teisę taip elgtis.

Mūsų teisės yra viduje su mūsų galiomis. Vyrai turėtų suprasti, kad jie turi gerbti moteris. Bet, turiu omenyje, ne iki tokio lygio, kad, kai ji sako daryti ką nors blogo, jūs pasiklystate – tai neteisinga. Tai vergovė. Vyras turi būti vyras. Bet tai nereiškia, kad vyrai turi dominuoti prieš moteris. Aš taip nesakau. Nes jeigu jūs turite savo galias, nesvarbu, kur jūsų vyras yra, jis ateis ir supras, ko jūs norite. Jis turės sužinoti, kas jūs esate. Per savo gyvenimą mačiau daug kartų, kad taip įvyko.

Aš niekada nieko nesakydavau Tarkim, jis supyksta, aš tyliu. Viskas gerai. Po to jis turi kovoti išorėje, ir turi išlieti susierzinimą ant manęs, nes kitaip negali – jei jis taip padarys kitiems, bus sumuštas, todėl geriau, kad išsilietų ant manęs. Aš niekada nejaučiau, kad jis dominuoja. Aš manau, kad jis taip nusiramina. Bet pastebėjau, kad jeigu aš jam ką nors pasakau, jis apie tai pamąsto. Gyvenime priėmiau vienuolika sprendimų, ir visus šiuos sprendimus jis vis dar prisimena, ir žino, jog tai buvo labai labai svarbu. Dėl kitų dalykų niekada nesakau, ką jam reikėtų daryti. Tai svarbiausias principas. Dabar jis jau supranta, kad aš turiu svarbią, svarbią misiją.

Jis davė man pinigų, davė man laiko, suteikė laisvę. Bet pirmiausiai aš turėjau įsitvirtinti kaip labai jautri, pasišventusi žmona. Vyrai yra visiškai kitokio tipo, turėtumėte tai suprasti. Jie yra ekstravertai, kiek viskuo moterys rūpinasi, vyrai tiek negalėtų. Viskas gerai, nes moterys ir vyrai papildo vieni kitus. Kaip Ali išorėje viskuo pasirūpindavo, Fatima Bi rūpindavosi namais, ji niekada neišeidavo iš namų, bet jis žinojo savo energijos šaltinį, iš kur ji teka. Dėl to, kad moterys nebuvo gerbiamos kaip šakti, jos pradėjo sekti įvairiomis Vakarų moderniomis idėjomis: „Mes turime kariauti su vyrais, jie yra problemiški ir kelia rūpesčių, mes turime jiems atkeršyti.“ Štai kodėl visuomenė nesusitvarko. Moterų pareigos yra daug svarbesnės nei vyrų. Vyrai dirba kontorose, padirba ką nors ir grįžta. Moterys visą savo gyvenimą energiją atiduoda vaikams auginti, vyrui globoti, ji daro tiek daug prasmingų darbų.

Štai kodėl mes Indijoje sakome: „Moteris turi būti absoliučiai gerbiama, ir ji turi būti verta pagarbos.“ Ir ne tik Indijoje, esu mačiusi moterų, kurios gerbiamos, nes yra namų šeimininkės. Tarkime, einu su savo vyru dėl tam tikros funkcijos – esu gerbiama tiek, kiek gerbiamas mano vyras. Pavyzdžiui, jo asistento niekada negerbs taip, kaip manęs, jo sekretorės irgi taip negerbs, nieko. Esu gerbiama kaip jo žmona, nes esu jo žmona. Niekas nežiūri į mane „iš aukšto“, nes esu kažkieno žmona. Taip yra visur. Papasakosiu atvejį vienos ponios, kurią pažinojau. Ji visada manė esanti labai protinga, ji visada rūpinosi savo kūnu, kad būtų liekna ir panašiai, ji norėjo pritraukti visų vyrų dėmesį ir panašiai. Ji mūvėdavo džinsus, suprantate, pagyvenusi moteris. Jos vyras buvo svarbus asmuo, jis buvo ministrų kabineto sekretorius, labai svarbus mums.

