Mahashivaratri Puja. Delhi (India), 14 March 1994.
Labai malonu, kad žmonės iš viso pasaulio susirinko šlovinti Šri Šivą.
Tiesą sakant, reikėtų sakyti, kad mes šiandien šlovinsime Sadašivą. Jūs žinote, kuo skiriasi Šiva ir Sadašiva. Sadašiva yra Visagalis Dievas, Jis yra tas, kuris stebi Pirmapradės Motinos sukurtą dramą. Ryšys tarp Sadašivos ir Pirmapradės Motinos Adi Šakti yra kaip tarp mėnulio ir mėnulio šviesos arba kaip tarp saulės ir saulės šviesos. Mes negalime suvokti tokio ryšio žmoguje, žmonių santuokose ar žmonių santykiuose. Sadašiva stebi viską, ką sukuria Adi Šakti, nes Jos kūryba yra Jo noras. Žiūrėdamas į šią kūriniją, Jis pastebi visas detales. Jis stebi visą Visatą, Jis taip pat stebi Motiną Žemę, visą Adi Šakti kūriniją. Jo galia – stebėjimas, o Adi Šakti galia – visa persmelkianti meilės galia. Taigi Visagalio Dievo, Tėvo, Pirmapradžio Tėvo, galime sakyti, noras, Jo Iccha Šakti, pasireiškia kaip Pirmapradė Motina, o Jos galia pasireiškia kaip meilė.
Santykis tarp Jų paremtas besąlyginiu supratingumu, jis – labai gilus, kad ir ką Ji sukurtų, jeigu pastebi, jeigu Jis pastebi problemą arba atsiranda žmonių, kurie bando pakenkti Jos darbui arba netgi dievų, kurie nėra dievybės, kurie bando reikšti savo ego, Jis yra tas, kuris juos sunaikina. Jis yra vienintelis atsakingas už naikinančią galią, Jis atsispindi žmonių širdyse, Jis pulsuoja visuose kūriniuose. Bet tie impulsai, pulsacija yra Pirmapradės Motinos energija. Ir Jis gali sunaikinti viską, kas trukdo Adi Šakti planams. Adi Šakti yra meilė, Ji atleidžia ir myli. Ji myli savo kūriniją. Ji nori, kad jos kūrinija klestėtų, kad pasiektų tą lygį, kuriame ji buvo sukurta. Ji nori, kad žmonės pasiektų tą lygį, kuriame jie galėtų įžengti į Dievo karalystę, į Sadašivos karalystę, kur viešpatauja palaima, atleidimas, džiaugsmas. Visa tai įmanoma, jei jumyse glūdi ieškojimas, vidinis noras ten būti. Šis noras atsispindi mumyse kaip Pirmapradės Motinos atspindys.
Šis noras slypi mumyse, bet taip pat kiti žemiški norai, kurie stabdo jūsų augimą. Sahadža jogoje mes niekada nebandome įveikti savo norų imdamiesi „sanjasos“ (askezės) ar pabėgdami iš namų, ar darydami panašius siūlomus dalykus. Pirma, kas buvo padaryta, tai jūs gavote savo Dvasios šviesą. Dvasia yra Sadašivos atspindys. Toje šviesoje Jis rodo, tiesiog rodo kelią. Dvasia yra tiesiog kaip liepsna, kuri dega ir rodo kelią. Tame kelyje jūs tampate tokie išmintingi, kad einate apšviesti išminties, teisingumo. Visa, kas negatyvu, tampa matoma jūsų Dvasios šviesoje. Jūs atsisakote visko, kas yra žalinga. Niekam nebereikia sakyti: „Atsisakyk to ir ano“.
Patys pradedate suvokti, kad tai negerai ir reiktų atsikratyti. Tai buvo, sakyčiau, mano pačios suvokimas apie žmones, nes šiuo metu žmonės yra visiškai paskendę iliuzijose. Jie nuolat konfliktuoja, netgi siekdami išgyventi. Esant tokioms aplinkybėms, viskas sugriūtų, jeigu imtumėtės „sanjasos“ ir iškeliautumėte į Himalajus. Jeigu to reikėtų masėms, turėtų įvykti kas nors radikalaus, ir, laimei, man pavyko surasti būdą, dėl kurio jūs pradėjote augti – tai jūsų Realizacija. Kai kurie žmonės, gavę Realizaciją, turi suvokti tam tikrus dalykus, nes, kaip žinote, yra daugybė žmonių, kurie gavo Realizaciją. Aš nežinau, kiek jų yra, neskaičiuoju. Bet jiems trūksta atsidavimo. Nesmagu tai sakyti, bet tai tiesa. Tai vienintelė šiuolaikinės Sahadža jogos sąlyga – jūs turite tikrai atsiduoti.
