Guru Puja. Cabella Ligure (Italy), 24 July 1994.

Šiandien jūs visi čia susirinkote pagarbinti Mane kaip savo guru.

Aš turiu pasakyti, man trūksta daug tų savybių, kurias reikėtų turėti guru, ta prasme, kad negaliu būti su jumis griežta, negaliu būti rūsti ir tikrai nežinau, kaip nubausti už blogus poelgius. Tai gali būti todėl, nes paprastai, manau, guru turi problemų su savais mokiniais, kurių didžioji dauguma yra nerealizuoti. Kadangi jie nėra realizuoti, šiems guru tampa sunku bendrauti ar kalbėti su jais apie subtilias problemas, kurias jie turi. Aš žinau daug guru net moderniais laikais, kurie buvo tikrai labai labai griežti. Taip pat jie Man pasakė, kad pasiekė savirealizaciją labai sunkiai dirbdami ir kentėdami dėl guru griežtumo. Kartais labai gailėdavau mokinių, kurie dar negavo savirealizacijos. Jų guru tikrai buvo realizuotos sielos, o jie niekada neturėjo savirealizacijos, ir guru buvo nepaprastai griežti jiems. Buvo vienas ponas, kurį sutikau Kolhapuro mieste, ir jis gavo realizaciją per vieną minutę. Jis pasakė Man savo guru žodžius: „Liepė man badauti kiekvieną mėnesį bent aštuonias dienas.“ Gerai. „Tada jis liepė pastatyti šventyklą dievybei Datatrėjai jo kaime.“ Ir kiekvieną dieną turime eiti ir garbinti Datatrėją ryte ir vakare.

Jis išleido tiek daug pinigų ir vis tiek negavo realizacijos. „Nepraėjus 2 minutėms Tu man suteikei realizaciją. Kas tai? Kodėl Tu buvai tokia maloninga man?“ Tad Aš nežinojau, ką jam atsakyti, nenorėjau kalbėti priešiškai apie jo guru, nes žinau, kad jis – realizuota siela. Tiesą pasakius, dauguma guru ir inkarnacijų buvo labai bejėgiai su žmonėmis. Turbūt neturėjo nuostabių mokinių, kuriuos Aš turiu. Tikriausiai šiuo metu visi geri žmonės, ieškantys Dieviškumo, gimsta ir yra čia kaip Sahadža jogai. Man niekada nereikėjo su jais sunkiai dirbti. Žinoma, kai kada turime tokių, kurie bando mums pakenkti, kelti problemų. Tačiau šie laikai – tokie ypatingi, manau, nes labai lengva duoti realizaciją žmonėms.

Mozės laikais, jis sudarė įstatymus dėl dekadentiškos žydų visuomenės tuo metu. Ir tai buvo sunku, labai labai sunku, šiandien žinome tai kaip šariatą – ką perėmė musulmonai. Ir netgi dabar bausmės pagal Koraną yra tokios sunkios, kad negalite patikėti. Ir daug jų dharmos įstatymų naštos tenka moterims, kas bebūtų, jei paskaitytumėte Kristų, Jis pasakė, kad visi tie dešimt įsakymų yra niekas, jūs turite eiti aukščiau to. Ir Jis pasakė, jei viena jūsų akis bloga, verčianti nusidėti, išdurkite ją. Kam užkrėsti visą kūną? Arba jei ranka daro kažką negero, geriau ją pašalinkite. Nes dėl vienos rankos kentės visas kūnas. Jis pasakė… Pasakyta nebūti neištikimiems. Bet aš pasakyčiau, kad nereikėtų turėti akių, kuriose būtų geismas bet kuriai moteriai, jūs įvykdėte didelę nuodėmę ir visi eisite į pragarą – visi, kurie tai padarys.

Taigi nereikėtų turėti svetimaujančių akių. Antra, ką Jis pasakė: jei jums kažkas suduoda per veidą, turėtumėte atsukti kitą skruostą tam asmeniui. Kai sužinojau apie šiuos įstatymus, pasakiau: „Kaip gali būti tokio tipo žmonių šiame pasaulyje?“ Tai labai subtilu. Ir paskutinis, kuris buvo labai geras: jūs turėtumėte būti teisingi, teisingesni už visus raštininkus ir fariziejus, reiškia, dvasininkus ir visus su jais, jūs turite būti teisingesni už juos. Būdama maža tai perskaičiau, ir kilo mintis, kur galima rasti tokių žmonių, kurie būtų apibūdinti kaip panašūs į Kristų? Tuo metu tai buvo neįsivaizduojama. Indija – viena vieta, žmonės savaime dharmiški, mes taip galime sakyti, jų genai, galime sakyti, jie yra itin dharmiški dėl tradicijų – taip užauginti. Mano laikais Pietų Indijoje ir Maharaštroje, manau, buvome labai dharmiška šeima, ir tai buvo labai dharmiška atmosfera. Vis tiek to, ką apibūdino Kristus, ten neegzistavo. Tarkime, pyktis buvo laikomas vertybe.

Žmonės girdavosi: „Aš labai pykstu ant šito žmogaus!“ Jie taip sakydavo. Tai labai paplitę. Žinoma, nemanau, kad Indijoje kažkas gali sakyti: „Aš tavęs nekenčiu“, tai kažkas nuodėmingo ir kvailo, nes kažko nekęsti yra nedharmiška. Bet, žinoma, jie pasakė tiek daug dalykų, kurių neleido Kristaus įsakymai. Ir tada atėjo Mohamedas Sahibas, kuris suprato, kad niekas neveikia. Tad manau, jie priėmė šariatą – ne Mohamedas Sahibas – jie jau priėmė šariatą. Jis sutiko. Jis pasakė: „Gerai, šis šariatas gali suveikti.“ Bet tai yra taip nežmoniška ir be balanso, nes tik moterys turi kentėti; ne, nieko vyrams. Jei moteris buvo neištikima, ji baudžiama, ne vyras. Netgi nežinau, koks įstatymas čia, o Indijoje, jei žmona būna neištikima, toks vyras turi būti nubaustas, o jei vedęs vyras būna neištikimas, bausmės nėra.

