Makar Sankranti Puja. English part and Marathi part, Rahuri (India), 14 January 1987.

Sankranti Pudža, Rahuri, Indija 1987 m. sausio 14 diena Šiandien mes švenčiame pasikeitimą Saulės ašies ir tai, kad Ji juda Vėžio atogrąžos link.

Vėžio atogrąža simbolizuoja motiniškumą, Žemės motiniškumą. Ši atogrąža padengia didesnį paviršiaus plotą negu Ožiaragio. Ir vietose, pro kurias jis praėjo, sukūrė įvairių, gražių motiniškumo savybių apraiškų Žemėje. Mes švenčiame šį pokytį, nes Saulė pateko į naują dimensiją, taigi visame pasaulyje pasklis Saulės šiluma. Saulės šiluma − tai Dievo meilės šiluma. Tai priežastis, kodėl švęsdami šį festivalį duodame tam tikros rūšies saldumynų, pagamintų iš sezamo sėklų. Sezamo sėklos duodamos todėl, kad jos šildo, ir dabar, kai pereiname iš šalčio į šiltą sezoną, tokiu būdu į karščiausią sezoną, taip pasiruošiame Saulės šilumai. Šie ypatingi dalykai pagaminti iš sezamo sėklų, simbolizuojančių ateinančią šilumą ir Saulės šilumą. Nors Indijoje karščio per daug, vis tiek žmonės laukia šio meto ir švenčia jį nuoširdžiai. Šiuo metu sakoma, kad jie duoda valgyti sezamo sėklų ir cukraus, bet dabar jūs privalote kalbėti labai gražiai, „gudd gudd bola“ reiškia, kad reikia kalbėti gražiai.

Kalbėti gražiai labai svarbu. Kai kurie mano, kad labai gudru kalbėti grubiai arba labai protinga šaukti ant žmonių, bet tokių asmenybių niekas nemėgsta. Tu gali būti protingas, labai taiklus ar gudrus, galbūt žmonės norės tave matyti televizijoje, bet nenorės kaip kompaniono ar draugo. Graži kalba − tai požymis gero auklėjimo, geros kultūros ir dievobaimingumo. Tie, kurie bijo Dievo, niekada grubiai nekalbės su kitu, nes kitame taip pat šviečia dvasia, tad kodėl turėtume užgaulioti ir pykti ant to, kuris, kaip ir mes, yra sukurtas Dievo. Taigi šie meilūs, gražūs santykiai, kurie vyrauja tarp mūsų, ypač Sahadža Jogoje, tegul pasireiškia maloniai bendraujant tarpusavyje. Yra tiek daug būdų būti maloniems. Darydami mažas smulkmenas galite sukurti daug švelnumo, bet jums reikia ne aštraus liežuvio, o aštrios atminties. Tai aš jau išbandžiau daugybę kartų. Kartą vienas Sahadža jogas, kuris yra labai geras ir aktyvus Sahadža jogas, važiavo su manimi automobiliu, ir vairuotojas ar kažkas kitas pavogė jo peilį, dėl to jis labai supyko.

Aš pasakiau: „Pamiršk tai, matai, kad jis vargšas, tai ir pasiėmė jį, nesvarbu, tiesiog pamiršk.“ Jis atsakė: „Ne, nes tai buvo dovana iš Šveicarijos, kurią man padovanojo, ir tai šveicariškas peilis, kurį laikiau sau. Ir man labai gaila, kad aš jo netekau.“ Kai buvau Šveicarijoje, nupirkau jam tokį patį peilį. Kai grįžau ir padovanojau jį, jis neteko žado. Jis pasakė: „Motina, kaip Jūs tai prisiminėte? Prabėgo tiek daug laiko, kaip Jums pavyko gauti tokį peilį?“ Aš atsakiau: „Turiu labai gerą atmintį.“ Tai jau mano bėda. Mano atmintis tokia gera, kad kartais, net nežinau, galiu sutrikdyti žmones dėl savo atminties. Ji tokia gera, kad nieko iki šiol nepamirštu. Aš, žinoma, pamirštu blogus dalykus, nes neverta jų prisiminti, nėra prasmės apie juos galvoti. Nes atleisdami visada galite pamiršti bloga. O jei prisimenate gera, tai jūsų džiaugsmas tampa daugialypis.