Jei pradėsite naudotis savo protu, jei taikysite kitus metodus, norėdami suvokti Sahadža jogą, nepavyks. Jūs turite atsiduoti. Islamas yra ne kas kita kaip atsidavimas. Islamas reiškia atsidavimą. Jeigu nėra atsidavimo, neįmanoma įsitvirtinti Dievo karalystėje. Atsidavimas nereiškia, kad turite atsisakyti savo šeimos, vaikų, namų ar nuosavybės, Atsidavimas pirmiausia reiškia savo ego atsisakymą, po to savo sąlygotumų atsisakymą. Pavyzdžiui, kartą aš sutikau vieną poną, kuris labai kentėjo. Taigi paklausiau: „Kas yra tavo guru?“, jis man pasakė vieno guru vardą. Aš pasakiau: „Jis tau nepadarė nieko gero. Ar tu jo atsisakysi?“.
Jis atsakė: „Rytoj“. Aš paklausiau: „Kodėl ne šiandien?“. Jis tarė: „Šiandien, bet aš turiu išmesti visus jo daiktus. Aš tai padarysiu rytoj ryte. „Ką aš turėčiau išmesti, Motina?“. Pasakiau: „Visus daiktus, kuriais jį šlovinai, išmesk, išmesk“. Tada jis apėjo visą namą, surado viską, kuo jį šlovino, sudėjo į krūvą ir išmetė į jūrą. Tada jis pasakė jūrai: „Aš atsiprašau, dėl to žmogaus daug prisikentėjau, todėl prašau tavęs nekentėti“. Jei neturite tokio skvarbaus proto, negalite viso to atsisakyti. Jūs prie to prilimpate.
Aš pažįstu daug žmonių, kuriems labai sunku atsikratyti savo sąlygotumų. Tai sukelia daugiau sunkumų negu ego. Žemiški sąlygotumai ir sąlygotumų schemos, kurias turite. Pirmas turimas sąlygotumas susijęs su mūsų gimtine, pavyzdžiui, jūs gimėte Indijoje arba Anglijoje ar kitoje vietoje. Atėję į Sahadža jogą dauguma žmonių staiga pamato, kas negerai jų šalies žmonėmis, kas negerai jų šaliai, jų religijai, kas negerai knygoms, kurias jie skaitė. Jie iškart pradeda tai aiškiai matyti – kur buvo klaida, kas buvo negerai. Jie pradeda iš to juoktis. Aš sutikau žmonių iš viso pasaulio. Niekas nebesako: „Ne, ne, kadangi mes – anglai, esame geriausi; mes – rusai, todėl esame geriausi arba mes – indai, todėl esame geriausi“. Jie iškart suvokia, kas jiems negerai ir kodėl tie žmonės negauna Realizacijos.
Kita vertus, jie jaučia didžiulę atjautą, todėl sako: „Motina, tiek daug žmonių negavo Realizacijos. Kodėl mums nepabandžius jiems duoti Realizacijos?“ Tai yra dvigubas šios šviesos poveikis. Pirmiausia jūs žinote, kad yra šviesa ir kad jūs tapote šviesa. Kad ir kur nukryptų jūsų dėmesys, pradedate matyti realybę, ir po to suvokiate, kad tai tebuvo sąlygotumas – jūsų šalies, visuomenės. Po to jie pradeda bjaurisi viskuo, kas neteisinga, jie nebesitapatina su tuo. Bet svarbiausia, kaip jau sakiau, yra atsidavimas. Dėl atsidavimo jūs iš tikrųjų pasiekiate tokią būseną, kurioje, sakyčiau tampate „sanjasiu“ – iš vidaus. Tai reiškia, kad niekas negali prieš jus dominuoti. Ką reiškia „sanjasis“? Tai žmogus, kuris yra aukščiau visko.
Niekas negali prie jo prilipti. Jis tiesiog žiūri į dalykus ir žino, kas tai yra. Jis gali nieko nesakyti – žino viską, ir nedaro nieko, kas yra neteisinga. Jis toks neprisirišęs, kad dėl šio neprisirišimo mato tik tai, kas negerai jam. Jis pradeda matyti savo šeimos narius, kitus aplinkinius, visur pradeda matyti, kas negerai. Ir jis su tuo nesusitapatina – tai labai stebina. Aš esu tai mačiusi: nuvykau į Turkiją, Turkijoje sutikau vieną poną, kuris valdė didelį šveicarišką viešbutį, jis pats atėjo pas mane ir paprašė: „Motina, duok man Realizaciją“. Aš buvau nustebusi, nes Šveicarijoje nebuvau mačiusi, kad tokia nerami asmenybė prašytų Realizacijos, labai nustebino, kad Turkijoje jis prašė Realizacijos. Ir aš daviau jam Realizaciją, jis iškart pasakė: „Aš nebegrįšiu į Šveicariją“. Tik įsivaizduokite!