Visa tai, žinau, negali būti primesta kam nors. Visa, ką pasakė Kristus, Jis tikrai pasakė būdamas meditacinėje būsenoje. Jis buvo apsuptas žmonių, bandžiusių Jį užmušti, ir galiausiai jie Jį nužudė. Ir kokio tipo žmonės buvo, ypač romėnų laikotarpiu – neapsakomai žiaurūs. Tad kaip Jis galėjo sakyti, kad jei kas trenkia į vieną skruostą, atsukate kitą? Labai pikti, karšto būdo žmonės ten buvo. Krišna, žinoma, pasakė tai labai aiškiai: „Krodhat bhijayati sammoha“, krodh yra blogiausia, pyktis yra didžiausia nuodėmė, pagal Jį, Tik iš pykčio viskas išeina lauk. Bet Jis nepasakė, kaip pyktis įeina vidun. Jis nepasakė, kad pykčio šaltinis yra jūsų kepenys ir jūsų auklėjimas. Šie du dalykai suteikia jums siaubingą pyktį.

Kol savęs nestebite, tol jūsų realizacija beprasmė. Turėtumėte atskirti save nuo savęs, ir patys pamatyti, kas iš tiesų jums negerai. Tarkime, yra labai karšto būdo žmogus, užuot didžiavęsis tuo arba panaudojęs tai, jis turėtų stengtis kontroliuoti save. Kaip? Visų pirma yra krodha. Kiekvienas, norintis tapti šventuoju, turi žinoti: pykčiui, šiam krodha, turi nelikti vietos. Ir kaip jūs tai padarote? Visų pirma stebite save, kaip elgiatės. Pavyzdžiui, sakyčiau dirbtinai tapkite piktais, dirbtinai, ir atsistokite prieš veidrodį. Pamatykite savo veidą, kaip atrodote.

Jūs nustebsite, atrodo kaip beždžionės ar tigro snukis, net nežinau, koks gyvūnas buvote praeitame gyvenime. Ir tada nustembate, kad vis tiek tempiatės žymę parėjusio gyvenimo, kokiu gyvūnu bebuvote. Antras dalykas – supykti ant savęs. Sahadža jogoje užrašome savo vardus ir „sumušame“. Bet turėtų būti, kad supykę ant savęs pamatysite, jog nugalėjote savo pyktį. Nes pikti žmonės kankina tik kitus, jie nekankina savęs. Aišku, kai kada jaučiasi blogai, vėliau jie jaučia: „Man nereikėjo to daryti“, jie išvysto kairę Višudhi. Bet iš esmės, jei pradėsite pykti ant savęs: „Kodėl aš tai padariau? Kodėl tai padariau? Kodėl įsitraukiau į tai?“ – nustebsite, jūsų pyktis atslūgs.

Ir fiziškai turėtumėte pamatyti problemą kepenyse Tiesiog tai pripažįstate ir pasakote: „Aš atsikratysiu šios kepenų problemos. Kaip drįso tai tapti priešu ir stabdyti mano dvasinį augimą?“ Pirma, turi būti išvystyta stebėtojo būsena. Sahadža jogui itin svarbu išvystyt stebėtojo būseną. Bet normaliai nutinka taip, kad Sahadža jogas stebi kitus. Dabar žinote, jog Sahadža jogoje durys atviros kiekvienam, kai kurie pakvaišę žmonės taip pat ateina, kai kurie juokingi žmonės taip pat ateina, kai kurie labai blogo būdo žmonės taip pat ateina – visko nutinka. Taigi dabar turėtumėte matyti, dėl ko esate susirūpinę. Ar jūs nerimaujate dėl žmonių, kurie turi problemų, negeri, negalite pasakyti, kad jie bus Sahadža jogai; ar mėgaujatės žmonėmis, kurie yra Sahadža jogai? Toks būdas kartais paverčia žmones bepročiais, gali įeiti į jūsų galvas ir paversti jus bepročiais, turime keletą bepročių Sahadža jogoje, tebeturime. Bet jie tapo tokiais bepročiais, kad nebėra pikti, nebekelia problemų, jie tiesiog pamišę ir viskas. Dėl tokių žmonių neturėtumėte jaudintis.

Nėra prasmės matyti kitus – matykite save. Ir Aš kartais jaučiu, kad pyktis kyla dėl per didelio asketiškumo, taip pat dėl pernelyg ekstremalios prigimties. Kai kurie Sahadža jogai yra itin asketiški, dėl visko asketiški. Tai veda iš proto. Sahadža jogoje viskas yra Sahadž, tai spontaniška. Jūs neturite būti asketiški, neturite būti išrankūs. Dabar pasakyčiau, kad geriau nevilkėti juodo sario ar kažko; jei taip pasakyčiau, tai netaptų Brahmos nuosprendžiu! Tarkim, kažkas vilki juodą sarį ir ateina, jūs bėgsite tolyn nuo tokio žmogaus ar juodų drabužių. Yra ne taip. Jūs patys esate guru, kodėl turėtumėte bijoti pas jus ateinančio žmogaus – juodo, balto ar bet kokio tipo?

Kam reikalingos baimės? Kita būdo pusė yra pyktis. Karšto būdo žmogus visada jaus baimę, nes jis mato save kituose. Jis mato: „Kitas turbūt irgi tokio paties būdo, ir jis puls mane“, tad jis visada saugosi. Sahadž būdu mes gyvename be baimės. Sakoma, kad atlygis už nuodėmes yra baimė, bet Aš pasakyčiau, tai atlygis už pyktį. Žmonėms, kurie buvo labai agresyvūs, tarkime, išsivysto baimės, visokio tipo baimės. Šalyse, kurios įsiveržė į kitas šalis, valdo jas ir patyrė savo ego, savo pyktį, ten žmonės tampa labai išsigandę. Ypač kareiviai, kurie keliauja į karą, nužudo daug žmonių ir grįžta, jie yra įbauginti. Aš paklausiau vieno Amerikoje: „Ko tu bijai?“ Jis atsakė: „Jaučiu, kad užmušiau daugybę žmonių, dabar daugybė nužudys mane.“ Bet Aš pasakiau: „Kodėl taip manai?

Kodėl kas nors turėtų tave nužudyti?“ Jis atsakė: „Nes kodėl aš nužudžiau kitus? Kodėl nužudžiau kitus? Nužudžiau kitus, tad bet kas gali nužudyti mane – be priežasties.“ Logiška, Aš sutikau. Bet jo baimė buvo tokia didelė, kad kai jis atėjo pas Mane, jis tiesiog drebėjo, visas kūnas drebėjo iš baimės. Agresija, kurią išliejame, kaip bumerangas grįžta, ir mes labai visko bijome. Būdami Sahadž jūs stebite save kaip atskirą tapatybę. Visa jūsų praeitis išnyksta, baigta, tai nebedomina, ir išliekate būsenoje, kurioje jūs bebaimiai. Ši būsena turi būti pasiekta per Sahadža jogą. Lengva. Kai žinote, kad esate apsaugoti – nebebijote, kai nebijote, taip pat nepykstate.