Vieną dieną jis mus pasikvietė vakarienės. Jos ten nebuvo. Visi, tiek daug žmonių jo klausinėjo: „Kur jūsų žmona, kur jūsų žmona?“ Jis sakė: „Aš nežinau, kur ji yra. Ji turėjo atvykti čia.“ Aš taip pat rūpinausi, kur ji yra, kur ji dingo, nes jai buvo paruošta vieta, speciali vieta. Prieš pradedant vakarienę nuėjau į vonios kambarį. Ir ten ta vargšelė sėdėjo už kampo. Aš paklausiau: „Kodėl tu čia sėdi?“ Ji atsakė: „Jie privertė mane čia sėdėti. Aš nežinau, ką daryti.“ Aš ją išsivedžiau iš ten ir paklausiau: „Kodėl jūs privertėte ją ten sėdėti?“ Ji manė esanti labai protinga. Ji buvo pasidariusi šukuoseną, atrodė kaip aktorė. „Oi, ar tai jo žmona?“ „Taip“, − atsakiau.

„O Dieve mano. Mes manėme, kad ji – sekretorė. Argi taip galėtų būti?“ Ji neturėjo orumo kvailai apsirengusi. Kaip galime patikėti, kad ji yra jo žmona? Ji neturėjo tokio orumo kaip žmona šio Indijos pono, užimančio aukštas pareigas. Vargšelė sėdėjo ten pusvalandį rūkydama. Jie negalėjo tuo patikėti. Jie manęs klausė: „Ar Jūs įsitikinusi, kad tai − jo žmona?“ Atsakiau: „Taip, aš esu įsitikinusi.“ Suprantate, kai ji atėjo prie stalo, niekas neatsistojo jos pagerbti. Jie visi tebemanė, kad įėjo sekretorė. Mes turėjome pranešti, kad tai jo žmona.

Ji manė esanti jauna ir protinga ponia, pagyvenusi moteris elgėsi taip kvailai. Net Vakaruose moteris gerbiama, jei ji yra namų šeimininkė. Visur ji gerbiama. Aš taip pat buvau nustebusi, kai susipažinau su aukštas pareigas užimančiu Anglijos ministru pirmininku, Anglijos, ir jis, matyt, buvo šiek tiek aikštingas, nes niekas nekreipė į jį dėmesio. Niekas. „Nežiūrėkite į jį.“ Aš nesidomėjau skandalais, kurie buvo visuose jų diplomatiniuose rateliuose, bet tik paklausiau: „Kodėl jūs nesikalbate su šiuo vyru?“ „Ne, neverta.“ „Kodėl?“ − paklausiau. „Jis baisus. Jis negeras žmogus“, − jie man atsakė. „Aišku, bet kodėl? Ką jis tokio padarė?“ Jie atsakė: „Jis flirtuoja, jis žiūri į kitas moteris ir daro visus kitus panašius dalykus“, jie pripasakojo man istorijų apie jį.

Dieve mano! Tokias aukštas pareigas užimantis ministras gali taip elgtis?! Kaip kvailas asilas. Ką jis sau galvoja? Niekas nebesisveikins su juo. Net vyrai su juo nebebendraus. Savaime suprantama, nauja visuomenė formuoja kvailus žmones. Toks ir yra skirtumas. Jei bent vienas Sahadža jogas apsilankytų tose vietose, apstulbtų, kokie jie kvaili. Iškart suprastų.

Visiems dėl to blokuojasi kairė Nabhi – tiek vyrams, tiek moterims. Pavojingiau vyrams, kurie turi tokias žmonas. Kas atsitinka, jei kairė Nabhi užsiteršia? Kokiomis ligomis susergate? Visų pirma – kraujo vėžys. Dėl kairės Nabhi susergate kraujo vėžiu. Moterys mano, kad gali dominuoti prieš savo vyrus, jos gali tai daryti savo vyrams, jos gali juos padaryti geresnius, bet jos nežino, jog tai yra kraujo vėžio priežastis. Aš pažinojau vieną žmogų, sirgusį kraujo vėžiu, bet mes jį išgydėme, o po to atradome, kad jo kairė Nabhi tebebuvo nesveika. Jis vėl ir vėl susirgdavo. Vėliau paaiškėjo, kad tai jo žmona.