Tai taip aišku, kad ši šviesa neabejotinai suteiks jums didžiulę išmintį ir balansą. Tarkime, jūs einate ir nematote kelio, jūs galite nugriūti. Bet jei yra nors truputis šviesos, jūs galite matyti. Štai ką padarė Sahadža joga – suteikė jums truputį šviesos. Šio trupučio šviesos jums pakanka, kad atsisakytumėte tiek daug dalykų. Kita viso to pusė yra ego dalis. Ego žmonėse yra labai subtilus dalykas. Aš nežinau, kaip jie jį įgyja, bet įgyja, ir kai kurie iš jų turi tokį patiklų ego, kad net dėl menkiausio dalyko jis užsiplieskia. Jie labai supyksta dėl menkiausių dalykų, o jeigu suranda ką nors, prieš kurį gali dominuoti, jie dominuoja prieš tą asmenį. Kai jūs pradedate matyti savo ego, tiesiog pradedate juoktis iš savęs ir galvoti: „Kas man negerai?“.
Ego ne sąlygotumas, ateinantis iš išorės, o tai, kas ateina iš vidaus. Jis gali kilti dėl bet ko. Žmonėms kyla ego dėl visokių nereikšmingų dalykų. Vieną dieną sutikau moterį ir ji buvo labai išdidi, net nesišypsojo. Aš paklausiau: „Kas negerai tai poniai, kas ji tokia?“. Taigi jie pasakė: „Ji moka daryti lėles, štai kodėl ji tokia išdidi“. Aš atsakiau: „Ech, daryti lėles, ji taip tuo didžiuojasi!“ „Taip, žinote, ji moka daryti lėles, todėl ji tokia išdidi“. Aš tariau: „Kas čia dabar? Bet kas gali daryti lėles, kas čia tokio?“. „Ne, bet ji mano, kad yra labai didinga, nes daro lėles“.
Žmogus tampa vis kvailesnis ir kvailesnis. Tai yra pirmas egoistiško žmogaus požymis. Jis yra toks kvailas, kad kai su juo kalbate, jūs tiesiog stebitės, kad nieko neužmokėję matote juokdarį prieš save, kuris juokauja, jus linksmina savo juokais. Tai labai stebina, turiu galvoje, kai sutinkate egoistišką žmogų ir jį stebite: „Aš padariau tai, aš esu, aš, aš, aš…“ Tada jūs pradedate matyti tą asmenį, kas su juo vyksta, jam negėda sakyti dalykus, kurių nederėtų sakyti. Toliau – jų nuodėmingas gyvenimas, kurį jie gyvena. Jie gyvena labai nuodėmingą gyvenimą, jie mėgaujasi moterimis, geria, daro tą ir kitą. Tuomet jie pradeda girtis: „Aš tądien išgėriau tiek daug; aplink mane buvo penkios moterys“. Jie ir apie tai giriasi. Egoistiškas žmogus neturi gėdos. Jis ir toliau pasakoja nesąmones ir visi pradeda sakyti: „O Dieve, su kuo mes kalbame?“ Po to, kad ir ką tie darytų, jie viską pateisina.
Paklausiau vieno tipo: „Tu patyrei tokį sunkų širdies smūgį. Kodėl dabar geri? Mesk gerti“. Jis atsakė: „Bet net šis žmogus Kirloskaras, – (turėjome tokį Punoje, kuriam dabar, manau, 95 m.), – jis geria.“ Taigi pasakiau: „Tu – ne Kirloskaras, net jei jis ir geria, kas iš to, ką jis iš to gauna?“. „Ne, ne, matote, jis labai geras, nes, matote, jis geria ir jam labai sėkasi“. „Argi jam sekasi dėl to, kad geria?“. Bet net elementarus samprotavimas čia neveikia, elementarus samprotavimas. Jeigu pažvelgtumėte bendrai į didžiausių girtuoklių šalis, aš niekad nesu mačiusi paminklo, kuris būtų pastatytas žmogui, mirusiam dėl gėrimo – niekada. Nesu mačiusi nė vienoje šalyje, kad žmonės šlovintų žmogų dėl to, kad jis turėjo 10 moterų, ar dėl to, kad mirė nuo gėrimo. Iki šiol!