Kartais tai veikia atvirkščiai. Tai labai paplitę, ką Aš mačiau: labai agresyvus žmogus psichologo bus įvardintas kaip nesaugiai besijaučiantis. Gražu taip pasakyti, bet tai netiesa. Dėl jo visi nesaugūs, tai kaip jis gali būti nesaugus? Jei kitas žmogus jaučiasi nesaugiai su juo, vadinasi, tas žmogus nėra nesaugiai besijaučiantis, o kaip tik – perdėtai saugus. Jei jam tai pasakysite, tik tada jis pasikeis į gerą. Bet jei tik sakysite: „Jūs jaučiate nesaugumą“, tada jis mano: „Taip, mano būklė apgailėtina. Net jei užmušiu kažką, nieko tokio, nes mano būklė apgailėtina.“ Tokie argumentai suveikia taip, kad jūs tampate įsitikinę savimi. O jei stebite kaip stebėtojas, matote: „Ką aš tokio padariau iki šiol? Ar sugebėjau nugalėti save?“ Sahadža joga – ne nugalėti ar kontroliuoti kitus, o tam, kad nugalėtumėte save.

Jei to nepadarėte, galite būti užtikrinti savimi: „O, aš buvau Sahadža jogas, buvau toks puikus, buvau toks, aš esu“, nėra jokio skirtumo. Ar jūs visiškai pertvarkėte save, pakeitėte save, ar dabar žmonės, būdami šalia jūsų, jaučiasi saugiai? Jei jaučiasi nesaugiai, tai jums kažkas negerai. Jei patys jaučiatės nesaugiai, tai irgi negerai. Jei teisinatės: „Motina, aš esu nesaugus“, tai nesate Sahadža jogas, paprasta. Šis pasiaiškinimas parodo, kad nesate Sahadža jogas. Taigi, kad taptumėte guru, pirmiausiai reikalingas stiprus atleidimo jausmas. Toks stiprus kaip Budos. Kartą Buda sakė kalbą viename kaime, staiga kažkas atėjo ir pradėjo Jį užgaulioti sakydamas visokiausius dalykus ir panašiai. Tada kažkas šiam pasakė: „Ką tu darai?

Tai Buda – tas, kuris nušvitęs. Jis bando mums padėti tapti gerais, o tu atėjai ir rėki ant Jo?“ Taigi jis atgailavo. Nukeliavo pamatyti Budą, bet Jis išvyko į kitą kaimą. Kitą dieną jis nuvyko į kitą kaimą, nuvyko ir nukrito prie Valdovo Budos pėdų. Buda paklausė: „Kas atsitiko? Kodėl krenti prie pėdų?“ Šis atsakė: „Pone, aš turi pasakyti, kad tikrai nežinojau, jog Jūs esate nušvitęs. Aš tiesiog rėkiau ant Jūsų, nežinau, kas man atsitiko. Tad prašau atleiskite man.“ Jis pasakė: „Kada tai sakei Man?“ „Vakar.“ „Kur?‘ „Tokioje vietoje.“ Jis pasakė: „Vakar nebeegzistuoja. Ką atleisti?“ Taigi jis atvyko dėl atleidimo, atgailaudamas. Staiga Jis pasakė: „Vakar dienos nebėra.“ Šią itin gerą savybę reikėtų turėti Sahadža jogams.

Kad vadintumėte save guru, reikalinga branda. Brandos aspektas kai kada labai… Kaip vakarykštėje dramoje. Nustebau, kai tai užtruko, kai kurie žmonės įėjo, išėjo. Kikeno kaip vaikai. Tai brandos ir pagarbos stygius. Cha, iš visko galima pasijuokti ir galima juoktis, arba kitaip džiūgauti, bet tai rodo vaikiškumą. Jie daro kažkokią dramą, atrodydami juokingi. Tai būdinga Sahadža jogams, mačiau, ypač merginoms. Jos juokiasi iš to, iš ko niekada nereikėtų juoktis. Aš sėdžiu ten, o jūs žiūrite į kažką, Iš ko juoktis?

Parodo visišką nesubrendimą! Kitas dalykas, kurį pamačiau smulkmenose, ypač dėl pinigų, labai juokinga. Aš turiu jums pasakyti: Turkijos žmonės, mūsų Sahadža jogai, neturi pinigų, viskas iš jų buvo pavogta. Taigi Aš pasakiau: „Gerai, atsiųskite čia marškinių, mes parduosime tuos marškinius, pelną galėsite pasiimti“, jie neimtų pinigų iš Manęs. Kai jie atsiuntė marškinių, pasakė: „Motina, aš neišmanau prekybos“, jie pasakė: „Motina, turėtų būti 21−22 doleriai.“ Dauguma sakė, kad tai brangu. Tada Aš pasakiau: „Gerai, surinkite iš visų pinigus, 22 dolerius iš kiekvieno, neduodant marškinių, baigta – dėl Turkijos.“ Bet kai netikras guru paima pinigus, nesigraužiate. Sahadža joga, žinoma, yra nemokama, be abejonės. Sahadža joga yra nemokama. Bet jūs turite prisidėti. Kaip mes palaikysime šią Sahadža jogą ?

Nėra jokio aukos pojūčio – visiškai. Dėl guru reikia žinoti, kaip aukoti. Kartais nustembu – nėra jokio jausmo paaukoti. Turime terakotą iš Indijos, kad padėtume žmonėms, ir Aš nustebau, kad šios belgės tokios juokingos, jos visiems sakė, kad tai brangu. Jei jos nenori pirkti, neturi pirkti. Kiti norėjo pirkti, bet jos sakė, kad tai brangu, kad šie dalykai yra brangūs. Kaip jūs prisidedate prie Sahadža jogos? Dabar turėjome įsigyti šį medalioną. Turėjo įsigyti visokiausių daiktų. Kuo jūs prisidėjote?