O jei bandote prisiminti ką nors blogo, jūsų džiaugsmas tiesiog mažėja. Kaskart, kai sutinkate žmogų, bandykite prisiminti, ką gero jis yra jums padaręs. Ką gero šis asmuo turi. Jei atsiminsite gerus dalykus, jūs labai maloniai leisite laiką. Šiandiena jūs visi išvykstate iš Indijos. Kažkas išvyksta poryt. Kada tai bebūtų, turiu jums pasakyti, kad buvo daroma viskas, kas galima, kad jūs patirtumėte laimę ir džiaugsmą. Dabar, kai grįžtate atgal, pabandykite prisiminti viską, kas jums buvo sakoma. Viską, kas buvo gražu. Kaip žmonės jus pagerbė.

Kaip jus mylėjo. Kokie malonūs jums buvo. Kaip jūs sutikote tiek malonių žmonių. Ką patyrėte gražaus, bet nereikia galvoti apie beprasmybes. Gerai, gal kažkas jums pasakė ką nors nemalonaus, ar jūs kam nors kažką pasakėte, tiesiog pamirškite tai. Pabandykite suvokti, kad jūs mažinate savo galimybę džiaugtis gyvenimu. Niekas nesusižeidė, tad džiaukitės, kad sutikote tiek daug žmonių, kad buvo vestuvės, kad matėte tiek daug vestuvių. Gerai praleidome laiką ir kiekviena akimirka buvo pilna džiaugsmingų vibracijų. Žinoma, kai kas šiandien šiek tiek bus nelaimingas, ir tai aš galiu suprasti, nes išvyksta jūsų sužadėtiniai, kažkieno vyras ar kažkieno žmona. Matau, kad kai kurie dėl to atrodo gana prastai.

Bet tai gerai, nes tai yra dėl meilės ir traukos vienas kitam, džiaugsmo būnant kartu. Tai man daug žada, bet, sakyčiau, kaip ten bebūtų, jūs vienas kitą sutiksite ir prisiminsite visa, ką gero pasakėte vienas kitam, džiaugėtės vienas kitu ir buvote labai laimingi. Nes šios dienos prabėgs labai greitai. Sahadža Jogoje jūs tiesiog pamirškite laiką, viską, laikas ir visa tai prabėgs labai greitai, ir jūs vėl susitiksite su savo vyrais ir žmonomis, kas benutiktų. Taigi nėra dėl ko liūdėti, reikia dėl visko džiaugtis, ir kai jie išvyks, neturėtų jausti, matyti jūsų ašarų pilnų akių, o turėtų atsiminti jūsų veidą, pilną drąsos ir palaikymo, jog visada yra viltis, mes greitai pasimatysime ir nėra dėl ko liūdėti. Ši diena − tai diena, kai reikia linksmintis ir džiaugtis viskuo ir visur jausti Dievo palaiminimą. Saulė grįžo visa švytėdama, ir mes turime ateinančiais metais Jai palinkėti sėkmės, nes šioje Maharaštros srityje, kaip jūs žinote, nebuvo lietaus. Dėl to buvo problemų ir mes turime Jam palinkėti sėkmės, kad Jis atneštų lietų, o viso to reikia dėl šioje šalyje esančios saulės energijos. Ir jūs privalote šviesti kaip Saulė, kai grįšite į savo šalis. Jūsų šalyse nėra taip karšta kaip pas mus, ir nėra tiek šilumos, tad jūs galite matyti, kodėl žmonės čia tokie šilti ir mylintys, nes pas mus yra Saulė.

Dabar jūs neškitės Saulę ir dalinkite jiems meilę bei šilumos poveikį ir leiskite jiems pajausti, kad jūs Saulę jiems atnešėte iš Indijos. Kur benukeliaudavau, į bet kurią šalį, Saulė ten šviesdavo labai skaisčiai, taigi jie sakydavo, yra toks posakis, kad kai keliauja indai, jie su savimi nešasi Saulę. Žinoma, Saulės neįsidėsi į kišenę, bet Ją mes turime nešiotis savo širdyse. Tai turbūt priežastis, kodėl Saulė taip švietė, ir visi išėjo pasipuošę, ir viskas buvo… Visi džiaugėsi. Taigi štai kaip turi būti, Saulę jūs turite nešiotis su savimi, šiandien ir visada maloniai tarpusavyje bendrauti, būti draugiški, paslaugūs, mandagūs, nes jūs esate jogai, jūs nesate paprasti žmonės. Jūs esate jogai, atstovaujate žmonėms, kurie yra žinomi kaip teisingi, geradariai, žinomi kaip atsidavę ir mylintys. Taigi aš jums visiems linkiu sėkmės. Mėgaukitės savo kelionėmis, mėgaukitės viskuo ir dalinkite tą džiaugsmą, kurį čia pasiekėte − kitiems žmonėms, kitiems Sahadža jogams ir tiems, kurie netgi ne Sahadža jogai. Telaimina Jus Dievas tai atliekant. Šri Matadži kalba marati kalba Šiandien ypatinga diena ir šiandien mes dovanojame sezamo sėklų ir prašome kalbėti maloniai.