Ji buvo jam pavojinga moteris. Jis nebūtų jos palikęs, jis nebūtų jos palikęs. Aš jam pasakiau: „Aš negydysiu tavęs vėl, jei gyvensi su ja. Palik ją arba išsiųsk ją kur nors. Bet jeigu tu vis tiek gyvensi su ta moterimi, aš tavęs negydysiu.“ Ir jis pakvietė tą moterį, aš pasakiau jai į akis: „Tu labai dominuoji, siaubinga, raganiška moterie, ir jei tu nebaigsi kankinti savo vyro, jis nebepasveiks.“ Bet ji nepaklausė. Viskas baigėsi siaubingai siaubingai siaubingai. Jo blužnis padidėjo štai taip, visa tai buvo išpjauta, ir gydytojai pasakė: „Per šešis mėnesius nusibaigsite.“ Abiem atvejais, turiu pasakyti, žmona stengėsi dominuoti prieš vyrą. O vyras vis tiek buvo prisirišęs prie žmonos. Tai visai naujas atvejis, kurį jums pasakoju. Bet mes esame vyras ir žmona, nes mylime vienas kitą, papildome vienas kitą, moteris yra moteris, o vyras yra vyras.

Vyrai neturėtų tikėtis, kad moterys bus tokios kaip jūs – greitos, ir moterys neturėtų tikėtis, kad vyrai bus tokie kaip jūs – labai, sakyčiau, kilnūs. Yra moteriškos ir vyriškos savybės. Didžiausia moters galia – tyrumas. Jei jos tyrumas pažeidžiamas, tada ji labai pavojinga asmenybė, labai pavojinga. Ji ne tik gali pakenkti savo vyrui, bet ir savo vaikams, visai visuomenei. Mes kilę iš kultūros, kuri yra labai artima islamo kultūrai taip pat. Tokia yra indų kultūra. Indų kultūroje moteris gerbia savo tyrumą labiau už viską pasaulyje. Jos gali atiduoti viską, tik ne savo tyrumą. Kartą… Yra viena istorija, turiu jums papasakoti, labai įdomi, apie labai gražią moterį, vardu Padmini.

Ji buvo karaliaus žmona. Ir buvo siaubingas musulmonų karalius, kuris norėjo pamatyti tą moterį, nes buvo girdėjęs, kad ji labai graži. Suprantate, tokia juokinga situacija. Ir ji atėjo, ir jis atėjo į tą karalystę pasakė: „Aš turiu pamatyti tą moterį, kitaip sunaikinsiu visą jūsų karalystę.“ Tada žmonės atsakė: „Negalima, ji yra mūsų karalienė. Ji negali, jis negali taip imti ir pamatyti mūsų karalienės.“ Ji pagalvojo: „Gerai. Jis negali matyti manęs, bet gal jis gali pamatyti mano atspindį.“ Taigi ji atsistojo prieš veidrodį ir jis pamatė jos atspindį. Tada jis dar labiau įsiuto ir pasakė: „Man reikia turėti šią moterį. Jeigu jūs man neduosite jos, aš visus jus nužudysiu.“ Įsivaizduojate, karalius taip siaubingai elgėsi su moterimi − tai parodo, koks netikęs jis buvo. Taigi jis atsivedė visą savo armiją, viską ir įsikūrė prie pilies, kur buvo tie žmonės, ir pasiuntė žinią: „Jeigu man neatiduosite tos moters, tada aš pulsiu.“ Jie buvo nepasiruošę, nežinojo, ką daryti, todėl pasakė: „Eikime ir kaukimės su juo. Mes neleisime, kad mūsų karalienė būtų jam atiduota.

Tai mūsų garbės reikalas.“ Jie paėmė šimtą palankinų. Ar suprantate, kas yra palankinas? Jie paėmė šimtą palankinų. Ir tuose palankinuose sėdėjo po keturis karius su ginklais rankose, o du kariai lydėjo juos. Ir jie pasakė: „Gerai. Karalienė atvyksta su savo šimtu tarnaičių.“ Tada musulmonai, musulmonų karalius puotavo ir buvo labai laimingas, kad karalienė ruošiasi atvykti. O tie žmonės atvyko ten ir iššokę lauk iš savo palankinų ėmė kautis. Jie buvo pasakę toms moterims: „Jeigu mes laimėsime iki penktos valandos ryto, uždegsime ugnį jūs, pamačiusios ugnį, suprasite, kad mes laimėjome. Bet jeigu mes nelaimėsime, tai jūs neabejotinai suprasite, kad mes pralaimėjome.“ Jų buvo tik, galima sakyti, keturi šimtai arba šeši šimtai karių, o su tuo žmogumi buvo tūkstančiai, kurie turėjo ginklų bei patrankų − visko. Taigi jie pradėjo kovoti.