Prisirišimas prie pinigų niekad nebus geras guru. Aš neturiu jokio prisirišimo. Bet ko paklauskite, netgi mano vyras pasakys, kad iš vidaus esu visiškai nešališka. Aš neišmanau taip pat, neišmanau bankininkystės, nežinau, kaip kaupti indėlius, kažkas kaupia, kažkas tai daro. Tačiau šis prisirišimas prie pinigų Sahadža jogoje, nesakysiu kaip Kristus, kad visi keliausite į pragarą, bet jūs nepakilsite aukščiau. Jūs atėjote dėl savo dvasinio pakilimo. Neliepiu vykti į Himalajus ir stovėti šaltyje ar stovėti ant galvos – nieko panašaus. Bet kitas trūkumas, kurį jie Manyje pastebi, kad Aš niekada jiems nesakau: „Jūs turite prisidėti“. Tai turi būti atlikta maloniai, džiaugsmingai, kad galite prisidėti kažkuo prie Sahadža jogos. Bet kuriuo atveju, duosite ar ne, Aš turėsiu prisidėti prie Turkijos, be abejo.

Aš tai padarysiu. Dabar toks dalykas kaip turgus ten yra: „Tai labai brangu. Tai pigu, tai ir tai“, tai pasiteisinimas, nes žinau, kad negalite paaukoti nė dvidešimties dolerių dėl kažko. Taigi paėmiau jų drabužius, viskas gerai. Jie pasiuvo marškinius, atsiuntė čia, o dabar Aš esu nustebinta. Bet jei dykai duodama dovanų, tai labai priimtina, ir niekas nemato, kiek tai kainuoja. Taigi dabar sakyčiau, kad piniginių reikalų atžvilgiu guru turi būti neprisirišęs, duodantis ir dosnus. Mėgausitės savo dosnumu, bet problema ta, kad jūs visai nesate dosnūs. Manote, kad Sahadža joga – prekyvietė, į kurią atėjote. Taigi dosnumo labai trūksta ir tai labai stebina.

Jos Manęs paprašė: „Motina, prašau, mums reikia plonų sijonų ir palaidinių šiai vasarai.“ Joms pasiūni, atgabeni tokį kelią; niekas nenori pirkti, viskas palikta gulėti. Čia nėra prekybos. Taigi ketinu jums pasakyti, kad kol visi šie dalykai išsikvėpę, neprašysiu jokios šalies kažko siųsti pardavimui. Jei tikite, kad esate Sahadža jogai, labai klystate. Jūsų dėmesys toks: eisite pas kirpėjas, darysite visokius dalykus, o Sahadža jogai neturite pinigų. Šiandien visi sakė: „Motina, būkite griežtesnė, pasakykite“, sakau tai. Jūsų progresas bus labai lėtas. Antra, turite introspektuoti, kad išsiaiškintumėte, ką padarėte dėl Sahadža jogos. Keliems žmonėms davėte realizaciją? Turite galias.

Šie guru niekad neturėjo galių, nors buvo realizuoti. Jūs turite galių duoti realizaciją. Keli tai padarėt? Ir kai pradedate tai daryti, gaunate apie dešimt−dvidešimt žmonių iš kažkur, tampate didžiais meistrais ir pradedate kalbėti apie savo didžią meistrystę, kad viską žinote, kad esate guru, esate Adi Šakti. Tai yra Agija čakros lygmuo. Vos pasiekiate Agija lygį, tai ateina į jūsų galvas. Žinoma, daugelis padarė tiek daug dėl Sahadža jogos, kitaip nebūtų įmanoma to matyti šiandien. Visiems, kurie nieko nepadarė, pasakysiu, kad tiesiog stovit ant tų pačių laiptelių. Jūsų Kundalini pakilo, bet jūs nieko nepadarėte, nieko, kad duotumėte tai kitiems. Kol to nesuteikiate, negalite augti.

Pažįstu daug tų, kurie nenori duoti, nes mano: „Mes užsiteršime“. Nenori rūpintis kitais, nes mano, kad gaus ego. Tai ne būdas būti Sahadža jogoje. Turit daryti ką labai svarbaus, skleist Sahadža jogą. Kalbame apie pasaulinę taiką, transformaciją, o ką dėl to darome? Pirmiausiai kelkite savo vertę. Tobulėjimas įvyks per nuoširdžią, sąžiningą introspekciją ir kiekvieną momentą stebint save, kaip elgiatės. Turiu jums papasakoti apie save, kad nuo ankstyvos vaikystės buvau tarsi senutė. Netoleruodavau jokių nesąmonių, jokių kvailų juokelių – nieko, lyg senutė. O dabar Aš ir esu močiutė.

Ši branda turi ateiti jumyse. Kalbėti pigiai – nieko tokio, kai kurie žmonės turi šį įprotį, jie ne Sahadža jogai. Tačiau tie, kurie jais seka ir taip kalba, parodo, kad jie neturi jokios brandos. Jei būtų subrendę, pakeistų visus šiuos žmones. Kai yra brandžių žmonių, jie keičia kitus. Ir jų pačių elgesys – žmonės stebisi, kokie jie yra. Tai gali būti išimtis, tokių gali būti mažuma, bet vienintelė priežastis, kodėl jums tai parodau, kad kai randate kažką tokio, tada, prašau, pabandykite tokio žmogaus neklausyti, nesekti tokiu asmeniu. Tačiau toks asmuo yra itin pažangus, ir kiekvienas tampa kažkokiu pasekėju tokio nenaudingo, taip vadinamo Sahadža jogo. Taigi mes turime subręsti. Kaip subręstame?

Daug kas užduoda Man šį klausimą. Mes subręstame dėl meditacijos, per nirvičiaritą. Turite būti beminčiame suvokime, kad augtumėte, kitaip augti negalite. Turėtumėte praktikuoti bemintį suvokimą ir kitu būdu. Tarkim, einate keliu ir staiga pamatote gražų medį. Turėtumėte tapti beminčiais. Dieviškumo kūrinys – koks jis gražus! Turėtumėte tapti beminčiais. Sahadž veikia bemintėje būsenoje, kitaip neveikia. Jūs viską planuojate, viską darote – tai neveiks.

Jei paliksite tai Sahadž, tada išsispręs. Tai niekada nereiškia, kad turėtumėte būti tingūs ar nesistemiški – ne. Jūs turite būti budrūs, itin budrūs, nes jei nesate, nematysite, kaip Sahadž jums padeda. Duosiu pavyzdį. Tarkim, ketinate su kažkuo susitikti. Tas žmogus pasakė: „Susitiksim 11 valandą“, tarkim. Turite būti budrūs. Jis pasakė, kad susitiks 11 val. Tarkim, jūs kažkodėl vėluojate. Taigi turite būti budrūs, kad vėluojate susitikti su ponu.