Sakome tai kitiems, bet būtų geriau, jeigu sakytume sau, nes daug lengviau sakyti kitiems, kad kalbėtų maloniai, o „aš kalbėsiu grubiai“. Dėl tokių įpročių mes pradedame klaidingai save suvokti. Nebesuvokiame, kokius palaiminimus mums davė Dievas. Dievas mums davė tiek daug palaiminimų šioje šalyje. Bet šioje šalyje žmonės nebesirūpina švara. Šioje šalyje yra įvairių mikrobų ir parazitų. Aš jaučiu, kad šioje šalyje yra viso pasaulio parazitų. Mes turime tokių parazitų, kurių nerastume jokioje kitoje pasaulio vietoje. Jeigu tie parazitai nukeliaus į kitas šalis, mirs. Jie neišgyventų dėl šalčio.

Dėl Saulės šioje šalyje yra tiek daug parazitų. Vienas mokslininkas paklausė: „Kaip išlikti gyvam, kai jūsų šalyje yra tiek daug visokių parazitų?“ Aš atsakiau: „Šioje šalyje žmonės ne tik išgyvena, bet gyvena džiaugsmingai ir laimingai, palaiminti ir laimingi.“ To priežastis yra Saulė. Saulė mus išmokė gyventi atvėrus namų duris ir atvėrus širdis. Anglijoje, jeigu reikia kur nors eiti, turi sugaišti penkioliką minučių, kad tinkamai apsirengtum. Tai kaip užsidėti kokį skydą einat iš namų, kad nesušaltumėte ar nesusižeistumėte galvos. Štai kokia čia situacija. Šiandien jūs sėdite lauke, bet negalėtumėte taip sėdėti Anglijoje ar kitoje Vakarų šalyje. Oras šiose šalyse labai šaltas. Net mūsų šalyje yra vietų, miestų, pavyzdžiui, jeigu jūs keliautumėte į Bhovalį arba į kitą Nainitalo pusę, arba į Dehraduną, arba arti Himalajų, tada pamatytumėte, kad ten šalta kaip ir kitose šalyse. Ten taip pat šalta kaip Anglijoje arba Amerikoje.

Bet tose šaltose šalyse nei paukščiai, nei vabalai negali išgyventi. Tose šalyse yra nuostabių gėlėtų miškų. Jie tai vadina gėlių slėniu. Ten yra tiek daug nuostabių gėlių – tarsi būtų rojus žemėje, bet tas jausmas yra tik akimirką. Ten taip šalta, kad mes net negalime atsimerkti ir pamatyti tos vietos grožio. Mes turime užsidėti akinius, kitaip mūsų akis pažeis šaltis. Tačiau, nepaisant šalčio, tos šalys stipriai progresavo. Jie kovojo prieš gamtą bei šaltą klimatą ir užgrūdino savo šalį. Nepaisant to, kad turime daug saulės, mes nesugebėjome išnaudoti jos galimybių. Mes taip pat galime kaupti Saulės energiją.

Jeigu naudosime Saulės energiją, mums niekada netrūks elektros energijos. Net mašinos gali važiuoti naudodamos Saulės energiją. Bet politikai nekreipia į tai dėmesio, ir todėl užuot išnaudoję Saulės privalumus, mes nuo jų kenčiame. Jeigu nenukrypstame į kraštutinumus, galime daug ką nuveikti. Pagrindinis dalykas, kurio galime išmokti iš Saulės – tai duoti. Ji visada duoda. Ji niekada nieko neima, visada duoda. Dėl šios milžiniškos Saulės davimo energijos mes turime lietų, turime augalus ir gyvas būtybes. Jeigu neturėtume Saulės, nieko neturėtume. Tik dėl mylinčios Saulės davimo energijos mes sugebėjome pasiekti šią stadiją.