Toje kovoje musulmonų karalius laimėjo, nes buvo galingesnis, ir dauguma buvo nužudyti. Net karalių nužudė. Nebuvo uždegta ugnis penktą valandą, taigi tos moterys pamatė, kad ugnies nėra. Taigi jos padarė didžiulę pakylą ir laužą, jos sulipo ten ir uždegė ugnį, ir jos visos mirė. Trys tūkstančiai moterų mirė, nes nenorėjo, kad kitas vyras prisiliestų prie jų. Bet kuris kitas vyras, atėjęs ir prisilietęs prie jų, reikštų galą jų skaistumui. Indijoje yra daug daug tokių istorijų kaip ši. Štai kaip jos gerbė savo tyrumą! Lengva imti ir pasiduoti kokioms nors pagundoms. Bet jeigu tai yra jūsų galia, kodėl turite pasiduoti kažkam, kas yra visiškai nevertas?

Sahadža jogoje mes turime tai suprasti. Vyrai irgi turi žinoti, kad jeigu jų žmonos yra tokios tyros ir geros, jie turi gerbti jas. Jie turi suprasti, kad turi ir rakhi seseris, kurios yra tam, kad būtume tyri žmonės. Mes gerbiame rakhi seserų skaistumą, dėl nieko nenorime nuolaidžiauti tiems, kas negerbia tyrumo. Tuomet vyras irgi tampa skaistus. Kai moteris skaisti, vyras irgi tampa skaistus. Ir tas tyrumas yra jūsų pagrindinė energija, tas skaistumas yra Šri Ganėšos energija. Ir kai jūs gaunate šią Šri Ganėšos energiją, žinote, kokie galingi tampate dėl tyrumo, kuris jumyse pažadinamas. Taigi be tyrumo moterys negali nieko pasiekti Sahadža jogoje. Jos turi atsisakyti visų idėjų iš praeities, visų senų dalykų ir viso to, kas atakuoja per laikraščius, per mediją – per visur.

Neseniai perskaičiau nuostabią knygą štai tokio dydžio, pavadinimu „Medijos pieš Ameriką“. Joje pasakojama, kaip medijos prikimšo vyrų ir moterų galvas visokiausių idėjų, menkinančių vedybinio gyvenimo naudą, kaip jos sunaikino vedybinį gyvenimą. Jie tuokiasi, tada skiriasi, tuokiasi, tada skiriasi. Ir taip be galo. Aišku, Sahadža jogoje nėra taip blogai. Šį kartą mes turėjome 86 vestuves. 86, iš kurių viena pora svyravo, bet ji irgi jau įsitvirtino. Sahadža jogoje daug geriau. Žmonės supranta vedybinio gyvenimo svarbą. Tai drama, bet tuo pačiu tai „tapas“ [išbandymas], tai „tapasija“, dėl kurios atrandate savo pačių galias.

Sakyčiau, kad vyras yra kaip Saulė, bet moteris yra kaip Motina Žemė. Štai toks yra skirtumas: Saulė šviečia, skleidžia šviesą, ji tarsi maitina Motiną Žemę, o Motina Žemė viską duoda, ji tiek daug visko iškenčia, ji kenčia visas mūsų nuodėmes, taigi namų šeimininkė yra kaip Motina Žemė. Ji visiems skleidžia džiaugsmą – savo vyrui, savo vaikams. Ji negalvoja apie save. Ji negalvoja: „Kaip aš pasiekiau aukštumų savo grožiu, savo kūnu, savo išsilavinimu, savo galiomis, kurių įgijau“ – ne, ji taip negalvoja. Ji galvoja: „Kaip padaryti kitus stiprius, kaip suteikti jiems energijos, kaip galiu jiems padėti?“ Tokia yra tipiška moters ideologija. Jeigu ji ne tokia, tai ji – ne moteris. Turiu omeny, ji jaučia… Jeigu kas sako: „Aš noriu ateiti į tavo namus vakarienės“, ji jaučiasi labai laiminga. „O, labai gerai. Taigi ką aš turėčiau pagaminti?