Aš nežinau, kiek toli žmonės gali nueiti dėl savo ego. Ego labai suvešėjo šiais laikais, jie pradėjo sakyti: „Aš mėgstu tai, nemėgstu to“. „Ko, ko jūs nemėgstate?“. „Aš nemėgstu tokio sario, aš nemėgstu tokių drabužių, aš nemėgstu to“. Bet kas jūs tokie? Jūs savęs nematysite – matys kiti. Tad koks skirtumas, jūs tai mėgstate ar ne? Jauniems žmonėms labai būdinga taip kalbėti: „Aš mėgstu“. Ir tai yra visiško susinaikinimo požymis. Nes ego ne tik jus paverčia kvailiais, matote, tai, kaip žmonės šiais laikais rengiasi, mes matome, kad jie yra labai kvaili.
„Aš mėgstu tai, ir kas iš to?“. Nesvarbu, ką jie mėgsta, net jei nori vaikščioti ant savo galvos: „Aš mėgstu, kas negerai?“. Visas šis kvailumas gali būti paaiškintas jų ego. Taigi tie, kurie kažkaip gauna Realizaciją, ačiū Dievui, ir kiti mato tai: „Tai sako mano ego“. Tada jie pradeda juoktis iš savęs. išsijuokia: „Tai buvo mano ego“. Bet ir Sahadža jogoje yra tokių žmonių, aš sakau: „Kodėl neini ir neorganizuoji?“. „Motina, nes mano ego išsipūs“. Klausiu: „Ką tai reiškia?“ „Mano ego išsipūs, todėl aš nenoriu organizuoti“. Kaip gali išsipūsti jūsų ego?
Jei matote savo ego, sakykime, matote, kad kas nors dega, jūs tai matote. Kaip galite nudegti? Tai labai subtilus būdas vengti Sahadža jogos darbo, sakant: „Ne, išsipūs mano ego“. Aš sakau: „Gerai, išsipūs tavo ego, norėčiau tai pamatyti, pirmyn, pažiūrėkime, kas nutiks“. Yra daugybė dalykų, kurie paverčia žmogų gana idiotišku ir kvailu. Nežinau, apie kiek daug dalykų galiu jums šiandien pasakyti. Aš esu mačiusi, kad tai labai būdinga ir santuokoms. Jie sako: „Motina, tuo metu aš vedžiau šią merginą, bet dabar nemanau, kad turėjau vesti“. Ką? Tuo metu?
Kas tuo metu tau nutiko, kodėl tu nevedei tuo metu? Aš turiu jums pasakyti tuos dalykus, nes susidūriau su įvairiausiomis to kvailo, idiotiško ego problemomis. Kiekvienas turi aiškiai matyti, kaip tas ego veikia jame ir kaip jį tempia žemyn. Taigi, kai kalbame apie augimą, mes kalbame apie aukštesnį gyvenimą. Turime tapti „sanjasiais“, kaip lotosai, kurie kyla iš tvenkinio ir ant jų nelieka jokio vandens. Net ant lotoso lapų nelieka jokio vandens. Mes turime tapti tokie. Neturime dėvėti „sanjasių“ aprangos – nieko panašaus, bet iš vidaus reikia turėti neprisirišusį dėmesį, kuris iš karto aptinka problemą viduje ar išorėje. Sahadža jogoje jūs taip pat žinote, kaip tai įveikti. Tai labai efektyvi, veiksminga sistema.
Bet tam, kad tai pasiektumėte, savo viduje jūs turite tapti Šiva, tai reiškia neprisirišusiu. Jūs turite būti neprisirišę kaip Šiva. Šis neprisirišimas suteiks jums Šivos išmintį. Šiva mato, turėtume sakyti, Sadašiva mato Adi Šakti darbą – tyliai. Jis nepradeda didžiuotis, Jis neišvysto ego: „Leisk pažiūrėti, ką daro mano noro energija (Iccha Šakti)“. Nieko – Jis tiesiog stebi. Bet kai viskas krypsta link naikinimo, Jis mato, kad ta pusė ketina sunaikinti darbą, Jis iškart sunaikina, pašalina tą dalį. Mes turime būti tokie patys, į savo gyvenimą turime žvelgti kaip į didelį lauką. Kuo save laikome? Esu girdėjusi žmones kalbančius: „Na ir kas?
Aš esu Sahadža jogas“. Jūs negalite taip kalbėti, jei esate Sahadža jogas. Suglaudę delnus turite sakyti: „Aš esu Sahadža jogas“. Savo elgesiu, savo kalba – viskuo turite tapti žmogumi, kuris yra labai nuolankus. Jeigu taip nėra, reiškia, Sahadža joga jums suteikė dvigubą ego. Jūs žinote, kad Šiva pasižymi savo nekaltumu, paprastumu, atleidimu. Jis atleidžia. Jis atleidžia „rakšasams“, Jis atleis visiems – tokia yra Jo savybė. Bet nė vieno, kuris eis prieš Pirmapradę Motiną, jis nepasigailės. Štai koks Jis.