Taigi iš Saulės mes turime išmokti, kaip išvystyti savybę duoti. Jei apsidairysime, pamatysime, kad yra žmonių, galvojančių, kaip sutaupyti pinigų ir pasilikti juos. Net jeigu aš duodu pinigų programoms, žmonės galvoja, kaip ir čia galėtų sutaupyti. Net jeigu aš jiems duodu pinigų, jie visada galvoja, kaip galėtų iš visko sutaupyti. Kodėl? Nes yra tendencija įsikibti į ką nors. Jeigu kas nors nuėjęs į turgų pamato, kad kainos padidėjo, ir paklausia kodėl, jiems atsako: „Todėl, kad kiti padidino kainas, štai kodėl aš irgi jas padidinau.“ Jeigu pagaminimo kaina nedidėja, kodėl jie didina pardavimo kainas? Jie turi įprotį siurbti kitų energiją. Net jeigu noriu surengti mažą šventinę ceremoniją, man žmonės sako: „Šri Matadži, Jums tai nepavyks.“ Klausiu kodėl. Man atsako: „Daug korupcijos ir jie „valgo“ pinigus.“ Kaip aš valgau maistą, taip jie valgo pinigus, tai gal mums nepakeliui.

Tai taip absurdiška. Tie, kurie atsakingi už šalių gerovę, ir tie, kurie yra administratoriai ir kurie Dievo valia gavo valdžią, jie net nesuvokia, kad mes turime duoti. Šios savybės duoti mes turime išmokti iš Saulės: mes atėjome į šią Žemę duoti, o ne gauti. Šis visiškas pasikeitimas gali įvykti tik suvokus, kad mes turime duoti, o ne imti. Mes turime jausti norą duoti. Pavyzdžiui, kai motina laukia grįžtančio sūnaus, ji su užsidegimu mąsto: „Ką galiu jam pagaminti, kokį maistą jam paruošti?“ Tai užsidegimas, kurį turi motinos. Net jeigu neturi produktų, ji pasiskolins jų iš kaimynų, kad pagamintų saldumynų. Ji visada manys, kad ne viską gerai padarė. Kol kolektyviškai neturėsime atsidavimo viduje ir tokio jausmo kitiems, tol jokia šalis negalės progresuoti − nei mūsų, nei jokia kita. Bet mes visada turime potraukį imti kitų daiktus, grobstyti iš kitų, skolintis ar apgaudinėti.

Dėl šio potraukio kentės mūsų vaikai, ketėsime mes, ir šioje šalyje negalėsime nieko pasiekti. Mano uošvijos kaime… Padaryti ežerą. Valdžia tam skyrė tūkstančius. Bet tas ežeras niekada nebuvo iškastas. Jie pasakė, kad iškasė duobę, bet vėliau ją užvertė, nes ten nesirinko vanduo. Bet iš tikrųjų jokios duobės jie niekada nekasė. Taigi kur dingo pinigai? Jie juos išsiuntė į Šveicariją (banką). Taigi bankai vėl skolinsis iš Šveicarijos, pinigai vėl keliaus į Šveicariją. Jeigu Saulė elgtųsi taip, mes neišgyventume nė dienos.

Jeigu ji viską valgytų viena, ką mes valgytume? Šiandien švenčiame Sankranti. Sankranti reiškia tarsi Kranti (perversmą), dėl kurio įgyjame įprotį duoti. Visi sako, kad mums reikia turėti įprotį duoti, bet daugelis įsitikinę, kad duoti − tai aukoti šventikams. Taip pat galbūt žmonės eskaluoja davimą taip, kad tik prisipildytų kišenes. Tai neturi prasmės. Visada yra klausimas, kam duoti ir kodėl. Iš tiesų turėdami laisvę ir nepriklausomybę savyje turime matyti, ką duodame savo šaliai, savo broliams ir seserims, savo kaimynams. Mes negalime būti savanaudiški, bet turime duoti nuoširdžiai, kad galėtume pajausti visišką davimo džiaugsmą. Kai duodame nuoširdžiai, tas džiaugsmas, kurį gauname, nepalyginamas su jokiu kitu džiaugsmu.

Tik jeigu norite pajausti tokį džiaugsmą, galite šiandien švęsti Sankranti. Mūsų prigimtis turi tapti kaip Saulės. Ką ji (Saulė) bedarytų, ji nejaučia, kad ką nors daro. Ji viską daro akarma (be jausmo, kad ką nors daro) ir tuo pačiu degindama save ir teikdama jums džiaugsmą, šviesą, gyvybės esmę ir malonindama jus. Matome Saulę kasdien, daug kas daro Namaskar jai. Bet mes darome Namaskar nesuvokdami apie jos savybę duoti. Aš jums sakiau paprastą dalyką, kad kiekvienas Sahadža jogas turėtų savo sode auginti fikusą. Kodėl tam mums reikėtų imti pinigų iš valdžios, tiesiog pasodinti medį, tvorelė aplink tą medį nereikalauja daug pinigų. Net rūkyti bidi (tabaką) daugiau kainuoja. Pasistenkite padaryti bent smulkmeną, kad kiti matytų, jog darote nors ką nors.