Tada turite pasidaryti bandaną ar pakelti Kundalini, daryti kažką, kad susitiktumėte bet kuriuo atveju, vėluotumėte ar ne. Bet normaliai neturėtumėte vėluoti. Jei tiesiog darydami bandaną pasakysite: „Turiu ten būti 11 valandą“, jūs ten būsite. Sahadž jums padės. Bet jūs pamirštate net pasidaryti bandaną, net pasikelti Kundalini, netgi pamirštate duoti vibracijų. Kad subręstumėte, žinokite, jog jūs – Sahadža jogai ir, kad galite kontroliuoti visą situaciją, jei esate išvien su šia visa persmelkiančia energija. Tai labai paprasta. Buvo labai karšta ir visi sakė, kad labai karšta. Gerai. Pasakiau: „Pakeisiu tai“, padariau taip, kad atvėstų.

Pasakiau: „Aš tai padariau“ – Aš, tačiau tai ne Aš. Mano ryšys su visa persmelkiančia energija padarė. Bet ryšys turi būti nuoširdus, stiprus, sąžiningas, ir visad mintyse turėtumėte žinoti, kad esate susijungę. Šią situaciją lengva pasiekti, būseną, kai jaučiate: „Aš esu išvien su Dieviškumu.“ Kadangi nesate budrūs, nenorite matyti stebuklų šios didžios Energijos, su kuria esate sujungti. Jūs užsiėmę kitais dalykais, jūsų dėmesys kitur, jūs žiūrite į kitus dalykus. Staiga sakote: „Motina, kodėl aš toks Sahadža jogas, o negalėjau padaryti to ar ano?“ Kas čia vyksta? Net kai kalbu, matau žmones, užsiėmusius kažkuo kitu. Taigi, kaip jūs tai vadinate, subręsti per meditaciją nirvičiaritoje yra bemintis suvokimas. Kol nepraplėsite beminčio suvokimo būsenos, tol negalit subręst, nes subręst galit tik dabartyje, o dabartis yra bemintis suvokimas. Mačiau, kas vyksta, kad žmonės tikisi tik visokių stebuklų iš Sahadža jogos, visokios pagalbos iš Sahadža jogos, bet niekada negalvoja: „Kaip mes padedame?

Ko siekiame? Kur mes?“ Taigi Agija čakroje vėl jūs turite būti labai labai atsargūs. Dabar vyrams. Jeigu neperėjote savo Agija čakros ir pradedate skleisti Sahadža jogą, tada galite tapti labai juokinga asmenybe, ne Sahadža jogu. Šis lyderystės reikalas yra mitas, o mitas turi būti matomas kaip mitas. Jokio skirtumo, jūs esate lyderis ar ne, tačiau branda turi ateiti. Sakau jums visa tai, nes nusprendžiau nieko nebausti šiame gyvenime, kad žiūrėtumėte patys, patys ir suprastumėte, suvoktumėt. Pažįstu jus labai gerai, visus, kažkaip. Bet noriu, kad patys save suvoktumėte: „Kada elgiamės klaidingai? Kada esame teisūs?“, nevertinkit Sahadža jogos pagal gaunamą naudą.

Jei negaunate naudos, tada jums kažkas negerai. Jei iš tiesų galite tai suprasti, tada tapsite vis subtilesni ir subtilesni, visi jūsų išoriniai prisirišimai taps nereikšmingi. Galite rūpintis, bet būsite neprisirišę. Iš vidaus turi ateiti šis visiškas neprisirišimas. O tai gali ateiti, kaip jums sakiau, pirmiausiai atsikračius savo pykčio. Antra, atsisakyt prisirišimo prie materialių dalykų per dosnumą. Kažkam kažką duoti yra gerai. Mėgaujatės savo dosnumu, jūs iš tikrųjų mėgaujatės. Dosnumu reikia mėgautis. Ir vos tik pradedate mėgautis savo dosnumu, tada suvokiate, kad jūs, jūsų meilė, jūsų užuojauta dabar pradėjo tekėti kitiems.

Maži, maži dalykai yra ten. Mačiau, kad visi Mane mylite ir norite Man dovanoti dovanas, dovanas, dovanas, , gerai. Bet ši meilė turi sklisti visiems kitiems. Jūs taip pat turite žinoti apie kitus, ko jiems reikia ir ką jūs turite padaryti. Jei kažkam kažko reikia, ar galite jam tai gauti? Ar galite mylėti tą žmogų? Ar galite tai duoti kitų žmonių vaikams, kažką, ką patys turite? Jei šis dosnumas galėtų būti tiesiog, gal, nežinau, nes neverčiu savęs būti dosnia. Visi sako: „Motina, Jūs per dosni“, Mano šeimoje visi mano, kad Aš beviltiškai dosni, bet Man nereikia stengtis. Tačiau galbūt jūs, žmonės, per introspekciją užtikrintai tapsite dosnūs, ir šis dosnumas pradės sklisti.

Pažinojau žmonių, kurie turi daug pinigų, daug daiktų, bet nė paisos (Indijos pinigas) neduos Sahadža jogai. Šis dosnumo jausmas ateina, kai suvokiate savo gyvenimo tikslą, kodėl čia esate. Tiesiog išpildyti save per Sahadža jogą, ar sugebėti kažką dėl jos padaryti nesijaučiant, kad kažką padarėte. Apie tai labai gražiai pasakė Kristus, turiu omeny, kad Jis tai pasakė. Bet kur tai randate? Kad jūsų kairė ranka turi žinoti, ką davė dešinė ranka, niekada neturėtumėte trimituoti: „Aš, aš, aš.“ Kad pasiektumėte tai, apie ką kalbėjo Kristus, turite duoti realizaciją, be abejonės. Bet pasakyčiau, kad jūs skaitėte penktą Mato skyrių. Tokius dalykus subtiliai jis padarė, kad nustebsite, kaip ši religija Kristaus vardu nukrypo į kitą pusę. Dabar žmonės nori būti guru, nes galvoja, kad jūs turite galių, kad galite kitus užvaldyti, galite kitiems sakyti, ką tik norite, užsinorėję kankinti bet ką. Taip buvo anksčiau, Aš žinau.