Kiekvienas turi suvokti Jo kokybę: atsidavimas nesusijęs su išorinių dalykų atsisakymu. Kas čia yra? Visa tai yra akmenys. Ką jūs atiduodate? Atsidavimas reiškia visišką išsivalymą, tapimą visiškai neprisirišusiu. Neprisirišimas yra vienintelis būdas pakilti. Kai kurie žmonės suserga ir dėl to sukelia tokį didžiulį triukšmą: „Aš sergu, visas pasaulis turi žinoti, kad aš sergu…“. Bet jeigu jūs esate Sahadža jogas, jeigu tik stebite: „Taigi, aš sergu, gerai“, – stebėkime. Kaip sportą. Tiesiog stebėkime.
„Aš sergu. Kas vyksta? Palaipsniui kyla temperatūra, dabar leidžias“, – tiesiog atskiriate žaismingą, džiaugsmingą dėmesį. O, kai aš atėjau, karščiavau, bet niekas netiki, kad karščiavau. Santuokoje jaučiausi tokia pavargusi: „Neatrodai pavargusi“. Pasakiau: „Gerai, aš nesu pavargusi“. Tokiu pačiu būdu reikia žaisti gyvenimą. Tai tik žaidimas ir tą žaidimą reikia matyti išminties šviesoje. Nėra nieko tokio rimto, Sahadža jogams nėra nieko rimto. Bet jis tampa labai rimtas ir sukelia daug triukšmo apie save.
Yra daug dalykų, kuriuos turime išmokti. Kai šloviname Šivą, mes garbiname Jį: „Tu esi tai, tai, tai.“ Kai jūs šlovinate mane, taip pat mane garbinate: „Tu esi tai“. Aš nesuvokiu nieko, ką jūs sakote. Bet jeigu sakote, gerai, jeigu taip sakote, viskas gerai. „Tu esi tai, tu esi tai“. 1000 Šivos vardų, 1000 Deivės vardų, 1000 Višnu vardų – tai yra jų vardai, kuriais šlovinate. O kaip jūs, žmonės – kiek vardų galite turėti? Iš tikrųjų pudžos metu, kai sakote šių energijų vardus, jos taip pat pasižadina jumyse, be abejonės. Po pudžos jūs tai jaučiate, bet jų nepanaudojate. Esu mačiusi, tiek daug žmonių ateina į pudžą ir gauna tas energijas, tas pačias energijas.
Bet kai jie išeina, viskas baigiasi, viskas dingsta. Todėl atsidavimas turi kitą pusę – priėmimą. Priėmimą, kad: „Aš esu Sahadža jogas ir galiu sugerti visas tas energijas į save“. Taigi viena pusė yra atsidavimas. Kodėl reikia atsiduoti? Tam, kad sugertumėte. Savaime, kai esate atsidavę, jūs sugeriate. Bet kartą sugėrę, turite išlaikyti ir priimti tai į save, žinoti, kad jūs tai turite. Būtent čia Sahadža jogams labiausiai nesiseka. Tai nutikus pirmą kartą, nė vienas Sahadža jogas nepalies nė vieno, nepakels niekieno Kundalini.
Tuo metu mes turėjome bent jau 50 Sahadža jogų. Aš pasakiau: „Ką dabar daryti, aš paruošiau šiuos kanalus ir niekas nė piršto nepakelia? Kaip aš tai išspręsiu?“. Labai sunku! Bet kartą mes turėjome programą Nasiko kelyje. ir aš buvau apsistojusi Nasike. Manau, nuo čia būtų apie 30 mylių. Mes pasiekėme pusiaukelę ir sugedo mūsų mašina, pro šalį nepravažiavo nė viena mašina, nebuvo jokios pagalbos. Aš nežinojau, ką daryti. O ten atvyko visi Sahadža jogai ir susirinko tokia didelė minia.
Jie ėmė klausinėti: „Kada atvažiuos Matadži? Kada atvažiuos Matadži?“ Toks spaudimas! Jie pasakė: „Gerai, mes jums duosime Realizaciją, sėskite“. Ir jie davė Realizaciją. Tai buvo pirmas kartas, kai Sahadža jogai pradėjo suvokti, kad gali duoti realizaciją, gali tą ir kitą. Po to jie visi pradėjo. Taigi turi būti priėmimas: „Aš turiu šias galias. Neketinu jų švaistyti, ketinu jas naudoti. Ketinu rūpintis kitais, neketinu tiesiog laikyti jų sau“. Turi ateiti štai toks priėmimas.