Vietoj to mes visada galvojame, kaip išgauti pinigų iš kitų, kaip galime kitus išnaudoti ir sutaupyti pinigų kitų sąskaita. Dėl tokių mūsų tendencijų šalis negali progresuoti. Tokių savybių žmonės neturėjo seniau. Aš jums galiu pasakyti, kad kai buvau jauna, mačiau žmonių, kurie tikėjo tik davimu ir niekada netikėjo ėmimu. Aš juos mačiau tik duodančius ir niekada nemačiau imančių. Net tėvai nemėgo, kai vaikai ką nors imdavo iš kitų žmonių, ir liepdavo grąžinti. Iki šiol atsimenu, kaip mano tėvo namuose jie padarė tokias kėdes ir skėtį iš sidabro. Visi klausdavo: „Kodėl padarėte tai iš sidabro?“ Taigi jie atsakydavo: „Kai atliekame vestuvių ceremonijas, užuot skolinusis ir nuomojusis, būtų geriau, kad mes juos turėtume visada, ir kai mums teks kažkada nuomoti, mes galime negauti jų laiku, nes prieš tai naudojęs žmogus, kuris buvo pasiskolinęs, negrąžino.“ Ir kartais tie skėčiai dingdavo, nes kažkas negrąžindavo, taip jų neliko. Taigi aš norėjau pasakyti, kad jeigu turime pinigų, reikėtų investuoti į kažką kolektyviško. Jeigu norite įrengti badmintono aikštelę, tai toje aikštelėje galės ateiti žaisti visi, nesakykite, kad tik jūsų vaikai gali ten žaisti.

Jei kas nors įsigis automobilį, turėtų visus vaikus nuvežti į mokyklą. Taigi reikia pirkti didelį automobilį, kad visi vaikai būtų nuvežti į mokyklą. Kiekvienas įpročio būti kolektyvišku ir visiems paslaugiu turėtų pasimokyti iš Saulės. Ir ši diena yra ypatinga, kai galime pasimokyti iš Saulės. Ir mes turime pasižadėti: „Aš ką nors nuveiksiu dėl kolektyvo.“ Nesuprantu, kaip žmonės gali valgyti nesirūpindami paprasta liaudimi. Jums nerūpi kaimynai ir netgi jūs nieko nenuveikėte dėl paprastų žmonių. Aš jums patariu pasodinti medį. Mes turime tiek daug jogų Maharaštroje, ir jei kiekvienas pasodintų po medį ir juo rūpintųsi, tai būtų naudinga visiems. Aš primygtinai siūlau jums nuveikti ką nors kartu, tai visiems bus labai naudinga. Bet niekas neturi galvoti, kiek iš to uždirbs ir pasidarys pinigų.

Negali nutikti kaip su pinigų davimu šventikui. Kiekvienas turi atverti širdį, su meile padaryti ką nors kolektyvui ir tuo džiaugtis. Tai turi tapti įpročiu. Nesakau, kad kiti viską turi gauti už dyką. Aš niekada nesakiau, kad jūs nemokamai turite ką nors daryti atvykėliams iš užsienio. Jūs pamatysite, kad jie jums atvežė tiek daug užsienietiškų daiktų, jog įteiktų kaip dovanas. Žinoma, aš daug prisidėjau. Bet jie ir patys asmeniškai atvežė daug daiktų. Kai pamačiau tuos suvenyrus, pamaniau, kad tai suvenyrai, kuriuos jums atvežiau iš Romos, bet jie sakė, kad tai suvenyrai, kuriuos jie patys atvežė, o mano suvenyrų jie neatvežė. Jie jautė tokį didelį džiaugsmą veždami juos jums.