Guru buvo labai labai… Labai labai žiaurūs ir savo mokiniams, žinau tai. Kartą nuvykau į Ambarnatą, ir vienas ponas atvyko susitikti su Manimi, jo vardas buvo Svamis Džiaganatas, jis pasakė: „Mano guru pasakė, kad Adi Šakti atvyks į Ambarnatą ir aš pabandysiu atvykti tuo metu.“ Aš paklausiau: „Kas tavo guru?“, jis pasakė kažkokį vardą. Jis buvo realizuota siela, be abejonių, taigi atvyko. „Motina, jis turi atvykti, ar Jūs pas jį nuvyksite?“ Aš pasakiau: „Matai, Aš – Motina. Aš ne guru.“ Guru nepalieka savo vietos, ar galite įsivaizduoti? Jie tai vadina „takhya“. Guru neturėtų palikti savo vietos, turi ten sėdėti ir visi privalo pas jį ateiti. Pasakiau: „Aš esu Motina, eisiu su juo susitikti.“ Taigi susitikau su juo, ir tas tipas, kuris atvyko, šis Džiaganato bičiulis, Aš pasakiau: „Kas tau negerai? Kodėl neatveri jo Agija čakros? Jis stipriai kenčia.“ Atsakė: „Kas atvėrė mano Agija?

Kodėl turiu atverti jo?“ Tariau: „Tu esi guru, tu esi meistras.“ „Kas iš to? Mano guru niekada neatvėrė Agija čakros. Turėjau kovoti su savo ego visą laiką ir taip viską susitvarkiau.“ Pasakiau: „Atverti Agija – paprasta. Kodėl negali?“ Atvėriau jo Agija čakrą ir jis buvo labai laimingas. Jis pasakė: „Jūs – Motina ir darote, kas Jums patinka. Mes neketiname to daryti. Jei nepriverti jų sunkiai dirbti dėl savirealizacijos, jei nepriverti jų sunkiai dirbti dėl vystymosi, jiems niekada nebus gerai. Žmonės tokie yra.“ Aš pasakiau: „Tik ne Man.“ Jis atsakė: „Gerai, Jūs – Motina, Jūs atleidžiate, darote viską, bandote transformuoti, padėti. Aš ne.“ Tariau: „Gerai.“ Bet žinote, jis atėjo prie Mano pėdų ir pasakė: „Reikia šlovinti, Ji yra Adi Šakti. Dabar jūs turite Ją šlovinti.“ Jis ten buvo trumpai, tada mes keliavome namo, ir šis Baba Džiaganatas sako Man: „Motina, ačiū Dievui, Jūs atvėrėte mano Agija.“ Paklausiau: „Kas nutiko?“ „Mano guru, kai grįžau, dukart sudavė man per veidą.

Aš valdžiau jo ašramą, turėjau tapti guru. Du smūgiai ir apvertė mane aukštyn kojom virš šulinio. Ir visą tą laiką mano kojos buvo surištos virve, kuria jis mane nuleisdavo ir vėl pritraukdavo. Taigi jis vėl ir vėl nuleido mane į vandenį 7 kartus ir ištraukė“. Paklausiau: „Baba, kodėl jis taip darė?“ Jis atsakė: „Turiu pasakyti, kad kartais aš rūkydavau.“ Dėl to. Bet Aš pasakiau: „Jis niekad nedavė tau realizacijos? Tu būtum rūkęs bet kokiu atveju, tad tiek.“ „Jis nori, kad mesčiau blogus įpročius atverta Agija. Dabar Jūs atvėrėte mano Agija ir man viskas gerai.“ Taigi pajutau, to guru elgsena buvo labai stebinanti. Jis sakė: „Jis mušdavo mus. Jis visad mušdavo už bet ką, turėjome sunkiai dirbti.“ Mačiau tokių muzikos mokytojų, kurie panašiai elgėsi, ir sutikau daug žmonių, kurie eidavo pas žymius guru, ir tai, ką iš jų išgirdau, mane šokiravo.

Kodėl jie tiesiai nepasako, kad tai negerai tau ir turi elgtis taip, gyventi taip? Bet tie guru sako, kad jeigu jiems taip sakysi, niekas neklausys. Jie supranta tik mušimą. Aš sakiau: „Oi! Ką jūs sakote? Jie supranta tik, kai juos muši?“ „Taip.“ Taigi visas santykis į mokinius yra be užuojautos. Aišku, yra dar ir kitokių guru, kurie siaubingai išbando savo mokinius. Tarkime, žinote Šri Ramdasą. Tai nepalyginama su tuo, ką Šri Radža Džanaka darė. Jie išbandys ir tik tada duos realizaciją, ir tai gaus tik vienas iš tūkstančio.

Štai kaip atsirado tiek daug netikrų mokytojų, nes tos realizuotos sielos jų nepanaudojo. Mes šiuo metu turime žmonių, kurie gavo realizaciją, kai tikrieji guru yra tokie. Aš sutikau vieną tokį ir jis Manęs paklausė: „Kodėl duodate realizaciją tiems nevykėliams?“ Aš paklausiau, kodėl. Ten buvo keli Sahadža jogai. Jis paklausė: „Kas atiduotų gyvybę dėl Šri Matadži?“ „Kodėl klausi apie jų gyvybes? Man nereikia to.“ Jis atsakė, jog tai yra pirmas klausimas. Sakė turįs daug mokinių, kurie už jį atiduotų savo gyvybę! Ir jis jiems neduoda realizacijos. Tokioje situacijoje, kai yra daug ieškančių žmonių, kurie eina pas tuos netikrus mokytojus, aišku, netikrus jūs užmiršote, bet net tikri guru neduoda jiems realizacijos. Galite visiems duoti realizaciją.

Įsivaizduokite. Jie turi didžiulius ašramus ir visa kita, bet neduoda realizacijos. O jūs galite, visi galite ją duoti. Tik įsivaizduokite, kad įžiebiate mažą liepsnelę lampadoje, ir jei ta šviesa sklinda tik jai pačiai, niekam kitam. Dabar jūs turite perduoti šviesą kitiems. Turite visas energijas, jūs tai galite. Iš tikrųjų galite pakeisti žmones, galite išgydyti. Bet jūs to nedarote. Atvedat tuos sergančius žmones Man: „Motina, gydyk!“ Net dėl realizacijos, pastebėjau, atveda žmones Man. Kam to reikia?