Kartą aš keliavau laivu, o vienas vyrukas užstrigo šaldymo kambaryje ir susirgo pneumonija. Pas mane atėjo kapitonas: „Matote, šis berniukas susirgo pneumonija, mes turime sraigtasparniu atgabenti gydytoją“. Aš tariau: „Kapitone, daviau jums Realizaciją, dabar jūs esate gydytojas“. Jis atsakė: „Kas? Aš?“. „Taip, jūs“. „Jeigu norite, aš galiu nusileisti žemyn“. „Ne, ne, bet pasakykite man, ką reikėtų padaryti“. Aš atsakiau: „Tiesiog eikite ir uždėkite savo ranką ant jo širdies – viskas“. „Aš?“, – paklausė.
„Taip, jūs!“. Jis nusileido, uždėjo savo ranką ir vyrukas pasveiko. Jis buvo apstulbęs. Jis mane sutiko vestuvėse ir pats stebėjosi savimi: „Ar aš galiu tai padaryti kiekvienam?“. „Taip, galite“. Bet jei jūs nesiimsite ir tik sėdėsite, medituosite, medituosite, atsiduosite…. Kokia nauda? Taigi jūs turite veikti, pasiekę Šivos būseną, jūs turite pradėti daryti Adi Šakti darbą. Jumyse turi atsirasti noras skleisti Sahadža jogą, mes turime pavykti. Bet būkite atsargūs, kartais galite būti sąlygoti, egoistiški, stebėkite save. Stebėdami save, aš esu tikra, jūs galite daug pasiekti.
Mes padarėme, kai kurie žmonės, kurie ėmėsi to patys, tai padarė, visur – kiekvienoje šalyje. Taigi pirmas dalykas – atsidavimas – svarbus tam, kad pasiektumėte Dvasios būseną, Šivą arba Sadašivą. Bet antroji būsena yra tai, kad jūs dabar turite pradėti galvoti apie kitus. Sanskrito kalba pirmoji būsena vadinama „vijašti“, reiškia asmeninę naudą, reiškia, jūs gaunate asmeninę naudą. Tuomet ji tampa „samašti“, reiškia kolektyvinę [naudą]. Jūs turite dirbti kolektyviniu mastu. Žmonės, kurie net nėra gavę Realizacijos, nieko panašaus, atlieka tiek daug darbo. O jūs tai gavote, taigi dabar svarbu, kad šią šviesą galėtumėte duoti kitiems. Prašau man atleisti, turėjau kalbėti anglų kalba. Daugybė žmonių atvyko į Šivadži pudžą iš svetur.
To nėra buvę anksčiau. Jūs, žmonės, daug žinote apie Šivadži. Jūs žinote visas istorijas apie Jį. Bet kokia jų tikroji vertė? Kokia esmė? Jūs turėtumėte žinoti, kokia yra Šivadži svarba. Kalbant apie Šivadži, Jo niekas negali paliesti. Jei kas nors Jam ką nors pasako, o po to atsiprašo, Jis tiesiog pasakys: „Viskas gerai, gali eiti, tau atleista“. Jo niekas negali paliesti. Maldos ar įžeidimai, džiaugsmas ar liūdesys – Jo niekas negali paliesti.
Jis yra Šivadži, jis nuo visko atsirišęs – laisvas. Kaip Adi Šankaračarija yra pasakęs: „Šivoham, Šivoham“ (Aš esu Šiva, aš esu Šiva). Adi Šankaračarijos laikais buvo kalbama apie tai: „Aš esu Šiva“. Buvo sakoma: „Aš esu Šiva“, – viskas gerai. Kad būtų pasiekta ši būsena, tai įvyksta stengiantis individualiai. Po to ateina kita būsena – jūs turite dirbti taip, kaip Adi Šakti. Jei abi šios būsenos nepasireiškia tuo pačiu metu, tada kokia prasmė siekti Šivos būsenos? Jis sėdi. Jei Šiva galėtų viską padaryti pats, tada kam Jis sukūrė Adi Šakti? Kodėl Jis nurodė Adi Šakti: „Tu sukurk viską.