Italijoje jie net nežinojo, kam juos dovanos, bet tai jų nė kiek nejaudino. Jie paliko juos man, kad išdalinčiau Sahadža jogams čia, Indijoje. Bet Indijoje yra tendencija galvoti tik apie savo vaikus ir motinas. Tada motina pradeda trypčioti. Tada jūs pradedate sakyti: „Mano mama negavo gero sario.“ Aš jai daviau paprastą sarį, nes kitokio neturėjau. Čia vyrauja tokia tendencija. Bet su užsieniečiais yra atvirkščiai. Jie atvyksta čia su tiek daug suvenyrų, rodos, kad jie atvežė kokias dvi tonas suvenyrų. Man net rankas paskausta dalinti dvi tonas suvenyrų. Aš noriu pasakyti, kad iš jūsų jie nieko nesitiki, bet jūsų elgesys turi būti jiems pavyzdžiu.

Ir jūs jiems turite parodyti, kad nesate už juos prastesni. „Mes čia, kad jums padėtume, jus sutiktume, mes nesivaržome padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso.“ Tai nieko nekainuoja ir tai nėra nepakeliama našta. Vienintelis dalykas − mums reikia pakeisti požiūrį. Jeigu atėję į Sahadža Jogą mes negalime tokiu būdu pasikeisti, tada aš jaučiu, kad negalėsiu pasitelkusi Sahadža Jogą pakeisti visą žmoniją. Geriausia mūsų savybė − duoti kitiems. Ir šią savybę mes turime įsisavinti. Sahadža Jogoje jūsų Kundalini yra pažadinta ir jūs suvokiate savo dvasią, bet dvasios esmė yra tokia kaip Saulės, o tai yra davimo esmė. Gal matėte vieną mano nuotrauką, kurioje ties mano širdimi šviečia Saulė; iš tikrųjų Saulė yra mano širdyje, ir todėl niekada nejaučiau, kad turėčiau ką nors iš jų imti ar ką nors grobstyti. Niekaip nesuprantu, kurioje jūsų galvos dalyje gimsta tokios jų išnaudojimo idėjos. Toks elgesys labai keistas.

Sahadža jogui taip nederėtų mąstyti, priešingai − kasdien turime galvoti, ką galime padaryti ar duoti kitiems. Rahurije įkūriau organizaciją, kurios pavadinimas SAHAJ STREE SUDHAR arba SAMAJSUDHAR (Moterų socialinės rūpybos asociacija). Mes negalime pinigų panaudoti socialiniai rūpybai per „Life Eternal Trust“, tad mums teko įkurti šią organizaciją. Mes įregistravome šią organizaciją, ir žmonės iš Kanados ir iš kitur nori paaukoti, bet aš negaliu surasti, kas joje čia dirbtų. Jei kas nors iš vietinių moterų imsis dirbti šioje organizacijoje, tik tada tai pasiseks. Mes įsigijome žemės ir reikiamą įrangą, bet neradome laiko atsidėti šiai organizacijai. Taigi kaip galime ten nuvykti? Kiekvienas turi atsiminti, kad žmonės atvyksta iš užsienio, kad jūsų organizacijai paaukotų pinigų. Jie čia moterims atgabeno keturioliką mašinų. Bet jūs galite pamatyti aplink slampinėjančias be darbo moteris.

Jūs galite paprašyti jų dirbti, kad jos galėtų ką nors uždirbti. Ir jos gali suklestėti. Bent jau apie šiuos dalykus mums reikėtų pamąstyti. O ne nuolat galvoti apie save. Taigi asmuo, esantis Sahadža Jogoje, turi suvokti, kad toks savanaudiškas požiūris Sahadža Jogoje netoleruojamas. Mums reikia mąstyti apie globalią naudą. Šventųjų gyvenimai (Vibhouti) yra dėl pasaulio išgelbėjimo. Taip pat dėl šventųjų gyvenimų išganymo egzistuoja šis pasaulis. Šventieji šiuo požiūriu yra palaiminti… (Vibhouti reiškia pelenus, kuriais padengtas Šyva). Dabar jūs tapote šventaisiais ir turite elgtis kaip šventieji, o davimas yra pirmoji šventojo savybė.

Ar girdėjote kada apie grobstantį šventąjį? Jei šventasis galvoja apie sukčiavimą, tai jis neišliks šventuoju. Kiek galėdami visada turime mąstyti, kiek ir ką galime duoti, kiek daug meilės galime duoti. Ir keliems mes galime padėti. Visas mūsų dėmesys turi būti skirtas šiam tikslui. Šiais laikais yra labdaros organizacijų tik dėl rinkimų. Mums nereikėtų kurti tokio tipo organizacijų. Mums reikia kurti organizacijas, kuriose galėtume pasiaukojančiai dirbti ir mūsų meilė būtų nirvajya (pasiaukojanti), ir nieko neturime iš to tikėtis. Ir mūsų meilei nėra ribų, tai nesibaigianti meilė. Kai jausime tokią meilę, savaime žinosime, ką daryti.