Jūs visi žinote, kaip duoti realizaciją, kaip gydyti. Jūs visi mokate. Taigi kodėl jūs to nedarote? Pirmiausiai galbūt nesate pakankamai užtikrinti. Bet net, jei ir pasitikite savimi, jūs nesuvokiate savo energijų, jomis netikite. Kuklumas gerai, bet žinokit, kokias energijas turit. Tarkim, kas nors tampa karaliumi, įsivaizduokite, ir pasodinate jį į sostą. Pas jį ateina žmonės, bet ne jie liečia pėdas, o jis eina ir visiems liečia pėdas… Tai ne kuklumas. Tai nesąmonė. Kokią poziciją beužimtumėte, jūs turite tai atlikti su užuojauta.

Branda bus, kai žinosite, kad turite tas galias, ir žinosite, kaip tai išsaugoti. Turite žinoti, kaip augti taikoje, kai susitiksite su žmonėmis, tai panaudosite. Aš galiu būti namų šeimininkė, gaminti savo anūkams, daryti tą ir aną. Bet kai atsisėdu į krėslą, Aš žinau, kas esu. Galite būti, kuo norite – tarnautojas, indų plovėjas, galite būti, kuo tik norite, tai neturi reikšmės. Bet kai esate Sahadža jogas, esate Sahadža jogas. Tada turite būti orūs, o ne mėgautis savo trūkumais. Esate geresni už visas tas realizuotas sielas, kurios pasiekė savo realizacijas per tūkstančius metų. Nes jūs turite tiek daug galių. Bet jų pasitikėjimo savimi ir išdidumo jūs neturite.

Žmonės sako: „Bijome savo ego.“ Kaip galite turėti? Su juo jau baigta. Jei ir darote kokias nors klaidas, tai nesvarbu. „Motina, paliečiau savo kairę pėdą, dešinę pėdą.“ Tai neturi jokios reikšmės. Stinga pasitikėjimo, tampat griežti Sahadža jogoje. Jeigu jūs pasitikite savimi, kodėl turėtumėte būti rūstūs? Viskas susieta. Pirmiausiai turite subręsti, pasitikėti savimi ir be baimės turite skleisti Sahadža jogą. Vieni bijo dėl savęs, kiti bijo dėl kitų. Tai priklauso nuo jūsų sąlygotumų ir nuo auklėjimo.

Taigi šiandien Guru Pudža iš dalies yra labai svarbi. Kadangi visi sako: „Motina, Jūs turite būti griežta, Jūs turite jiems pasakyti, jūs privalote!“ Aš atsakiau: „Gerai, Aš jiems pasakysiu…“ Bet jokiu būdu nesmukdysiu jūsų, jokiu būdu. Bet turiu jums pasakyti, kiek galite pasiekti. Pasakyti, kaip toli jūs galite nukeliauti. Jūsų yra tiek daug, daugiau negu pakankamai, kad transformuotumėte dešimt Žemių, dešimt pasaulių, daugiau, negu reikia. Bet jūs tebeįsitraukę į rūpesčius, rūpinatės savimi. Tik jūsų vaikas, jūsų vyras, tas, anas… Nieko nebus. Kiek norėsite augti, tiek ši energija jums suteiks galių. Bet mes turime vieną problemą: nežinome, kas esame, ir nenorime sužinoti apie save. Šiandien Guru Pudža turėtų jums suteikti guru būseną.

Jei to norite, taip gali atsitikti. Visur esanti Dieviška meilės energija tuo pasirūpins. Labiau už jus Dieviška energija nori pakeisti šį pasaulį, nori transformuoti šią visatą. Dabar jūs esate instrumentai. Ir jei norite save apgaudinėti, kas gali jus sustabdyti?! Tiesiog mėgautis muzika, mėgautis kompanija ar, kad priklausote klubui, arba jausti, kad tai gera šventė, arba ko labiausiai jūs trokštate – savo šeimos, vaikų saugumo ir panašiai, to nepakanka. Tai niekada nesuteiks jums pasitenkinimo. Jūs būsite pasitenkinę tik, kai tapsite šviesa, kuri duoda šviesą kitiems, dirba dėl kitų. Turite visas energijas, štai ką bandau jums pasakyti. Turite energijas, dėl kurių galite introspektuoti, galite stebėti save ir tapti nuolankūs.

Kadangi proto lygyje jau priėmėte Sahadža jogą. Emociniame lygyje jūs pripažinote, nes Sahadža joga davė meilės ir užuojautos jausmą. Fiziškai pripažinote, kad Sahadža davė gerą sveikatą ir pasitikėjimą dėl savo sveikatos. Dabar dvasiškai jūs turite pripažinti, kad esat dvasingi žmonės, kad jus pasirinko Dievas; kad anuose gyvenimuose jūs sunkiai ieškojote, štai kodėl gimėte dabar ir gaunate daug palaiminimų. Taigi manau… Priimkite, kad jūs esate svarbūs. Turite medituoti ir patekti į bemintę būseną. Ir visada jūsų dėmesys turi būti budrus. Tai labai svarbu. Kaip reikia elgtis, kai kas nors atsitinka, kaip sureaguoti… Visa tai žinosite, kai būsite budrūs, jausite visur esančią Energiją kiekvieną akimirką. Aš niekada nesijaudinu, niekada.

Visi labai stebisi. Aš nesijaudinu. Kodėl? Yra kas perima visus Mano rūpesčius. Žmonės sako: „Jūs vis keliaujat“. Niekad nekeliauju. Aš pasėdžiu čia arba sėdžiu ten, kas čia tokio? Kur Aš keliauju? Tiesiog apie tai nereikia galvoti. Taigi bemintė būsena yra nuostabi būsena, kurią turite pasiekti.

Tai suteiks jums ramybę, stebėtojo būseną, kad mėgautumėtės gyvenimo drama, žmonių įvairove tuo metu, kai augsite viduje. Labai svarbu, kad Sahadža jogai matytų ne svetimas, o savas klaidas ir jas ištaisytų. Aš gaunu tiek daug laiškų apie vieną moterį, arba apie kokį nors lyderį, arba apie dar ką nors. „Motina, tas lyderis mane engia, anas lyderis mus kankina ir t. t.“ Aš nustebusi. Pakeisiu lyderį, kai pamatysiu, kad jam kas ne taip. Aš visada taip dariau. Kas netinkamas, kas turi problemų, pakeisdavau. Bet tai, kaip jūs kreipiate dėmesį į lyderį, greičiausiai yra pavydas. Jei lyderis sako, kad jums kažkas negerai, padėkokit. Kas kitas jums tai gali pasakyti?