Padaryk tą ir aną“? Jis galėtų padaryti pats, bet ne. Jis pasakė: „Yra vienintelė būsena – Šivos būsena“. Pasiekę Šivos būseną, tampate absoliučiai be norų. Tada, kad ir ką bedarytumėte… Susiduriu su tuo, kad žmonės sako: „Motina, Sahadža jogoje yra vienas asmuo, kuris „plauna“ pinigus“. Aš to nesuprantu, kaip galima „plauti“ pinigus atėjus į Sahadža jogą? Kai kurie būdami joje rodo savo ego, savo padėtį ir kitus keistus dalykus, net ir po to būdami Sahadža jogoje jie tai tęsia. Gali būti, kad juose kažkas užstrigo – tai įmanoma, bet jie turėtų to atsikratyti. Atėję į Sahadža jogą jūs pirmiausia pasiekiate Šivos būseną. Tai reiškia, kad nebeturite norų Dėl šio atsidavimo.
Pasiekę pilną atsidavimą jūs galite tapti Šivos Šakti (energija). Šivos Šakti reiškia, kad Jis yra visiškai neprisirišęs. Jam niekas nedaro įtakos. Jis neturi ego nei įmantrybių. Į savo vestuves Jis atjojo sėdėdamas ant buliaus. Jo kojos išskleistos, Jis sėdi, o bulius bėga. Jis kažkaip ant jo laikosi ir joja. Jam atvykus į vietą, net Parvati susigėdo: „Kas gi čia Mano jaunikis atvyksta tokiu būdu?“ Koks Jam skirtumas? Jis nenori sėdėti ant arklio ir dalyvauti savo vestuvių procesijoje. Jo vestuvių procesijoje kažkas turi tik vieną akį, kažkas neturi dantų.
Jis prisikvietė tokių žmonių ir keliauja. Jis net nekreipia dėmesio į tokius dalykus. Kas jie tokie yra? Kokius drabužius dėvi? Kur yra kieno akys? Kai kurie žmonės lydi tyliai, kai kurie lydintys yra kvaili, kai kurie eina pusiau nuogi – šie dalykai Jam nerūpi. Jis neturi norų. Tuo tarpu jūs, eidami kartu, arba bet kuris, eidamas kartu, jų gali turėti. Kai dalyvaujame vestuvių procesijoje, mes turime dėvėti atitinkamus drabužius, atitinkamai eiti, turime sėdėti ant arklio ir pan. Ir jeigu kas nors klostosi ne taip, tai sukelia nesmagumą.
Jis – ne toks. Jis dalyvauja savo vestuvių procesijoje, kurią lydi žmonės tokie, kokie yra. Nes tai troškimų neturinčiojo požymis, ir Jis yra tyras. Tyras, nes į Jo galvą neateina jokie dalykai, kurių Jis nenori. Žmogus, kuris yra tyras, nesupranta tokių dalykų. Esu mačiusi, kad dauguma žmonių, nuėję į svečius, elgiasi taip: „Koks kilimas buvo patiestas?“. Jūs nuėjote susitikti su kilimu ar žmogumi? Atėjus poniai: „Kokį sarį ji dėvi?“. Jūs atėjote susitikti su žmogumi, eikite prie svarbių dalykų, eikite prie esmės ir bandykite pažinti žmogų. Ši dalis yra ignoruojama.
Jiems terūpi, ką žmonės buvo apsirengę? Ką jie turėjo namuose? Buvo taip ir taip. Toks matymas – paviršutiniškai žiūrėti vien tik į daiktus, – ne Šivos kelias. Pažiūrėkite, koks yra Šiva ir Jo gyvenimas – jis išėjo ir atsisėdo Himalajuose. Jis niekuo nesirūpina: „O jeigu kažkas ką nors pasakys, aš turiu būti toks, privalau turėti tą, aną“, – niekuo. Kai mirė pirmoji Jo žmona, Jis užsidėjo Jos kūną ant nugaros ir išėjo. Kas galėtų taip pasielgti? Niekas. Visi Jo metodai yra ypatingi, išskirtiniai, nes Jis yra išskirtinis.
Jis neturi nusistatęs jokių kriterijų, kad tai turi būti būtent taip ir tik taip. Bet jei pažvelgsite į esmę, tai kas, pasak Jo, yra gerai, jaučia tik Jis, kad tai yra gerai. Kas, pasak jo, yra blogai, yra blogai. Tokie Jo įsitikinimai nekinta. Jis netgi atidavė savo žmoną Ravanai. Dabar žmonės sakys: „Kokia čia drama – atiduoti savo žmoną Ravanai?“. Jis žino, kad Jo žmona yra Deivė. Ką Ravana gali Jai padaryti? Kad ir kam Jis Ją atiduotų, Ji yra Sakšat Devi. Ji atves jį, t. y. Ravaną, į doros kelią Mums būdinga savybė viską matyti paviršutiniškai, tarsi žiūrėtume „išorine akimi“, mažėja.