Ką man pagaminus?“ Štai toks moters požiūris. Kartą mes turėjome grupę žmonių, apie dvidešimt penkis, kurie norėjo ateiti ir susitikti su manimi. Aš su jais sėdėjau lauke ir pasiunčiau žinią savo dukrai, kad jie čia ir, kad jau vėlu, geriau paruošti jiems vakarienę. Po visko pasakiau: „Dabar jūsų laukia vakarienė.“ Jie pasakė: „Kaip?“ Aš atsakiau: „Viskas gerai.“ Ji nesitvėrė džiaugsmu, mano dukra. Ji prigamino visokiausių patiekalų, jos draugės irgi atėjo, kad pagelbėtų jai. Ir jie buvo nustebę, tie užsieniečiai. „Motina, kodėl ji tokia laiminga? Jeigu pasakyčiau savo žmonai: „Jie − nauji Sahadža jogoje“, net jei tik trys žmonės ateitų vakarienės, ji bėgtų, bėgtų ir bėgtų ratais…“ Aš paklausiau: „Kodėl?“ „… Ji pyktų ir bambėtų, ir rodytų savo nepasitenkinimą tiems žmonėms.“ Aš buvau labai nustebusi. Matote, mes Sahadža jogoje gyvename taip. Mes norime duoti meilę, ir vyras turi vertinti tą meilę bei mėgautis ja.

Nesvarbu, jūs brolis ar vyras, ar sūnus, nesvarbu, šiaip ar taip, moters meilė yra jums. Ir ji duoda jums tą meilę, kuri jus ne tik paverčia absoliučiai laimingais, bet ir religingais. Nes tai gimininga. Jeigu moteris pradeda blogai elgtis, tai blogiausia, kas gali nutikti visuomenėje. Tada vyrai irgi pradeda blogai elgtis. Vyrai šiaip jau yra ekstravertai. Norėdamos kontroliuoti juos, paskirkite juos šeimos galva, moterys turi žinoti, kaip juos išlaikyti. Nelengva prižiūrėti namus, prižiūrėti šeimą, nelengva rūpintis vaikais – tai labai sunku. Ir tos, kurios turi šitas savybes, yra geriausios moterys, ir jos tikrai pasiekia aukštumų. Turiu omeny, pagalvokite apie savo mamas, kaip stipriai jos mylėjo jus, visus – ir vyrus, ir moteris.

Kodėl? Kodėl mes vis galvojame apie savo mamas? Todėl, kad mama visiškai pasiaukoja, bet nerodo, kad aukojasi. Ji tiek daug padarė dėl jūsų, kad galėtumėte… Moters potencialas mylėti yra milžiniškas, milžiniškas! Štai ko mes turime išmokti iš Fatimos. Ji atidavė savo du sūnus nužudyti. Ji žinojo, galų gale Ji buvo Višnumaja. Ji buvo Višnumajos inkarnacija. Ji žinojo, kad Jos vaikai bus nužudyti, bet vis tiek juos išleido: „Gerai. Nesvarbu.

Net jeigu ir žinau, kad jie turės numirti, vis tiek.“ Tokia drąsa, tokia narsa, toks savo vaikų pareigos suvokimas. Šiandien mes juos prisimename kaip Hasaną ir Huseiną. Tarkim, jeigu Ji būtų pasakiusi: „Ne, ne, ne, neikite į karą. Likite namuose.“ Ir jeigu Ji būtų privertusi juos likti, ir jie nebūtų išvykę, šiandien mes apie juos nekalbėtume. Argi ne taip? Vis tiek kada nors jie būtų mirę, bet jie mirė kaip didvyriai tik savo motinos dėka. Žinoma, jie irgi buvo inkarnacijos, bet tai, kaip Ji juos palaikė ir įkvėpė: „Eikite ir kovokite už tiesą.“ Nes tie fundamentalistai bandė įtvirtinti savo fanatizmą. Taigi šiandien aš turiu pasakyti vyrams, kad jūs turite išmokti gerbti moteris, kurios yra skaisčios. Prašau, supraskite, jeigu jūsų žmona yra skaisti moteris, tai jūs neturite teisės jai kelti rūpesčių. Ją reikia ne tik gerbti, būtinai reikia, bet jūs turite pasirūpinti, kad ir kiti ją gerbtų, kad niekas jos neįžeidinėtų, jūs turite ją užstoti, būti kartu su ja.