Aš jumis labai didžiuojuosi, Aš labai laiminga. Nes niekada joks guru neturėjo tokių mokinių. Jei esu guru, sakau, viskas padaryta, Aš patenkinta. Bet kai matau, kad jūs nesuvokiate, kiek pasiekėte, ir nenorite išsivalyti, tada Aš prisimenu Kristaus alegoriją, kai kelios sėklos nukrito ant akmens. Visas jūsų prieraišumas, jūsų meilė, žinau, neįmanoma išreikšti žodžiais to, ką jaučiu. Bet jūs nežinote, kodėl gavote realizaciją, kodėl esate čia, kuo jūs ypatingi, ką turite gauti. Jūs to nežinote. Bet turite tai sužinoti. Nesakau kaip Kristus, kad turite išplėšti vieną akį arba nusikirsti sau ranką – nieko panašaus. Turite būti sveiki, nieko nereikia nukirsti.

Mums reikia šito kūno. Jis kalbėjo apie subtilų būdą, kad jei kuri nors jūsų kūno dalis daro ką neteisingai, jūs turite sunaikinti tai subtiliu būdu. Lygiai taip pat Sahadža jogoje: jei pavydite, pasistenkite suprasti kodėl, kodėl jūs priešiškas lyderiui. Jei lyderis pasako žodį, jie iškart rašo Man laišką. Kam reikalingas lyderis, jei negali nieko pasakyti? Šiandien, regis, pirmąkart galėjau jums pasakyt tai, dėl ko seniai dvejojau. Kad… Tiek to, jie tik kūdikiai, nieko tokio… Bet dabar jūs turite augti, augti visomis prasmėmis. Aš tiesiog negaliu suprasti. Gavusieji savirealizaciją be galios kelt Kundalini daro tiek daug.

O jūs visi turite energiją žadinti Kundalini, gydyti žmones ir kalbėti apie Sahadža jogą, jūs esate tokie jautrūs. Ir vis tiek nesuprantu, kur jūsų dėmesys. Šiandienos paskaita neturėtų jūsų skaudinti, nes Aš visiškai nenoriu jūsų skaudinti. Kokia bebūtų situacija, Aš ją priimu. Bet jei nenorite priimti situacijos, Aš jums pasakiau, ką daryti. Tai pakels jūsų dvasinį lygį… Užtikrintai. Nėra jokios abejonės. Labai svarbu pačiam pamatyti, kas negerai. Galop jūs visi jau daug amžių esate tiesos ieškotojai ir dabar atėjote, suradote tiesą. Tad pasistenkite susitapatinti su tiesa, ir viskas.

Ir su realybe. Jei tapatinatės su tiesa ir realybe, jūsų Sahasrara yra visiškai atverta. Nėra problemų. Tiesa yra jūsų Sahasrara čakroje. Ir kai tiesa įeina į jus, nustembate, kad tiesa yra meilė, ir meilė yra tiesa… Tyra meilė. Tai teikia labai labai daug džiaugsmo, galite gauti niranandas (džiaugsmus), kokių norite, galite gauti, jei suprasite šią lygybę, kad absoliuti tiesa yra absoliuti meilė. Aš neturiu jokių troškimų. Galiu jums pasakyti, kad esu visiškai pasitenkinusi. Ką turėjau padaryti, jau padariau, darbas atliktas. Reikia, kad jūs pasirūpintumėt, taptumėt atsakingi.

Buvau tokia laiminga: šįkart, kur benuvažiuočiau, visi lyderiai sakė: „Motina, Jums nebereikia tiek keliauti, mes perimsim atsakomybę.“ Taigi turite to imtis. Bet visi turit padėti savo lyderiams ir ką nors daryti. Kartais lyderiai tikrai negali suprasti, kodėl žmonės apie viską turi savo nuomonę. Tai turi pasikeisti. Pavyzdžiui, kai šalyje norėjome sunaikinti vergovę, visi susijungėme, kad tai būtų pasiekta. O čia yra žmonių, kurie bando trukdyti lyderiams, pažeminti juos, išjuokti, formuoja grupes. Ar tokiu būdu ko nors pasieksime? Jūs visi turite palaikyti lyderius. Jūs visi turite eiti ir daryti, ką lyderis liepia. Jei lyderiui kažkas negerai, Aš pasikalbėsiu su juo, Aš pastatysiu jį į vietą, pažadu.

Bet nesistenkite ieškoti trūkumų. Nes lyderiai, prieš ką darydami, tariasi su Manimi. Tiesiog stenkitės sekti lyderiais, tuo, ką jie sako, stenkitės iš visų jėgų. Nes Man skundžiasi, jog jūs neklausote… Aš tikrai nustebusi. Vakar matėte, kaip muzikantas grojo sitara. Jums reikėjo paklausti, kas buvo jo guru. Jo tėvas buvo jo guru ir jis jį mušdavo, senelis taip pat. Bet dėl tokio didelio troškimo išmokti, tapti kažkuo jie dėl nieko neprieštarauja. Mušk mane, daryk ką nori, pasodink į kalėjimą, tik padaryk mane geru muzikantu. Lygiai taip su Sahadža joga.

Jūs galite sakyti, jog tai trūkumas, tačiau Sahadža joga nėra armija, tai tiesiog atvira, paprasta Motinos meilė. Kiekviena mama nori, kad jos vaikas būtų ypatingas, kad turėtų visas jos energijas, ji to nori, be abejo. Dabar ji tai daro, ji dirba, tai jos rūpestis. Kaip tai perimti ir pasinaudoti – tai jūsų rūpestis. Visad lenkiuosi jums, kad gavote savirealizaciją, manau, niekad šioj Žemėj nebuvo tiek daug šventųjų. Bet šventumas turi būti išbaigtas. Be šventumo jūs negalite padėti net savo šeimai, nekalbant apie jūsų šalį ar visą pasaulį. Taigi dabar reikia, kad pakeltumėte savo prabudimą, pakeltumėte savo dvasingumą, įžengtumėte į visiško palaikymo ir nuolankumo karalystę, į judėjimą, šį spontanišką Sahadža jogos judėjimą. Telaimina jus visus Dievas. Trumpai tariant, turite šlovinti save.

Jei trumpiau. Gerai.