Šie patobulinimai turi įvykti palaipsniui, ir kiekvienas Sahadža jogas turėtų prisidėti prie šios kolektyvinės gerovės. Mes turime stengtis skirti savo laiką šiam tikslui ir dirbti sunkiai, kad pasiektume rezultatų. Neturėtų būti, kad atvyksta Šri Matadži, pakalba, ir viskas tuo pasibaigia, kai ji išvyksta. Šie užsieniečiai padarė labai daug. Jie įkūrė mokyklas ir labdaros organizacijas. Mums taip pat reikėtų kažką panašaus padaryti. Sahadža Joga neturėtų tapti sąjunga žmonių, kurie suvokė dvasią, maudosi džiaugsme, bet yra tinginių pančiai. Taip neturėtų būti. Mes turime matyti, kaip galime padėti kitiems. Mes turime atsimerkti, mylėdami apsidairyti ir pamatyti, kaip galime kitiems padėti.

Aš vis dar nesugebėjau persikelti į Indiją. Kai grįšiu, pamatysite, aš visus priversiu dirbti. Todėl patartina pradėti dirbti, kol atvyksiu. Sahadža Joga yra ne šiaip dėl pasisėdėjimo ir meditavimo. Kam jums meditacijai reikalinga Sahadža Joga? Jūs galite nuvykti į Himalajus. Jei norite čia pasilikti ir būti Sahadža Jogoje, tada Sahadža Joga padės paprastiems žmonėms. Bet Sahadža Joga negali tapti kaip tos šiuolaikinės labdaros organizacijos. Mes turime nuoširdžiai stengtis siekti tikslų, tik tada galime sakyti, kad užaugome Sahadža Jogoje. Aš girdėjau daug šlovinimų.

Aš girdėjau daug dainų ir tai suteikė man daug džiaugsmo bei pasitenkinimo, jog žmonės atpažino mane. Bet jums riekia atsiminti viena – jums reikia dirbti, kad pažintumėte save, nes negalite savęs stebėti veidrodyje. Jūs turite gebėti matyti, ką pasiekėte, kaip anksčiau prižiūrėdavote namų ūkį, vaikus. Tokiu pačiu būdu, jei negalite dirbti kolektyviškai, tada, mano nuomone, jūs Sahadža Jogoje dar nieko nepasiekėte. Jūs pasilikote, kur buvote, nė kiek neprogresavote. Kai atvyksiu kitais metais, turėtumėte man pasakyti, kiek pasodinote fikusų. Antra, turėsite papasakoti, kokį kolektyvinį ar visuomeninį darbą atlikote. Jei tik apsidairysite aplink, neabejotinai pamatysite kolektyvinį darbelį, kurį galite ir kurį turėtumėte atlikti. Aš neabejoju, kad jums pasiseks. Tam nereikia jokių pinigų – jums tik širdyje reikia apsispręsti.

Pradėjusi Sahadža Jogą daviau Realizaciją tik vienai moteriai ir pradėjau tai be jokių pinigų. Aš neturėjau jokios paramos, bet būtent tada pradėjau Sahadža Jogą. Bet dėl sąžiningo ir nuoseklaus darbo ji taip stipriai paplito. Dabar kiekvienas iš jūsų, vyras ar moteris, esate atsakingi, kad pristatydami Sahadža Jogą plačiajai visuomenei gebėtumėte pateikti gerovės įrodymų. Tam nereikės pažeidinėti jokių įstatymų. Dėl to jums nereikia daryti nieko blogo ar prieš įstatymus. Labai paprastai – tiesiog atsimerkite ir pamatysite, kaip galite padidinti bendrą žmonių gerovę, kaip galite dirbti žmonių labui. O aš esu čia tam, kad suteikčiau jums jėgų ir energijos šiam darbui atlikti. Mums nereikia nei balsų, nei pinigų ar ko nors kito. Jūs turėtumėte man pasižadėti, kad nesitikėdami naudos sau pradėsite dirbti žmonių labui.

Kartais taip nutinka, kad žmonės pradėję kokį nors darbą pradeda ieškoti lėšų. Tai neteisinga. Iš pradžių mums tikrai nereikia prašyti pinigų. Pirmiausiai jums reikia atlikti lėšų nereikalaujančius darbus. Visiems atrodo, kad be pinigų nieko negalima daryti. Kam jums reikalingi pinigai, kai turite tokias energijas? Jei jūsų kaimynystėje kas nors serga, tai aplankykite ir nuraminkite tą asmenį. O aš matau, kad vietoj to jūs ligonį pristatote man. Anądien kažkas atlydėjo sužeistą asmenį. Jam buvo sulaužyta ranka.