Bet jeigu ji nėra skaisti moteris, jeigu ji yra kitokia, geriau traukitės. Aš neturiu tiek drąsos, kad pasakyčiau: „Nieko tokio. Vis tiek būkite kartu ir aš pasirūpinsiu ja.“ Tai labai sudėtinga. Net neįsivaizduoju, kokios problemos gali kilti. Iš viso to išmokstame vieną dalyką – kad neabejotinai moteris yra dvasingesnė, turi daugiau galių, yra išmintingesnė nei dauguma žmonių, jei išlieka skaisti. Tai yra svarbiausia, nuo ko viskas priklauso, nuo to priklauso jos charakteris. Nesvarbu, kas ji bebūtų. Mes turime moteris, pavyzdžiui, buvo tokia moteris, vos septyniolikos metų, ir ji tapo našle. Ji tapo našle septyniolikos ir kovojo su labai baisiu karaliumi, vardu Aurangzebas, ji matė, kaip jis buvo nugalėtas. Jos vardas buvo Tarabai.

Mes Indijoje turime visokių visokių moterų, galima sakyti, skirtingų charakterių, kovojančių skirtingais būdais, bet visos jos pirmiausiai yra namų šeimininkės. Visos jų energijos buvo kaip namų šeimininkių. Todėl nereikia nužeminti namų šeimininkės. Prieš skrendant lėktuvu jie manęs klausia: „Motina, kokia Jūsų profesija?“ „Namų šeimininkė.“ Mano profesija yra namų šeimininkė. Aš esu didelės didelės šeimos namų šeimininkė. Aš prižiūriu savo vaikus, aš juos myliu, jie mane irgi myli, ir ši profesija, manau, yra geriausia, nes teikia daug džiaugsmo, tokia nuostabi. Tai yra meilė. Tai suteikia tiek energijos. Ir būdama tokio amžiaus, niekada nejaučiau savo amžiaus, aš esu jūsų visų Motina. Ir man net nekyla mintis, kad dabar esu tokia sena ir turiu daryti taip ar anaip, turiu ilsėtis arba nebedirbti kokių darbų.

Dėl to meilės jausmo savo vaikams turiu juos puoselėti, turiu juos prižiūrėti, nes turiu atiduoti jiems visas savo galias. Aš niekada nebandžiau jums rodyti savo galių. Tik jūs galite įgyti visas Mano galias. Tai vienintelis troškimas, kurį turiu – kad jūs taptumėte galingi kaip ir Aš. Aišku, jūs pastebite, kad Aš turiu galių, bet kol Aš rūpinuosi, norėčiau, kad pamirštumėte, kokias galias turiu Aš, jūs turite įgyti visas tas galias patys kad galėtumėte išgelbėti pasaulį. Tai vienintelis dalykas, kurį noriu jums duoti. Ir galiu jus užtikrinti, kad jūs visi galite turėti visa tai, ką turiu Aš. Vienintelis dalykas – kad galėtumėte tai išlaikyti, tai labai paprasta gyvenime – mes turime būti dori žmonės. Mes negalime tuo žaisti, negalime blogai elgtis. Šiomis dienomis girdime tiek visokių dalykų, kad vyrai daro taip, moterys elgiasi anaip.

Mes taip nedarome. Evoliucijos procese, galima sakyti, buvo tokios beždžionės, šimpanzės, kurios vėliau tapo žmonėmis. Bet ne – iki tol buvo dar kitokie žmonės, kurie atsirado ir išnyko. Taigi tik keletas žmonių taps Sahadža jogais, kurie bus išgelbėti. Visų kitų čia nebus: jie bus nei beždžionės, nei žmonės, bus baigta. Jeigu yra visa ta savidestrukcija, kuri naikina šeimą, naikina skaistumą mumyse, tada mes tampame beviltiški. Mes – niekur. Sergame, turime rūpesčių, turime problemų. Taigi būkite atsargūs, labai labai atsargūs. Ir ši ypatinga pudža, skirta Fatimai Bi, yra pudža Višnumajai.

Taip pat kaltės jausmas, kuris veikia kairėje Višudhi, gali būti išgydytas, jeigu jūs puoselėsite savo skaistumą. Jūs niekada nesijausite kalti, nes turite tokią skaistybę. Dėl šios skaistybės jūs niekada niekada nesijausite kalti ir galėsite atsilaikyti prieš visas nesąmones, nes jūs esate skaistumo, tiesos pusėje. Šiandien yra ypatinga diena, galiu jums pasakyti, kai šloviname nuostabų skaistumo idealą, kuris yra Fatima Bi. Telaimina jus Dievas.