Atsiveria „vidinė akis“ – vidinis matymas. Nepriklausomai nuo to, koks yra žmogus. Mums naudinga tinkamai elgtis, tinkamai vaikščioti. Bet kaip kitam žmogui – supraskite, koks jo esmę. Koks yra jo vidus? Čia yra keli žmonės iš kaimo, jie kalba šiurkščia kalba. Kai kurių kalba yra tokia, kitų kitokia. Ir mes pradedame ant jų pykti. Turėtume galvoti taip: „Tai yra jo būdas, gerai, tai irgi yra gerai, nėra dėl ko jaustis blogai“. Kai ateina išsilavinę žmonės, mes susižavime jų etiketu, bet po to suvokiame, kad paskendome tame.
Graži išorė skirta mus apgauti. Prisirišimas prie bet kokių išorinių dalykų, jų matymas, yra blogai. Panašūs dalykai vyksta pasaulyje, ypač mūsų šalyje. Iš išorės ateina kultūra, orientuota į išvaizdą. Jeigu to nebūtų, ir žmonės tokie nebūtų. Gandhidži ten buvo – vargšas, dėvėdamas vien tik „dhotį“, jis nuvyko į Londoną. Kažkas jam pasakė: „Londone turite vilkėti trijų dalių kostiumą, kaip galėjote atvykti taip apsirengęs?“. Jis išvyko. Ten žmonės kalba, ką nori kalbėti. Bet jūs turite atkreipti dėmesį, kad jei kas nors taip apsirengia dėl smagumo, tada tai jau kitas reikalas.
Bet jei žmogus yra laisvas viduje, tada jam tėra svarbi tik realybė – niekas kitas. Jis priims realybę – tai yra Šivadži esmė, kurią jūs turite pirmiausia pasiekti. Tik kai pasiekiate Šivadži esmę, tik tada galite daryti Adi Šakti darbą. Tarkime, pradedate dirbti, bet nesate pasiekę Šivadži esmės. Kokios įtakos tai turės? Jūs tampate Šiva, tada visas jūsų atliktas darbas gali tapti tokiu nuostabiu. Kažkas ką nors pasako, netgi užgaulioja ar ką nors padaro – na ir kas? Tam yra Šri Krišnos pasakytas žodis: „Sthita Pragja“ (stabilus sąmoningume). Kad ir kas vyksta, leiskite tam vykti. Vien tik dėl to, kad kažkas ką nors pasakė, na ir kas?
Bet esmė, kuri yra viduje, turi būti švari. Esmė viduje turi būti nesugadinta. Net jei kituose ji yra sugadinta – tai ne problema, viskas gali būti sutvarkyta. Jei blogai kalbate apie kitus, o ne apie save, jūs negalite jaustis gerai. Atsidavimo prasmė ta, kad jeigu šie dalykai yra mumyse – palikite juos, atsisakykite jų, atsižadėkite jų. Galop jūsų Dvasia yra švara ir tyrumas jumyse, vien tik tai matydami, jūs būsite džiaugsmingi. Ir tai suteiks jums tokių gebėjimų, jog būsite apstulbę: „Iš kur manyje šis gebėjimas?“. Šiandien turi įvykti Šivadži pudža ir ji vyksta. Ir jūs, žmonės, esate visiškai atsidavę. Kita atsidavimo pusė slypi tame, kaip tai gavome – esame Realizuoti.
Esame vieni iš milijono, kuriems buvo duotas šis palaiminimas. „Kiek galime dėl to dirbti? Ką galime pasiekti?“ – jūs turėtumėte galvoti tik taip. Tarsi jūs, žmonės, būtumėte aukščiau mano įsivaizdavimo. Niekad nemaniau, kad žmonėse gali įvyti tokie pokyčiai. Niekad nemaniau. Aš esu nustebusi dėl to, kad tiek daug dalykų įvyko visame pasaulyje. Reikia suvokti, kad žmonės, kurie ėjo klaidingu keliu, kurie ėjo susinaikinimo link, pakilo ir šiandien jie yra su mumis. Tai yra didžiulis dalykas, kad Šivos atspindys mumyse pasireiškia kaip Dvasia. Tai yra didžiulis palaiminimas.
Jūs visi gavote šį palaiminimą, jums tiesiog reikia tai skleisti. Skleisti atsidavimu ir kolektyviškai. Tai skirta ne vienam, ne vieno augimui, o visų pažadinimui. Mes turime išgelbėti pasaulį, kuris šiandien stovi ant bedugnės krašto. Turime jį visiškai išgelbėti ir tai yra mūsų atsakomybė. Tie, kurie yra Sahadža jogai, savo gyvenime, savyje, savo elgesyje – visame turi žinoti, kaip ieškoti „Sahadža“. Daugybė palaiminimų jums visiems.