Sahadža jogas būtų jį pagydęs per kelias minutes, bet vietoj to jie atvedė jį pas mane ir dar vidury viešos programos, prašydami, kad jį pagydyčiau. Jūsų tiek daug ir visos energijos teka jūsų rankomis, o jūs jomis nesinaudojate. Jei negebate išgydyti net tokių menkų negalavimų, tai kokia nauda būti Sahadža jogu? Kas nors sako: „Mano motina negaluoja, mano tėvas susilaužė koją.“ Jūs patys galite juos gydyti, neperduokite man. Jūs turite gebėjimus, tad pasinaudokite jais. Ir dar jūs turėtumėte gebėti džiugiai ir nesavanaudiškai padėti žmonėms. Jūs pajausite neapsakomą džiaugsmą, kai suvoksite, jog nieko nedarote, esate tik Dievo instrumentas, gyvenantis šiame pasaulyje, šioje šalyje, ir teikiantis jiems kažką ypatingo. Tai toks didis dalykas, toks didis supratimas. Jeigu įkvėpti tokio jausmo jūs nuspręstumėte dirbti, tada padarytumėte ką nors dėl kitų, ir jie pamatytų, kas yra Sahadža Joga. Dabar žmonės mano, kad Sahadža Joga − kur visi tik medituoja, daugiau nieko.

Netgi jei šalyje yra kokia nors problema, Sahadža jogai tik medituoja. Vienas vyras man sakė: „Mano žmona negamina valgyti.“ Aš paklausiau kodėl. Jis atsakė: „Ji tik medituoja.“ Aš pasakiau: „Tikrai? Bet kas jai taip pasakė?“ Pirmiausia ji turi pagaminti valgį, meditacijai pakanka ir penkių minučių. Aš jums suteikiau energiją ir gebėjimą gerai gaminti. Taigi kiekvienas turėtų tikėti, kad gali atlikti darbą. Aš duodu jums energijas, o jūs jas įsisavinate. Tik medituoti kasdien nepakanka. Jūs turite matyti, kokią gerovę suteikiate kitiems. Bet vietoj to jūs galvojate tik apie savo gerovę ir atėję pas mane prašote išgydyti sūnų, tėvą, motiną, arba prašote gero darbo.

Ir norite, kad atvykčiau pas jus pietų arba padaryčiau tą ar aną. Tokiu būdu jūs bandote primesti man savo valią, bet kaip dėl jūsų, ką jūs galite padaryti? Turite visada atsiminti, kad privalote ką nors nuveikti. „Aš parodysiu Šri Matadži, kad galiu nuveikt ką nors ypatinga.“ Mes turime apsispręsti kartą ir visiems laikams. Man prieš akis stovi vaizdas, kai Šri Ganešvara pasakė: „BOLTE PIYUSHANCHE SAGAR“ („Žodžiai ir sakiniai – kaip nektaro vandenynas“). Kur tai? Aš noriu tai matyti. Tad šią palaimintą dieną aš laiminu jus suteikdama gebėjimus padėti kitiems žmonėms bei skatinti kitų gerovę ir, kad su visais elgtumėtės meiliai ir bendrautumėte maloniai, kupini meilės. Jis sako, kad dėtumėte rankas štai taip sakydami, kad lenkiatės Motinos žodžiams. Ir mes stengsimės kitiems daryti gera ir būsime visiems malonūs.

Aš jiems sakiau, kad mes turime būti kolektyviški ne tik Sahadža jogams, bet ir kitiems. Mes turime stebėti aplinką − kas joje negero, kaip galime padėti. Turime daug socialinių įsipareigojimų, kuriuos turime išpildyti. Dabar jūs pasiekėte lygį, kai galite tai daryti nesteigdami socialinių organizacijų, kurios renka pinigus, turi šventuosius ir panašius dalykus. Jūs galite matyti aplink save, kam reikia pagalbos, kam jūs galite padėti. Ir taip galite formuoti labai teigiamą požiūrį apie Sahadža Jogą. Marati Rahurila Aš šio vandens duosiu jums visiems, visiems lyderiams, taip pat… Jūs galite tai paimti. Šis vanduo padeda gydyti visas Muladhara čakros ligas.